Auksinis rublis ir praeities pamokos

       Rusijos nacionalinės mokėjimo sistemos sukūrimas ir perėjimas prie nacionalinės valiutos naudojimo Rusijos bankų ir kompanijų vidaus bei užsienio operacijose iš diskusijų srities pereina į praktikos sferą. Tuo pačiu metu eilė klausimų, susijusių su tokiu perėjimu, lieka diskusiniu. Tokia mintis, kad Rusijai savo energijos ištekliais ir kita žaliava reikia prekiauti ne tik už dolerius, bet taip pat už rublius, buvo sakoma dar praėjusiame dešimtmetyje. Buvo sukurta net prekių birža prekiavimui nafta už rublius, nors įsukti šios prekybos nepavyko. Rusijos perėjimo prie rublio užsienio prekyboje idėjos kritikai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad žaliavos ir energijos išteklių valstybių eksportuotojų (o Rusija priklauso tokioms) nacionalinės valiutos yra nestabilios, todėl rinkos dalyvių požiūris į tokias valiutas yra atsargus. Todėl dolerio pakeitimo į rublį šalininkai siūlė rublį padaryti auksiniu, tvirtindami, kad tada, neva, rublis taps tvirta valiuta, nelinkstantis nuo bet kokio rinkos vėjo. Be to, turima galvoje, kad vieningas auksinis rublis bus naudojamas tiek valstybės viduje, tiek ir užsienio atsiskaitymuose. Kai kas iš šio projekto šalininkų nostalgiškai prisimena S.J.Vitės auksinį rublį, kuris pasaulį išvydo 1897 metais, kai kas – 3 – ojo dešimtmečio vidurio G.Sokolnikovo auksinį červoncą.

       Deja, literatūroje labai retai galima surasti Rusijos finansų ministrų S.J.Vitės auksinio rublio įvedimo pasekmių rimtą analizę. Priminsiu, kad Rusijos rublis XIX amžiaus antroje pusėje vaikščiojo po Europos biržas ir buvo mylimu žaislu valiutų spekuliantams Berlyne, Paryžiuje ir kitose Europos finansų sostinėse. Dar Vitės pirmtakai finansų ministrai Bungė ir Vyšnegradskis siūlė sustiprinti rublį, padarant jį auksiniu. Tačiau tam buvo reikalinga solidi aukso atsarga, kurios Rusija neturėjo. Nors Rusija ir buvo aukso kasybos valstybė, bet reikalingos atsargos sukaupimui taurųjį metalą būtų reikėję kasti ir plauti keletą dešimtmečių. Kitas aukso atsargos papildymo šaltinis galėjo būti grūdų eksportas. Vyšnegradskis numetė šūkį: „Nepavalgysime, bet išvešime“. Taip ir pradėjo daryti, bet ir to neužteko, kad rublį padarytų stabilia valiuta. Trečiu ir svarbiausiu Rusijos imperijos aukso iždo papildymo šaltiniu tapo aukso kreditai. Auksą grąžintinai ir mokamai galėjo suteikti Rotšildai, kurie po Napaleono karų savo rankose sutelkė dideles geltonojo metalo atsargas. O kad tas metalas dirbtų, tai yra neštų procentus, pasaulyje reikėjo įdiegti aukso standartą. Pirmoji aukso standartą priėmė Didžioji Britanija (1821 m.), o po to, kai 1873 metais Vokietijoje Bismarkas įvedė auksinę markę, aukso standartų įvedimo procesas ėjo, kaip lavina. Beje, būtent nuo 1873metų Europoje prasidėjo depresija, kuri trūko 23metus. Ryšys tarp aukso valiutų įvedimo ir ekonomikos nuosmukio buvo akivaizdus.

                                Auksinė valiuta – nacionalinės valiutos kilpa

       XIXamžiaus pabaigoje Rusiją įtraukė į „aukso klubą“, ir jai tai tapo labai nepakeliama našta, nes rublio padengimas auksu mūsų valstybėje artėjo prie 100% (daugiau nei kitose Europos valstybėse). Rusijos imperija pastoviai duso nuo pinigų trūkumo, aukso standartas jai tapo auksine kilpa. Kad nors kiek atleisti kilpą, buvo vykdoma užsienio kapitalo pritraukimo politika (faktiškai aukso standarto valstybių valiutos pritraukimas į valstybę). Pramonė ir bankų sektorius pateko užsienio kontrolę. Pagal daugelio pramonės ir žemės ūkio produktų rūšių gamybą prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusija užėmė 4-5, o štai pagal užsienio skolos dydį išėjo į pirmą vietą pasaulyje. Auksinis rublis buvo laikomas tvirta valiuta, bet užtikrintas jis buvo skolomis, o ne auksu, nes Valstybinio banko saugyklose auksas buvo pasiskolintas. Valstybė sparčiai praradinėjo suverenitetą, pavirsdama į Vakarų koloniją. Būtent tokia buvo Vitės auksinio rublio kaina.

       O ir visame pasaulyje aukso standartas buvo trumpalaikis. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Europos valstybės buvo priverstos sustabdyti aukso standarto veikimą (buvo nutrauktas popierinių pinigų keitimas į metalą). Po karo jis buvo atstatytas tik kai kuriose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje), be to, sutrumpinta forma (taip vadinamas aukso luitų standartas). Įvairių valstybių valiutos savo ryšį su auksu išsaugojo netiesiogiai – per keitimą į JAV dolerį, Didžiosios Britanijos svarą, Prancūzijos franką. 4 –ojo dešimtmečio viduryje ekonominės krizė sąlygomis aukso standartas buvo visiškai demontuotas.

       Paskutinė aukso standarto versija – aukso ir dolerio standartas, kuris buvo nustatytas prieš 70 metų Breton Vudso konferencijoje. Pinigų pasaulio ryšys su auksu buvo užtikrinimas per JAV dolerio keitimą į geltonąjį metalą, kurio atsargos Amerikoje po karo pasiekė 70% pasaulio atsargų (be TSRS). Tačiau mažiau nei per tris dešimtmečius aukso ir dolerio standartas nustojo egzistuoti, pasaulio pinigų ryšys su auksu nutrūko, jis pavirto į paprastą biržos prekę.

       Pasaulio patirtis rodo, kad auksas yra labai nereikšminga priemonė pinigų cirkuliacijos stabilumo palaikymui. Be to, aukso atsargų padidėjimas atsilieka nuo ekonomikos augimo, todėl auksas kaip pinigai greitai pradeda veikti, kaip ekonomikos vystymosi stabdis. Aukso standartas reikalingas tik tiems, kurie turi daug geltonojo metalo ir kas pasirengęs jį skolinti. Aukso šeimininkai turtėja, visas likęs pasaulis nuskursta ir patenka į nuosmukį.

                     Žmonijos ir Rusijos „auksinio pasmaugimo“ nauji planai

       Nuo Breton Vudso valiutos sistemos žlugimo praėjo jau keturi dešimtmečiai. Visus tuos metus aukso kaina buvo dirbtinai sumažinta. Jį supirko labai siauras pasaulio bankininkų (juos sąlyginai priimta vadinti „Rotšildų grupe“) ratas. Matyt, yra ištuštinta didelė dalis centrinių bankų aukso rūsių ir Fort Nokso saugykla, kur 4 –ojo dešimtmečio pabaigoje buvo sandėliuojamas JAV Iždo auksas. Ir dabar atėjo momentas, kai pasaulio bankininkai pasirengę dar kartą su likusiu pasauliu sužaisti aukso ruletę. Vis dažniau įvairiose valstybėse skamba balsai, kartojantys, kad reikalingas naujas Breton Vudsas su auksine valiuta ir fiksuotais valiutų kursais. Tai yra aukso standarto reinkarnacijos pasauliniu mastu variantas.

       Siūloma atskirose valstybėse įvesti auksinius pinigus, nelaukiant naujo Breton Vudso. Jau keletą metų žiniasklaidoje įkyriai daug rašoma auksinio juanio tema. O dabar populiaria tampa ir auksinio rublio idėja. Iš esmės, tai ekonominės savižudybės siūlymai.

       Pirma, šaliai, kuri nusprendė įvesti auksinę valiutą, geltonąjį metalą teks kaupti pagal principą „nepavalgysime, bet išvešime“. Vyšnegradskio ir Vitės laikais išveždavo duoną, dabar Rusijai siūloma padidinti naftos ir gamtinių dujų išvežimą. Rusijos aukso atsargos įvertinamos maždaug 50 mlrd. dolerių, jomis galima užtikrinti tik 7-10 % dabartinės rublių masės. Galime įsivaizduoti, kiek teks „neprivalgyti“, kad pasauliui įrodyti, jog Rusija  gali turėti „tvirčiausią“ valiutą.

Antra, po aukso valiutos įvedimo ji, kaip jau sakyta, pavirsta į stabdį ir kilpą. Atleisti kilpą galima tik padedant aukso kreditams, bet kreditai suteikia tik laikiną palengvėjimą, o paskui, kaip rodo keletas istorinių pavyzdžių, gali sekti letalinė baigtis.

                               Auksinis rublis industrializacijai nereikalingas

       3 –ame dešimtmetyje TSRS taip pat sklandė idėja sovietų červoncą padaryti auksiniu. Auksiniu jis buvo tik nominaliai, tai yra buvo užtikrinamas auksu (o taip pat kitomis vertybėmis), bet į metalą červonco popierinis ženklas nebuvo mainomas. Tuometinis finansų liaudies komisaras G.Sokolnikovas sakė, kad sovietinis auksinis červoncas cirkuliuos visose pasaulio biržose. Tais laikais partijoje ir vyriausybėje vyko aštri kova dėl popierinio červonco konvertavimo į auksą problemos. Tačiau červonco keitimas į auksą neįvyko, pradėjo formuotis iš esmės kitokio tipo pinigų sistema. Šalies viduje cirkuliavo popieriniai pinigai – banknotai ir iždo vekseliai. Popieriniai pinigai buvo papildomi negrynaisiais pinigais, kurie aptarnavo gamybos sferą. Užsienio atsiskaitymų sferoje veikė valstybės valiutos monopolija, o rublis užsienio operacijose nebuvo naudojamas. Dėka tos pinigų ir kredito sistemos, kuri susiklostė TSRS 4 –ojo dešimtmečio pradžioje, šaliai pavyko įvykdyti industrializaciją. Iki Didžiojo Tėvynės karo buvo pastatyta beveik 10 tūkstančių naujų įmonių. Ir, beje, 4 –ame dešimtmetyje Vakarai ekonominių sankcijų prieš TSRS neatšaukė. Esant sankcijoms, TSRS mašinų ir įrangos pirkimui naudojo aukso pardavimą pasaulio rinkoje, kartu valstybė didino aukso atsargas, kaip strateginio ištekliaus, dėl artėjančios karo grėsmės. Pagal kai kuriuos šaltinius, sovietų aukso atsargos karo išvakarėse viršijo 2 tūkstančius tonų.

       Vienas dalykas yra tauriojo metalo, kaip strateginio, kaupimas ir naudojimas, kitas dalykas – auksinės valiutos įvedimas ir nacionalinio piniginio vieneto pririšimas prie geltonojo metalo atsargos. Jeigu pirmas reikalingas ekonominės nepriklausomybės užtikrinimui, tai antras neišvengiamai susijęs su valstybės finansinio pavergimo rizika...

Valentin‘as Katasonov‘as, 2014-06-04

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.