Gedulo varpas Odesoje skamba Europai

      Odesos Profsąjungų rūmų gaisre, kaip įgyvendintame košmariškame sapne, susipynė tamsiausios Europos praeities veikos, apie kurias jos klestintys gyventojai jau buvo įpratę manyti, kad tai yra seniai perbrauktas puslapis. Iš pradžių - atvirai pagal sumanymą ciniška, akiplėšiška pagal įvykdymą, siaubinga provokacija. Daugybė mėgėjų nufilmuotų vaizdo įrašų rodo, kaip prieš dvi dienas iki įvykio maidano šimtininkas, kriminalinis nusikaltėlis Nikolajus Volkovas gauna instrukcijas iš į Odesą atvykusio buvusio maidano komendanto, o dabar Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus ir vieno iš nusikalstamo režimo pagrindinių veikėjų A.Parubijaus; vėliau gegužės 2 d. šimtininkas minią veda į Kulikovo lauką, po to vadovauja Profsąjungų rūmų apgulčiai ir sudeginimui, ir pats nusitaikęs šaudo iš pistoleto į iš gaisro besigelbstinčius žmones...

       Yra kadrai, kurie rodo kitą kriminalinį autoritetą Vitalijų Čudką, kurio pravardė „Bocmanas“, kuris vaizdavo „prorusišką aktyvistą“, į futbolo aistruolius šaudžiusį iš milicijos trumpo vamzdžio automato, nuo to ir prasidėjo visa netvarka. Štai jis tokių pat provokatorių grupėje prieš įvykių pradžią gauna instrukcijas iš srities Vidaus reikalų tarnybos viršininko pavaduotojo Fučedžio. Po to, esant jam pažįstamų milicininkų priedangoje šaudo, o po kažkiek laiko atsitiktinis praeivis įamžina kameroje, kaip „Bocmanas“ kartu su milicininkų kuratoriumi Fučedžiu medicinos mikroautobuse palieka veiksmų areną.

       Tik ką pašalintas Odesos srities vadovas Vladimiras Nemirovskis jau įvardijo masinių riaušių ir žudynių gegužės 2 d. Odesoje pagrindinį organizatorių. Pasak jo, tai yra srities Vidaus reikalų tarnybos viršininkas, o kartu J.Tymošenkos bendražygis ir Rados deputatas nuo „Batkivščinos“ frakcijos Aleksandras Dubovas. Beje, apie „Bocmaną“, iškart po to, kai jis „apsišvietė“ internete, paskelbė, kad nužudė pasipiktinę piliečiai, bet kūno pateikti negalėjo, todėl palaikė pradingusiu. Fučedžiui mažiau pasisekė. Kažkas neapsižiūrėjęs jį suėmė ir dabar šansų išgyventi iki tyrimo jis turi nedaug. Na, o žvėriškumai, kurie buvo Profsąjungų rūmuose, privertę bet kurį normalų žmogų pašiurpti iš siaubo, tarytum nurašyti iš fašizmo istorijos knygų arba Ukrainos esesininko Romano Šuchevičiaus įsakymų.

       Atrodė, kad „šventi Europos akmenys“ turi sušukti. Ir ką? Ogi nieko. Kažkas kažką sudegino toje juodoje skylėje – posovietinėje erdvėje, galvoja Europos gyventojai. Vyriausybės išsiaiškins. Jos ir nesiaiškina, arba nutyli apie absoliučiai akivaizdžius dalykus, arba apsimeta, kad tiki kvailu Kijevo valdžios vapėjimu apie Odesos tragedijos aplinkybes. Europos veidmainystė priešais siaubingą tragediją Odesoje ne tik išeina iš skalės ribų – ji kelia didelį nerimą, kad Europos demokratinių vertybių visas parodomasis išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra toks plonas, kad bet kuriuo momentu gali plyšti ir atskleisti europiečių neišgyvendintų tarpnacionalinių konfliktų bedugnę.

       „Po gegužės2 d.- rašo Ukrainos stebėtojas,- šioje valstybėje rengti rinkimus jau beprasmiška. Tai tas pats, kas rinkti konclagerio viršininką, kad paskui, su palengvėjimu atsidusus, eiti į Europos krematoriumą.

       Vakarai Ukrainos atžvilgiu toliau vadovaujasi savo geopolitiniais interesais. Neatsitiktinai žmogaus teisių ir teisės viršenybės principo pažeidimų Ukrainoje Baltojoje knygoje, kurią išleido RF URM, Vakarų valstybių kišimuisi į Ukrainos reikalus skirtas visas skyrius. Būtent tas kišimasis sukėlė teisėto Ukrainos prezidento pašalinimą iš valdžios, o po to ir dabar pietryčiuose liepsnojančio pilietinio karo tragediją. Rusijos URM perspėja, kad „tuo atveju, jeigu tęsis savivalė Ukrainoje, situacija ten gali peraugti į rimtą grėsmę regioninei taikai ir saugumui, sukelti tolesnį nacionalinių ir etninių prieštaravimų ir konfliktų augimą Ukrainoje, ir apskritai Europoje“.

       Artėjanti gegužės 25d. data reikšminga ne tik prezidento pseudo rinkimais Ukrainoje, bet ir rinkimais į Europos parlamentą. Kaip liudija sociologinių apklausų duomenys, esant nacionalizmo augimo įtakai, kurį sukėlė tame tarpe Ukrainos įvykiai, į Europos parlamentą gali patekti kaip niekada didelis skaičius eurointegracijos priešininkų. Pastaruoju metu ES valstybėse narėse atsirado daug politinių jėgų, kurių tikslas yra kova prieš Briuselio politiką, euro zoną, o kai kada ir prieš pačią Europos Sąjungą, kaip viršnacionalinį darinį.  Šios jėgos apima Graikijos radikalius komunistus, Prancūzijos ultra kairiuosius, Čekijos ir Didžiosios Britanijos liberalus ir anarchistus, ultra nacionalistus, klerikalus ir įvairius separatistus. Euroskeptikų judėjimas su neįtikėtina jėga užvaldo viduriniosios klasės protus. „Europos pagrobėjų daug ir jų vardas yra legionas“. Tuo momentu, kai Ukraina subręs įstojimui į Europos Sąjungą, visai tikėtina, kad ir stoti nebus į kur. 

       Neatsitiktinai pažangiausi „eurointegratoriai“, kaip Roberto Šumano fondo prezidentas Žanas Dominykas Žiuljanis (Jean-Dominique Giuliani), jau muša kovos būgną, skelbdamas, kad euroskeptikų „penkta kolona“, galbūt, turės savo grupę Europos parlamente, ir kad tai bus „tikri priešai, prieš kuriuos reikia kovoti“. Tuo tikslu Europai reikia nutraukti nusiginklavimą, nustoti veikti su vien tik įtikinėjimais ir negalvoti tik apie taikų dialogą. Kartais agresoriui „parodyti dantis“ – tai geriausias būdas išsaugoti taiką, nes priešai toliau sieks ankstesnio tikslo: „susilpninti, ir jeigu galima, sužlugdyti Europos statybos procesą“.

       Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Ukrainos „eurointegracijos“ idėjos pagrindinio vedlio vaidmenį sau prisiėmė JAV, kurios ypatingos simpatijos ES niekada nejautė, matydamos joje geopolitinę ir ekonominę konkurentę. JAV administracija Ukrainos klausime be ceremonijų nustūmė Europos Sąjungą, veikdamos pagal žinomą Nuland stilių „F**k the EU!”. Faktiškai amerikiečiai reikalą veda prie to, kad Europa, kuri  nesuinteresuota plataus masto karu Ukrainoje, sukėlus tokį karą, patirs didžiules humanitarines ir ekonomines išlaidas. O Jungtinės Valstijos tokį karą – daugiausiai svetimomis rankomis- sau leisti visiškai gali. Taigi, jos išsprendžia dvigubą uždavinį: iki logiško galo pabaigia TSRS sunaikinimą, sunaikindamos jos pagrindines dalis – Rusiją ir Ukrainą, ir kartu maksimaliai susilpnina savo partneres – konkurentes iš Vakarų bloko. Kaip to rezultatas, kaip tikisi Baltuosiuose rūmuose, iš Europos pelenų vėl visame pasaulinio viešpatavimo spindesyje sublizgės Amerikos erelis.

       Jeigu Ukrainai lemta tapti šio geopolitinio scenarijaus dalimi, ne mažiau ciniško nei Odesos košmaras, ji kaip valstybė yra pasmerkta. Vienas iš Odesos gyventojų šiomis dienomis parašė: „Odesos pelenai dabar belsis į daugelio širdis. Ukrainos valstybingumas baigia degti kartu su Odesos Profsąjungų rūmais skambant jos himnui. Ją sudegino tie, kurie ją taip stipriai mylėjo. Deja, jie planuoja kartu su ja sudeginti  mus“.

       Tačiau ir tai dar ne viskas. Kaip pastebėjo amerikiečių analitikas ir aktyvistas prieš karą Danielis Patrikas Velšas, „konfliktas Ukrainoje taps laidotuvių maršu JT, TVF, Europos Sąjungai, NATO ir kitoms Vakarų organizacijoms, kurios unisonu milijardams žmonių bando įrodyti, kad 2+2=5. Jos pačios pagimdo problemas ir be to, nežino, kaip kas spręsti“. Velšas cituoja žinomą Lotynų Amerikos rašytoją ir politikos veikėją Eduardą Galeaną: „Būtų labai keista, jeigu Jungtinės Valstijos, iš kurių pas mus ateina blogis, staiga mums pagimdytų ir išgijimo priemonę“.

Dmitrij‘us Minin‘as, 2014-05-08

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.