Posūkis į dešinę. Europos parlamento rinkimų rezultatai

       Pirmą kartą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo(2009 m. gruodžio 1 d.)  rinkimai į Europos parlamentą – Europos pagrindinę įstatymų leidybos instituciją, įvykę  2014 m gegužės 22-25 d., aptiko ir užfiksavo problemas, kurios dešimtmečiais kaupėsi Senajame pasaulyje, bet paaštrėjo dėl Ukrainos krizės. Ir nors, nepaisant savo įspūdingo atstovavimo – 751deputatas iš ES  28valstybių narių, Europos parlamentas vargu ar pajėgus radikaliai pakeisti Europos Sąjungos politiką, dabar jau yra akivaizdus ir  negrįžtamas posūkis į dešinę Europos visuomenių nuotaikose ir vertybėse...

       Deputatų skaičius, kuriuos išrinko kiekvienos šalies piliečiai, priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Didžiausią atstovavimą turi vokiečiai – 96mandatus, toliau seka prancūzai – 74vietos, italai ir britai turi po 73 mandatus, ispanai - 54, lenkai 51. Belgija, Graikija, Vangrija, Portugalija ir Čekija turi po 21vietas, Olandija - 26, Rumunija 32. Intervale nuo 8 iki 20vietų turi: Austrija (18),Bulgarija (17),Danija (13),Airija (11),Latvija (8), Lietuva (11), Slovakija (13), Slovėnija (8), Suomija (13), Kroatija (11), Švedija (20). Po šešis deputatus išrinko Estijos, Liuksemburgo, Maltos ir Kipro piliečiai. Ir nors Europos parlamento naujos frakcijos bus suformuotos birželio pabaigoje, bendras vaizdas jau aiškus.

        Šie rinkimai į istoriją įeis, kaip pirmą kartą užfiksavę euroskeptikų – dešiniųjų politikų, kurie reikalauja migracijos apribojimo, nacionalinių sienų atstatymo ir suvereniteto sugrąžinimo, kas pirmiausia turėtų pasireikšti euro atsisakymu ir savarankiškos, nacionalinės ekonominės politikos vykdymu, - įtakos augimą.

       Ankstesniame parlamente dirbę dešinieji deputatai sąlyginai skirstėsi į „euroskeptikus“, susijungusius į „Europos konservatoriai ir reformistai“ frakciją (ECR), iš kurių pusę sudarė Didžiosios Britanijos Konservatorių partijos nariai, ir „eurofobus“, kurie buvo frakcijoje „Laisvės ir demokratijos Europa“ (EFD, pusė atstovų- deputatai iš Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos (UKIP) ir Italijos „Šiaurės lygos“).

       Rinkimų rezultatai greičiausiai nulems dar vienos dešiniosios grupės susiformavimą, kurios pagrindą suformuos Marine Le Pen „Nacionalinis frontas“ ir Olandijos partija „Už laisvę“, vadovaujama  Gerto Vilderso. Pagal išankstinius skaičiavimus, į grupę, kurią vadina „Europos aljansas už laisvę“, gali įeiti 38 deputatai ne mažiau kaip iš septynių valstybių. Čia svarbu pažymėti, kad, nepaisant Marine Le Pen partijos populiarumo, ji ir jos sąjungininkai Europos parlamente iki šiol neturėjo galimybės sukurti savo frakcijos, kadangi tam reikia mažiausiai 25 deputatų iš ne mažiau kaip ketvirtosios dalies ES valstybių narių.

       Dešiniųjų nuotaikų augimas daugelyje ES valstybių reiškia rimtą posūkį didelės dalies europiečių sąmonėje, kurie atmeta Briuselio vykdomą globalistinį kursą, kuris yra skirtas tradicinių Europai krikščioniškosios religijos, šeimos, nacionalinės tėvynės vertybių sunaikinimui.    

       Ankstesniame Europos parlamente šios institucijos politiką nustatė centro dešiniųjų „Europos liaudies partijos“ frakcija (EPP, 274 mandatai), centro kairiųjų „Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso“ frakcija(S&D, 196) ir liberalų „Liberalų ir demokratų aljanso už Europą“ frakcija(ALDE, 83), kurie vienijosi priklausomai nuo svarstomo klausimo. Pavyzdžiui, vienais ar kitais socialiniais klausimais EPP paprastai būdavo kartu su britų konservatoriais, o kartais net kraštutiniais dešiniaisiais. Klausimais, kurie susiję su Europos integracija, EPP paprastai bendradarbiavo su socialistais. Pagal išankstinius vertinimus, šios frakcijos išsaugo lyderio pozicijas.

       „PollWatch2014“ prognozavo, kad ELP gaus 217 vietų, S&D - 201, ALDE – 59, kraštutiniai kairieji iš „Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės” frakcijos- 53, “žalieji” - 44, EСP - 42, EFD - 40. Nepriklausomi deputatai, kurie atstovauja tokias radikalias partijas, kaip „Laisvės partija“ (Olandija), „Už geresnę Vengriją“, „Nacionalinis frontas“ (Prancūzija), „Ataka“ (Bulgarija), „Laisvės partija“ (Austrija), „Flamandijos interesas“ (Belgija), ir kai kurios kitos organizacijos, pagal „PollWatch2014“ prognozes turėjo gauti 95 vietas.  

       Prognozės didele dalimi pasiteisino. Po daugiau kaip 43 % duomenų apdorojimo EPP gali tikėtis 211 vietų, S&D - 193, ALDE – 61 vietų, „žalieji“ – 58 vietas, Vieningieji kairieji - 47, ECR – 39, EFD - 33 vietas. Nepriklausomi surenka balsus 40vietoms. Ir atsirado dar viena deputatų grupė, kuri anksčiau nebuvo atstovaujama Europos parlamente, - tai 56 vietos.

       Būtent šiems deputatams priklauso pirmą kartą “Nacionalinio fronto” egzistavimo istorijoje Marinos Le Pen laimėta pergalė. Kaip Prancūzijos ekspertai ir prognozavo, už Le Pen balsavo, pagal apklausas, 25 % rinkėjų. Triuškinantį pralaimėjimą rinkimuose į Europos parlamentą Prancūzijoje patyrė valdančioji Socialistų partija, kuri gavo 14,7 % rinkėjų balsų ir nukrito į trečią vietą. Pagal rinkimų rezultatus „Nacionalinis frontas” Europos parlamente gali gauti nuo 23 iki 25 vietų ir savo sąjungininkų prisijungimo atveju pirmą kartą galės sukurti naują frakciją.  

       Pergalingas Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ įėjimas į Europos parlamentą negali neturėti įtakos ES vykdomosios valdžios valdymo institucijos - Europos Komisijos (EK) formavimui. 2009 m. Lisabonos sutartis nustatė tiesioginę priklausomybę tarp rinkimų į Europos parlamentą rezultatų ir kandidato į EK pirmininko postą.

       Vertinant jėgų Europos parlamente išsidėstymą, nereikia pamiršti ir apie tokias reikšmingas jėgas, kaip „žalieji“ ir ECR, kurie kai kuriais klausimais gali sudaryti aljansą su dešiniaisiais. Pavyzdžiui, šios frakcijos jau iškėlė savo kandidatus į EK postą. Nuo „žaliųjų“ tai yra Ska Keler iš Vokietijos ir prancūzas Žozė Bovė(Jose Bove), nuo ECR – žinomas prancūzų antiglobalistas Žozė Bovė. Beje, „euroskeptikai“ apskritai atsisakė dalyvauti EK vadovo „rinkimuose“, manydami, kad tai yra „piktnaudžiavimas Europos teise“.

       Kandidatas į EK pirmininko postą turi gauti ne mažiau, kaip 376 deputatų paramą, tai įmanoma tik formuojant koaliciją tarp socialistų ir centro dešiniųjų. Tokios koalicijos atsiradimas gali paskatinti susitarimus ne tik dėl EK vadovo, bet ir dėl kandidatų į ES diplomatijos vadovo, Europos Tarybos ir Europos parlamento pirmininko postus. Tuo pačiu nereikia pamiršti apie neformalias kvotas į Europos kėdes. Taigi, reikės „atsidėkoti“ toms Rytų Europos valstybėms, kurios, kaip ištikimi šunys, tarnauja ne tik Briuseliui ir Strasbūrui, bet ir Vašingtonui. Visų pirma, vienu iš perspektyviausių kandidatų į Europos diplomatijos postą laikomas Lenkijos URM vadovas R.Sikorskis. Atskira tema – garsus lyčių klausimas: moterys būtinai turi būti Europos institutuose, net jeigu jos savo profesinėmis savybėmis akivaizdžiai nusileidžia vyrams.  

       Ypatingas dėmesys rinkimų į Europos parlamentą rezultatams susijęs ir su ES užsienio politika. Nors ES deputatai nedalyvauja užsienio politikos krypčių formavime, jie turi teisę ratifikuoti ES tarptautines sutartis. Taigi, ES asociacijos sutartys su Gruzija, Moldavija ir Ukraina jų pasirašymo atveju iš europarlamentarų turi gauti  pritarimą. Nėra jokių abejonių, kad naujo Europos parlamento tarptautinės darbotvarkės pagrindiniu klausimu bus Ukraina, kuris Europai faktiškai reiškia, kaip Rusijos. Jau šiandien matoma europarlamentarų susiskirstymo ir šališkumo linija – „už“ ir „prieš“ Rusiją.

       Labiausiai tikėtina, kad kraštutiniai dešinieji užims sąlyginai prorusišką poziciją tiek tuo klausimu, tiek ir „kultūrinio karo“ ES viduje klausimais, kuri priima vis labiau išsigimusias formas – pakanka prisiminti Končitos Vurst kazusą Eurovizijoje. Apie tai „The Washington Post“ Londono biuro vadovas Grifas Vitė (Griff Witte) rašo, pavyzdžiui, kad ir kraštutiniai dešinieji, ir kraštutiniai kairieji „žavisi Putinu“ ir jame mato tradicinį lyderį, kurio labai trūksta Europai. Tam tikra prasme Putinas europiečiams – tai tradicinių santykių tarp vyro ir moters, tarp tėvų ir vaikų simbolis.

       Apie tradicines vertybes, kurios šiandien yra ne vien tik antitezė taip vadinamoms Europos vertybėms, bet ir žymekliu rinkėjams, verta pakalbėti. Sutarties dėl Europos Sąjungos antro straipsnio redakcijoje rašoma: „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybė yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

       Išvardintą rinkinį vargu ar galima laikyti tik Europos civilizacijos paveldu: tokios kategorijos, kaip „brolybė“, „lygybė“, „pakantumas“, „teisingumas“, nuo neatmenamų laikų buvo įsišaknijusios Rusijos civilizacijos tradicijose. Tačiau dabar kalbame ne apie tai. Šiuolaikinė Europa valdininkų ir komisarų asmenyje kasdien ir visose visuomeninių santykių sferose veidmainišku ir iškrypėlišku būdu tyčiojasi iš šių vertybių. Pateikianti save, kaip kovos už žmogaus teises pagrindinį forpostą, ES, švelniai tariant, labai pasirinktinai žiūri į jos pačios paskelbtų teisių laikymąsi.  Rusijos URM ataskaitoje 2013  metams „Dėl žmogaus teisių užtikrinimo Europos Sąjungoje“ galima atrasti daug faktų, nurodančių į sisteminius žmogaus teisių pažeidimus ES valstybėse narėse. 

       Europos Sąjunga ne tik skandalingai neįvertina neonacizmo grėsmės (buvusių "Waffen-SS"legionierių šlovinimas Latvijoje ir Estijoje, nacistinio pogrindžio Vokietijoje, neonacistinės organizacijos „Objektas 21“ Austrijoje veikla ir kt.), bet ir jų egzistavimą atskirose valstybėse narėse grindžia „reikalingumu garantuoti žodžio laisvę“.

       Augant neonacizmui pačioje ES, žinoma, nestebina ir nejaudina žiaurus dešimčių civilių gyventojų sunaikinimas Ukrainoje (Odesos Chatynė), Mariupolis, Kramatorskas, Slavianskas). Jie yra susirūpinę kitu – tarp Briuselio veiklos prioritetų vis daugiau vietos užima agresyvi ir visuotinė parama seksualinėms mažumoms. Kaip gyvybinės veiklos universalus pagrindas įtvirtinamas homoseksualizmas ir vienos lyties būtybių sugyvenimas, vadinamas „santuoka“. Tai pateikiama kaip „norma“, kartu iškeliama daugybė reikalavimų tokias „vertybes“ įtvirtinti  valstybiniu lygiu. Visuomenės moralės iškreipimas jau priima visiško absurdo pavidalą. Taigi, Europos liberalai labiausiai pergyvena ne dėl siaubingiausio per pastarąjį šimtmetį potvynio Serbijoje aukų ir sugriovimų, o todėl, kad dėl to buvo atšauktas gėjų paradas Belgrade!

        Šiandien Europoje susiklostė situacija, kurioje visų žmogaus teises ginančių institutų pagrindinis tikslas yra LGBT bendruomenės teisių, kaip svarbiausios vertybės, atstovavimas. Už to slypi kryptingas tradicinio dvasinio paveldo naikinimas, orientavimasis į žmogaus degradavimą, pačios žmonių visuomenės sunaikinimą. Jeigu Norvegijos ir Vokietijos mokyklose, pradedant nuo jaunesniųjų klasių, vaikams pasakoja apie kraujomaišą ir apie homoseksualių santykių „natūralumą“; jeigu Hamburge atidarė sadomazochistų viešnamį, Hesene – gyvulių sugulovų, o Olandijoje legalizavo „Partiją už meilę artimam, laisvę ir įvairovę“, kuri propaguoja pedofiliją; jeigu didžiausiose Europos valstybėse iš oficialių dokumentų išima žodžius „motina“ ir „tėvas“, pakeičia juos į „gimdytojas 1“ ir „gimdytojas 2“, tai apie kokį „žmogaus orumą“ šiuolaikinėje Europoje galima kalbėti? Tai europiečiams, kurie „Europos saulėlydžio“ sąlygose išsaugojo dvasinę sveikatą, sukelia pasipiktinimą, tai ir pasireiškia dešiniųjų partijų, griežtų tradicionalistų palaikymu.

        O juk yra ir kitos problemos, kurios jaudina pačius plačiausius Europos visuomenės sluoksnius. Pavyzdžiui, dalies ES valstybių narių dalyvavimas CŽV programoje transportuojant ir slaptuose kalėjimuose laikant asmenis įtariamus terorizmu; migrantų teisių pažeidimai; laisvo judėjimo uždraudimas ir kt.

       Ne mažiau klausimų kelia ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių išlygos dėl Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 20 straipsnio, pagal kurį „bet kokia karo propaganda draudžiama įstatymu“. Belgijos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Airijos, Liuksemburgo, Maltos, Olandijos, Suomijos, Prancūzijos ir Švedijos išlygos esmė – atsisakymas šiuo atveju priimti reikalingus įstatymus, kadangi tai, neva, prieštarauja teisei į laisvą nuomonės reiškimą.

       Europos Sąjunga, kaip globalistinė struktūra, pavirto į tradicinių vertybių griovėją, kurias Europos istorija sukūrė per du tūkstantmečius, ir 2014 metų gegužės mėnesį Europos parlamento rinkimuose posūkis į dešinę tapo sveikai mąstančių europiečių vienu iš protesto aktų prieš žmonių visuomenės egzistavimo pačių pagrindų griovimą.

Elena Ponomariova, 2014-05-26

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.