Borisas Borisovas: amerikietiškas holodomoras

       JAV istorijoje yra nusikaltimas prieš savo tautą – tai Didysis Amerikos Holodomoras tais nelemtais  1932 – 1933 metais, kai JAV pasigedo milijonų savo piliečių.

                             „Golodomor ad usum externum“*

       Jungtinės Amerikos Valstijos mums nuolat bando pateikti žiaurias „bado pamokas“.

       „1988 metais JAV Kongreso sukurta komisija padarė išvadą, kad bado metu ketvirtis Ukrainos gyventojų – milijonai ukrainiečių tarybinės vyriausybės buvo tyčia sunaikinti genocido būdu, o ne paprasčiausiai žuvo dėl nederliaus“.

        „2003 metų spalio 20 d. JAV Kongreso Atstovų rūmų priimta rezoliucija dėl 1932-33 metų bado Ukrainoje, kurioje jį pripažino teroro ir masinės žmogžudystės aktu, kuris buvo nukreiptas prieš Ukrainos tautą“.

        „2005 metų lapkričio mėnesį JAV Kongreso Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, kuri leidžia Ukrainos valdžios institucijoms Vašingtone atidengti paminklą 1932-1933 metų Holodomoro aukoms ir jį pripažino“.

        „JAV Kongresas šiais (2008) metais gali svarstyti naują rezoliuciją dėl 1932-1933 metų Holodomoro Ukrainoje“.

       Tokios naujienos nedelsiant užpildo naujienų agentūrų informacijos juostas, yra gausiai cituojamos žiniasklaidos, pasigauna televizijos ir žmogaus teisių organizacijos, informacinių injekcijų būdu visame pasaulyje prievarta diegiamos į milijonų žmonių sąmonę.

       Bet už naujienų kadro visada lieka klausimas: su kuo susijęs toks atkaklus, beveik įkyrus JAV Kongreso dėmesys 75 metų senumo įvykiams nuo jų nutolusiame planetos taške. Kodėl pakankamai informuoti amerikiečiai neprotestavo tada, 1932/33 metais ir susizgribo tik praėjus penkiasdešimt penkeriems metams? Ar tik šiandieniniai politinės kovos su TSRS ir Rusijos įtaka posovietinėje erdvėje interesai, siekimas visiems laikams atskirti rusinus nuo vieningos rusų tautos, vėl ir vėl amerikiečius gundo pakartoti gerai žinomą 4 –ojo dešimtmečio Gebelso fašistinės propagandos pavyzdį, kad „milijonai ukrainiečių tarybinės vyriausybės buvo tyčia sunaikinti“. 

       Versija apie ypatingą užuojautos ir teisingumo jausmą, kuris būtų būdingas amerikiečių kongresmenams, iškart atkrenta – pakanka surasti vieną (vieną, o ne tris) Kongreso rezoliucijas, kuriose genocidas JAV vietinių gyventojų atžvilgiu sąžiningai būtų pripažintas genocidu, arba nors „masiniu naikinimu“ - ir tai nepaisant to, kad JAV teritorijoje gyvenusių tautų didžioji dalis buvo visiškai išnaikinta, o jų bendras skaičius nuosekliai ir kryptingai sumažintas maždaug šimtą kartą.

       Amerikos istorijoje yra ir kitas nusikaltimas prieš savo tautą – tai Didysis Amerikos Holodomoras tais pačiais, nelemtais 1932/33 metais, dėl kurio JAV pasigedo milijonų savo piliečių.

       Apie tai, kaip ir apie vietinių gyventojų genocidą, jūs nerasite Kongreso smerkiančių rezoliucijų, pasipiktinusių Amerikos politikų pasisakymų, „paminklinių ženklų“, pastatytų žmonių masinių naikinimų metinėms pažymėti ir kitų atminimo ženklų. Prisiminimas apie tai patikimai užmūrytas suklastotose statistikos ataskaitose, nuo liudijimų apie nusikaltimus išvalytuose archyvuose, nurašytas „nematomai rinkos rankai“, įpakuotas panegirikose apie prezidento Ruzvelto genialumą, ir jo tautai organizuotų „viešųjų darbų“, kurie iš esmės mažai kuo skyrėsi nuo GULAGO ir „Belomorkanal‘o“ statybos epopėjos, laimėje. Žinoma, pagal amerikiečių istorijos versiją tik „Tarybų Sąjungoje milijonai vyrų, moterų ir vaikų tapo nusikalstamo totalitarinio režimo žiaurių veiksmų ir politikos aukomis“, Amerikos istorijai tokie apibrėžimai yra nepriimtini.  

       Pabandysime išsklaidyti šį mitą, vadovaujantis tik Amerikos šaltiniais.

* „Holodomoras išoriniam taikymui“ (lot.)

                        Suklastota statistika, arba kur septyni milijonai žmonių?

       Bandymas susipažinti su JAV oficialiademografine statistika stebina iš pat pradžių: 1932 metų statistikos duomenys sunaikinti arba labai gerai paslėpti. ** Jų paprasčiausiai nėra. Nesant priežasčių paaiškinimo. Jie atsiranda vėliau, daug vėlesnėje statistikoje, retrospektyvinių lentelių forma. Šių lentelių nagrinėjimas atidžiam tyrinėtojui taip pat sukelia tam tikrą nustebimą.

       Pirma, jeigu tikėti Amerikos statistika, per dešimtmetį nuo 1931 iki 1940 metų, pagal augimo dinamiką JAV prarado nei daug nei mažai, 8 milijonus 553 tūkstančius žmonių, be to, gyventojų augimo rodikliai keičiasi iškart, tuo pačiu metu, du (!) kartus tiksliai 1930/31 metų sandūroje, krenta ir sustoja šiame lygyje lygiai dešimt metų. Ir taip pat netikėtai, praėjus dešimtmečiui, jie sugrįžta prie ankstesnių reikšmių. Jokių paaiškinimų išsamiame, šimtų puslapių amerikiečių US Department of commerce „Statistical Abstract of the United States“ atskaitos tekste nėra, nors joje pilna paaiškinimų kitais klausimais, kurie neverti paminėjimo lyginant su aukščiau išvardintais.  

       Klausimas tiesiog apeitas tyla. Tokio klausimo nėra.

       Bet kuris atsakingas demografas jums pasakytų, kad vienu metu gyventojų dinamikos rodiklio dvigubas pasikeitimas didžiulėje šalyje galimas tik esant masinėms žmonių mirtims.
       Galbūt žmonės išvažiavo, emigravo, išbėgo nuo siaubingų Didžiosios depresijos sąlygų? Paimsime tikslius, išsamius migracijos į/iš JAV ir gyventojų judėjimo duomenis, kurie yra lengvai patikrinami palyginus su kitų valstybių duomenimis, ir todėl yra gana patikimi. Deja. Migracijos statistika niekaip nepatvirtina šios versijos. Iš tikrųjų, pačiame depresijos įkarštyje, tikriausiai pirmą kartą naujausioje JAV istorijoje, valstybę paliko daugiau žmonių nei į ją atvyko. Iš viso 4 –ame dešimtmetyje valstybę paliko 93 309 žmonėmis daugiau nei į ją atvyko, o prieš dešimt metų į valstybę papildomai atvyko 2 960 782 žmonės. Taigi, JAV bendras demografinis praradimas 4 –ame dešimtmetyje 3,054 tūkstančiai žmonių ***.

       Tačiau, jeigu mes įvertinsime visas priežastis, įskaitant ir imigraciją, tai teisinga būtų prie gyventojų trūkumo 4 –ame dešimtmetyje pridėti 11,3%, įvertinus šalyje 3 –ame dešimtmetyje išaugusį gyventojų skaičių, demografinio augimo bazę.

       Pagal skaičiavimus, iš viso 1940 metais JAV gyventojų, esant toms pačioms demografinėms tendencijoms, turėjo būti mažiausiai 141,856 milijonai žmonių. Faktiškai 1940 metais šalyje gyventojų buvo tik 131,409 milijonai, iš kurių tik 3,054 milijonai paaiškinami migracijos dinamikos pasikeitimu.

       Ir taip, 7 milijonų 394 tūkstančių žmonių 1940 metais tiesiog nėra. Jokių oficialių paaiškinimų dėl to nėra. Manau, kad jų niekada ir nebus. Bet jeigu tokie ir atsiras: 1932 metų statistikos duomenų sunaikinimo epizodas ir aiškūs vėlesnių ataskaitų duomenų klastojimo požymiai neabejotinai iš JAV vyriausybės atima teisę tuo klausimu pateikti kokius nors pasitikėjimą keliančius komentarus.

       Beje, amerikiečiai visai ne vieniši savo siekiu sistemingai naikinti kompromituojančią medžiagą ir slėpti gyventojų praradimus dėl bado. Tai anglosaksų politikos paveldimas bruožas, ir kilęs jis iš Didžiosios Britanijos. Taip 1943 m. Didžiosios Britanijos valdžia leido kilti dideliam badui Bengalijoje, dėl kurio žuvo daugiau kaip 3,5 mln. žmonių, o prieš tai gana sėkmingai badu marino Airiją.

       Masinio bado organizavimas Indijoje buvo Didžiosios Britanijos atsakas už 1942 m. sukilimą ir gyventojų paramą „Indijos nacionalinei armijai“. Bet jūs tokių duomenų nerasite tų metų Didžiosios Britanijos šaltiniuose. Tik Indijai gavus nepriklausomybę, vėliau buvo galima surinkti ir paviešinti šią medžiagą. Priešingu atveju, siaubingas Didžiosios Britanijos holodomoras 1943 metais niekada nebūtų mums žinomas, viskas būtų patikimai ištrinta ir paslėpta, kaip tai ir nutiko su Didžiosios depresijos medžiaga apie aukas. Tiesą sakant, tokie skeletai yra bet kurios kolonijinės didelės valstybės spintose.

       Kai Jungtinės Valstijos žlugs, tik tada mes su jumis sužinosime daug ir daug įdomaus apie JAV valdžios nusikaltimus prieš savo tautą, žemyno vietinių gyventojų genocidą ir apie tuos tragiškus laikus. Ir galbūt tada būsimą informuotą skaitytoją labai nustebins išmintingo Ruzvelto priešpastatymas piktadariui Stalinui – kaip mus šiandien nuoširdžiai stebina vieno valdytojo iš žiaurios, brutalios senovės išaukštinimas prieš kitą. Nes visi yra paskendę kraujyje, karuose, nusikaltimuose ir piktadarystėse.

       Mes gyvename šiandien, kur siaubingam Stalinui, nužudžiusiam ištisas tautas, priešpastato baltą, pūkuotą Gėrio Angelą „Made in USA“ forma, ir šis angelas šaižiai klykia apie milijonus tyčia badu nukankintus. Kaip jie ten, kongresuose, skaičiuoja holodomoro aukų skaičių? Tai yra ne taip paprasta. „Holodomoro“ tyrinėtojai dažnai skundžiasi, kad nepakanka statistikos, ji nepilna, kad žuvusių skaičių tenka išvesti tik skaičiavimo būdu, maždaug pagal tą pačią metodiką, kaip mes darėme aukščiau. **** Remdamiesi šiais „holodomoro aukų skaičiaus“ skaičiavimais JAV Kongresas ir jų satelitai reguliariai priima vis naujas ir naujas rezoliucijas dėl milijonų aukų, kaltindami TSRS, Rusiją ir komunizmą.

       Aukščiau pateiktos santrumpos iš skaičiavimų – tik patikrinimas šių principų tiksliam pritaikymui pačioms Jungtinėms Valstijoms. Ir šio patikrinimo demokratijos ir žmogaus teisių citadelė su trenksmu neišlaiko.

       Ir taip, ponai:

Kur 7 milijonai 394 tūkstančiai žmonių, kurie pradingo iš 4 –ojo dešimtmečio statistikos ataskaitų

** Štai dalis JAV vyriausybės statistikos tinklalapio ekrano. „Statistinė ataskaita už šį laikotarpį nebuvo sudaroma“- skelbia užrašas. Geras būdas galus paslėpti vandenyje. Tiesiog nesudaryti ataskaitos.

 *** Pastebėsime, kad kad nesutikau nė vieno holodomoro tyrimo, kuriame būtų rimtai įvertinta gyventojų migracija (bėgimas) iš rajonų apimtų bado – visas gyventojų mažėjimas, 100% - nurašomas „komunizmo aukoms“. Be to, tikrai žinoma, pavyzdžiui, kad iš 2,5 milijonų specialių persikėlėlių 700 tūkstančių ramiai išėjo iš savo gyvenviečių, nesutikę ypatingo pasipriešinimo.
**** Štai, pavyzdžiui, kaip kinta mirtingumas 1991-1994 krizės Rusijoje sąlygomis, kurios pagal dydį panašios į Didžiosios depresijos nelaimes, kurių duomenų tikslumas nekelia abejonių: vyrų mirtingumas Rusijoje: 1991 metai - 894,5 tūkst. žmonių, 1994 metai - 1226,4 tūkst. žmonių (mirčių skaičiaus padidėjimas iki 37%). (Skaičiai: Anatolijus Višnevskis, Vladimiras Školnikovas, „Mirtingumas Rusijoje“, Maskva, 1997)
.

                                               Didžiojo Holodomoro fonas

       4 –ojo dešimtmečio pradžia – tikra humanitarinė katastrofa JAV istorijoje. 1932 metais bedarbių skaičius pasiekė 12,5 mln. žmonių lygį. Tai yra esant visam Jungtinių Valstijų gyventojų skaičiui, įskaitant vaikus ir senelius, - 125 milijonai. Piką pasiekė 1933 metų pradžioje, kai bedarbių Amerikoje jau buvo iki 17 milijonų – su šeimos nariais tai maždaug visiško nedarbo Prancūzija arba Didžioji Britanija!

       Mažas brūkštelėjimas epochos portretui: kai 4 –ojo dešimtmečio pradžioje tarybinė firma „Amtorg“ paskelbė apie specialistų atranką darbui TSRS, už nedidelį tarybinį darbo užmokestį, į šias laisvas darbo vietas buvo pateikta daugiau kaip 100 tūkst. (!) amerikiečių prašymų. Toks įspūdis, kad prašymą pasiuntė kas antras, kuris perskaitė „Amtorg“ skelbimą laikraštyje.

       Ekonomikos krizės didžiausio paaštrėjimo laikotarpiu kas trečias dirbantysis neteko darbo. Tikra nelaime tapo dalinis nedarbas. Pagal ADF (Amerikos darbo federacijos, American Federation of Labor) duomenis, 1932 m. visiškai užimti liko tik 10% darbuotojų. Tik 1935 m. rugpjūtyje, praėjus penkeriems metams nuo krizės pradžios, kai pagrindinė dalis tų, kurie „neįsirašė į rinką“ jau žuvo, buvo priimtas įstatymas, numatantis senatvės ir nedarbo draudimą.

        Beje, draudimas nepalietė nei fermerių, nei kai kurių kitų darbuotojų kategorijų.
        Priminsime, kad tokios socialinio draudimo nacionalinės sistemos krizės įkarštyje šalyje nebuvo – tai yra žmonės buvo palikti rūpintis savimi. Nedidelę pagalbą bedarbiams pradėjo teikti tik nuo 1933 metų vidurio. Administracija ilgą laiką net neturėjo federalinės kovos su nedarbu programos, o bedarbių problemos buvo permestos valstijų valdžiai ir miestų municipalitetams. Tačiau praktiškai visi miestai bankrutavo.

       Masinis valkatavimas, skurdas, vaikai netekę globos tapo tų laikų požymiu. Atsirado apleisti miestai, miestai vaiduokliai, kurių visi gyventojai išėjo ieškoti maisto ir darbo. Apie 2,5 mln. žmonių miestuose prarado būstą ir tapo benamiais.

        Amerikoje prasidėjo badas, kai net klestinčiame ir turtingiausiame šalies mieste, Niujorke, žmonės pradėjo mirti iš bado, tai miesto valdžios institucijas privertė dalinti nemokamą sriubą gatvėse.

       Štai tų metų vaiko tikri prisiminimai:

       „Mes mūsų įprastą mėgstamą maistą pakeitėme į labiau prieinamą... vietoje kopūsto mes naudojome krūmų lapus, valgėme varles... per mėnesį mirė mano mama ir vyriausioji sesuo... „ (Džekas Grifinas (Jack Griffin)).

       Tačiau ne visose valstijose užteko lėšų net nemokamai sriubai.

       Keista matyti šias ilgas eiles prie karinių lauko virtuvių nuotraukose: padorūs asmenys, geri, dar nenusidėvėję rūbai, tipiška vidurinioji klasė. Žmonės vakar prarado darbą ir liko gyvenimo užribyje. Aš nežinau, su kuo tai palyginti. Pagal dvasią panašios nuotraukos yra, ko gero, tik iš Raudonosios Armijos užimto Berlyno, kuriame „rusų okupantai“ maitina mieste likusius civilius gyventojus. Bet ten kitokios akys. Ten akyse viltis, kad baisiausia jau praeityje. Taigi, „išprievartauta Vokietija“...

                                                                    Apgaulės mechanizmas

       Bendrame demografinių netekčių skaičiuje ypatingą vietą užima vaikų mirtingumas.Nesant pasų sistemos ir gyvenamosios vietos registracijos nuslėpti vaikų mirtingumą buvo paprasčiau – neskaičiuojant. JAV net ir dabar ne viskas gerai su vaikų mirtingumo rodikliais (blogiau negu, pavyzdžiui, Kuboje), o „klestinčiame“ 7 –ame dešimtmetyje, pirmaisiais gyvenimo metais mirdavo 26 iš 1000 gimusių vaikų. Be to, ne baltųjų vaikų mirtingumo lygis siekė 60 ir daugiau – tai yra sėkmingiausiame laikotarpyje. Įdomu tai, kad Amerikos statistika (priminsime, atgaline data) rodo ne gyventojų mirtingumo augimą, o sumažėjimą (!) 1932/33 metais – tai esant daugiau kaip penkiems milijonams pabėgėlių, 2,5 milijonams netekusių būsto ir 17 milijonams praradusių darbą ir pragyvenimo lėšas – tai aiškiai ir įtikinamai rodo padirbtą Amerikos valstybės statistikos už tą laikotarpį pobūdį. Amerikos atskaitomybės klastotojai taip persistengė, kad krizės piko, 1932/33, metams išvedė mirtingumo lygį mažesnį nei 1928 – klestėjimo metams.  
       Dar daugiau atskleidžia valstijų mirtingumo duomenys: Kolumbijos federalinėje apygardoje per tuos 1932 metus mirė 15,1 žmonių tūkstančiui gyventojų, be to, mirtingumas išaugo. Tai sostinė, apskaita pridėta, ir duomenys panašūs į tiesą. O štai Šiaurės Dakotoje mirtingumas kriziniais 1932 metais neva 7,5 žmogaus 1000 gyventojų, du kartus mažiau negu šalies sostinėje! Ir mažiau negu toje pačioje Dakotoje geriausiais, klestėjimo, 1925 metais!

      Sprendžiant iš visko, apgaulės čempione tapo Pietų Kalifornija: per tris metus, nuo 1929 iki 1932 metų, ataskaitose nupieštas mirtingumas ten sumažėjo nuo 14,1 iki 11,1 žmonių 1000 gyventojų. Jeigu tikėti ataskaita, tai padėtis su vaikų mirtingumu, krizės įkarštyje taip pat labai pagerėja lyginant su klestėjimo metais. Pagal ataskaitas už 1932 ir 1933 metus vaikų mirtingumo rodikliai apskritai patys geriausi per visą statistinių stebėjimų nuo 19 a. 9 dešimtmečio iki 1934 metų JAV istoriją!

       Jūs vis dar tikite šiais skaičiais?

                                                                          Kiek vaikų žuvo?

       Kur penki milijonai penki šimtai septyniasdešimt trys tūkstančiai sielų?

      Daug vėlesnė Amerikos statistika turi pagal amžiaus suskirstymą išgyvenusių vaikų,  1940 metams, duomenis. Ir jeigu 1940 metais 3 –ame dešimtmetyje gimusių skaičius yra 24 milijonai 80 tūkstančių, tai, išliekant tokiai demografinei tendencijai 4 – ame dešimtmetyje turėjo gimti ne mažiau kaip 26 milijonai 800 tūkstančių vaikų. Bet 4 – ame dešimtmetyje gimusių kartoje į akis krenta 5 milijonų 573 tūkstančių trūkumas! Nei daug, nei mažai. Galbūt sumažėjo gimstamumas? Bet net 5 –ame dešimtmetyje, Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisant visų praradimų ir milijonų į karo tarnybą pašauktų vyrų – gimstamumas atsistatė, beveik iki ankstesnių reikšmių. Didžiulių demografinių praradimų 4 – ame dešimtmetyje negalima paaiškinti jokiu „gimstamumo sumažėjimu“. Tai yra didžiulio skaičiaus papildomų mirčių padarinys, pėdsakas, kurį paliko milijonų vaikų gyvenimų praradimai, Didžiojo Amerikos Holodomoro juodas ženklas.  

       Remiantis šiais skaičiais mes taip pat galime įvertinti bendrus praradimus dėl bado ir Jungtinių Valstijų suaugusių gyventojų praradimus, kaip skirtumą tarp trūkumo gimusių 4 – ojo dešimtmečio kartoje ir bendro gyventojų trūkumo. O suaugę gyventojai, tikriausiai, niekaip negalėjo „tiesiog negimti“? Mes tikrai galime kalbėti apie mažiausiai du milijonus žuvusių asmenų, kurie vyresni nei 10 metų, ir maždaug pusę iš penkių su puse milijonų vaikų demografinių nuostolių, kurie padalinti tarp mirtingumo ir natūralaus gimstamumo sumažėjimo *****.

       Taigi, mes drąsiai galime kalbėti apie 1932/33 metų holodomoro maždaug penkis milijonus tiesioginių aukų Jungtinėse Amerikos Valstijose.

      Ypač didelis – peržengiantis ribas - mirtingumas palietė Jungtinių Valstijų nacionalines mažumas. Nacionalinės mažumos niekada nebuvo JAV ypatingo rūpinimosi objektu, bet tai kas nutiko Didžiosios depresijos metais, tiesiogiai siejasi su genocidu. Jeigu po pirmojo vietinių tautų genocido, kuris truko beveik iki ХХ amžiaus pradžios, per 3 –ąjį dešimtmetį nacionalinių mažumų ir vietinių tautų skaičius per dešimtmetį išaugo 40%, tai nuo 1930 iki 1940 m. skaičius ne tik neišaugo, o atvirkščiai, labai sumažėjo. Tai reiškia tik vieną: 4 –ojo dešimtmečio pradžioje nacionalinių mažumų diasporos vienu metu prarado iki keleto dešimčių procentų pradinių gyventojų.

       Jeigu tai yra ne genocidas, tai kas tada yra genocidas?

***** Numatau klausimą apie įrodytą gyventojų sumažėjimo proporcingą padalinimą tarp mirtingumo ir gimstamumo sumažėjimo. Kadangi patys JAV duomenys yra nepatikimi, tenka remtis analogijos metodu (tarptautiniu palyginimu). Esant analogiškoms Didžiosios depresijos sąlygoms kitose valstybėse (įkaitant 10 –ojo dešimtmečio Rusiją) gyventojų sumažėjimas maždaug per pusę (nors ir plačios ribos, maždaug vienas prie dviejų iki du prie vieno) pasidalina tarp gimstamumo sumažėjimo ir mirtingumo augimo. Būtent ši proporcija – po pusę – ir priimta, kaip bazinė, kurią po to galima patikslinti. Bet kuriuo atveju, ir esant bet kuriam patikslinimui mes gauname skaičių - keletą milijonų žuvusių.

  Defarmingas – amerikietiškas išbuožinimas: iš buožių į Amerikos Berijos nagus

       Dėka Svanidzės pasirūpinimo, beveik visiRusijoje žino apie komunistų du milijonus perkeltų buožių („specialiai perkelti gyventojai“), kurie perkeltose žemėse aprūpinti arba žeme, arba darbu. Bet mažai kas žino apie penkis milijonus JAV fermerių (apie milijoną šeimų) kurie lygiai tuo pačiu metu bankų buvo išvyti iš žemių už skolas, bet JAV vyriausybės neaprūpinti nei žeme, nei darbu, nei socialine pagalba, nei senatvės pensija – niekuo.

       Šis amerikietiškas išbuožinimas - gali būti „pateisinamas reikalingumu stambinti žemės ūkio gamybą“ – gali būti visiškai ir besąlygiškai pastatytas į vieną eilę su išbuožinimu, kuris lygiai tais pačiais metais įvykdytas TSRS, panašiais mastais ir tų pačių ekonomikos iššūkių išsprendimui – reikalingumo, kad žemės ūkio produktyvumas išaugtų iki prieškarinio lygio, jo sustambinimui ir mechanizavimui.

        Kas šeštas JAV fermeris pateko po bado volu. Netekę žemės, pinigų, savo gimtojo namo, turto, žmonės ėjo į niekur – į masinio nedarbo, bado ir masinio banditizmo apimtą nežinomybę.   

       Šios nereikalingų gyventojų masės kanalizatoriumi tapo Ruzvelto „viešieji darbai“. Iš viso 1933-1939 metų viešuose darbuose, vadovaujant Viešųjų darbų administracijai (PWA) ir Civilinių darbų administracijai (Civil Works Administration) – СВА (tai kanalų, kelių, tiltų, dažniausiai neapgyvendintuose ir pelkėtuose maliarijos regionuose statyba), vienu metu įdarbintų skaičius siekė iki 3,3 milijono. Iš viso per JAV viešųjų darbų GULAGĄ praėjo 8,5 mln. žmonių – tai neskaitant kalinių.

       Sąlygos ir mirtingumas šiuose darbuose dar laukia savo atidaus tyrimo.

       Žavėtis draugo Ruzvelto išmintingumu, kuris suorganizavo „viešuosius darbus“ – tai maždaug tas pats, kaip žavėtis draugo Stalino išmintingumu, kuris organizavo Maskvos vardo kanalo statybą ir kitas didžiąsias komunizmo statybas. Beje, į tą gilų sisteminį dviejų politikų panašumą dar 5 –ame dešimtmetyje dėmesį atkreipė respublikonai, kritikuodami Ruzveltą už „komunizmą“.

       Beveik demonišką Viešųjų darbų administracijos (PWA) panašumą į GULAGĄ suteikia dar ir tai. Viešųjų darbų administracijai vadovauja savotiškas „Amerikos Berija“ – vidaus reikalų ministras G.Ikesas ******, kuris pradedant nuo 1932 metų į darbo neturinčiam jaunimui stovyklas uždarė apie du milijonus žmonių (!), be to, iš 30 dolerių nominalaus darbo užmokesčio 25 dolerius sudarė privalomi atskaitymai.  

       Penki doleriai už mėnesį katorginio darbo maliarijos pelkėje. Pelnytas užmokestis laisvos šalies laisviems piliečiams.

****** Taip, tai tas pats Haroldas Lekreris Ikesas (Ickes, Harold LeClair) (1874–1952), amerikietiško GULAGO organizatorius, vidaus reikalų ministras prezidentų F.D.Ruzvelto ir H.Trumeno (1933–1946) administracijose, Viešųjų darbų administracijos direktorius (1933–1939). Būtent jis vėliau šauniai ir žaibiškai, bendradarbiaujant su armija, JAV etninius japonus internavo į koncentracijos stovyklas (1941/42 metai). Pirmas operacijos etapas truko tik 72 valandas. Tikras profesionalas, tinkamas kolega draugams Ježovui, Berijai ir Abakumovui.  



Vyriausybė  sunaikino maisto produktus: rinkai nauda – alkstantiems vergiškas darbas

       Esant masiniam badui ir „perteklinių“ gyventojų mirtims JAV vyriausybė pastebėta, kad tais metais, norint įtikti atitinkamiems sluoksniams, o būtent agrarinio verslo lobistams, dideliais kiekiais ir sistemingai naikina žemės produktus šalyje. Žinoma, „rinkos metodais“. Naikina įvairiai ir su užmoju: grūdus ir tiesiog degino, ir skandino vandenyne. Taip, pavyzdžiui, buvo sunaikinti 6.5 mln. kiaulių ir užarta 10 mln. žemių su derliumi.

       Tikslas nebuvo slepiamas. Jo esmė buvo maisto produktų kainų augimas šalyje du kartus su trupučiu agrarinio kapitalo naudai. Žinoma, tai visiškai sutapo su žemės ūkio ir biržos prekybos stambiųjų kapitalistų interesais, bet nelabai patiko badaujantiems. Prie Huverio „badaujančių eitynės“, kaip ir susidorojimai su eitynių dalyviais, tapo kasdienybe Amerikos sostinėse. Bet ir esant Naujam Ruzvelto kursui kapitalistams buvo suplanuoti pelnai, o badaujantiems – viešųjų darbų GULAGAS. Kiekvienam savo.

       Beje, savų gyventojų badas ir mirtys iš bado niekada itin nejaudino JAV vyriausybės – skirtingai nuo kitų „holodomorų“, kuriais buvo galima sužaisti politiniais tikslais.

       „Aš nesijaudinu dėl mūsų šalies ateities“. Ji šviečia viltimi“- pasakė Prezidentas Huveris Didžiosios depresijos išvakarėse. O mes nesibaiminame dėl Jungtinių Valstijų praeities – pagal pačių Jungtinių Valstijų sukūrimo istorijos versiją – jos, kaip Cezario žmona, visada neįtariama.
       Svarbu pažymėti, kad iki 1988 metų, kai buvo sukurta JAV Kongreso komisija „holodomoro Ukrainoje“ tyrimui, Jungtinės Valstijos neeskalavo šios temos, kaip beje, ir kitų temų iš Gebelso auksinio fondo, tokių kaip Katynė arba „išprievartauta Vokietija“. Jungtinės Valstijos aiškiai suprato, kad pas jas spintoje yra savas badu numarintas skeletas, ir Tarybų Sąjungos ideologinis atsakomasis smūgis bus greitas, tikslus – ir Amerikai reiškiantis pralaimėjimą. Demografinių duobių dydis TSRS ir JAV 4 –ojo dešimtmečio pradžioje visiškai vienodas, ir tarpusavio nutylėjimas apie šią slidžią temą buvo „šaltojo karo“ neviešo kodekso dalis. Tik 1988 metais Vašingtonas, gavęs aukštus postus užimančių įtakos agentų grupę Kremliuje, vadovaujamą Michailo Gorbačiovo, kaip ideologinį ramstį turėdamas ne „geležinį žmogų“ Suslovą, o liberalą Jakovlevą, iš anksto žinodamas, kad atsakomojo smūgio iš Tarybų Sąjungos nebus, pamažu pradėjo vynioti holodomoro temą Ukrainoje. Momentas buvo pasirinktas labai sėkmingas.
       Mes iš Jungtinių Valstijų negalime laukti, kad pačios prisipažintų apie Amerikos holodomorą, negalime tikėtis archyvinių dokumentų ir prisipažinimų publikacijų, tokio tipo, kaip buvo inicijuotos – o galbūt ir suklastotos – Gorbačiovo komandos 9 –ojo dešimtmečio pabaigoje su „istorinės tiesos atkūrimo“ šūkiu. Jokios istorinės tiesos atkūrimo iki Blogio Imperijos žlugimo neįvyks. Tiesos apie Didžiojo Amerikos Holodomoro nutylėjimas yra viso Amerikos politinio elito, ir respublikonų, ir demokratų bendras sutarimas. Dėl 4 –ojo dešimtmečio aukų lygiai kalta ir Huverio respublikonų administracija, ir Ruzvelto demokratų administracija. Ir ant tų, ir ant kitų sąžinės milijonai aukų, kaip jų engimo politikos pasekmė. Būtent dėl to Jungtinių Valstijų politinė sistema pakankamai konsoliduota holodomoro ir jo daugelio milijonų aukų fakto JAV visiško neigimo klausimu. Apsiputoję tai neigs ir žmogaus teisių gynėjų penkta kolona, tie, kurie yra JAV Valstybės departamento balanse ir turi inventorinį numerį. Bet istorinė tiesa neišvengiamai bus atskleista.

       Vietoje to, kad nuolat kiauksėtų ant Rusijos, Jungtinės Valstijos turėtų geriau pauostyti po savo uodega.

Šaltinis: novchronic.ru, 2008-05

 

Susiję:

Nematoma vergija

12 kapitalizmo mitų

Kapitalizmas – tai blogis

„Katastrofų kapitalizmas“

Prisiminimas apie apiplėšimą

Korupcija

Skurdas

Liberalių demokratijų ruduo

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.