Pasaulio valiutų atsargų panorama: informacija pamąstymui

       Viso pasaulio valiutų atsargų statistika nėra paslaptis, bet viešinama labai retai. Pagrindiniai tokios statistikos informacijos šaltiniai yra Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB). Paskutiniai paskelbti duomenys 2014 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje. Tuo metu bendras visų TVF valstybių narių valiutų atsargų dydis buvo 11,86 trln. dolerių. Tai apytikriai lygu 70% 2013 metų JAV bendrojo vidaus produkto. Pagal TVF vertinimus, pasaulio bendrasis vidaus produktas (apskaičiuotas pagal valiutų perkamosios galios paritetus) 2013 metais buvo 74 trln. dolerių. Vadinasi, kad visų pasaulio šalių valiutų atsargos buvo 16%pasaulio BVP.

       Kaip matome 1 lentelėje, daugiau kaip 2/3 visų pasaulio valiutų atsargų tenka pasaulinio kapitalizmo periferijos (PKP) šalims, o ekonomiškai išsivysčiusioms šalims („auksinio milijardo“ valstybėms) – mažiau 1/3. Čia mes matome aiškią asimetriją. Ekonomiškai išsivysčiusioms šalims tenka maždaug 50% pasaulio BVP (apskaičiuota pagal valiutų perkamosios galios paritetą), likusieji 50% - PKP šalims (į jas įeina Kinija, Rusija, kitos BRICS valstybės). Tai yra valiutų atsargų dalis, kuri sutelkta ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse, yra gerokai mažesnė nei jų dalis pasaulio BVP, o PKP valstybių atveju yra atvirkštinis vaizdas.

       Oficialiosios tarptautinės atsargos (OTA) yra skolos reikalavimai tos valstybės, kuri juos kaupia, likusiam pasauliui. Tai reiškia, kad PKP šalys, kaupdamos OTA, vykdo ekonomiškai išsivysčiusių šalių kreditavimą. Įvertinus tai, kad didelė dalis OTA formuojama iš „auksinio milijardo“ valstybių iždo skolos vertybinių popierių, kurios turi labai mažas palūkanų normas (už JAV iždo vertybinius popierius palūkanų norma šiandien neviršija 0,25%), išeina, kad pasaulinio kapitalizmo periferijos šalys, įskaitant ir Rusiją, ir Kiniją, vykdo „auksinio milijardo“ valstybių beveik beprocentinį kreditavimą. Vakarams OTA pavirto į efektyvų  šalių, kurios yra už „auksinio milijardo“ ribų, neokolonijinio apiplėšimo instrumentą. Daliai Vakarų valstybių valiutų didelių atsargų kūrimas apskritai neturi prasmės, kadangi šių valstybių centriniai bankai emituoja rezervines valiutas. Kitaip tariant, pasaulio rinkoje jie perka prekes ir vykdo kitus reikalingus tarptautinius mokėjimus su „spausdinimo mašina“. Nacionalinė valiuta rezervinės valiutos statusą gauna pagal specialius TVF kriterijus. Šie kriterijai sukonstruoti taip, kad į „pirmos rūšies“ rezervinių valiutų kategoriją patenka tik nedaugelis piniginių vienetų- JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. „Antros rūšies“ rezervinėms valiutoms priklauso Šveicarijos frankas, Kanados doleris, Australijos doleris ir su tam tikrais pritempimais Skandinavijos šalių valiutos, kurios neįeina į Europos Sąjungą. Periferijos valstybių valiutoms Tarptautinis valiutos fondas rezervinių valiutų statuso nesuteikia.   

       Tuo pačiu nėra jokių apribojimų tam, kad TVF valstybės narės savo tarptautinėse atsargose kauptų bet kokias valiutas, kokias tik nori. Be to, TVF iš valstybių narių nereikalauja privalomo savo tarptautinių atsargų sudėties pagal valiutas atskleidimo. Jos gali apsiriboti suminių skaičių TVF pateikimu.

       2 lentelėje matome, kad TVF ekonomiškai išsivysčiusios šalys pateikia gana „skaidrų“ savo tarptautinių atsargų vaizdą. O štai PKP šalys linkusios neatskleisti savo atsargų valiutų struktūros. Beveik pusė viso pasaulio OTA yra „neskaidrios“.

       Kaip matome 3 lentelėje, „auksinio milijardo“ valstybių ir PKP valstybių atsargų valiutų struktūra skiriasi nelabai daug. Tačiau dar kartą primename, kad pateikta statistika apima tik dalį bendro pasaulio vaizdo. Yra įtarimas, kad tos PKP valstybės, kurios atveria savo atsargų valiutų struktūras, eina Vakarų tam tikros bendros linijos farvateriu, „aplygina“ savo atsargų valiutų struktūrą pagal tą struktūrą kurią formuoja Vakarų valstybės. Dauguma PKP šalių turi savo supratimą apie savo valiutų atsargų optimalią struktūrą, bet šio supratimo neviešina. O dėl to ir neatskleidžia atsargų valiutų sudėties.

       Galima numanyti, kad eilė PKP valstybių jau seniai savo valiutų atsargose kaupia tas valiutas, kurių TVF nepripažįsta rezervinėmis, tai yra tas „trečios rūšies“ valiutas. Priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia, tokios valiutos naudojamos dvišalėje prekyboje.  Jas lengviau uždirbti, ir praktiškai jos labiau pageidaujamos dvišalių ekonominių santykių aptarnavimui. Pasitraukimas iš „pirmos rūšies“ ir „antros rūšies“ valiutų kaupimo sumažina Vakarų sankcijų rizikas tokiu būdu veikiančios valstybės atžvilgiu. Čia pionieriumi yra Iranas, prieš kurį Vašingtonas ekonominę blokadą vykdo nuo 1979 metų. Teheranas jau seniai atsisakė savo atsargose kaupti JAV dolerį, o sąlyginai neseniai ir eurą (po to, kai JAV į sankcijas įjungė ES ir privertė ją nutraukti Irano naftos pirkimą). Teherano tarptautinėse atsargose yra juanis, rupija, Rusijos rublis, auksas...

       Tarp „trečios rūšies“ valiutų svarbiausia yra Kinijos juanis. Dalis Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybių, nelaukdamos TVF (TVF iš Kinijos reikalauja įvesti visišką juanio konvertavimą ir jo laisvą plaukiojimą) juanio, kaip rezervinės valiutos, legalizavimo, jį kaupia savo atsargose. Jau 2012 metų pradžioje, pagal ekspertų vertinimus, juanis buvo 12 valstybių tarptautinėse atsargose. Šiandien Kinijos Liaudies bankas turi galiojančias sutartis dėl valiutų svopų su daugiau kaip 20 valstybių centriniais bankais. Šios sutartys numato apsikeitimą nacionaliniais piniginiais vienetais prekybos ir kitų ekonominių ryšių tarp Kinijos ir kitų valstybių aptarnavimui.

       Taip pat ir Rusijos rublis, kuris taip pat priskiriamas „trečios rūšies“ valiutai, jau seniai kai kurių posovietinių valstybių yra įtraukiamas į tarptautinių atsargų sudėtį. Pavyzdžiui, Baltarusijos tarptautinėse atsargose Rusijos rubliui jau 2011metais teko apie 25% (1). Įvertinus tai, kad Kinija ir Rusija artimiausiais metais numato iki pusės savo tarpusavio prekybos apyvartos pervesti į rublį ir juanį, natūralu, kad nurodytos valiutos, taps abiejų valstybių tarptautinių atsargų sudėtine dalimi.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Žiūr.: Борисов С.М. Использование рубля в международных расчетах и резервах (количественный анализ). – М.: ИМЭМО РАН, 2011.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Valentin‘as Katasonov‘as, 2014-10-07

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.