Talergofo koncentracijos stovykla

       2014 metų rugsėjo mėnesį sukanka šimtas metų nuo Europos pirmosios koncentracijos stovyklos ir faktiškai pirmosios istorijoje mirties stovyklos – Talergofo darbo pradžios. Mums ši data turi ypatingą reikšmę, kadangi ši stovykla buvo sukurta rusams. Jos pagrindinis tikslas buvo rusų gyventojų genocidas, siekiant ukrainizuoti keletą Vakarų Rusios sričių, kurios tuo metu priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijai.

       Ukrainizmas – tai ypatinga ideologija, turinti tik nacionalinio patriotizmo formas, bet iš tiesų greičiau priešinga bet kurioms kitoms tokio pobūdžio ideologijoms, kadangi remiasi gimtosios tradicijos atmetimu. Ir tai yra susiję, pirmiausia, su pirminės tos etninės tapatybės nebuvimu, į kurią ji galėtų atsiremti ir remdamasi jos baze galėtų sukurti tautą. Jeigu kitose šalyse nacionalinis valstybingumas buvo kuriamas remiantis turima etninės ir valstybingumo savimonės istorine tradicija, tai Ukrainos nacionalistams teko „pradėti nuo nulio“, tai yra vietiniams gyventojams įskiepyti naują, anksčiau neegzistavusį savęs pavadinimą ir savimonę.

       Istoriškai taip susiklostė, kad XIX amžiaus pabaigoje Galicijoje ir Bukavinoje beveik niekas savęs nelaikė ukrainiečiais – taip save vadino tik nedidelė saujelė žmonių, kurie dalyvavo „ukrainiečių“ politiniame judėjime. Bendrais bruožais jų ideologija kalbėjo apie tai, kad pietvakarių Rusios rusų tauta – tai visai kita tauta nei ta rusų tauta, kuri gyvena šiaurės rytų Rusioje, ir todėl jai reikia įgyti kitą pavadinimą ir ypatingą savimonę. Nuo XIX amžiaus 10 –ojo dešimtmečio šios idėjos oficialios Vienos aktyviai buvo remiamos ir net atvirai diegiamos, kadangi leido įveikti imperijos rytų slavų prorusiškas nuotaikas esant blogėjančių santykių su Rusija padėčiai ir laukiant didelio karo.

       Taigi ukrainiečių judėjimas, neturėdamas savo socialinės bazės, nuo pirmųjų savo žingsnių politikoje rūpinosi tradicinės etninės tapatybės tų gyventojų, į kuriuos pretendavo, pakeitimu. O vienintelis kelias sukurti naują ukrainiečių tautą – tai vietinių rusų gyventojų etnocidas. Ukrainietiškumas neatskiriamas nuo rusocido, kadangi pajėgus įsitvirtinti tik ant jo pagrindo. Be to, kadangi net labai žiaurių etnocido veiksmų neužtenka norint milijonus žmonių priversti atsisakyti protėvių vardo, tai ukrainiečių projekto įtvirtinimui laikas nuo laiko prireikia ir tikro genocido, tai yra labiausiai užsispyrusių fizinio sunaikinimo. Mūsų dienomis mes matome, kaip valdžia, daugelį metų diegusi ukrainiečių ideologiją visoje buvusioje USSR, perėjo prie pasipriešinusių prievartiniam Donbaso gyventojų ukrainizavimui atviro naikinimo. Svarbiausias persekiojimų bruožas, kuris rodo jų genocido pobūdį, yra tai, kad sunaikinimui priklauso ne tik aktyvūs politiniai ir visuomenės veikėjai, o visi gyventojai – su vaikais, moterimis, seneliais. Todėl neturėtų stebinti daugelio gyvenamųjų kvartalų apšaudymai – civilių gyventojų naikinimas ir jų išvijimas iš Ukrainos yra vykdomų karinių veiksmų pagrindinis tikslas.  

       Talergofo metinės mūsų visuomenei primena, kad rusų etnocido politika vykdoma jau labai seniai. Pirmosios tokio pobūdžio didelio masto akcijos įvyko prieš šimtą metų Austrijoje ir Vengrijoje, o pasirengimas joms vyko keletą metų. Suėmimų banga prasidėjo 1909 m. Netrukus buvo sustabdyta daugelio rusų organizacijų veikla, rusų deputatai buvo išvyti iš parlamento, o visi, kuriuos įtarė prorusiškomis simpatijomis, buvo įtraukti į policijos apskaitą. Vadinimas savęs rusu ir stačiatikių tikėjimas buvo traktuojamas kaip valstybės išdavystė. Reikia pažymėti, kad toli gražu ne visada prisirišimas prie senovės tapatybės ir religijos buvo susijęs su meile Maskvai, juk jis kilo iš ištikimybės vietos tradicijai, o ne iš geopolitinės orientacijos. Bet Vienos valdžiai pats turėjimas bendros su Rusija tradicijos atrodė pavojingu ir todėl buvo laikoma nusikalstamu. „Rusofilams“ dažniausiai buvo keliami kaltinimai dėl šnipinėjimo Rusijos naudai, nors suprantama, kad šnipų negali būti tūkstančiai. Kitas tipiškas tai kampanijai kaltinimas buvo „stačiatikybės propaganda“. Įvyko keletas garsių politinių procesų. Nuo pat amžiaus pradžios imperijos visose rusų žemėse vyko masinis unitų sugrąžinimo į stačiatikybę procesas, ir Viena nusprendė priešintas tam pačiais griežčiausiais metodais. Atrodė, kad Vakarų religinių karų epocha jau seniai praėjo, bet Austrijos –Vengrijos imperijoje persekiojimai už „neteisingą tikybą“ buvo norma ir ХХ amžiuje.  

       Tačiau iš tiesų represijos masinėmis tapo tik prasidėjus karui. Pirmame etape jos buvo įgyvendinamos pagal iš anksto parengtus sąrašus, kurie policijos buvo sudaromi pagal pranešimus apie politiškai nepatikimus piliečius. Keletą metų prieš tai tokius pranešimus uoliai siuntė lenkų ir ukrainiečių aktyvistai. Per pirmąsias karo dienas vien tik Lvove buvo suimta apie du tūkstančius rusofilų. Netrukus kalėjimuose atsirado didelė dalis rusų inteligentijos. Tūkstančiais buvo suimami ir valstiečiai, nors susidorojimas kaimuose daugiausiai vyko tiesiog vietoje. 

       Tokio didelio skaičiaus įtariamųjų dėl valstybės išdavystės laikymui kalėjimų trūko, ir buvo priimtas sprendimas organizuoti koncentracijos stovyklas. Pirma tokia stovykla atsirado Talergofe, netoli nuo Graco miesto Štirijoje. Koncentracijos stovyklų kūrimo patirtis buvo perimta iš anglų, kurie tokią naujovę pirmą kartą pritaikė amžių sandūroje vykstant anglų ir būrų karui. Tačiau Talergofas tapo pirmąja koncentracijos stovykla Europoje. Pažymėtina, kad taip pat, kaip ir Afrikoje, Austrijos stovyklos buvo taikomos ne tiek karo belaisviams ar apkaltintiems kokiais nors nusikaltimais, kiek izoliavimui ir naikinimui tų gyventojų, kurie buvo tik įtariami, kad gali jausti simpatiją priešui.  

       Pirmoji kalinių partija į Talergofą atvyko 1914 m. rugsėjo 4 d., kitą dieną po to, kai Rusijos kariuomenė užėmė Lvovą. Netrukus atsirado dar viena stovykla rusofilams – Terezino mieste šiaurės Bohemijoje. Ji buvo įrengta sąlyginai geriausiose sąlygose – tvirtovėje. Daugelis Terezino kalinių buvo siunčiami į Talergofą, kur iki 1915 m. žiemos net nebuvo barakų – kaliniai miegojo ant atviros žemės.

       Į koncentracijos stovyklas buvo talpinami tūkstančiai Galicijos, Bukovinos, Prieškarpatės Rusios ir Lemkovsčinos gyventojų, kurie buvo įtarti dėl prorusiškų simpatijų. Buvo atvejų, kai suimdavo net ištisus kaimus. Tarp įkalintų buvo daug moterų ir vaikų. Nuo 1914 m. rugsėjo 4 d. iki 1917 m. gegužės 10 d. pagal mažiausius vertinimus per Talergofą praėjo daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, keletas tūkstančių jame mirė. Kaliniai buvo nuolat mušami ir kankinami, reguliariai buvo vykdomos mirties bausmės. Stovykloje išrastos ir kelios naujos mirties bausmės rūšys (kaip, pavyzdžiui, neįprastas pakorimas ant stulpų), kurios vėliau dažnai buvo taikomos panašiose įstaigose ir per kitą pasaulinį karą. Esant siaubingoms antisanitarinėms sąlygoms žmonės masiškai mirė nuo ligų. 1914-1915 m. žiemą kilo šiltinės epidemija. Sąlygų kalinių mirimui nuo infekcijų sudarymas netrukus tapo būdingas ir Lenkijos koncentracijos stovykloms raudonarmiečių belaisviams, bet Talergofo patirtis buvo pirmoji.

       1915 metų gegužės mėnesį Vokietijos kariuomenė atsikovojo Rytų Galiciją. Po Rusijos kariuomenės išėjimo represijos sugriežtėjo. Daugelis Galicijos gyventojų pabėgo į Rusiją. Masinis bėgimas per sieną buvo naudingas Vienai, kadangi padėjo pagrindiniam tikslui – Galicijos išvalymui nuo prorusiško elemento. Kadangi riba tarp „ukrainiečių“ ir „rusofilų“ dažnai buvo tarp brolių arba kartų vienose ir tose pačiose šeimose, tai represijos vienaip ar kitaip palietė beveik visus krašto rytų slavų gyventojus. Iš viso per Pirmąjį pasaulinį karą į stovyklas buvo nusiųsta nuo 30 iki 40 rusofilų, o bendras represuotų skaičius pagal Talergofo almanachą viršija 120 tūkstančių žmonių. Bet kaimo vietovėse Austrijos –Vengrijos kariuomenė neretai naikino ir ištisus kaimus, ir šios aukos neįeina į represuotų žmonių apskaičiavimą.

       Talergofo stovykla buvo uždaryta 1917m. gegužės 10 d., jau esant naujam imperatoriui. Karlas I savo reskripte parašė, kad laikyti joje buvo nekalti, bet buvo suimti būtent dėl to, kad netaptų kaltais. Kaip visos tos genocido kampanijos rezultatas, rytų slavų dalis, kuri gyveno vien tik Lvove, sumažėjo du kartus, o ukrainiečių judėjimas, skatinęs neapykantą viskam kas rusiška, pavirto į gana skaitlingą ir dominuojantį.

       Tarpukariu Lvove veikė Talergofo komitetas, kurį sudarė buvę Austrijos koncentracijos stovyklų kaliniai. Jo tikslas buvo karinių nusikaltimų dokumentavimas ir atminimo apie genocidą stiprinimas. Komitetas suspėjo išleisti keturis „Talergofo almanacho” leidimus, kuriame buvo publikuojami tragedijos įvykių liudininkų liudijimai ir atsiminimai. 1928m. Lvove buvo įkurtas Talergofo muziejus. Stovyklos atidarymo minėjimo dienomis Lvove rusų bendruomenė paminėdavo Talergofo atminties dienas.  

       Vėliau, prie sovietų valdžios tokie renginiai jau buvo neįmanomi. Tarpukario Lenkijoje, valdžios institucijoms, kurioms buvo naudingas susiskaldymas tarp rytų slavų, žmonių, kurie laikosi rusų ir ukrainiečių savimonės, Galicijoje buvo maždaug po lygiai, apie tai liudija 1931 m. surašymo duomenys. O štai komunistinė Maskva „stačiatikių judėjimui“ sudavė galutinį ir triuškinantį smūgį. Buvo uždarytos visos rusofilų organizacijos, daugelis rusofilų krypties veikėjų buvo arba represuoti jau į sovietų stovyklas, arba priversti bėgti į užsienį. Po daugumos lenkų persikėlimo į LLR ribas, per keletą dešimčių metų Komunistų partija ir SSRS valdžia sugebėjo sukurti beveik gryną ukrainiečių Galiciją – tokią, apie kurią ankstesniuose dešimtmečiuose nesiryžo svajoti net radikalūs ukrainiečių nacionalistai.

       Dabar koncentracijos stovyklos vietoje įrengtas Graco-Talergofo oro uostas, ir jo paviršius toks pat lygus, kaip ir Galicijos gyventojų istorinė atmintis. Dar 1934 m. Lyčakovskio kapinėse Lvove buvo pastatytas kuklus paminklas Talergofo aukoms, kurį galima pamatyti ir šiandien. Tačiau šiuolaikiniai Lvovo gyventojai prie jo neina. Net istorikai, vietos istorijos fakulteto absolventai stebisi, kai kažką girdi apie Talergofą. Jis išbrauktas iš vietinių gyventojų atminties. Visuotinė ukrainizacija, kurią vykdė sovietų valdžia, nepaliko vietos tai atminčiai, juk pati ta atmintis – tai mina Ukrainos nacionaliniam projektui.  

       Beje, vis tik reikia pažymėti, kad 2004 m. spalio mėnesį, „Oranžinės revoliucijos» išvakarėse, Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė nutarimą „Dėl tragedijos Talergofo koncentracijos stovykloje 90-mečio“, kuriame gana sąžiningai apie ją buvo sakoma: „Tada Austrijos-Vengrijos valdžia ėmėsi represijų prieš tuos didžiulės imperijos vietinius gyventojus, kurie save laikė rusinais, vieningos rusų tautos dalimi“. Pagal šį dokumentą buvo numatytos priemonės teroro aukų atminimo įamžinimui. Tolesni įvykiai atvėrė naują puslapį šiuolaikinės Ukrainos istorijoje, jai tapo visai nereikalingos nepatogios gimtosios istorijos datos. Tragedijos 100-metis Ukrainoje jau nesukėlė jokių, bent  formalių nutarimų ir oficialių pareiškimų.

       Deja, Rusijoje atminimas apie Europos pirmąją koncentracijos stovyklą, kuri buvo skirta kankinimais perauklėti ir sutramdyti žmones, kurie tvirtai laikėsi rusų savimonės ir stačiatikių religijos, mūsų dienomis taip pat aktuali tik labai nedidelei informuotos visuomenės daliai. Neskaitlingų aktyvistų pastangos, kad Rusijos gyventojai būtų šviečiami apie šios tragedijos istoriją ir pagerbtų jos jubiliejų kol kas nepasiekė norimų rezultatų.

       Manoma, kad per tuomet vykdytą terorą iš viso žuvusių buvo apie 60 tūkstančių, nors tikslių skaičių iki šiol neįmanoma įvardinti. Bet tenka pripažinti, kad šis genocidas buvo labai sėkmingas, tai matoma pagal rezultatus. Rusofilijai, stačiatikybei ir tradicinei tapatybei Galicijoje ir iš dalies kaimyninėse vietovėse buvo suduotas triuškinantis smūgis. Deja, Ukrainos judėjimo šiuolaikiniams veikėjams to meto istorija tik liudija apie panašių priemonių efektyvumą. Įvykiai pietryčiuose rodo, kad mūsų dienomis ukrainietiškumas naujose teritorijose gali būti įtvirtinamas taikant „ypač besipriešinančių“ naikinimą. Ir esant Talergofo 100 -mečiui mes matome, kaip panaši pagal idėjas ir pagal metodus kampanija įgyvendinama kitame Ukrainos regione, jau priešingame jos gale. Ir jeigu ji bus sėkminga, tai praėjus keletui dešimtmečių mažai kas prisimins, kad anksčiau Donbase kalbėjo rusų kalba.  

Oleg‘as Nemenski‘s, 2014-09-20

Šaltinis: Riss

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.