Breton Vudsas II ir Džordžas Sorosas

       Sąvoka „Breton Vudsas II“ tampa populiaria, ir kiekvienas šią miglotą formulę supranta savaip. Vieni jaučia nostalgiją aukso standartui, kiti norėtų sugrįžti prie Džono Keinso viršnacionalinės valiutos, kaip bankoras, sukūrimo idėjos arba vietoje tokios naudoti specialiąsias skolinimosi teises, kurios nedideliais kiekiais TVF buvo išleistos 1970 metais. Treti mano, kad Breton Vudsas II iš esmės skirsis nuo JAV ir Didžiosios Britanijos projektų, kurie buvo svarstomi 1944 metais, ir kad pasaulis turi būti sudarytas iš kelių regioninių valiutų zonų. 

       Ekspertų bendruomenė sąvoką „Breton Vudsas II“ įvedė dar ХХ amžiaus pabaigoje. 1994 metais konferencijos penkiasdešimties metų jubiliejui buvo įsteigtas Komitetas už Breton Vudso atnaujinimą, kuriam vadovavo toks Markas Uzanas (Marc Uzan). Oficialiame lygmenyje „Breton Vudso II“ idėją pirmasis pasiūlė Italijos senatorius Oskaras Peterlinis. Finansų krizės įkarštyje 2009metais Italijos senate Peterlinis pristatė „Pasiūlymus dėl tarptautinės valiutų sistemos reorganizavimo: naujas Breton Vudsas“. Dokumentui pritarė didžioji dauguma Aukštųjų rūmų deputatų. Nors dokumente nieko nebuvo kalbama apie sugrįžimą prie aukso, bet buvo atkreiptas dėmesys, kad reikia kontroliuoti pinigų išleidimą, pririšti juos prie realių aktyvų ir prekių, o ne prie finansinių aktyvų. Taip pat buvo akcentuojamas dėmesys į tai, kad pasauliui reikalinga finansų sistema su fiksuotais (pastoviais) valiutų kursais ir spekuliacinio kapitalo laisvo judėjimo per valstybių sienas draudimais.

       2008 metais lapkrityje Vašingtone ir 2009 metų balandyje Londone vykusiuose G-20 susitikimuose, kuriuose buvo svarstomi išėjimo iš pasaulinės krizės keliai, taip pat ne kartą skambėjo sąvoka „Breton Vudsas II”. Finansų krizės įkarštyje „Didžiojo dvidešimtuko“, „Didžiojo aštuntuko“ forumuose ir į juos panašiuose buvo pateikiami radikalūs pasaulio pinigų ir finansų sistemos pertvarkymo siūlymai. Kalbėjo net apie reikalingumą Jungtinėse Tautose sušaukti pasaulinę konferenciją „Naujas Breton Vudsas“. Ten buvo siūloma sudaryti keletą svarbiausių tarptautinių susitarimų: 1) Pasaulio ekonomikos chartiją, paremtą Vokietijos kanclerės A.Merkel siūlymais; 2) Pasaulio energetikos chartiją, kurią pasiūlė daugiausiai energijos išteklių eksportuojančios šalys; 3) svarbias JT Chartijos pataisas, kurios apima Finansinio saugumo tarybos įsteigimą. Tačiau, kai tik pasaulinės finansų krizės grėsmė praėjo, politikos lyderiai tuoj pat pamiršo apie „Naujo Breton Vudso“ projektus.  

       ХХ amžiaus pabaigoje atsirado iliuzija, kad pasaulis gali tapti vienpoliu ir valdomas iš Vašingtono. Po globalizacijos vėliava vyko Pax Americana statymas. Tačiau šiandien Vašingtonas praranda savo įtaką pasaulyje ir Breton Vudso pasikartojimo greičiausiai nebus.

                                       Džordžo Soroso naujas Berton Vudsas

       Tuo pačiu metu apie naują Breton Vudsą galime kalbėti, kaip apie Džono Keinso projekto atgaivinimą, kurio prieš 70 metų neparėmė konferencijos dalyviai. Labiausiai žinomas šio Breton Vudso varianto viešintojas yra finansų spekuliantas Džordžas Sorosas. Dar 2009metų lapkrityje, esant pasaulinei finansų krizei, šis milijardierius pareiškė apie pasirengimą konferencijai „Naujas Breton Vudsas“. 2011 metų balandyje Sorosas surengė šią konferenciją. Išsamios informacijos apie ją ne taip jau daug. Sorosas išleido 50 milijonų dolerių, kad Niu Hempšyre surinktų apie 200 mokslininkų, verslininkų ir valstybių lyderių, renginį globojant jo Naujajam ekonominio mąstymo institutui (Institute of New Economic Thinking - INET). Susitikime buvo tokios garsenybės, kaip buvęs FED valdytojų tarybos pirmininkas Polas Volkeris, buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Braunas, Nobelio premijos laureatas ir buvęs Pasaulio banko viceprezidentas Džozefas Stiglicas, žinomas ekonomistas, Žemės instituto direktorius Džefris Saksas. Soroso renginys Breton Vudse buvo tiek pat slaptas, kaip ir Bilderbergo klubo posėdžiai. Žinoma, kad renginys vyko su keinsizmo šūkiu. Buvo kalbama apie ypatingą Kinijos, kaip pasaulio ekonomikos ir politikos poliaus, vaidmenį, apie būtinybę pereiti prie viršnacionalinių pinigų ir sukurti pasaulio emisijos centrą (pasaulio centrinį banką), apie pasaulio finansų sistemos pertvarką. 

                                       Džordžas Sorosas Rotšildų klano ruporas

       Gerai žinoma, kad Džordžas Sorosas yra Rotšildų statytinis, jų ruporas. Iš šio savo epatažais žinomo finansų spekulianto viešų pasisakymų ir veiksmų galima susidaryti tam tikrą vaizdą apie jo šeimininkus. Rotšildai yra absoliutūs kosmopolitai, jie nesiremia jokiu valstybingumu skirtingai nuo Rokfelerių, kuriems reikalinga Amerika, nes JAV teritorijoje yra spausdinimo mašina ir karinis- pramoninis kompleksas, kuris skirtas apsaugai. Kalbant apie Soroso pasaulio pinigų supratimą, tai tikriausiai yra viršnacionalinių pinigų ir aukso derinys.   

       Sorosas ne kartą sakė, kad Kiniją laiko naujos pasaulio finansinės tvarkos modeliu vietoje JAV. Sorosas JAV vadino našta pasaulio ekonomikai dėl pingančio dolerio, pažymėdamas, kad reikia naujos pasaulio valiutos TVF specialiųjų skolinimosi teisių pavidalu. Kai kada Sorosą laiko Džono Keinso idėjų šalininku, bet tai klaidinga nuomonė, atsiradusi dėl to, kad Sorosas kritikuoja rinką, manydamas, kad ji negali būti savireguliacijos mechanizmu. Iš tikrųjų Sorosas yra prieš valstybę ir valstybinį reguliavimą. Jis yra ekonomikos reguliavimo su stambių korporacijų ir bankų pagalba šalininkas. Toks reguliavimas gali būti papildomas viršnacionalinių institutų reguliavimu. Tokių institutų pavyzdžiais gali būti Europos Sąjungos institutai, prie kurių sukūrimo Sorosas taip pat pridėjo ranką. Sorosui patinka Europos centrinis bankas, Europos Komisija ir kitos Europos integracijos institucijos ne todėl, kad jos garantuoja kokį nors ekonominį efektyvumą ir gerina žmonių gyvenimą, jos jam patinka dėl to, kad jos artina nacionalinių valstybių mirtį, išvalydamos vietą monopolijoms ir bankams.

       Džordžas Sorosas, nesibaimindamas, sako, kad jam nepatinka Amerika. Ne, ne dėl to, kad ji veda griaunančius karus visame pasaulyje. Ir ne dėl to, kad joje didelė socialinė poliarizacija. Ir ne dėl to, kad kalėjimuose laikoma daugiau kaip 2 mln. žmonių, o dar 4 arba 5 milijonai amerikiečių nuteisti kalėti, bet vaikšto laisvėje todėl, kad trūksta kalėjimų. Ir ne dėl to, kad Amerikoje organizuotas visuotinis visų telefoninių pokalbių pasiklausymas. Sorosui Amerika nepatinka dėl to, kad ji vis dar išsaugojo pernelyg daug valstybingumo atributų. Todėl per prezidento rinkimų kampaniją Sorosas buvo vienas iš pagrindinių Obamos sponsorių. Tuo paaiškinami ir kai kurie iš pirmo žvilgsnio nelogiški dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko sprendimai ir poelgiai, kurie piktina Amerikos patriotus...

       Jeigu viską vadinsime savo vardais, tai Sorosas yra finansinio kapitalizmo šalininkas. To pačio, apie kurį maždaug prieš šimtmetį rašė Austrijos socialistas Rudolfas Hilferdingas, finansinį kapitalizmą laikydamas bankokratija, bankų diktatūra. Šis visuomenės modelis labai primena bendrą koncentracijos stovyklą.  

       Kalbant apie Sorosą, taip pat galima prisiminti dar vieną Rotšildų žmogų – buvusį TVF vadovą Dominiką Strosą- Kaną. Jis taip pat, kaip ir Sorosas, nemėgsta Amerikos, dolerio, dirbo žaliosios valiutos vaidmens sumažinimui. Žinoma, kad likus nedaug laiko iki to, kai 2011 metais Libijoje prasidėjo kariniai veiksmai, Strosas- Kanas buvo susitikęs su Libijos lyderiu M.Kadafiu ir parėmė regioninės valiutos – aukso dinaro įvedimą. Tai suprantama sukėlė FED spausdinimo mašinos šeimininkų nepasitenkinimą ir tapo Stroso- Kano skandalingo atsistatydinimo priežastimi, o šiek tiek vėliau – NATO agresijos prieš Libiją.

                Nauja pasaulio finansų tvarka „plačiajame kultūros kontekste“

       Rotšildams nepatinka nacionaliniai pinigai, tai jų požiūriu ХХamžiaus anachronizmas, jie trukdo pasaulio vyriausybės sukūrimui. Norint greičiau atsikratyti nacionalinių pinigų, reikia naikinti nacionalines valstybes. O tam reikia pakirsti visuomenės visus kultūrinius ir dorovinius principus. Stebint tą patį Sorosą matoma, kad šis milijardierius skatina žmonijos kultūros išsigimimą. Sorosas remia „engiamų mažumų“ teises į abortus, ateizmą, narkotikų legalizavimą, seksualinį švietimą, eutanaziją, feminizmą, vienos lyties „santuokas“ ir t.t. Jis pasisako už globalizaciją visomis jos apraiškomis, masinę imigraciją, gimstamumo kontrolę. Šias nuostatas Sorosas prastuminėja visame pasaulyje per savo Atviros visuomenės instituto filialus, veikiančius 60 šalių (bendra išlaidų suma instituto veiklai yra apie 600 mln. dolerių per metus). Propagandinį darbą Sorosui padeda vykdyti daugelis kitų politikos, finansų, žiniasklaidos veteranų. Tarp jų galima įvardinti buvusį Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) prezidentą Žaką Atalį. Neatsistebi Soroso ir Atali idėjų neįtikėtinu panašumu. Abu kosmopolitai iki smegenų, abu deda viltis į organizuojantį bankų vaidmenį, abu aršiai puola kultūros ir religijos likučius, abu kalba apie pasaulio centrinio banko ir pasaulio ginkluotųjų pajėgų reikalingumą ir pan. Jaučiama, kad jie turi bendrą šeimininką ir užsakovą.

       Nežinau, ar 2011 metų balandžio mėnesį „Mount Washington“ viešbutyje buvo pokalbiai išeinantys iš pasaulio finansų forumams įprastos darbotvarkės, bet nekelia abejonių, kad „plataus akiračio“ Sorosas siekia sugriauti tradicinės visuomenės pagrindus. Savo programiniame straipsnyje, kuris pasirodė dar prieš pusantrų metų iki konferencijos „Naujas Breton Vudsas“, Sorosas rašė: „Pasaulio tvarkos reorganizavimas turės žengti toliau ir už finansų sistemos“. Milijardierius išsako savo šeimininkų pasaulėžiūrą, kuriems pinigai, finansai, valiutų kursai, aukso fiksingai, vertybiniai popieriai, kreditai, biržos ir kiti šiuolaikinės finansų sistemos atributai yra tik priemonė, o tikslas yra pasaulinė valdžia.

Valentin‘as Katasonov‘as, 2014-06-26

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.