Euro zonos finansinės rizikos

       Dar neseniai girdėjosi žvalūs Europos Sąjungos lyderių pareiškimai, kad ES pagaliau prasidėjo ekonomikos atsigavimas ir euro zonai daugiau niekas negresia. Dabar jau to niekas nekalba. 2014 metų pirmąjį ketvirtį BVP augimas euro zonoje siekė vidutiniškai tik 0,2%. Tai yra du kartus mažesnis nei tikėtasi. Šiek tiek geresni rodikliai yra Vokietijos, kurios BVP išaugo 0,8%, o taip pat Belgijos ir Ispanijos (abi šių metų pirmame ketvirtyje padidino 0,4%). Likusių euro zonos valstybių padėtis daug blogesnė. Prancūzijoje užregistruoti nuliniai augimo tempai, Olandijoje BVP sumažėjo 1,4%,, Graikijoje - 1,1%, Kipre ir Portugalijoje - 0,7%, Suomijoje - 0,4%, Italijoje - 0,1%...

       Ekonomistai, analizuodami naujos stagnacijos, kuri grasina nauja recesija, priežastis pirmiausia nurodo į vartojimo sumažėjimą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis sumažėjo 0,5%. Valstybėse, kurios labiausiai nukentėjo nuo krizės (Graikija, Portugalija, Kipras), jis fiziškai negali būti dideliu. Įtakoja ir nedarbas. Pavyzdžiui, Graikijoje, jis sudaro 27,5%, Kipre - 16,7%, Italijoje - 13% darbingų gyventojų.  

       Ekonomikos bėdos sukelia suverenios skolos augimą. 2010 metais euro zonoje ji BVP procentine dalimi buvo 85,5%, o pagal 2013 metų rezultatus – jau 96,2%. Ta pati tendencija stebima ir visoje ES - 79,9%2010 metais ir 87,1% 2013 metais.

                                                  Nuo infliacijos prie defliacija?

       Žiūrėdamas į tai, kas vyksta Europos Sąjungoje, sunerimo Pasaulio bankas. Šiomis dienomis PB paskelbė „Global Economic Prospects“ konjunktūrinę prognozę, kuri Europos Sąjungą ir euro zoną perspėja apie defliacijos grėsmę. „Infliacijos lūkesčiai pinigų sąjungos viduje iki šiol buvo stabiliais, - sakoma dokumente. – Tačiau infliacijos lūkesčių mažėjimo atveju gali atsirasti pavojinga skolų ir defliacijos spiralė“. Toks įvykių vystymasis smarkiai apribotų Europos centrinio banko (ECB) ekonomikos skatinimo galimybes.

       Kainų dinamika euro zonoje dabar pasiekė istorinį minimumą ir yra žemiau nei, pavyzdžiui, Japonijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Gegužės mėnesį vartojimo kainos išaugo tik puse procento. Ne geresnė reikalų padėtis yra Vokietijoje. Prekės ir paslaugos VFR pabrango 0,9% lyginant su ankstesniu mėnesiu. Birželio 13 d. Federalinis statistikos biuras pranešė, kad paskutinį kartą toks žemas infliacijos lygis buvo užfiksuotas 2010 metų birželio mėnesį. Balandžio mėnesį infliacijos lygis dar buvo 1,3%. Kai kurių maisto produktų kainos, daugiausia daržovių, sumažėjo. Lyginant su ankstesnių metų rodikliais taip pat sumažėjo benzino ir dyzelinio kuro kainos. Taigi, kainų augimas Vokietijoje išlieka žemiau optimalaus lygio, kurį rekomenduoja Europos centrinis bankas. ECB tikslas yra kasmet palaikyti kainų augimą lygyje, kuris šiek tiek mažesnis nei 2%.

       Jeigu kainos nustos augti arba jos išvis pradės kristi, tai gali atsirasti pavojinga spiralė: vartotojai susilaikys nuo didelių įsigijimų, laukdami tolesnio kainų kritimo, o įmonės savo ruožtu atidės investicijas, ir galiausiai yra rizika, kad ekonomika grius.

       Tai vėlgi sustiprintų defliacijos tendencijas ir atsirastų uždaras ratas. Krizės apimtose Pietų Europos valstybėse ekonomistai jau stebi šią situaciją. Graikijoje kainos krenta jau keletą mėnesių. Gegužės mėnesį prekės ir paslaugos kainavo dviem procentais mažiau nei 2013 metų gegužės mėnesį. Europoje sumažėjimas vidutiniškai pasiekė net 2,1 procentus. To priežastis yra atlyginimų mažėjimas, aukštas nedarbo lygis ir įmonių atsisakymas investuoti. Savo ruožtu labai bloga ekonomikos situacija krizės apimtose valstybėse neigiamai įtakoja paklausą.  

                                                Dviprasmiškos ECB priemonės

        Esant šioms sąlygoms Europos centrinis bankas (ECB) nusprendė sumažinti refinansavimo palūkanų normą iki rekordiškai žemo 0,15% lygio. Tuo pačiu metu į Pietų Europos bankus, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės, planuojama įpumpuoti 400 mlrd. eurų, kad jie galėtų suteikti kreditus įmonėms. Be to, ECB komerciniams bankams,  kurie jame laiko savo lėšas, nustatė neigiamą palūkanų normą - 0,1%metinių. Bausmė įvesta už tai, kad bankai nevykdo savo pagrindinio uždavinio – kredituoti realų ekonomikos sektorių. Po ilgos recesijos Europos verslininkams labai reikia naujo kapitalo, bet kredito ir finansų institutai, kurie yra išgąsdinti krizės, yra linkę pinigus arba investuoti į vertybinius popierius, arba yra atsargūs ir daug milijardų laiko Centriniame banke.

       Požiūris į tas ECB priemones toli gražu nėra vienareikšmis. Pavyzdžiui, Vokietijoje bankų ir taupomųjų kasų susivienijimų vadovai, ir visas draudimo verslas, ir dauguma ekonomikos institutų pasisakė prieš naują Europos centrinio banko politiką. Visi jie pasakė, kad toliau negalima mažinti bazinės palūkanų normos, kadangi ateityje gyventojams atsiras dideli trūkumai kaupiamojoje pensijos dalyje, o draudimo kompanijos negalės savo klientams garantuoti tuos procentus, kurie jiems buvo pažadėti sudarant gyvybės draudimo sutartis. 

       Garsūs protestai iš Vokietijos nėra atsitiktinumas. Finansų klausimais konservatyvūs vokiečiai kaip ir anksčiau yra linkę savo santaupas laikyti sąskaitose, nors ir už savo indėlius šiuo metu gauna labai mažą procentą. Jis žymiai mažesnis už infliacijos tempus, kurie balandyje buvo 1,1%per metus.

       Tačiau ECB, birželio 5 d. priimdamas sprendimą sumažinti bazinę palūkanų normą nuo 0,25 iki 0,15%, buvo priverstas įvertinti ne tiek vokiečių nuomonę, kiek padėtį tose euro zonos valstybėse, kuriose stebimi nuliniai ir neigiami ekonomikos augimo tempai. 

                                         ECB bankas universalių priemonių neturi

        Dauguma ekspertų yra įsitikinę, kad bazinės palūkanų normos sumažinimas iki istorinio minimumo skatinamojo poveikio neduos. Vieninga visai euro zonai pinigų ir kreditų politika pakeisti nacionalines paramos ekonomikai politikas negali.

       Nėra panacėja ir neigiama palūkanų norma. Juk ECB bankai klientai savo likvidžias lėšas jo sąskaitose gali sumažinti iki pagal įstatymą privalomų atsargų. O tai savo ruožtu gali sukelti likvidumo tarpbankinėje rinkoje trūkumą. Kaip to rezultatas, galimas kreditų paralyžiaus pasikartojimas, kuris įvyko per pasaulinę finansų krizę 2008 metais. Juk jeigu Vokietijoje tik viena iš šimto vidutinio verslo įmonių skundžiasi, kad bankai nenori suteikti kreditus, tai Ispanijoje finansavimo problemas patiria ketvirtis visų firmų, o Portugalijoje – net trečdalis.  

       Taigi, ECB instrumentų rinkinys yra ribotas, jis neturi universalių priemonių, galinčių vienu metu padėti visoms euro zonos šalims. Tai veda prie tokio euro keitimo kurso nustatymo, kuris ne geriausiu būdu atspindi į euro zoną įeinančių valstybių poreikius, kurių ekonomikų padėtis yra įvairi. Jeigu vieningos valiutos nebūtų, tai mes pamatytumėme stiprų Vokietijos markės kurso pakilimą drachmos, pesetos, liros ir eskudo smarkaus devalvavimo atžvilgiu.

       O toje istorijoje blogiausia, kad bankams, priimantiems indėlius iš gyventojų ir išduodantiems kreditus savo klientams, tampa vis sunkiau gauti bent šiek tiek pelno. Ilgas mažo rentabilumo laikotarpis gali bankus pastūmėti į daug rizikingesnes operacijas, tai gali sukelti naujus muilo burbulus ir naujas finansų krizes. Galbūt net pavojingesnes nei ta, kuri ištiko 2008metais.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2014-06-24

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.