Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Kinijos Liaudies banko bandomasis balionas: sugrįžimas prie Breton Vudso

http://blogs.wsj.com       2013 m. rugpjūčio 5 d. autoritetingame Kinijos leidinyje „Chinese Market Journal“ paskelbtas Kinijos Liaudies banko (KLB) oficialaus atstovo, KLB Pinigų politikos komiteto nario Jao Judongo (Yao Yudong) straipsnis. Kai kurios straipsnio nuostatos atrodo pernelyg drąsios. Dvi trys straipsnyje išsakytos idėjos vertos ypatingo dėmesio.

       Pirma idėja yra padidinti Tarptautinio valiutos fondo vaidmenį pasaulio ekonomikos likvidumo užtikrinime. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip TVF padaryti panašų į pasaulio centrinį banką, kuris leistų savo viršnacionalinę valiutą – panašią į tą, kurią jis nedideliais kiekiais išleido dar prieš keturis dešimtmečius, kuri buvo pavadinta „specialiosios skolinimosi teisės“, arba SDR (specialdrawingrights. – SDR). Ne, Jao Judongo straipsnyje kalbama apie tai, kad reikia sugrįžti į Breton Vudso laikus – tarptautinę valiutų ir finansų konferenciją, kuri vyko 1944 metais, ir kuri nustatė pokarinės pasaulio valiutų sistemos kontūrus. Kaip žinoma, šioje konferencijoje buvo priimtas sprendimas įsteigti Tarptautinį valiutos fondą ir sugrįžti prie aukso standarto, kuris buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau tai jau buvo ne „klasikinis“, pilnavertis, o apkarpytas aukso standartas. Su auksu buvo susietas tik vienas vienintelis nacionalinis piniginis vienetas – JAV doleris. Pagrindinis argumentas dolerio prilyginimui auksui buvo tas faktas, kad JAV per Antrojo pasaulinio karo metus sugebėjo sukaupti didelius kiekius piniginio aukso ir kitų valstybių pinigų institucijoms žadėjo garantuoti laisvą dolerio keitimą į auksą. 

       Tačiau Kinijos Liaudies banko oficialus atstovas nesiūlo šiandien sugrįžti prie aukso-dolerio standarto, 1971 metais įsakiusio ilgai gyventi, kai JAV vienašališkai atsisakė dolerių keitimo į auksą. Juk Vašingtonas tada faktiškai visam pasauliui      primetė tarptautinius atsiskaitymus vykdyti beveik išimtinai su niekuo nepadengtais popierėliais, kuriuos leidžia Federalinė rezervų sistema.

       Įdomiausia iš Jao Judingo siūlymų yra tai, kad, jo nuomone, pasaulis turi sugrįžti prie aukso (o ne aukso –dolerio) standarto. Tai yra prie aukso reikia pririšti ne JAV dolerį (bent jau ne tik jį), o piniginius vienetus tų valstybių, kurios šiandien centrinių bankų ir iždų rūsiuose sukaupė didžiausią piniginio aukso kiekį. Formaliai JAV kaip ir anksčiau užima pirmą vietą pasaulyje pagal oficialias geltono metalo atsargas, kurios sudaro apie 8 tūkstančius tonų. Tačiau visi puikiai supranta, kad JAV „aukso statistika“ melaginga. Labai abejojama, kad paskelbti 8 tūkstančiai tonų piniginio aukso vis dar saugomi garsiojo Fort Nokso rūsiuose. Greičiausiai tas auksas yra toli už saugyklos ribų, išdalintas Volstrito ir Londono Sičio bankams, kaip aukso kreditai ir aukso lizingas. O jeigu tuose rūsiuose kas nors guli, tai klastotės – taip vadinamas volframo auksas.

       Beje, daugelis specialistų mano, kad „aukso statistika“ melaginga ne tik Jungtinėse Valstijose. Greičiausiai, išsivysčiusios Vakarų valstybės padidina savo geltono metalo atsargų duomenis, kuris jau gerokai banksterių išvogtas, panaudojant vis tas pačias kredito ir lizingo schemas. O štai kai kurios valstybės, atvirkščiai, neviešina apie greitą didelių aukso atsargų kaupimą. Tarp jų – Kinija. Kinijos Liaudies banke oficialių aukso atsargų skaičiai nesikeitė keletą metų (šiek tiek mažiau negu 1000 t) – ir tai tada, kai Kinija užima pirmą vietą pasaulyje pagal geltono metalo išgavimą (apie 400 t per metus), visą produkciją nukreipdama į valstybės atsargas. Be to, kiekvienais metais Kinija per Honkongą įsiveža po keletą šimtų tonų geltono metalo. Nesudėtingi skaičiavimai, kurie remiasi oficialia aukso išgavimo ir importavimo statistika, rodo, kad šiandieną Kinijos valstybiniuose rezervuose turi būti ne mažiau kaip 5 tūkst. tonų tauriojo metalo. Beje, kai kurie ekspertai mano, kad Kinija aukso dabar turi ne mažiau kaip 10 tūkst. tonų, tai yra daugiau negu JAV.

       Kinijos Liaudies banko oficialus atstovas atvirai nesako, kad prie aukso standarto siūlo pereiti panaudojant juanį. Tačiau toks siūlymas išplaukia iš jo straipsnio prasmės. Ponas Jao Judongas leidžia suprasti, kad XXI amžiuje juanis gali vaidinti tokį pat vaidmenį ir turėti tokį pat statusą, kaip JAV doleris po Antrojo pasaulinio karo...

       Paskutiniais metais buvo daug publikacijų „auksinio juanio“ tema. Tačiau KLR valdžios institucijos niekur ir niekada nekalbėjo apie savo planus juanį padaryti auksiniu. Greičiausiai toks Rotšildų klano noras (sakydami „Rotšildų klanas“, mes omenyje turime visus pasaulio finansų elito atstovus, kurie užsiima aukso verslu). Žinoma, kad būtent Rotšildų klanas XIX amžiuje inicijavo aukso standarto sukūrimą iš pradžių Anglijoje, o po to jį primetė visam pasauliui (įskaitant Rusiją, kuri 1897 metais dėka finansų ministro S.J.Vitės pastangų perėjo prie auksinio rublio). Yra pagrindo manyti, kad šiandien Rotšildų klanas dar kartą norėtų sužaisti nepralaimimą (iš tikrųjų labai pelningą) žaidimą, kurio pavadinimas „aukso standartas“. Juo labiau, kad Federalinė rezervų sistema, kurioje Rotšildai kartu su Rokfeleriais yra pagrindiniai akcininkai, braška per siūles. Taigi Rotšildai pasirengę bet kuriuo momentu likimo valiai mesti FED spausdinimo stakles ir pabalnoti „aukso veršį“.

       Kažkas dėl nacionalinio piniginio vieneto pririšimo prie aukso turi apsispręsti pirmas. Po to, viskas vyks labai greitai. Matyt, kandidato Nr.1 vaidmeniui Rotšildai pasirinko Kiniją, kuriai jie sukūrė „palankiausią režimą“ pradinių aukso atsargų sukaupimui, ir Kinijai jie davė užuominą apie ypatingą jos ir juanio vaidmenį pasaulyje. Tačiau išsakysime tokią mintį: Kinijos Liaudies Respublikai aukso atsargos reikalingos (kaip strateginis rezervas), o štai auksinis juanis – ne. Juanis ir be padengimo auksu užtikrintai užkariauja tvirtas pozicijas tarptautiniuose atsiskaitymuose. Su daugeliu valstybių, įskaitant Japoniją, Rusiją, Braziliją, KLR sudarė sutartis tarpusavio prekyboje naudoti nacionalines valiutas. Tarp Kinijos ir kitų valstybių sudarytos sutartys dėl „valiutų svopų“ (nacionalinių valiutų keitimo) tarpusavio atsiskaitymuose, nenaudojant JAV dolerio ir euro. Tokią sutartį su Kinijos Liaudies banku sudarė net Anglijos bankas.    

       Šiuo metu derybas dėl valiutų svopų su KLB veda Prancūzijos ir Šveicarijos bankai. Iranas savo naftą Kinijai tiekia, priimdamas Kinijos valiutą ir po to ją naudoja prekių Kinijoje pirkimui. Dolerio pakeitimas į juanį (o taip pat kitas nacionalines valiutas) „atstumtosioms“ valstybėms leidžia sėkmingai apeiti sankcijas, kurias organizuoja Vašingtonas. Pagal įvairius duomenis, šiandien juanio dalis tarptautiniuose atsiskaitymuose neviršija 1%. Lyg ir nedaug. Tačiau reikia įvertinti tai, kad ši dalis nuolat auga. Be to, kalbama apie visus atsiskaitymus, o juose liūto dalis tenka operacijoms, susijusioms su spekuliacijomis finansų rinkose. Daug objektyvesnis yra juanio dalies tarptautinėje prekyboje rodiklis, kuris per penkerius metus, nuo 2008 metų iki 2013 metų, padidėjo nuo 0 iki 12 procentų. O tai jau maždaug atitinka Kinijos dabartines pozicijas pasaulio ekonomikoje.  

       Jao Judongo publikacija sukėlė tam tikrą ažiotažą finansų pasaulyje. Ar tai yra signalas Pekino planuojamam valiutų ir finansų politikos pasikeitimui, kurio kryptis Kinijos planų atitikimas Rotšildų klano planams? Ar tai paprasčiausiai liudija apie tai, kad šalyje silpnėja valdžios vertikalė ir atskiri valdininkai savo pasisakymuose jau gali drąsiai nukrypti nuo valdančios partijos linijos?

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-08-10

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas