Bašaras Asadas neginčijamas Sirijos prezidentas!

       Sirijoje paskelbti prezidento rinkimų galutiniai rezultatai. Už Basarą Asadą balsavo 88,7 procentai rinkėjų (daugiau kaip 10,3 milijonų žmonių). Už jo konkurentus – Hasaną Abdelį Iliachį an Nurį ir Maherą Abdel Hafizą Hadžarą – atitinkamai 4,3 procentai ir 3,2 procentai. Rinkėjų aktyvumas buvo 73,42 procentai. Rezultatas daugiau nei įtikinamas, be to atitinkantis susiklosčiusį politinių jėgų išsidėstymą ir teritorijų kontrolės pobūdį. Ypač šia prasme yra parodantys Libano visuomenės veikėjų vertinimai, įskaitant kritikuojančius Bašarą Asadą. Jie liudija, kad tarp daugelio šimtų tūkstančių pabėgėlių, esančių Libano teritorijoje, kuriame palei sieną taip pat buvo įrengtos rinkimų apylinkės, rinkėjų aktyvumas ir politinis pasirinkimas buvo toks pat, kaip ir vidutiniškai Sirijoje. Daugelis Sirijos gyventojų prieš kamerą prisipažino, kad nėra dabartinio prezidento šalininkai, bet vis tiek už jį balsuoja, nes būtent su juo sieja viltį, kad valstybėje bus įvesta patvari taika. Iš 14  Sirijos provincijų sostinių rinkimai nevyko tik toli esančioje ir retai apgyvendintoje Rakėje, kurią kontroliuoja džihadistai. Tačiau Vakariuose, kaip ir buvo tikėtasi, paskubėjo nepripažinti balsavimo rezultatų, net nebandydami įsigilinti į tai, kaip jie vyko ir koks didžiulis skaičius siriečių į juos atėjo. Pagal G7susitikimo rezultatus priimtame komunikate, pavyzdžiui, sakoma: „Mes smerkiame birželio 3  d. fiktyvius prezidento rinkimus: Asadui nėra ateities Sirijoje“.

              Tuo pačiu, jeigu sulygintume Sirijos rinkimų kampaniją, kuri tęsėsi keletą mėnesių, su prezidento rinkimų kampanija Ukrainoje, kuriai Vakarai besąlygiškai pritarė, tai akivaizdu, kad palyginimas bus ne paskutinės naudai. Ukrainos vyko paskubomis, be aiškiai apibrėžtų programų ir pozicijų. Joje visiškai nedalyvavo trys buvę Ukrainos regionai, į kurių suverenitetą pretenduoja Kijevas (Donecko, Lugansko sritys ir Krymas), kurie turi iki ketvirtadalio šalies gyventojų. Ir tai, pavyzdžiui, yra daugiau tų žmonių skaičiaus, kurie gyvena Damasko nekontroliuojamose teritorijose. Sirijos Centrinė rinkimų komisija visiems kandidatams suteikė galimybes laisvai išdėstyti savo pažiūras. Bašarui Asadui alternatyvūs pretendentai anaiptol neagitavo už jį, kaip tai būna kai kuriose Rytų šalyse, Vašingtono sąjungininkėse, o bandė įrodyti savo savarankiškumą. Kas dėjosi Ukrainoje, kai praktiškai visi potencialiai svarbūs pietryčių atstovai vienas po kito iš pradžių neteko balso, o po to ir paprasčiausiai fiziškai buvo išmušti iš lenktynių, vis matė. Asado laimėjimas lyginant su Porošenkos laimėjimu – tai tiesiog demokratijos triumfo įkūnijimas... 

       Be to, Vašingtonas tik apsimeta, kad Sirijos rinkimams nesuteikia jokios reikšmės. Iš tikrųjų ten supranta, kad po jų Bašaro Asado legitimumas sustiprės ir Sirijos prezidento pozicija taps dar tvirtesnė. Neatsitiktinai Baltieji rūmai visaip stengėsi neleisti, kad įvyktų Sirijos rinkimai. Pavyzdžiui, buvo vykdomas tiesioginis spaudimas jėga, kai gegužės 25 d. buvo pradėti bendri JAV, Jordanijos ir Izraelio kariniai mokymai dviejų paskutinių teritorijose, pritraukiant precedento regionui neturintį JAV karių skaičių – iki 16 tūkst., įtraukiant karo laivyną ir karines oro pajėgas. Tačiau pasirodė, kad Sirijos prezidento nervai  yra tvirti, šantažui jis nepasidavė ir rinkimus pravedė. Net buvo užuominos, kad yra pasirengimas Asadą pripažinti de facto, kad tik jis nebandytų tapti prezidentu kitą kadenciją. Nesunku nuspėti, kad po to amerikiečiai skubiai būtų jį paskelbę neteisėtu dėl įgaliojimų termino pasibaigimo.

       Dabartiniu metu amerikiečių spauda konstatuoja dar vieną Baltųjų rūmų pralaimėjimą, kuris pasireiškia tuo, kad po rinkimų Asadas sustiprina šalies valdymo aparato kontrolę ir žlunga visi amerikiečių bandymai priversti jį palikti savo postą.

       Kaip mano pačio Bašaro Asado aplinka, dabar svarbiausias yra tas, kuris kontroliuoja  „padėtį žemėje“. Savo rinkimais Damaskas visam pasauliui aiškiai parodė, kad kas ką bekalbėtų, ощп dauguma Sirijos gyventojų yra jo pusėje. „Vakarai, galų gale, elgsis su mumis, kaip su įvykusiu faktu. Ir tas išlyginimas seniai ir gerai mums žinomas“. Ten pripažįsta, kad „spyriojasi“ daugiausia amerikiečiai, kai tuo tarpu europiečių „slaptos delegacijos“ vis daugiau tampa privačiais svečiais „prabangiausiuose Damasko viešbučiuose“. Be susitarimų dėl ekonominio bendradarbiavimo ateityje, svečius iš Europos vis labiau domina klausimas, ką daryti iš Sirijos į ten sugrįžtančiais kovotojais – savo piliečiais. Bumerangas, kaip ir buvo prognozuojama, jau sugrįžta į Europą, palikdamas savo kraujo pėdsaką.

       Taigi, prieš keletą dienų paaiškėjo, kas neseniai organizavo žiaurų teroristinį aktą prie Žydų muziejaus Briuselyje. Marselyje suimtas su pistoletu ir automatu ir prisipažinęs, kad jį įvykdė, Mehdis Nemušas, kaip paaiškėjo, paskutinius metus buvo Sirijoje. „Tai yra tipiškas pavyzdys to, ko mes ir bijojome“. Žmogus, susijęs su viena iš ginkluotų organizacijų Sirijoje, veikia savarankiškai arba užprogramuotai, turėdamas tikslą surengti teroristinį aktą po grįžimo į tėvynę“, - pastebėjo ES kovos su terorizmu koordinatorius Žilis De Keršovas, pasak kurio „džihadas Sirijoje tapo pagrindiniu nerimo šaltiniu viso pasaulio specialiosioms tarnyboms“. Keista, bet šiuos įvykius „labai kukliai“ nušviečia pasaulio žiniasklaida. Ar ne dėl to, kad „diskurso šeimininkai“ atsidūrė toje pusėje, kaip ir Mehdis Nemušas. Ypač stebina Izraelio vadovybės santūrumas, kuri esant kitoms aplinkybėms panašioje situacijoje jau skambintų visais varpais. Tačiau kas žino, kur nuves pėdsakas iš Briuselio tragedijos? Ar nepasirodys, pavyzdžiui, kad jo organizatorius žaizdas gydėsi vienoje iš Izraelio gynybos armijos karo ligoninių Golano aukštumose?

        Ignoruodamas panašius faktus, Vašingtonas toliau kalba apie paramos „nuosaikiai Sirijos opozicijai“ didinimą, o JAV strategai nenustoja kurti papildomas spaudimo priemones Damaskui. JAV Taikos instituto Konfliktų taikomųjų tyrimų centro (Center for Applied Research on Conflict at the US Institute of Peace) viceprezidentas Styvenas Haidemanas straipsnyje, pateiktame „Foreign Policy”, siūlo: „JAV, JTO ir daugiau kaip šimtas valstybių, kurios įeina į organizaciją „Sirijos draugai“, turi priimti priemones, kad sužlugdytų Asado režimo bandymus rinkimus panaudoti savo legitimumo  padidinimui ir karinės pergalės prieš Sirijos opoziciją pareiškimų pagrindimui“. Haidemano manymu, amerikiečiams reikėtų didinti opozicijos teisėtumą, jai perduodant „suvereniteto elementus“, įskaitant ambasadų ir su jomis susijusių valstybės funkcijų tokių, kaip pasų galiojimo terminų pratęsimą šimtiems tūkstančių pabėgėlių, kontrolę. Jis taip pat dėl neišvengiamo Rusijos veto JTO ST siūlo pabandyti per JTO Generalinę Asamblėją prastumti rezoliuciją, nepripažįstančią rinkimų.

       Tačiau teisūs buvo Bašaro Asado bendražygiai: viskas spręsis „žemėje“.

       Rinkimai Sirijoje sutapo su dar viena svarbia Arabų pasauliui prezidentine pergale – as-Sisi Egipte. Kai kurie arabų apžvalgininkai jau bando as-Sisi priešpastatyti Bašarui Asadui, įrodinėdami Egipto sąjungos su Saudo Arabija prieš „šiitų ašį“ Teheranas – Bagdadas – Damaskas neišvengiamumą. Tačiau panašu, kad naujas Egipto prezidentas nelinkęs kurti supaprastintas schemas ir ketina save pateikti daug išmintingiau ir naudingiau, kaip svarbiausią tarpininką augančioje regiono priešpriešoje tarp Teherano ir Er Rijado. Tai rodo, pavyzdžiui, tai, kad Irano prezidentui Hasanui Ruhaniui nusiųstas kvietimas dalyvauti as-Sisi inauguracijos ceremonijoje. Be to, paskelbta, kad į ją pakviesti, pavyzdžiui, Kataras, Turkija, dabartinė marionetinė Libija. Atsiveria kelias ir konstruktyvių santykių tarp abiejų laimėjusių pretendentų – as-Sisi ir Bašaro Asado sukūrimui.

Dmitrij‘us Minin‘as, 2014-06-06

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.