Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Valiutų svopai šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulinio valiutų kartelio gimimas

                                                        I

       Šiandien žiniasklaidoje valiutų svopų (valiutų keitimo sandorių) tema tapo viena iš pagrindinių. Vos ne kiekvieną mėnesį mes sužinome, kad tarp kai kurių valstybių sudaromos valiutų svopų sutartys. Pasaulyje bendras tokių sutarčių skaičius sudaro jau daug dešimčių.

                           Kas yra valiutų svopas?

       Valiutų svopas – tai neįprastas momentinis valiutos pirkimo ir pardavimo sandoris, po kurio santykiai tarp šalių laikomi baigtais. Esant valiutų svopui iš pradžių valiuta X keičiama į valiutą Y; po nustatyto laiko numatoma atvirkštinė operacija, tai yra valiutos Y keitimas į valiutą X. Svarbi valiutų svopo sąlyga yra pradinis ir galutinis keitimo kursai ir/arba procentai, kurie mokami už valiutos pateikimą laiku. Pagrindinė visų valiutų svopų pasaulyje dalis (pagal suminį dydį) vykdoma dalyvaujant centriniams bankams. Gali būti vidaus ir išorės valiutų svopai. Pirmu atveju centrinis bankas sandorį vykdo su savo šalies komerciniais bankais. Antru atveju – su kitų valstybių centriniais bankais. Savo ruožtu, valiutų svopų sandoriai tarp centrinių bankų gali būti vienkartiniai arba sandoriai pagal svopų linijas.

       Svopų linija – sutartis tarp įvairių valstybių centrinių bankų dėl valiutų keitimo fiksuotais kursais. Paprastai tokios sutartys nustato valiutų svopų trukmę, operacijų limitus ir bendrą sutarties galiojimo trukmę. Kaip taisyklė, pagal svopų liniją šiandien valiuta gali būti keičiama nuo kelių dienų iki vienerių metų terminui.

       Valiutų svopai tarp centrinių bankų turi du pagrindinius tikslus: a) tarpusavio pagalbos suteikimas esant užsienio valiutos trūkumui įsipareigojimų nominuotų ta valiuta sumokėjimui bankams, kompanijoms, valstybėms; b) pagalbos suteikimas prekių paslaugų prekybos vystymui valiutų valstybėse – kontrahentėse. Ryškus valiutų svopų panaudojimo pavyzdys vykdant pirmąjį tikslą yra 2007-2009 m. finansų krizė. Šiandien pirmoji pasaulio finansų krizės banga yra praeityje, atėjo laikinas stabilumas. Šiuo metu apie valiutų svopus daugiau kalba kaip apie pasaulinio kapitalizmo periferinių valstybių nacionalinių valiutų stiprinimo priemonę, tai yra, kaip apie kovos su JAV hegemonija ir diktatūra pasaulio prekyboje ir tarptautiniuose finansuose kovos priemonę.   

                                                        Valiutų pasaulis: nuo tvarkos į chaosą

       Tačiau mūsų analizę mes pradėsime nuo valiutų svopų siauroje išrinktųjų valstybių grupėje, kurios priskiriamos taip vadinamam auksiniam milijardui. Apie šiuos svopus kalba ir rašo daug mažiau, o kada apie juos vis tik prisimena, tai kaip apie centrinių bankų rutininę techninę operaciją. Tuo tarpu velnias slepiasi smulkmenose; kelių „išrinktųjų“ centrinių bankų valiutų svopų poveikis bendrai situacijai pasaulio ekonomikoje ir tarptautiniuose finansuose išskirtinai labai didelis. Kad tai būtų suvokiama, trumpai aprašysime, kokios metamorfozės vyko su pasaulio valiutų ir finansų sistema ХХ amžiuje. 1929 metų spalio panika Niujorko akcijų biržoje padėjo pradžią Didžiajai depresijai, kuri pradėjo griauti visų pasaulio šalių (išskyrus SSRS) pramonę ir žemės ūkį. Taip pat buvo sugriauta trapi pasaulio valiutų ir finansų sistema, kuri vos vos pradėjo atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo, remdamasi aukso lydinių ir aukso keitimo standartu. Pasaulis įėjo į užsitęsusią pasaulio valiutų chaoso, ekonomikos autarkijos, finansinės izoliacijos ir valiutų blokų fazę.

       1944 metais Tarptautinėje valiutos ir finansų konferencijoje Breton Vudse buvo priimti lemtingi sprendimai, kurie buvo skirti padaryti galą valiutų chaosui ir buvo siekiama įvesti tvarką pasaulio finansų sistemoje. Pirmiausia, visos valstybės vieningai suprato, kad pasaulis turi vystytis vadovaujantis fiksuotais valiutų kursais. O tam buvo sukurtas mechanizmas, kuris numatė, kad esant reikalui valstybės vykdys valiutų intervencijas ir valiutų palaikymus, padedant Tarptautinio valiutos fondo paskoloms. Kaip išimtis buvo leidžiama valiutų revalvacija ir devalvacija tuo pačiu metu pakeičiant jų aukso paritetą. Valiutų ir finansų tvarka pasaulyje buvo palaikoma padedant reguliavimo priemonėms valstybiniu lygiu (nacionalinis valiutos reguliavimas) ir tarptautiniu lygiu (Tarptautinis valiutos fondas). Tokia tvarka egzistavo mažiau nei tris dešimtmečius, ji baigėsi praėjusio amžiaus 8 – ame dešimtmetyje Breton Vudso sistemos žlugimu. Ji buvo pakeista Jamaikos valiutų sistema, kuri legalizavo plaukiojančius valiutų kursus, visiškai panaikino pinigų užtikrinimą auksu, davė startą visuotiniam ekonomikos liberalizavimui. Nauja liberali ideologija manė, kad „rinka viską sureguliuos“, tuo pačiu sureguliuos valiutų kursus, kurie veikiant paklausai ir pasiūlai užims „optimalią padėtį“.

        Tačiau valiutų rinkų realiame gyvenime dominavo subjektyvus veiksnys. Akivaizdus tokio subjektyvaus veiksnio veikimo pasireiškimas buvo finansų spekuliantai. Tokie spekuliantai manipuliavo valiutų kursais, nė kiek nesijaudindami dėl šių manipuliacijų pasekmių tarptautinei prekybai ir nacionalinėms ekonomikoms. Jie nieko negailėjo. Ne tik besivystančių  šalių, bet ir „auksinio milijardo“ ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Pakanka prisiminti, kad finansų spekuliantas vardu Džordžas Sorosas 1992 metais sugebėjo sugriauti Didžiosios Britanijos svarą sterlingų.

       Prie subjektyvių veiksnių priskiriami ir politikų žaidimai, kurie pasaulio finansų arenoje stūmė savo valstybių interesus. Kaip čia neprisiminus garsųjį  1985 metų „Plaza“ susitarimą (pagal viešbučio Niujorke, kuriame vyko derybos, pavadinimą). Tai buvo susitarimas, kuris susitikime pasiektas tarp penkių pagrindinių valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos) iždų ir centrinių bankų vadovų. Tada Vašingtonui pavyko, paspaudus ant visų svertų, iš savo partnerių pasiekti savanoriško jų piniginių vienetų kursų padidinimo JAV dolerio atžvilgiu. Dėl to dėdė Semas sugebėjo pataisyti savo mokėjimų balansą ir sustiprinti pozicijas pasaulio rinkose. Per dvejus metus dolerio kursas sumažėjo 46%Vokietijos markės atžvilgiu ir 50% Japonijos jenos atžvilgiu.  Labiausiai nukentėjo Tekančios saulės šalis. Daugelis mano, kad po „Plaza” sutarties Japonija jau nesugebėjo atsigauti. Kalbėjo, kad tai tapo jos pabaigos pradžia.

       Daugelis dėmesingų analitikų pamanė, kad „Plaza“ susitarimas tapo svarbia gaire pasaulio finansų sistemos vystyme. Susitikimas Niujorko viešbutyje 1985 metais padėjo pradžią „išrinktųjų“ centrinių bankų veiksmų valiutų rinkų reguliavimo sferoje koordinavimo mechanizmo formavimui. Iki šiol dauguma žiniasklaidos priemonių toliau skiepija publikai ekonomikos liberalizmo idėjas. Tačiau valiutos pasaulyje liberalizmas seniai mirė, jau beveik trisdešimt metų vyksta laisvosios rinkos pakeitimas į „rankinio valdymo“. „Rankinio valdymo“ vairaratis yra „išrinktųjų“ centrinių bankų rankose.

               Valiutų svopai, kaip centrinių bankų rankinio valdymo priemonė

       Žinoma, valiutų svopai atsirado ne šiandien, jie egzistavo seniai, dar Breton Vudso pinigų sistemos epochoje. Tarptautinės valiutų sistemos centru buvo Federalinis rezervas. Valiutų svopus Federalinė sistema su kitais centriniais bankais pradėjo taikyti nuo 1962 metų. Tačiau tais laikais tai iš tikrųjų buvo egzotiška „techninė operacija”.

       O štai paskutinės finansų krizės metu valiutų svopų mastai smarkiai išaugo. Jų vaidmenį krizės įveikimui sunku pervertinti, nors apie juos kalba retai ir mažai. FED ir ECB pirmąją dolerio ir euro svopų liniją atliko 2007 metų gruodyje Europos bankų išmokėjimams doleriais už obligacijas su hipotekos užtikrinimu. Po JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimo 2008metais finansų krizė palietė visą Europos ekonomiką.2011 metų birželio pabaigoje užsienio partneriai (pirmiausia, ECB ir Anglijos bankas) pagal sutartį iš FED gavo apie  600 mlrd. dolerių. ECB pasinaudojo euro ir dolerio valiutų svopu 2010 metų gegužės mėnesį  dėl Graikijos skolos krizės pradžios. Tuo metu vien tik per savaitę ECB iš FED pasiskolino apie 9,2 mlrd. dolerių.

                                                                      II

       Iki 2011 m. neriboti svopai tarp centrinių bankų buvo atidaromi 7 dienoms. 2011metų rudenį JAV FED, Europos centrinis bankas (ECB), Japonijos bankas, Anglijos bankas, Šveicarijos bankas ir Kanados bankas („šešetas“) susitarė koordinuoti veiksmus, kad būtų užtikrintas pasaulio finansų sistemos likvidumas. Pagal pranešimą spaudai, kuris patalpintas išvardintų bankų tinklalapiuose, šių veiksmų tikslas buvo „susilpninti įtampą finansų rinkose ir tuo pačiu sumažinti neigiamas tokios įtampos pasekmes kreditų namų ūkiams ir verslui teikime, siekiant stimuliuoti ekonominės veiklos aktyvumą“. Šį sprendimą paskatino tai, kad pasaulio finansų sistemoje išryškėjo krizės antros „bangos“ požymiai.

       JAV, ES, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Šveicarijos ir Kanados pinigų institucijos susitarė: a) bus sumažinta dolerio likvidumo suteikimo pagal valiutų svopus kaina (jos apskaičiavimas pririštas prie indeksų vidaus valiutų svopų JAV bankinėje sistemoje); b) valiutų svopų terminas bus padidintas iki 3 mėnesių; c) dolerio likvidumo suteikimo limitų nebus, valiutų svopų dydis bus nustatomas pagal atitinkamos valstybės bankų sistemos poreikius; d) Federalinis rezervas taip pat sau pasilieka teisę esant būtinybei kreiptis dėl užsienio valiutos į partnerių centrinius bankus; e) susitarimas veiks nuo 2011 metų gruodžio 5 d. iki 2013 metų vasario 1 d.

       2011 metų gruodyje FED parėmė ECB operaciją, kurios kodinis pavadinimas LTRO-1 (long-term refinancing operation-1). Tai buvo euro emisija, kurios suma beveik 500mlrd. eurų. Dalis šios emisijos tuoj pat buvo pakeista į JAV valiutą pagal trijų mėnesių svopą, bendra suma 100 mlrd. dolerių. Kai kurie analitikai tai pavadino koordinuota ECB ir FED emisija. Tokios didelės eurų masės išėmimas iš valiutų rinkos užkirto kelią trapaus status quo tarp abiejų euroatlantinio pasaulio dalių pažeidimui. Jeigu nebūtų valiutų svopo operacijos, euro kursas būtų smarkiai kritęs, tai Briuseliui ir Vašingtonui būtų sukėlę nepageidaujamą finansinę – ekonominę ir politinę įtampą tarp jų.

      Kaip žinote, JAV pinigų institucijos nuo 2010 metų vykdo „kiekybinio palengvinimo” programą, tai faktiškai reiškia dolerių masės padidinimą. Vyksta scholastinės diskusijos apie tai, ar analogiškus „kiekybinius palengvinimus“ vykdo artimiausi JAV partneriai – Europos Sąjunga, Didžioji Britanija, Japonija, Kanada. Bet kaip bepavadintum nurodytų valstybių centrinių bankų veiksmus, visi jie didina pinigų emisijos apimtis. Ir čia labai svarbu, ar šiuose veiksmuose egzistuoja koordinavimas. Po 2007-2009 m. finansų krizės Vakaruose tai suprato ir pradėjo kurti tokios koordinacijos mechanizmą. Tokio mechanizmo svarbia detale šiandien tampa valiutų svopai. Su jų pagalba galima gana operatyviai ištaisyti įvairius disbalansus ir neleisti, kad „auksinio milijardo” pagrindinės valstybės nusiristų į „valiutų karą“ viena su kita.

       „Šešeto“ 2011 metų susitarimas dėl valiutų svopų buvo numatytas iki 2013 metų vasario 1 d. Nelaukdami to termino, 2012 metų gruodžio viduryje centriniai bankai pratęsė sutartį dar metams. Tiesa „šešetas“ tapo „penketu“, kadangi iš susitarimo išėjo Japonija.

                     „Šešeto“ valiutų pulas kaip laiptelis į vieną pasaulio valiutą

       Kitame etape JAV FED, ECB, Anglijos bankas, Kanados bankas, Šveicarijos Nacionalinis bankas ir Japonijos bankas (jis sugrįžo į „išrinktųjų“ klubą) susitarė laikinus susitarimus dėl valiutų svopų pervesti į pastovius. 2013 metų spalio 31 d. šeši pagrindiniais pasaulio centriniai bankai sukūrė tarptautinį valiutų pulą, kuris leidžia operatyviai padidinti likvidumą pulo šalyse dalyvėse tuo atveju, jeigu pablogėja rinkos konjunktūra ir esant dideliems neramumams valiutų rinkose. Iš esmės nedidelė grupė pagrindinių centrinių bankų sudaro pasaulio valiutų valdymo mechanizmą. Kai kurie tai vadina centrinių bankų pasaulinio valiutų kartelio gimimu ir tarptautinių finansų valdymo branduolio kristalizacija.

       Centrinių bankų koordinacijos sustiprėjimas jau tampa pastebimu. Analitikai atkreipia  dėmesį į tai, kad susiaurėjo „šešeto“ valiutų kursų svyravimų koridorius ir valiutų spekuliantams atėjo sunkūs laikai. Pati sąvoka „laisvai konvertuojama valiuta“ esant fiksuotiems kursams „šešeto“ zonoje bus gana sąlyginė. „Šešetas“ konsoliduotai pradėjo elgtis valstybių atžvilgiu, kurios neįeina į „išrinktųjų“ klubą. Skeptikai pagrįstai mano, kad  „didžiajame dvidešimtuke“ svarstyti apie bendros valiutų politikos parengimą dabar neturi prasmės.

       Valiutų karai niekur neišeina, jie išnyksta tik „šešeto“ valiutų pulo ribose. O tarp „šešeto“ ir likusio pasaulio nauji valiutų karai yra neišvengiami. BRICS ir kitų pasaulinio kapitalizmo periferijos šalių sėkmė kuriant teisingą pasaulio finansų tvarką dideliu laipsniu priklausys nuo supratimo, kad Vakarai jau konsolidavosi ir atsiribojo nuo likusio pasaulio. „Šešetas“ yra uždaras klubas, nieko ten daugiau priimti nesirengia (tiesa, žinoma, kad į ten prašosi Australija, jeigu ją priims, tai bus „septynetas“).

       Yra požymių, kad valiutos, kurios išeina iš FED, ECB ir likusių „šešeto“ centrinių bankų spausdinimo mašinų yra ne skirtingi piniginiai vienetai, bet viena valiuta. Juk jeigu tarp euro, JAV dolerio, Didžiosios Britanijos svaro sterlingų, jenos, Šveicarijos franko ir Kanados dolerio egzistuoja stabilus keitimo santykis, tai jau yra ne skirtingos valiutos, o vienos pasaulinės valiutos skirtingos modifikacijos.

       Besiformuojantis mechanizmas iš dalies primena Breton Vudso sistemą, kurioje taip pat buvo fiksuoti valiutų kursai ir pasaulio pinigais buvo pripažinti auksas ir JAV doleris. Tačiau panašumas išorinis, paviršinis. 1944 metais sprendimą dėl naujos pasaulio finansų sistemos sukūrimo priėmė valstybės, kurios į konferenciją pasiuntė vyriausybines delegacijas. Nors Breton Vudso sistema turėjo savų ypatumų jos nariu galėjo tapti bet kuri valstybė (egzistavo tik laikini apribojimai Vokietijai ir jos sąjungininkėms Antrame pasauliniame kare). Iš pradžių konferencijos dokumentus pasirašė 44 valstybės, bet po dviejų dešimtmečių (7-ame dešimtmetyje) Breton Vudso sistemos narėmis tapo jau daugiau kaip 100 valstybių. Dabartinis valiutų „šešetas“ yra uždaras klubas. Jo atžvilgiu  net Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), kurį vadina „centrinių bankų klubu“, atrodo gana demokratiška organizacija.

       Dabartinio valiutų „šešeto“ situacija visai kita. Pasaulio bendros valiutos sukūrimo planus rengia centriniai bankai, kurie turi nepriklausomumo nuo valstybių statusą. Sprendimai dėl nuolat veikiančių valiutų svopų tarp „išrinktųjų“ centrinių bankų sukūrimo nepateikiami svarstymui „šešeto“ valstybių nei vyriausybėms, nei parlamentams, kai tuo tarpu dokumentai, kuriuos 1944 metais delegacijos pasirašė konferencijoje Breton Vudse, praėjo ratifikavimo procedūrą parlamentuose.

       Nors formaliai „šešete“ visi centriniai bankai yra lygūs, bet tarp jų yra „lygesnių“. Tokiu „lygesniu“ yra Federalinis rezervas. Juk iš esmės visi svopų sandoriai, pradedant nuo 2008 metų, buvo tokie, kad Federalinis rezervas savo partneriams tiekė „žaliąjį popierių“. Abejotina, kad „šešeto“ sudėtis bus plečiama. Greičiau atvirkščiai, laikui bėgant nuo kai kurių bendradarbiavimo valiuta partnerių FED savininkai gali išsilaisvinti kaip nuo nereikalingos naštos.

       Kai kurie ekspertai yra linkę dramatizuoti valiutų ir finansų pasaulyje atsirandančią situaciją, joje matydami „pabaigos laikų“ požymius. Iš tiesų, mes matome nacionalinių valstybių demontavimo požymius, viršnacionalinių institutų statymą, pasaulio bankininkų valdžios stiprinimą. Tačiau nereikia manyti, kad paminėtas valiutų „šešetas“ yra apdraustas nuo vidinių prieštaravimų ir yra konsoliduotas branduolys. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad 1961 m. rudenį pagrindinių Vakarų valstybių centriniai bankai suformavo taip vadinamą „auksinį pulą“ (sudarė Niujorko Federalinio rezervo bankas ir septynių pagrindinių kapitalistinių valstybių centriniai bankai), kuris buvo skirtas bendrų intervencijų vykdymui siekiant išlaikyti stabilią aukso kainą. Tačiau 1968 metų kovo mėnesį šis pulas  iširo. Dabartinis „šešių“ valiutų pulas taip pat gali subyrėti. Tačiau tai labai priklausys nuo to, kaip pasaulinio kapitalizmo periferijos šalys sugebės konsoliduoti savo valiutų ir finansų politiką.  

Valentin‘as Katasonov‘as, 2014-06-05

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas