„Dabartinis Ovalaus kabineto gyventojas labiau nekompetentingas, nepatikimas ir pavojingas ilgalaikiams JAV interesams nei niekam netinkamiausias iš Džordžijos fermerių“,-  teigia Metas Margolis (Matt Margolis) ir Markas Nunanas (Mark Noonan), naujo amerikiečių bestselerio „150 Reasons Why Barack Obama Is The Worst President In History” („150 priežasčių, dėl kurių Barakas Obama yra blogiausias prezidentas istorijoje”) autoriai.

       O senatorius respublikonas Džonas Makeinas (John McCain), be ceremonijų, kaip įpratęs, sako, kad „Obama visai ne niekšas, o tiesiog kvailys“. „Obama liberaliausias ir nekompetentingiausias prezidentas nuo Džimio Karterio laikų“, - patikslina Liuizianos gubernatorius Bobis Džindalis (Bobby Jindal). „Pasaulio lyderiai į Obamą žiūri labai neigiamai. Jie yra nusivylę, jie supranta, kad iš tikrųjų nuo jo niekas nepriklauso… Vakarų europiečiai nustojo į jį kreipti dėmesį… Jis nežino, ką jam toliau daryti, todėl jis stengiasi neveikti ir tikisi geriausio”, - straipsnyje „Mažas prezidentas pasaulio scenoje” („A Small President on the World Stage”) rašo įtakingas amerikiečių „The Wall Street Journal”.

       Buvęs JAV prezidento patarėjas, kuris dirbo trijų prezidentų administracijose, dabar žinomas skiltininkas Peteris Veneris (Peter Wehner), tvirtina, kad Barakas Obama  yra „neįprastai dogmatiškas, neimlus svetimiems įrodymams ir dažniausiai nepajėgus koreguoti savo pažiūrų priklausomai nuo aplinkybių. Todėl, kai jo pasaulėžiūra susiduria su tikrove, jį dažnai ištinka stuporas. Vietoje adekvačios reakcijos jis sukuria savo pačio iliuziją“.

       Labai nemalonius JAV prezidento Barako Obamos ir jo aparato veiklos vertinimus pateikia vis daugiau ir daugiau amerikiečių – politikai ir eiliniai piliečiai, mokslininkai ir žurnalistai, demokratai ir respublikonai, konservatoriai ir liberalai, baltieji ir juodieji... O „The Washington Times“ dar prieš pusmetį amerikiečiams pareiškė, kad dėl Obamos nekompetentingumo „JAV valdžia Amerikos užsienio politikos sferą perdavė į patikimas Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir KGB rankas“. Skaitytojus sugluminęs tokiais tvirtinimais, laikraštis rašė: „Mes rizikuojame, kad kitos valstybės vadovaus mūsų užsienio politikai, kaip tai yra dabar“.

        Panašių vertinimų ir nuomonių paplitimas yra, kaip netiesioginis rodiklis to, kad Amerikoje nėra kvalifikuotų specialistų Rusijai ir posovietinėms valstybėms. Pastebimas JAV dėmesio Rusijai išaugimas pastaraisiais mėnesiais ypač aštriai išryškino tokią reikalų padėtį. Po TSRS išnykimo  amerikiečiai pernelyg greitai ir, reikia pasakyti, kad neapgalvotai savo ekspertų parengimą perorientavo į Artimuosius Rytus ir Azijos -Ramiojo vandenyno regioną. Kaip to rezultatas, JAV užsienio politikos „Rusijos kryptis“ pasirodė esanti nuoga. Tai taps suprantama, jeigu išvardinsime, kas dabartiniu metu ekspertų rate yra atsakingas už Rusiją, Ukrainą ir kitas posovietines šalis:

       1. Emigrantai iš TSRS, seniai negyvenantys Rusijoje, kaip taisyklė, iš Amerikos sovietologų tarpo, kuriuos kažkada net „Tarybų Sąjungos subyrėjimas užklupo netikėtai“, nes jie buvo įsitikinę, kad jų gyvenime „Tarybų Sąjunga bus tokia pat, kaip ir buvo 1978 metais“. Tai žmonės tokie, kaip iš TSRS į JAV tais pačiais 1978 metais emigravęs Leonas Aronas (Leon Aron), kuris dabar užsiima „Rusijos studijomis“ Amerikos verslo institute (American Enterprise Institute) ir Arielis Koenas (Ariel Cohen), kuris iš TSRS į Izraelį emigravo 9 –ojo dešimtmečio viduryje, o po to persikėlė į JAV, kur jis dirba ekspertu Rusijos klausimu Vašingtono „Paveldo“ fonde (Heritage Foundation).

       2. Pensininkai, buvę valstybės tarnautojais, turintys darbo patirtį Rusijoje 10 –ame dešimtmetyje. Čia galima paminėti tokius asmenis, kaip: Stroubas Telbotas (Strobe Talbott) iš Jeilio bendrijos „Kaukolė ir kaulai“ – Bilo Klintono draugas, kuris dėl draugystės žurnalistą Telbotą paskyrė JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju ir pavedė jam užsiimti klausimais, kurie susiję su buvusios TSRS šalimis; Stivenas Paiferis (Steven Pifer), dar vienas diplomatas, kurio karjeros pikas buvo Klintono prezidentavimo laikais; Robertas Geitsas (Robert Gates), kuris valstybės tarnybą paliko dar 1993 metais, o iki to daugiau kaip ketvirtį amžiaus dirbdamas Centrinės žvalgybos agentūroje, įskaitant Agentūros direktoriaus pareigose, ne kartą buvo kaltinamas, kad nesugeba tiksliai nustatyti visus TSRS nuosmukio ir žlugimo komponentus.

       3. Žmonės iš akademinio rato, atitrūkę nuo realaus politinio proceso. Tai, pavyzdžiui, Londone gimusi Andžela Stent (Angela Stent) iš Džordžtauno universiteto, kurią metų pradžioje vėl pakeitė profesorius iš Stenfordo Maiklas Makfolas (Michael McFaul). Tas pats, kuris 2014 metų vasario 4 d. savo tinklaraštyje internete paskelbė apie savo atsistatydinimą iš JAV ambasadoriaus posto Rusijoje, ir pagal RF URM pareiškimą, būdamas ambasadoriumi, leido sau neprofesionalius, peržengiančius diplomatinės etikos ribas pasisakymus, kurie „iš esmės yra tyčiniais Rusijos ir JAV dialogo eilės aspektų iškraipymais“.

       4. JAV Nacionalinės saugumo tarybos specialistai su sijonais, neturintys rimto aparatinio svorio. Kaip buvusi politologijos dėstytoja Selesta Volander (Celeste Wallander)arba Elisa Vels (Alice Wells), kuri 21 a. 1 –ame dešimtmetyje kurį laiką buvo JAV ambasados Rusijoje patarėja.

       5. Baltųjų rūmų ir Kongreso tarnautojai, neturintys atitinkamo analitinio pasirengimo. Tai, pavyzdžiui, Denisas Makdonau (Denis McDonough) – vienas iš Barako Obamos seniausių ir artimiausių draugų - padėjėjų, anksčiau specializacija buvo Lotynų Amerika, ir Sjuzen Rais (Susan Rice), kuri anksčiau buvo laikoma Juodosios Afrikos specialiste. Sjuzen Rais žurnalistai apibūdino, kaip personą, kuri „turi didelę įtaką Obamai ir yra asmeninė jo draugė“. (Be to, įtaka tokia didelė, kad pasak „Washington Post“ būtent  S.Rais yra daugiausiai atsakinga už tai, kad priešingai JAV Gynybos ministro rekomendacijoms įtikino prezidentą Obamą, kad reikia bombarduoti Libiją,  vėliau tai kainavo JAV ambasadoriaus toje valstybėje gyvybę).

       Kalbant apie JAV Valstybės departamentą, tai čia Rusijos kryptis pristatoma, pirmiausiai, liežuvio nevaldančios Viktorijos Nuland, kurią paprastai Vašingtonas siunčia vietoje boso Kerio į nesėkmingiausius JAV diplomatijai barus. Taip pat čia galima priskirti Nuland komandą, kuriai priskiria Polą Džonsą (Paul Jones), kuris buvo ambasadoriumi Malaizijoje (2010-2013), ir Devidą Kostelančiką (David Kostelancik), apie kurį amerikiečių žurnalistai pašaipiai kalba, kad jo būstas Virdžinijos valstijoje „yra patogioje vietoje geru 4 mylių atstumu nuo CŽV būstinės Lenglyje, tai daug arčiau negu Valstybės departamentas“.

       Panašu, kad visame dabartiniame JAV administracijos aparate Rusiją gerai žino tik Valstybės departamento vadovo pirmasis pavaduotojas Viljamas Bernesas (William Burns, Oksfordo absolventas, kurio profesionalios savybės pažymėtos dvejais prezidento apdovanojimais už ypatingą tarnybą valstybei, greta Valstybės departamento apdovanojimų, ir buvo reikalingos tiek respublikonų, tiek ir demokratų administracijoms. Tačiau vienas lauke ne karys – ypač tada, kaip sako Amerikoje, kai „nežinoti yra blogai, bet norėti žinoti dar blogiau“. O galbūt, kaip pastebėjo dar Džordžas Orvelas (George Orwell), esmė yra tame, kad „politikos kalba yra tam, kad priverstų melą skambėti, kaip tiesą, žudymą padarytų respektabiliu ir suteiktų solidumo regimybę tuščiam garsui“?

Nikolaj‘us Mališevki‘s, 2014-05-13

Šaltinis: Fondsk