Vakarai praranda demokratinio įvaizdžio likučius

www.trifectaresista.org       Kaip rodo įvykių vystymasis, žmogaus teisių pažeidimų sistemingos praktikos Jungtinėse Amerikos Valstijose atskleidimų serija, kaip sprogstamoji banga pakelta Džuljano Asanžo ir ne mažiau garsiai pratęsta Edvardo Snoudeno, net nemano nuslopti. Galima pasakyti daugiau: ant tos bangos susidaro įlaja, kuri susiurbia vis naujus faktų klodus, parodydama, kas mūsų pasaulyje yra tikra, neišgalvota „Blogio imperija“.

       Dar vienas skandalas neseniai kilo Didžiojoje Britanijoje. Iš pradžių demokratijos citadelėje, rugpjūčio 18 d. Hitrou oro uoste britų valdžios institucijos sulaikė ir apklausė brazilą Deividą Mirandą, kuris bendradarbiavo su laikraščio „Guardian“ žurnalistu Glenu Grynvaldu, vienu iš tų, kurie pradėjo viešinti Snoudeno perduotus NSA dokumentus. Pokalbio rezultatas – brazilas neteko visų elektroninių laikmenų, kuriose buvo tam tikra nauja informacija apie NSA ir kitų JAV specialiųjų tarnybų nusikalstamą veiklą, kuri galėtų sudominti plačiąją visuomenę.  

       Tačiau tuo Gleno Grynvaldo ir jo kolegų nuotykiai nepasibaigė. Jau kitą dieną po Deivido Mirandos sulaikymo Didžiosios Britanijos valdžios institucijos laikraščio „Guardian“ vyriausiąjį redaktorių Alaną Rasbridžerį privertė sunaikinti naują medžiagą, kurią gavo laikraščio redakcija. Pasak Alano Rasbridžerio, viename iš seniausių britų laikraščių to dar nebuvo.

       Visi šie Didžiosios Britanijos valdžios institucijų veiksmai tik sustiprino Grynvaldo įsitikinimus, kad slaptus dokumentus apie Vakarų specialiųjų tarnybų veiklą, kuriuos jis šiuo metu turi, reikia ir toliau publikuoti. Todėl dabar reikia laukti naujos porcijos skandalingų demaskavimų, kuri neleis nutilti pakilusiam skandalui.

       Didžiosios Britanijos valdžios institucijų veiksmai sukėlė dėsningus protestus ne tik valstybėse, kuriose Jos Didenybės valstybei ypatinga meilė nejaučiama, bet ir Europoje.

       Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Index on Censorship” vykdančioji direktorė Kersti Hjuz pareiškė, kad Didžiosios Britanijos valdžios institucijos pažeidžia įstatymą, versdamos „Guardian” laikraštį sunaikinti dokumentus apie JAV slaptas sekimo programas, kuriuos perdavė Edvardas Snoudenas: „Baudžiamojo persekiojimo grėsmė siekiant priversti laikraštį sunaikinti duomenis, yra tiesioginis laisvos spaudos Didžiojoje Britanijoje puolimas. Kalbant apie Deivido Mirandos sulaikymą, atrodo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė piktnaudžiauja įstatymais, siekdama įbauginti žurnalistus ir nutildyti visus savo kritikus“.

       ESBO atstovė žiniasklaidos laisvės klausimais Dunja Mijatovič taip pat susirūpinusi dėl Didžiosios Britanijos valdžios institucijų spaudimo „Guardian“ laikraščiui ir pastebi, kad tai yra nerimą keliantis signalas žiniasklaidos bendruomenės nariams ir jų šeimoms: „Mane neramina susiklosčiusi padėtis, ir vakar aš savo emocijas jau išsakiau laiške Didžiosios Britanijos valdžios institucijoms. Žmonės, kurie užsiima žurnalistika, turi turėti galimybę dirbti laisvai ir nekliudomai. Tai ir yra nuomonių reiškimo laisvė. Aš žinau, kad kova su terorizmu yra svarbi, tačiau ji neturi kliudyti žiniasklaidos darbui ir slopinti kritiką... Apskritai incidentas yra nerimą keliantis signalas visiems žiniasklaidos bendruomenės nariams ir jų šeimoms“.

       Tai yra faktinė reikalo pusė. Bet ką tai reiškia žmogaus teisių ir teisių gynimo veiklos tradicijų požiūriu?

       Mano nuomone, šiandien jau akivaizdu, kad Vakarų žurnalistų ir buvusių specialiųjų tarnybų darbuotojų demaskuojanti medžiaga išėjo toli už šnipinėjimo konteksto ribų, į kurį tai kas vyksta visą laiką bando įsprausti Vakarų valdžios ir jų kontroliuojama žiniasklaida. Asanžo, Meningo ir Snoudeno atskleisti piliečių teisių pažeidimų faktai ne tik JAV, bet ir daugelyje kitų valstybių įgijo tokį visuotinį pobūdį, kad seniai laikas baigti ginčus dėl to, kiek tų žmonių veiksmai prieštaravo ar prieštarauja JAV įstatymams.

       Kalbama visai ne apie valstybės arba karines paslaptis. Kalbama apie Jungtinių Valstijų  vykdomą visuotinį daugelio pasaulio valstybių piliečių teisių ir laisvių pažeidimą... O šiuos pažeidimus dengiantis grifas „slaptai“ tik dar kartą rodo tai, kad žmonės, kurie tuos pažeidimus daro, puikiai žino apie neteisėtą savo veiksmų pobūdį. Pagrindinis pažeidimas, kurio dabar nemato gal tik aklas, yra tai, kad JAV ir kitos NATO valstybės savo jurisdikciją išplėtė toli už savo nacionalinių teritorijų ir užvaldė kitų valstybių informacijos ir komunikacijos erdvę, naudoja tikrą šnipinėjimą be sienų. Ir tada kyla klausimas: o kuo remiantis renkama informacija apie bet kurio žemės gyventojo kontaktus, ryšius ir veiklą informacinėje erdvėje? 

       Esant tokiam problemos supratimui, į Asanžą, Meningą, Snoudeną reikia žiūrėti ne kaip tam tikros valstybės paslapties pagrobėjus, o kaip žmogaus teisių gynėjus, veikiančių dėl visų žmonių interesų. Atitinkamai, po to kai JAV teismas rugpjūčio 21 d. galutinai nuteisė Meningą 35 metams kalėjimo, galima neabejoti, kad tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos iškels klausimą dėl politinio kalinio statuso Meningui suteikimo. Ir toliau tęs kovą už jo išlaisvinimą, panašiai, kaip savo laiku daugelyje pasaulio valstybių vyko kova už Nelsono Mandelos išlaisvinimą.  

       Jeigu į JAV specialiųjų tarnybų padarytų piliečių teisių ir laisvių pažeidimų atskleidimo veiklą žiūrėti žmogaus teisių gynimo praktikos požiūriu, tai visas įvykių vaizdas pasirodo visai kitokioje šviesoje – tampa aišku, kad Nobelio taikos premijos laureato Barako Obamos atžvilgiu reikia pradėti naują Votergeito procesą.

       Iš tiesų, kas yra žmogaus teisių gynėjas ir kas tai yra žmogaus teisių gynimo veikla? „Žmogaus teisių gynėjais, - sako vienas iš „Amnesty International“ dokumentų, - vadina žmones, kurie vieni arba kartu su kitais propaguoja arba gina žmogaus teises taikiomis priemonėmis. Žmogaus teisių gynėjas išsiskiria tuo, kad gina aplinkinių žmonių, ir nesvarbu, kokios jie profesijos yra. Žmogaus teisių gynėjai gina žmogaus visų teisių visuotinumą ir nedalomumą. Jie nesuteikia pirmenybės kokiai nors vienai teisių grupei pakenkiant kitoms...“

       Yra ir toks apibrėžimas: „Žmogaus teisių gynėjai – tai žmonės, kurie užsiima visuomenine veikla, apimančia žmogaus teisių gynimą taikiomis priemonėmis, kaip taisyklė, nuo valstybės struktūrų arba pareigūnų savivalės“.

       Atitinkamai, teisių gynimo veiklos pagrindiniais uždaviniais laikomi: piliečio teisių gynimas, vaiko teisių gynimas, žmogaus teisių gynimas panaikinant kankinimus, mirties bausmės panaikinimas, darbas dėl pabėgėlių teisių, kalinių teisių laikymosi, o taip pat – pagrindinių teisių, kurios deklaruotos pasaulio valstybių konstitucijose gynimas.

       Ir Asanžo, ir Meningo, ir Snoudeno veikla, atidengiant slaptumo uždangą nuo Vakarų specialiųjų tarnybų ne tik JAV, Didžiosios Britanijos arba Vokietijos, o ir visų pasaulio valstybių piliečių sekimo programų visiškai patenka į teisių gynimo veiklos klasikinį apibrėžimą. 

                                                                           * * *

       Grįžtant prie dokumentų paėmimo iš Deivido Mirandos ir laikraščio „Guardian“ redakcijos skandalo, reikia priminti, kad britų karūna politikoje niekada nevengė nešvarių metodų, pradedant nuo piratų samdymo į valstybės tarnybą kovai su konkurentų prekybos karavanais pasaulio vandenyne, bakteriologinio ginklo prieš Šiaurės Amerikos indėnus taikymo, indų genocido Bengalijoje, Kinijos ir Pietryčių Azijos tautų narkotinėmis žolėmis tvirkinimo, ir baigiant tiesiogine karine intervencija prieš suverenias valstybes (Jugoslavija, Irakas, Libija, Sirija...).

       Na, bet kare kaip kare. Bet kuriuos JAV ir NATO veiksmus reikia vertinti išimtinai tik pagal šią poziciją. Pasaulis nori žinoti tiesą apie jį apipynusį visuotinio sekimo voratinklį, todėl reikia visokeriopai remti ir ginti tuos, kurie bando žmonijai pasakyti tiesą apie rengiamą naujo pasaulinio skaitmeninio totalitarinio režimo įvedimą.

Jurij‘us Barančik‘as, 2013-08-27

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas