Pasaulinio GULAG‘o Rytų Europos „salos“

       Apie tai, kad CŽV specialūs kalėjimai ir koncentracijos stovyklos egzistuoja kai kuriose Rytų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Makedonijoje, teritorijoje, kurią kontroliuoja Kosovo albanų režimas, viena iš pirmųjų pranešė Šveicarijos žiniasklaida. 2005 metų lapkričio mėnesį Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“ patvirtino, kad Lenkijoje yra „pagrindinis Europos CŽV slaptas kalėjimas“. Nutrauktas skandalas šiomis dienomis vėl įgavo pratęsimą. Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT), prasidėjo klausymai dėl ieškinio, kurį padavė Amerikos Gvantanamo kalėjimo du kaliniai, palestiniečiai Al Nasiris ir Abu Zabeidas, tvirtinantys, kad   XXI a. I-ojo dešimtmečio pradžioje JAV specialiosios tarnybos juos laikė būtent Lenkijos karo kalėjime...

        Keletą mėnesių teisininkai reikalavo uždaro teismo posėdžio ir neįleisti žiniasklaidos. Tačiau tyrimo rezultatai, pagrobimo ir kankinimo detalės vis tik tapo viešomis. Paaiškėjo, kad lenkai aktyviai prisidėjo prie to, kas CŽV kalba vadinama „išplėstine tardymo technika“ ir apima ištobulintus kankinimus ir pasityčiojimus tokius, kaip dehidratacija, peršaldymas, „pakaitinimas“ grasinant mirtimi, kai į žmogaus pakaušį pristatomas pistoletas arba įjungiamas grąžtas. Būtent taip kalinius apklausinėjo slaptame CŽV kalėjime, esančiame 170 km nuo Varšuvos, greta Senųjų Keikutų kaimo.

       Europos Taryba Rumuniją apkaltino dėl slaptų kalėjimų sukūrimo dar 2007 metais (nors čia jie atsirado mažiausiai prieš ketverius metus anksčiau). Lietuvoje specialūs kalėjimai, 20-40 km nuo Vilniaus, atsirado nuo 2002 metų, o bendra CŽV ir vietinio VSD (Valstybės saugumo departamento) operacija, kaip kankinimo sesijos, panaudojant iš Afganistano pristatytą „gyvą medžiagą“, gavo pavadinimą „Gintaro atkirtis“.  

       Tačiau vis tik kam amerikiečiams reikalingas tyčiojimasis iš kalinių ir visą pasaulį padengusių specialių kalėjimų bei koncentracijos stovyklų tinklas?

       Tai, kad JAV sukūrė ištisą koncentracijos stovyklų ir slaptų kalėjimų tinklą visame pasaulyje, šiandien gerai žinoma. Pasaulinio „GULAG‘o geografija stulbina. Pagal Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) Teisės komisijos atstovo Diko Marčio pareiškimą, Europos valstybės mažiausiai nuo 2004 metų žinojo „apie CŽV slaptų kalėjimų egzistavimą ir JAV elgesį su tariamais teroristais tuose kalėjimuose“. Dikas Martis, patyręs Šveicarijos teisininkas, dalies Europos valstybių valdžios institucijų pasyvų elgesį matant tai, ką amerikiečiai darė su kaliniais musulmonais, pavadino „gėdingu“. O juk be Europos „salų“ į pasaulinį GULAG‘ą, sukurtą amerikiečių, įeina koncentracijos stovyklos ir kalėjimai, esantys Afganistane (ne mažiau devyni), Pakistane, Indijos vandenyno Diego Garsijos saloje, Jordanijoje, Irake (ne mažiau kaip trylika), Sirijoje, Kuboje, Azerbaidžane, Katare, Saudo Arabijoje, Tailande, Maroke, Egipte ir kitose valstybėse, kuriose amerikiečiams nėra ko „gėdytis“. Be to, dalis koncentracijos stovyklų veikia JAV karinėse bazėse ir kariniuose laivuose. 

       Kalbant apie patyčias iš kalinių musulmonų, tai pagal „The Washington Post“ duomenis, jos iš pat pradžių buvo ypatingos metodikos rengimo dalimi. Suimtų valią reikėjo palaužti, dėl to juos išrengdavo nuogus, o islamą išpažįstantiems, kuriems nurodyta maksimaliai pridengti savo kūną, tai yra siaubingas psichinis sukrėtimas. Advokatai, kurie gynė JAV karius, kurie buvo apkaltinti, kad kankino „Abu Greibo“ kalėjime, tvirtino, kad jų ginamieji tai darė ne dėl sadizmo, o vykdydami įsakymus.

       JAV karinės žvalgybos specialistai dar XXI a. I –ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo atidžiai nagrinėti musulmonų „fundamentalistinės“ sąmonės reakciją į kritinius stimulus. Tikslas – žmonių refleksinio valdymo technologijų, kurios remiasi žiniomis apie vienos ar kitos populiacijos reakcijas,  kurios atstovais tie žmonės yra, sukūrimas ir aprobavimas. Savo laiku panašiu dalyku nacistinėse koncentracijos stovyklose užsiėmė specialistai iš Henricho Himlerio žinybos, kurie vėliau Niurnbergo tribunolo pripažinti kariniais nusikaltėliais. Tai, kaip sakoma, mokslinė reikalo pusė, jau radusi „technologinį“ pritaikymą „arabų pavasario“, agresijos prieš Libiją ir Siriją ir t.t. metu.

       O yra dar ir garsus „žmogiškasis faktorius“. Kadangi didžioji dauguma kalinių, patenkančių į pasaulinio GULAG‘o koncentracijos stovyklas, kalėjimus ir specialius izoliatorius niekur neregistruojami, kalėjimų prižiūrėtojai su jais gali elgtis savo nuožiūra. Apie tai, kokia turtinga fantazija šių individų, kurie yra išaugę su Holivudo filmais, civilizuotas pasaulis jau sužinojo, pamatęs nuotraukas iš „Abu Greibo“ kalėjimo. Matyt, vienas iš tos informacinės kampanijos tikslų buvo dėmesio nukreipimas nuo Amerikos kalėjime vykdomų bandymų su žmonėmis, jų „technologinių“ užkulisių, siekiant problemą suvesti į „psichopatinę“ priežastį – neva, tai paprasčiausiai „linksminosi“ psichiškai nestabilūs žemojo rango kariai.

       Pasaulinis GULAG‘as buvo pradėtas kurti ne prieš metus ir net ne prieš dešimt metų. Ir stovyklas, įeinančias į jį, sugalvojo ne Hitleris su Himleriu ir net ne tarybiniai čekistai, kaip tvirtino Solženicinas. Stalino GULAG‘as buvo tik Vakarų priešakinės patirties įsisavinimas. Pirma „tikra“ koncentracijos stovykla buvo sukurta JAV dar senais Šiaurės ir Pietų pilietinio karo metais (1861-1865 m.). Ją organizavo pietiečiai Andersonvilio vietovėje. Iš viso čia mirė apie 10 tūkst. į nelaisvę paimtų šiauriečių. Daugiau kaip 300 kalinių buvo sušaudyti vien dėl to, kad peržengė nubrėžtą liniją. Jau ten, Andersonvilyje, kalinius kankino ne karinių duomenų sužinojimui, o tiesiog iš sadizmo ir „mokslinio susidomėjimo“. Po karo stovyklos komendantas šiauriečių buvo nuteistas, kaip karo nusikaltėlis. (Šiauriečiai taip pat statė koncentracijos stovyklas, ten taip pat klestėjo žvėriškumai, bet kadangi šiauriečiai kare laimėjo, tai įrodymų apie jų nusikaltimus beveik neliko).

       Savo reikšmingą indėlį į mirties fabrikų kūrimą įnešė ir Britų imperija. Nuo seno laisvus britus už nedidelius prasižengimus trėmė į Australiją (ištisą žemyną paversti į darbo kalėjimą – toks dalykas į galvą ateiti negalėjo jokiam nacistui). O ХХ amžius prasidėjo pirmo karo griaudėjimu už „naują pasaulinę tvarką“ – anglų-būrų karu (1899-1902). Per šį karą anglai pirmą kartą pritaikė ne tik naujausius tuo metu „progreso“ pasiekimus tokius, kaip sprogstamąsias kulkas, šrapnelius, išdegintos žemės taktiką, masinį įkaitų ėmimą, bet ir pagal perimetrą spygliuota tvora su kulkosvaidžiais apsuptas koncentracijos stovyklas, kuriose žuvo daug būrų. Kad dėl didelio skaičiaus ligonių ir mirusiųjų karštame Afrikos klimate neprasidėtų epidemijos, anglai koncentracijos stovyklose pastatė krematoriumus. Taigi, Hitleriui ir jo pakalikams nieko nereikėjo išradinėti – ne tik idėją, bet ir praktinį tam tikrų kategorijų gyventojų naikinimą mirties stovyklose anglosaksai jau buvo išbandę.  

       Bet sugrįžkime į šiandien. Ne tik koncentracijos stovyklos, bet ir kompiuteris „ŽVĖRIS“, į kurį įtraukiami kiekvieno žemės gyventojo skaitmeniniai kodai, yra „techninio progreso“ valstybės lyderės – Jungtinių Amerikos Valstijų kūrinys. Dar 1997 metais, gerokai anksčiau prieš pasaulinį pasiklausymo skandalą, kurį atskleidė Snoudenas, „Meningo bylą“ ir pan., JAV vyriausybė skyrė 500 mln. dolerių bendro tinklo kompiuterizavimui, turėdama tikslą kontroliuoti visas pinigų operacijas, medicinos paslaugas ir pan., užbaigusi šią sistemą  biometrinėmis kortelėmis žinomame superkompiuteryje, turinčiame simbolinį pavadinimą „ŽVĖRIS“ (B.E.A.S.T.). Biometrinių kortelių įdiegimas su visais žmogaus organizmo duomenimis gali žmoniją įstumti į anksčiau nematytą technotroninę vergiją. Žmones sunumeruos, kaip nacių koncentracijos stovyklose. Ir visai nedaug liko, nes koncentracijos stovyklų sistema amerikiečių jau išbandyta planetos mastu.  

Nikolaj‘us Mališevski‘s, 2013-12-29

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.