Krymo riba politiniame vystymesi

                        Policentrizmo įtvirtinimas

       Krymo susijungimas su Rusija tapo įvykiu, kurio tarptautinis mastas, kaip dabar jau aišku, pranoksta ne tik Rusijos ir Ukrainos santykių mastą, bet ir Europos formatą pasaulio politikoje, ir net didesnį „Vakarai – Rusija“ formatą. Be perdėjimo galima pasakyti, kad šis įvykis parodė pasaulinio lygio perversmą, kuris atvėrė pasaulinės politikos naujus horizontus. Paaiškėjo, kad pasaulis jau visai ne tas, kaip 2013metų pabaigoje...

       Šių tarptautinių pakitimų pagrindas yra Vakarų struktūrizavimo (integravimo) įtakos visam likusiam pasauliui krizė. Visiškai akivaizdu, kad Krymo sugrįžimas į Rusiją priklauso policentrinio pasaulio formavimosi reiškinių ratui. Šis pasaulis atsirado, kaip atsakomoji reakcija į Vakarų vienpolę pretenziją ir vis labiau įsitvirtina, kaip tarptautinės architektūros nauja nešančioji konstrukcija, egzistuojanti kartu su silpnėjančiu vienpoliškumu.

       Kaip vieną iš pirmųjų policentrinio pasaulio atsiradimo požymių daugelis nurodo E.M.Primakovo lėktuvo apsukimą virš Atlanto 1999 metais. Nuo tada praėję penkiolika metų patvirtino ir kurso pakeitimo teisingumą, ir Rusijos tuometinių vilčių į naujus partnerius Kinijos ir Indijos asmenyje teisingumą. Ta prasme 2014 metų Krymo epopėja tapo dėsningu atsaku į Jugoslavijos bombardavimus 1999 metais.

       Per tą laiką policentrizmas sustiprėjo, buvo institucionalizuotasir jau visur prisodrino šiuolaikinio pasaulio audinį. Todėl mes matome tiek įvairius atsiliepimus apie Krymo įvykius planetos visuomenės nuomonėje, tiek anemišką, dažnai pasimetusią Vakarų valstybių oficialią reakciją.  

       Dar viena svarbiausia riba pasaulio politikoje, kuri pažymėta Krymo susijungimu su Rusija, - tai naujas jėgų tarp Vakarų ir Rytų santykis. Pavasario vėjas iš Rytų ir Pietų išbarstė šaltus rūkus iš Atlanto, kurie ilgą laiką engė Europos rytus. Šio vėjo visą jėgą sugavo Rusijos burės.

       Pažymėsiu, kad Kinijos ir Indijos tarptautininkų nuojauta dėl galimos įvykių eigos Ukrainoje yra kur kas tikslesnė už Vakarų prognozes. „Putinas nesėdės sudėjęs rankas“, - pasaulį tikino Azijos kolegos. Ir buvo teisūs.

       Galiausiai dar ir tai, kad ties Krymo riba prasideda Vakarų skilimas. Europos Sąjunga, kaip mes sužinojome, nusiųsta į vaikų kambarį, o kartu paaiškėja, kad Vašingtonas ir iš dalies Londonas liks pasaulio policentrinės konstrukcijos aktyviais dalyviais, orientuodamiesi į tradicinę jėgų balanso tarp Rusijos ir ES kontinentinėje Europoje palaikymo koncepciją. Chaosas Ukrainoje atrodo, kad yra naudingas Jungtinėms Valstijoms. Kaip manė Dž.Frydmanas dar Kijevo maidano pradžios dienomis, joms pakako nustatyti ribą, prie kurios tolesnis spaudimas Maskvai taps pernelyg pavojingas arba nuostolingas. Tačiau sena konstrukcija pasiteisino tik iš dalies: Europos Sąjunga, iš tikrųjų, susilpninta ir pažeminta, o štai Rusija, atvirkščiai, akivaizdžiai sustiprėjo.

       Tai, kad „Rusijos išbandymas Ukraina“ buvo sąmoningai forsuotas JAV diplomatijos „naftalininės“ dalies Viktorijos Nuland (sena M.Olbrait protežė) asmenyje, pastebėjo visi atidūs stebėtojai. Tačiau šios linijos JAV politikoje vedliai kozirių daugiau neturi. Krymo riba pažymėta taip negrįžtamai, kad JAV vėl patiria fiasko. Jis, žinoma, daugiausiai yra ant „naftalininių“ patarėjų ir „demokratinio tranzito“ meistrų sąžinės, bet jų profesinis netinkamumas Vašingtono neatleidžia nuo atsakomybės, įskaitant už nužudytus maidane. 

       Rusijos įsitvirtinimas Krymo riboje, esant situacijos Ukrainoje stabilizavimosi šiek tiek tolesnėje perspektyvoje sąlygai, kartu su tuo reiškia Rusijos ir JAV santykių atšilimo galimybę – šalims pakanka pasiekti abipusį supratimą, kad svarbu pripažinti viena kitos teisėtus interesus. Situacijos naujovė, vis dėlto yra ta, kad tuo pagerėjimu Rusija suinteresuota ne daugiau nei Jungtinės Valstijos.  

       Tačiau svarbiausia, ko gero, yra kitas dalykas: policentrizmo įtvirtinimas planetoje tęsis. Atrodo, kad jau netolimoje ateityje tai palies Europą ir, tikriausiai, plataus rato užsienio politikos klausimai europiečių stovykloje sukels skilimą. Prie to pridėsime, kad policentriniame pasaulyje (skirtingai nuo vienpolės konstrukcijos) tolesnis Rytų Europos gyvavimas JAV vasalo padėtyje yra mažai tikėtinas.

       Labiau tikėtina tai, kad būtent Rytų Europoje mes pamatysime Europos naujos istorijos tęsinį. Ir jam Europos Sąjunga akivaizdžiai nėra pasirengusi, kažkodėl sterilizavusi nacionalinių valstybių politiką – ir vidaus, ir užsienio. Juk 28 valstybių vieningumas dėl referendumo Kryme atrodo absurdiškai. Pagal Froidą – tai diagnozė, nustatyta „liberaliausiai“ Europai.  

       Pagal definiciją Suomija ir Ispanija, Didžioji Britanija ir Graikija negali turėti vieningos užsienio politikos. Čekai ir portugalai skirtingai žiūri į santykius su Angola. Užsienio politika – tai juk dar ir dalis nacionalinės kultūros. Todėl sąvoka „Europos Sąjungos užsienio politika“ yra fikcija vienos iš vienpolio pasaulio ir nacionalinės valstybės nebūties nešančiųjų konstrukcijų priedangai. Jokios „Vieningos Europos“ tarptautinėje politikoje praeityje nebuvo ir, tikriausiai, jau artimiausioje ateityje nebus. Tačiau tai visai nereiškia, kad šioje planetos dalyje užsienio politikos neturės atskiros valstybės ir tautos. Atvirkščiai: policentriškas pasaulis reiškia aktyvų ir daugiašalį tarptautinį žaidimą, kaip valstybinių darinių natūralų egzistavimo būdą.

       Ir šia prasme Rusija neabejotinai yra suinteresuota, kad egzistuotų nepriklausoma, stipri, draugiška jai Ukraina. Tokia Ukraina galima tik sistemoje įtvirtinus policentrines tarptautines sąveikas, Eurazijos ir Vakarų Europos arealų sandūroje, esant Rytų Europos, kurios natūraliu istoriniu tęsiniu yra Rusija už Uralo, kultūriniam ir istoriniam savitumui.

       Todėl jau šiandien pats Europos integracinio projekto egzistavimas primygtinai iš Briuselio reikalauja didelių nuolaidų būsimai Rytų Europai. Tačiau ši nauja perspektyva kol kas ignoruojama dėl praradimo „vaikų kambaryje“ istorinės intuicijos, ir, deja, dėl įprastinio biurgeriško smulkmeniškumo.

                                             Demokratizacijos iš svetur pabaiga

       Krymo riba pasaulio vystymesi – tai ne tik rezultatas, bet ir naujas žingsnis į policentrinio pasaulio formavimąsi.

       Pažeista visa per ketvirtį amžiaus atrodė įprasta tapusi istorijos eiga, pastebimai padažnėjo jos ritmai. Baigiasi prieštaravimų kaupimosi etapas, juos jau skuba įveikti. Ateina „neįtikėtinų įvykių“ laikas – paslaptingų ir galingų „Juodųjų gulbių“, jeigu panaudoti arabų ir amerikiečių verslininko ir neapibrėžtumo teoretiko Nasimo Nikolo Talebos posakį.

       Viena iš besikuriančio policentrinio pasaulio ribų – demokratizacijos neigimas iš svetur, pripažinimas, kad reikalingas konservatyvių, progresyvių ir net fundamentalistinių režimų, demokratijos ir autokratijos – viso to, kas natūraliai yra būdinga šiuolaikinio pasaulio įvairioms kultūrinėms ir istorinėms dirvoms, sambūvis. Pasaulis privalo išvengti nekūrybiško supanašėjimo į Vakarus, nes vienodumas yra pražūtingas gyvenimo tęsimui

       Panašu, kad su Ukraina „diskurso šeimininkams“ įvyko lemtinga klaida. „Nacionalinės revoliucijos“, laimėjusios Kijeve, karikatūriškumas ir grubus jos užsienio finansuotojų ir režisierių darbas atrodo tiek, kaip precedento neturintis, tiek ir, kaip provokacinis. „Demokratizatorių akiplėšiškumas“ negali nesukelti sunkių pasekmių. 

       Po Krymo ribos dėl dosniai finansuojamo demokratinio misionieriavimo daug kartų išaugo galingo atvirkštinio efekto tikimybė. Prieš Vakarus vietoje nuoseklių demokratizacijų išvažinėtos perspektyvos iškilo tankaus rūko juosta, iš kurios į kelią žiūrėk ir iššoks koks nors dinozauras.

        Smarkiai išaugo vyriausybių ir valstybių, kurios nejaučia religinio jaudulio prieš demokratinį įvaizdį, akcijos. Maža detalė: paprastai labai korektiški pasakymais kinų analitikai aštriai ir sarkastiškai kalbėjo apie demokratinius pratimus Kijeve. „Tarp kitų buvusios TSRS respublikų siaubingiausias demokratinis procesas atiteko Ukrainai – ją galima sulyginti su moterimi, kurios nuolatiniai nėštumai reguliariai sukelia persileidimą:, - redakcijos straipsnyje rašė Pekino interneto šaltinis „Global Times“.

       Atkreipsime dėmesį dar į vieną to pačio leidinio išvadą: „Kai Vakarai, stumdami demokratines vertybes, sutinka griežtą pasipriešinimą, jie nėra linkę aukoti savo interesus dėl „demokratų“ ne Vakarų šalyse. Vakarai visada yra apskaičiuojantys ir egoistiški – toks tarptautinis politinis diskursas“.

       Vakarų demokratijos eksportas remiasi patikliais kvailiais arba atvirais niekšais, ir naujo Kijevo valdytojai vargu ar taps išimtimi iš šios taisyklės. O tuo tarpu milžiniška „totalitarinė“ Kinija, žiūrėdama į Kijevo bejėgiškumą, galutinai įsitikina savo politinės santvarkos pilnavertiškumu ir nuo šiol demokratijos instrumentus pradės naudoti tokia apimtimi, kurios jie to verti.

       Nenuostabu, kad naujas autoritarizmas, Rytų Azijoje tapęs jos vulkaninio iškilimo galingu instrumentu, jau tampa tyrinėjimo ir perėmimo dalyku. Neatmestina, kad jo analogai  kitose pasaulio dalyse pastums standartinius demokratinius modelius – bent jau dėl augančio reikalingumo organiškai bendradarbiauti su Kinija ir būtinybės greitai bei tiksliai atsakyti į geopolitinius Vakarų puolimus.

        Ir jeigu galvoje turėsime, kad asimetrinių priklausomybių pasaulyje pilnavertės demokratijos vargu ar yra įmanomos, tai laikini sugrįžimai į absoliutizmą dabar atrodo ir tikėtinais, ir pateisinamais. Juk klasikinis absoliutizmas pajėgus įvertinti įvairius klasinius interesus – ir, svarbiausia, kad sugeba apriboti tarptautinių plėšrūnų apetitą.  

       O gali būti, kad esmė paprasčiausiai yra ta, kad pasaulis jau tapo kitokiu. Neatmestina, kad naujos Europos Vakarams įprastos demokratijos formos jau tiesiog neatitinka griežtiems atėjusios epochos reikalavimams ir jos beprotiškiems tempams.

       Naujas istorinis ruožas, kurį atvėrė Krymo susijungimas su Rusija, iš pagrindinių pasaulio valstybių pareikalaus nestandartinių politinių sprendimų. Ir tai yra akivaizdus atsakas į ilgą, be ceremonijų ir žiaurų Vakarų neoliberalizmo puolimą... Numatomas neoliberalaus (neo-kolonijinio) palikimo įveikimas, įskaitant korumpuoto  kompradorų sluoksnio perdirbimą, turės paklausą tiksliam valstybiniam skaičiavimui, plonoms valdymo technologijoms, sudėtingai diplomatijos kombinatorikai ir masiniam visuomenės palaikymui. Jis pareikalaus metodinės disciplinos ir ilgos kantrybės, jam reikalinga strategija ir taktika, naujos ideologijos ir mokslinis aprūpinimas. Jam reikalingos ir komercinės novacijos, ir biurokratinių kliūčių išvalymas. Jam reikia kapitalo tokio tipo, kurį V.I.Leninas pavadino liaudies arba demokratiniu, ir prieš kurį pagal žiauriausius rinkos ir informacinių karų dėsnius žaidžia kompradorų, daugiausia prekybos ir pinigų, kapitalas.

       Naujas autoritarizmas šiame savo emancipuotame darbe reikalauja didelės socialinės bazės, kurią, beje, suformavo informacinė visuomenė. Juk nesudėtinga demokratizacijos esmė iš svetur visiškai aiški milijoninei, energingai interneto bendruomenei, užtikrintai pažįstančiai ir valdininkų savanaudiškumą, ir „demokratijos“ veidmainystę. Naujų kūrybinio valstybingumo formų, įskaitant liaudies kapitalizmo vystymosi naudai paieška, tampa kasdieniniu poreikiu visiems.

       Iš valstybių, kol kas dar prispaustų ir deformuotų finansų globalizacijos, šiandien reikia sugebėjimo persitvarkyti į nacionalinio vystymosi valstybes, kaip ir prieš dešimt metų, esant kolonijinių administracijų Azijoje ir Afrikoje pertvarkai.

       Rusijos Krymo manifestas, gali būti, kad žymi audringos epochos atėjimą, kurioje gali apsiversti pasaulėžiūra ir strategija, pasikeisti politiniai diskursai ir valdymo formos, atsirasti naujos ideologijos ir sienos tarp valstybių.

       Gali būti, kad Krymo prologas reiškia tikrai gilių pasikeitimų ir pačioje Rusijoje, ir kitose valstybėse pradžią. Tokie pasikeitimai, žinoma, neturės nieko bendro su nueinančio Vakarų dominavimo istorinio etapo spalvotais sukilimais ir viršūnių perversmais. Tokie pasikeitimai neišvengiamai bus nukreipti prieš kolonijinį projektą jo neoliberalioje formoje. Ką gi, jeigu taip, tai mes gausime visiškai dėsningą, nors ir uždelstą, atvirkštinį efektą demokratizacijai pagal svetimus šablonus. 

                                                     Valstybės išlaisvinimas

       Daugelis įsitikinę, kad Ukrainos provokacija JAV buvo skirta asmeniškai Putinui ir, be visko kito, buvo sumanyta, kaip pleištas, sukeliantis Rusijos elito skylimą. Toks tikslas buvo pasirinktas dar ir dėl to, kad Putinas yra ryškus valstybingumo idėjos, ypač pavojingos šiuolaikiniam Vakarų virusui, nešėjas.  

       Krymo riboje įvyko valstybės išsivadavimas nuo griaunančios ir tamsios anarchistinės invazijos. Įkvepiantis polėkis dabar reikalauja pasiekimų inventorizacijos ir rimtos diskusijos apie valstybės vaidmenį, funkcijas ir ideologiją – kaip Rusijoje, taip ir šiuolaikiniame pasaulyje.

       Valstybės susilpnėjimas, apie ką nuolat primena Ukrainos krizė, pavirto į aštriausią šiuolaikinio pasaulio problemą. Valstybė, kaip vienintelis institutas, kuris yra tiesiogiai atsakingas gyventojams už vienos ar kitos teritorijos padėtį, vykstant neoliberaliai ekspansijai iš tarptautinių finansinių struktūrų, transnacionalinių korporacijų, nusikalstamumo, viršnacionalinių organizacijų, informacinių monopolijų, NVO ir kt., patyrė milžinišką griaunamąjį poveikį. Daugėja nesusiformavusių ir nepilnų valstybių, kurių svarbiausios valstybės funkcijos yra perduotos supirkimui neatsakingiems savininkams (pagarsėjusiems „efektyviems vadybininkams“). Ir tuo pačiu metu auga antraeilių biurokratinių reglamentų skaičius, kurie gyventojams suteikia papildomus nepatogumus. 

       Todėl darbotvarkėje ir iškyla nelengvas uždavinys – nuoseklus valstybės išlaisvinimas iš perteklinės reglamentavimo veiklos ir lygiagrečiai kuriamojo, tikro demokratinio prado ūkio sferoje, ypač susijusioje su smulkiu ir vidutiniu verslu, stiprinimas.

       Negalima pamiršti ir to, kad anarchistinis ir liberalus projektas valstybę nuginkluoja ideologiškai. Net socialinio ir ekonominio vystymosi idėja atsiduria nuošalyje lyginant su asmeninėmis laisvėmis – nors ir studentui aišku, kad laisvės laipsnis tiesiogiai susijęs su konkrečios visuomenės socialinėmis ir ekonominėmis galimybėmis.

       Vis labiau bręsta supratimas, kad valstybės institucijų sistema negali sėkmingai dirbti, jeigu šios institucijos sukurtos pagal svetimus – JAV arba „euro standartų“ – lekalus. Bet kuriuo atveju Rusijoje 10 –ame dešimtmetyje buvęs madingas aklas supanašėjimas į Vakarus seniai parodė savo netinkamumą. Ir atrodo, kad naudingų dalykų iš pačių įvairiausių šaltinių perėmimo praktika visiškai susijusi su „žemių rinkimo“ dvasia, pasireiškusia Krymo epopėjoje.

       Kaip kai kurie analitikai pažymi, sankcijos ir „izoliacija“ tam tikra prasme Rusijai net yra naudingos. O „atsakomame žodyje“ į Vakarų sankcijas prieš Rusiją pakilusi nacionalinio protekcionizmo banga – tai vidaus rinkos ir liaudies diplomatijos šalyje, kuri daugeliu atžvilgiu tapo nuginkluota įstojimo į PPO, apsaugos naudingiausias išteklis. Kompanijų ir prekių iš valstybių, kurios ypač uoliai kritikuoja Rusijos užsienio politiką, žmonių boikotai yra stiprus instrumentas. Padedant nacionaliniam protekcionizmui valstybę nesunku išlaisvinti ir nuo nereikalingų konfliktų su išoriniu pasauliu, nukreipiant ją aktualesnių vidaus uždavinių sprendimui.

       Atsimenu, kad Tarptautinis  valiutos fondas žadėjo, kad iš prisijungimo prie PPO Rusija gaus BPV padidėjimą net 3.5 %. Ir kur jie? Kur kas pagrįstesnė yra nuomonė tų, kurie rašo, kad įstojimas į PPO Rusijai padidino recesijos rizikas. Prie to dabar prisidėjo įstojimas į EBPO su jos svetimais reglamentais ir visiškai kitomis nei Rusijoje problemomis.

       Papriekaištavusi V.Putinui dėl atotrūkio nuo realybės, A.Merkel išreiškė dabartinės Europos niūrią ir kasdieninę nuotaiką. Ten paprasčiausiai nesuprato, kad Putinas Kryme sukūrė naują realybę, kurioje yra vietos laisviems kūrybingiems darbuotojams, bet užimti šią vietą galės ne visi. Ir čia taip pat savo žodį gali pasakyti nacionalinis protekcionizmas. Pavyzdžiui, vokiečių technikos atžvilgiu (japonų ne blogesnė, o ir korėjiečių su kinų vietoje nestovi, ir neretai vokiečių „įpakavime“ į Rusiją važiuoja prekė, kuri padaryta KLR). Gali būti, kad kai kas tada ir susimąstys, kaip tai paveiks ir be to konkurencingumą prarandančios Vokietijos ekonomiką.  

       Precedento neturintis žmonių pasitikėjimo laipsnis, kurį  sukūrė Krymo prisijungimas prie Rusijos, apskritai kalbant, rodo visuomenėje atsiradusio didelio pykčio Vakarams potencialą ir norą padėti valdžios institucijoms vykdyti savarankišką Vakarų atžvilgiu politiką. Tokio ištekliaus dabar neturi nė viena iš geopolitinių Rusijos konkurenčių.

       Rusijos kūrybinis prabudimas po „Krymo“ ir žmonių gyva saviveikla savyje turi ir dvasinį visuomenės atsinaujinimą. O tarpusavio pagalbos, korporacinio solidarumo atmosferoje, darbo kartu bendram reikalui suvokime visada atsiras ir nauji praktiniai rezultatai. Vienas iš tokių rezultatų bus, tikriausiai, be sutrikimų veikiančios, kaip dar neseniai atrodė, ne Vakarų valstybių valdančiųjų grupių įtraukimo į „pasaulio elitą“, klubus „išrinktiesiems“ ir pan. technologijos diskreditavimas. Čia aiškiai yra matomas dar vienas svarbus valstybės išsilaisvinimo aspektas – išsilaisvinimas iš lygiateisio dalyvavimo svetimuose projektuose iliuzijos. 

Aleksandr‘as Salicki‘s, 2014-05-28

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.