Artėjant prezidento pseudo rinkimams Ukrainoje, kurie paskirti gegužės 25 d., valstybę vis labiau krečia dar nuo vieno konflikto, kuris didina jos destabilizavimą. Vyksta atviras karas tarp dviejų pagrindinių režimo atstovų – prezidentinių lenktynių lyderio milijardierio Piotro Porošenkos ir Julijos Tymošenkos, kuri pareiškė: „Aš daugiau nenoriu būti atsakinga už revoliucijos nesėkmę. Bet jeigu šalis išrinks kitą prezidentą, o, asmeniškai, šiandien aš turiu vieną konkurentą, aš manau, kad mums teks įeiti į trečią revoliucijos ratą...“

       Už šio konflikto – skilimo neišvengiamumas tarp savo maidano pergalę siekiančio įtvirtinti Ukrainos oligarchinio kapitalo ir jų panaudotos, kaip pagalbinio instrumento, minios energijos, kuri pagimdė ochlokratijos režimą. Oligarchams vis dar reikia ochlokratijos, ypač esant žmonių pasipriešinimui pietryčiuose, bet jau siekia kažkaip tą režimą pažaboti ir padaryti jį labiau valdomu. Gyvenimo šeimininkus gąsdina visus kviečianti „karui iki pergalingo galo“ velnio apsėstoji J.Tymošenko, kuri nuolat manipuliuoja pačiais žemiausiais minios instinktais. „Julkos“ elgesys, anekdotiška istorija su numestais ramentais, grasinimai branduoliniu ginklu rusus paversti pelenais ir keistai išsiplėtę vyzdžiai specialistus verčia kalbėti jeigu ne apie psichikos pakitimus tos asmenybės struktūroje, tai mažiausiai apie pastovius narkotinius kliedesius. Tuo pačiu visus reikalus Ukrainoje tvarko būtent ji, nes ji „Batkivščinos“ („Tėvynė“) partijos lyderė, į valdžią delegavusi ir A.Turčinovą, ir A.Jaceniuką. Todėl nenuostabu, kad valstybėje vyksta tokia beprotybė.  

       Tačiau kodėl įsikūnijusi valkirija Tymošenko su jos įnirtinga, vieša drąsa taip paniškai bijo Porošenkos atėjimo į valdžią? Juk prezidento valdžia pagal konstitucines pataisas yra apribota, pats „šokolado karalius“ buvo vienas iš maidano sponsorių, nepastebėtas jo pasitraukimas nuo Ukrainos nacionalizmo ir t.t. Tymošenkos kalbos apie tai, kad ji „nemėgsta“ oligarchų dėl klasinių priežasčių tik juokina. Naujai atsiradusi Žana d‘Ark su kasa, skirtingai nuo istorinės pirmtakės, asketizmu nepasižymi. Iš Ukrainos tautos „prichvatizuotų“ pinigų pas ją ir net po visų Janukovičiaus antpuolių tikriausiai yra paslėpta dar nemažai. Tik Anglijoje neseniai aptiko 85 sąskaitų su dešimtimis milijonų svarų sterlingų. Ir nerimauja ji dėl to, kad kartu su ochlokratija oligarchai pradės pamažu  nuo valdžios stumti ir šios stichijos odioziškiausius lyderius, o Tymošenka tarp jų yra pirmoji.

       Naujam Ukrainos prezidentui, jeigu gegužės 25 d. rinkimai įvyks, vis tik atiteks grėsmingas Ukrainos sąlygomis ginklas – teisėsaugos kontrolė, įskaitant masinių žudynių  ir provokacijų maidane, Odesoje, Mariupolyje tyrimo kontrolė. Ir Porošenka gali gauti informaciją apie konkrečius nusikaltėlius. Tai nereiškia, kad jis gautą informaciją atskleis, juk kraujo pėdsakas nuo tų siaubingų nusikaltimų siekia jo pinigus. Tačiau konkrečius įsakymus kažką nužudyti vargu ar jis davė. Porošenka tiesiog pasinaudos gautais duomenimis, kad  galutinai atsikratytų savo priešininkų. O Tymošenkai reikia, kad bent keletą metų nebūtų pradėtas tyrimas, kol nebus ištrinti nusikaltimų pėdsakai. Juk valstybinio perversmo Ukrainoje ir po to sekusių įvykių pagrindine jėga buvo jos „Batkivščina“ („Tėvynė“), kurioje be jos paliepimų niekas nevyksta. O ir pati Ukrainos kruvino spektaklio velniška intriga galėjo gimti tik labai iškrypusiose ir karščiuojančiose smegenyse – tokiose, kurias iš visų Ukrainos politikų turi viena Julija Vladimirovna.  

       „Pinočetas su sijonu“, kaip ją vadina, labai nenori sugrįžti ant gultų. Nenori tiesiog prarasti valdžios, kurios troškimas joje yra psichopatinio pobūdžio. Dėl to ji pasirengusi Ukrainą panardinti į bet kokio gylio akivarą. Lygiagrečiai su valstybėje privisusiomis neteisėtomis ginkluotomis grupuotėmis ji kuria dar ir nuosavą, pavaldžią tik jai kariuomenę Nacionalinio gelbėjimo fronto pavidalu su savo štabu iš „geriausių karinių protų ir praktikų“. „Julijos kariuomenėje“ jau yra apie 10 tūkst. žmonių. Pagal visus požymius ši kariuomenė rengiasi „trečiai revoliucijai“. Porošenka, kurio pozicijos Rusijos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo Tymošenkos pozicijų, jos jau paskelbtas nacionaliniu išdaviku. „Aš niekada nesivienysiu su Piotru Aleksejevičiumi Porošenka“, - „Radio svoboda“ televizijos laidoje pasakė Tymošenko. Ji kaltina jį, daugiausiai tuo, kad jis slapta sudarė sandorį su „nuo Maskvos priklausomu“ dujų oligarchu Dmitrijumi Firtašu, neva susitiko su juo Vienoje, kur pastarasis yra areštuotas. Jai atrodo labai įtartina, kad po kruopščių patikrinimų Rusijoje leista veikti Porošenkai priklausančiam fabrikui „Rošen“. O jau tai, kad formaliai jam priklausanti, bet jo nekontroliuojama Simferopolio laivų remonto gamykla iš Rusijos gavo karinį užsakymą už 136 mln. dolerių remontuoti Juodosios jūros laivyno laivus, partijos „Batkivščina“ („Tėvynė“) lyderė paskelbė visiška išdavyste.

       Savo neadekvačiais išsišokimais Tymošenk0 jau gąsdina ir Vakarus. Ji ES ir JAV šantažuoja „trečiu maidanu“, reikalaudama pasirinkti ją ir suteikti ginkluotą pagalbą kare  su Rusija. „Tymošenko, - rašo Ukrainos žurnalistai, - dėl valdžios vaiduoklio pasirengusi supjudyti Rusiją ir JAV. Jos atžvilgiu net Porošenka ir analitikai iš CŽV atrodo nuosaikiais. Nuo narkomanės šiuo laikotarpiu priklauso šimtų tūkstančių civilių gyventojų gyvenimai“. Balandžio 18 d. Tymošenko kreipėsi į JAV Kongresą prašydama valstybei suteikti karinę paramą, kuri jos nuomone turi apimti „priešlėktuvinę ir prieštankinę įrangą ir padėti apmokant karinį personalą“.

       Tuo tarpu JAV kongresmenai, su kuriais Tymošenko ir jos štabas palaikė ryšius, buvusiai kalinei užsiminė, kad jai neverta eiti į prezidentus. Pasitikėdama savo iškalba, ugningoji Julija bandė išskristi į JAV, siekdama savo naudai palenkti JAV administraciją. Jos vizitas buvo planuojamas balandžio 9-11 d. Tymošenkos atstovai vizito organizavimo tikslais turėjo mažiausiai tris susitikimus su JAV senatoriais ir kongresmenais. Šių kontaktų oficialiai paskelbtas tikslas buvo dėkingumo išreiškimas ponios Tymošenkos vardu už darbą jos kalinimo kalėjime laikotarpiu. Julijos Tymošenkos atvykimo į Vašingtoną organizavimu užsiėmė kompanijos „Wiley Rein LLP“ partneris, buvęs senatorius Džimas Sleteris (Jim Slattery), kuris galiausiai pranešė, kad vizitas atšauktas. Be to, pagal ataskaitas, tik savo lobistų veiklai JAV „neturtinga“ Tymošenko išleido 1.050.000 dolerių.    

        Ukrainos oligarchai, susibūrę aplink Porošenką, taip pat nesnaudžia. Gegužės 6 d. Aukščiausioje Radoje nepastebimai visuomenei buvo bandyta įvykdyti naują valstybinį perversmą. Pagal UDAR frakcijos iniciatyvą, nelaukiant abejotinų rinkimų, buvo planuojama spikeriu ir prezidento pareigas einančiu išrinkti Piotrą Porošenką, nuo valdžios nušalinti Aleksandrą Turčinovą ir Arseną Avakovą (SBU vadovas Valentinas Nalivaičenka turėjo likti savo poste, kaip UDAR‘o ir JAV statytinis). Atitinkamas susitarimas buvo pasiektas su „regionalais“, dvejomis frakcijomis, kurios sukurtos iš atsiskyrusių nuo RP (Regionų partijos) deputatų, frakcijai nepriklausančių deputatų ir net kai kurių „Batkivščinos“ frakcijos atstovų, sunerimusių dėl savo lyderio nesuvaldomo aktyvumo. Už laikinosios valdžios viršūnės atsistatydinimą buvo pasirengę balsuoti ir komunistai, bet jie atsisakė paremti oligarcho Porošenkos paskyrimą (tiesa, balsų užteko ir be jų). Formaliu pagrindu valdžios pakeitimui turėjo tapti „antiteroristinės operacijos“ žlugimas. Prezidento rinkimus buvo planuojama perkelti į rudenį, kad per tą laikotarpį būtų „atstatyta konstitucinė tvarka“. Tačiau Ukrainos tikroji vyriausybė – JAV ambasada – rekomendavo neišdykauti su nauju perversmu, kad oligarchų ir ochlokratų susirėmimas šiame etape bus naudingas „tik Maskvai“.

       Bet koks susirėmimas yra atidėtas, bet šių dviejų jėgų susigrūmimas su nežinomu rezultatu ir akivaizdžiomis sunkiomis pasekmėmis šaliai toliau vyks. Šia proga Rados liaudies deputatas Spiridonas Kilinkarovas gana vietoje pastebėjo: „Ochlokratija – tai minios valdžia, ji neišvengiamai atveda į diktatūrą. Tai baisiausia. Kaip taisyklė, po tokių įvykių viskas pakeičiama griežta diktatūra“. 

Dmitrij‘us Minin‘as, 2014-05-13

Šaltinis: Fondsk