Kelios pastabos apie visuomeninių organizacijų veiklą

        Lietuvoje yra ganėtinai daug visuomeninių organizacijų, siekiančių (bent jau deklaruojančių) patenkinti viešąjį interesą, tai yra dirbti visos tautos ir visuomenės labui. Sunku net suskaičiuoti kiek jų yra, plius dar profesinės sąjungos, įvairių socialinių sluoksnių ar grupių bendruomenės, draugijos ir t.t.

   Pavadinkime visą šį žmonių veiklos sektorių nevyriausybinėmis struktūromis.

        Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos gali labai įtakoti visų valdžios lygių veiklą, nukreipti ją siekti gerovės visiems. Deja... kol kas tai lieka tik gražia svajone. Kodėl taip yra? Pabandykime analizuoti.

       Pirma: pažvelkime į tas nevyriausybines tradicines struktūras, kurios gyvuoja dar nuo sovietinės LTSR laikų ir gauna atitinkamą materialią ir moralinę paramą iš valdžios struktūrų. Tokių struktūrų gana daug. 

     Antra: paskaičiuokime tokias pat struktūras, kurios susikūrė jau nepriklausomos Lietuvos laikais, valdžios institucijoms pritariant jų įkūrimui ir jas moraliai bei materialiai remiant. Tai Sąjūdžio klubas, Signatarų klubas, Sausio tryliktosios įvairios draugijos ir panašiai. Jų nemažai ir jos gana įtakingos.

     Trečia: kiek yra nevyriausybinių struktūrų, kurios įkurtos užsienio valstybių fizinių ir juridinių asmenų iniciatyva; įvairių kultūros ir bendradarbiavimo draugijų, visokių biurų tokių kaip „Transparency“ ir panašiai. Žinoma, kad mūsų, keliaklupsčiaujanti prieš užsieniečius, valdžia jas remia ir įsiklauso į jų balsą. 

     Ketvirta: įvertinkime, kiek yra tokių struktūrų, kurias įkūrė ir remia stambusis verslas. Pavyzdžiui, Pramoninkų konfederacija, Laisvosios rinkos institutas ir daugybė kitų. Žinoma, kad valdžia labai gerbia šias struktūras, nes didžioji dalis valdžios žmonių, kaip ir minėtos struktūros, vykdo savo darbdavių – stambiojo verslo bosų valią.

       Penkta: kaip taisyklė, visos profesinės sąjungos veikia valstybės įmonių ir net valstybės tarnybos sektoriuje. Jos iš esmės yra glaudžiai suaugusios su minėtų įmonių ir valstybės tarnybos struktūrų administracijomis. Šios profesinės sąjungos, su nedidelėmis išimtimis, veikia pagal sovietinį devizą „Profsąjungos – komunizmo mokykla“. Žinoma, kad jas, daugiau ar mažiau palaiko ir girdi valdžia. 

     Apibendrinamas teigiu, kad visos, aukščiau įvardintos, ganėtinai skaitlingos ir visuomenėje gerai girdimos nevyriausybinės struktūros veikia aktyviai bendradarbiaudamos su valdžia, gerai sutardamos su ja. Jų vadovai, norėdami įtikti visuomenei, retkarčiais, meistriškai pateikia „pijarą“ , kurio metu pasirodo kaip aktyvūs, nesutaikomi kovotojai už tiesą ir teisingumą bei liaudies gerovę. Šių struktūrų ir valdžios tikslai, etika, moralė bei veiklos principai yra vienodi, kaip du tos pačios vandens stiklinės lašai. Visiškai aišku, kaip ir kodėl pasirašomi visokie“ nacionaliniai“ susitarimai, kurių pagrindu avies – tautos kailio vilna nukerpama taip, kad avis šąla, kenčia badą, net miršta arba lekia į kitą avidę, kurioje avies kailio vilna kerpama protingiau.

     Visos įvardintos nevyriausybinės struktūros sudaro valstybės valdymo sistemos posistemę, kuri turėtų atspindėti tautos valią ir reikalauti, priversti valdžios institucijas ją vykdyti. Visose demokratinėse šalyse tokia posistemė yra. Ji per kančias ir skausmą susikūrė tikrai aktyviųjų piliečių iniciatyva ir vykdo jų valią. Pakanka prisiminti profesinių sąjungų ar moterų teises ginančių organizacijų kūrimosi istoriją ir šių organizacijų įtaką valdžiai bei visuomenei šiandien. O kaip pas mus?

      Lietuvoje šios posistemės veiklą iš esmės reguliuoja valstybinės valdžios institucijos. Taigi, gauname sutartinai dirbančią, vieningą valstybės valdymo sistemą. Ji įgyvendina valdžios strategiją ir taktiką. Ši sistema yra labai galinga, turi didžiulius finansų, žmogiškojo intelekto resursus ir valstybės prievartos institucijų pajėgas. Ar ne taip buvo ir sovietiniais laikais? Taip. O tai, ką turime dabar, yra sovietinis paveldas, papuoštas prichvatizacijos proceso organizatorių ir vykdytojų, buvusių sovietinių partokratų – biurokratų bei jų atžalų, dabar vadinamų iškiliais verslininkais, privačios nuosavybės rojumi. Ta jų privati nuosavybė įgyta nusikalstamu arba amoraliu būdu pažeidžiant etiką. Tuo pačiu būdu vyksta ir“ sėkmingas, protingas, efektyvus darbo vietų nemokšoms - piliečiams kūrimas.“ Tik jų „nenuilstamos iškilios ir novatoriškos“ veiklos dėka turime 300 tūkst. bedarbių, apie 800 tūkst. emigrantų ir žlungančią valstybę, beveik neturinčią viduriniosios klasės (keli procentai turčių, keliolika procentų viduriniosios klasės, visi kiti - proletarai, pauperiai, elgetos) .

     Mūsų oficialieji apologetai, net užkimdami šaukia, kaip baisu dabar yra Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Neturiu laiko ir noro šiuo klausimu ginčytis su jais. Mane labiau domina situacija Lietuvoje. Todėl pats sau keliu klausimą, o kaip pas mus Lietuvoje?

       Manau, kad Lietuvoje tikrai turime daugiau deklaruojamos demokratijos ir laisvių negu minėtose valstybėse. Mes turime didžiulį, neišnaudojamų galimybių potencialą. Jį paversti aktualiu mums trukdo neteisėtai įsigaliojusi pinigų demokratija, kuriai tarnauja minėta galinga valstybės valdymo sistema, kurią per protekcijų, korupcijos, kyšininkavimo ir vagysčių kanalus dosniai finansuoja oligarchija ir nusikalstamos struktūros.

       Iš kitos pusės, pas mus situacija daug sudėtingesnė, nes labai sunku įrodyti, kad valstybės valdymo sistema vykdo nusikalstamas veikas, meistriškai įvilkdama jas į „įstatymų nustatytos tvarkos“ rūbą. Todėl minėta sistema visiškai nekovoja, o tik pridengia nusikaltėlių veiklą. Tikiuosi, kad skaitytojai patys žino šimtus tokios priedangos pavyzdžių ir neturi nei vieno pavyzdžio, įrodančio lietuviškos Temidės efektyvios kovos su nusikaltėliais rezultatus. O gal? Bent aš tai nežinau nei vieno atvejo, kai sunkius ekonominius ar politinius nusikaltimus padarę asmenys ar grupuotės bei to „nepastebėję“ ar tiesiogiai dalyvavę jų organizavime valdžios pareigūnai būtų reikiamai nubausti, iš jų būtų išreikalauta atlyginti valstybei padarytą žalą. Žinoma, kad aš ir negaliu visko žinoti, bet gal Jūs žinote? Jei taip, tai atsiliepkite, parašykite apie tokį įvykį.

       Pas mus tiesiog sunkiau atskirti pelus nuo gūdų, sunkiau atskirti kas geras, kas blogas , kas draugas kas priešas. „Ir nebeaišku kas padės, o kas tik pažadės, kai atsisės ant tos išganymo kėdės“? Kurkime piliečių ir visos tautos valią įgyvendinančias nevyriausybines struktūras. Dalyvaukime jų veikloje ir jos, su laiku, galės pakeisti, išstumti į užribį, straipsnio pradžioje minėtą valstybės valdymo sistemos posistemę, ir iš tikrųjų dirbti tautos labui, priversti valdžios institucijas sąžiningai, dorai ir efektyviai dirbti. Kai bent ketvirtadalis piliečių taps aktyvūs, viskas pakryps į gerąją pusę. Sakysite tai neįmanoma. Į m a n o m a, nes realiai visi žmonės bendrauja ir kažką veikia savo artimųjų rateliuose, grupelėse. Tik baisus nelaimėlis nebendrauja su niekuo. Kitas klausimas ką jie ten veikia? „Daiktą“ (V.Lansbergio naujadaras) mala, ar užsiima visuomenei ir sau pačiam naudinga veikla.

       Dabar nuo teorijos grįžkime prie praktikos. Tarkime, kad dalis piliečių nori sąžiningai tarnauti tautai, tuo pačiu ir sau. Jie trokšta dalyvauti geroje, kompetentingų, dorų žmonių organizacijoje, siekiančioje apginti viešąjį interesą. Jie ieško informacijos apie naujai besikuriančius visuomeninius judėjimus, ar iniciatyvines grupes jiems įkurti. Štai šiems žmonėms aš ir skiriu šį straipsnelį, siūlydamas Lakmuso popierėlį, gal būt padėsiantį atskirti grūdus nuo pelų. 

      Kaip taisyklė, visų stambesnių nevyriausybinių organizacijų pirmieji asmenys ir jų pagalbininkai yra jau visuomenei gerai žinomi žmonės. Pvz. K.Čilinskas, A. Zuokas, Z. Vaišvila, A.Sakalas, A. Dumčius, V. Kurpuvesas ir t.t., visų nesuskaičiuosi. Jeigu atidžiai ištirsite, tai nustebsite sužinoję, kelių ir kokių visuomeninių organizacijų garbės vadas yra pats konservatorių patriarchas V.Lansbergis. 

       Beje, visi be išimties mes 40 – mečiai ir vyresni, esame, „buvę“. Buvę bolševikinės valstybės mokslo daktarais, habilituotais daktarais, docentais, profesoriais, katedrų vedėjais, dėstytojais, studentais, kultūros, pionierijos, komjaunimo, profsąjungų, partijos, sporto, kultūros veikėjais, pramonės flagmanų kapitonais ir panašiai. Todėl, kiekviename iš mūsų gali būti bolševizmo bacilų ir, kaip praktika parodo, tokių naujųjų bolševikų yra daugiau negu reikia. Neapsiriksiu sakydamas, kad mažiausiai, kas antras esamas ar buvęs aukšto rango politikas yra kokios nors nevyriausybinės struktūros bosas.

      Ar tai blogai? Ne, neblogai, jeigu... Jeigu nevyriausybinės organizacijos nariai yra brandūs ir sugeba priversti savo vadą, visuomenėje gerai žinomą žmogų, vykdyti piliečių, esančių šioje organizacijoje ir tautos valią, žinoma, organizacijos kompetencijos ribose. O jeigu atvirkščiai, vadas priverčia organizaciją vykdyti jo valią? Tuomet organizacijos nariai tampa įkaitais, vykdančiais vado valią. Gerai jei ta vado valia gera, o jeigu ta valia yra tik tuščias garbės, valdžios, ar kitų savo asmeninių troškimų patenkinimas? Tuomet, tuomet..., tuomet Lietuva tampa tokia, kokia yra dabar.

     Viskas, kas vyksta žmonių kolektyve – gyvame organizme, vyksta pagal objektyvius dėsnius nepriklausomai ar tai bus partija ar visuomeninis judėjimas ar statybininkų brigada. 

       Kad mums visiems būtų lengviau pastebėti bolševizmo apraiškas kolektyve, norėčiau pateikti šios „ligos“ požymius. Šiuos požymius labiausiai atspindi kolektyvo vadovo ir jam pritariančių artimiausių pagalbininkų elgesys. Jeigu vadas ir artimiausia jo aplinka: 

  • Neskiria dėmesio moralės ir etikos klausimams, o organizacija neturi tokio padalinio, esančio valdymo piramidės viršūnėje;

  • Per mažai dėmesio skiria racionalios kolektyvo organizacinės struktūros, užtikrinančios efektyvią ilgalaikę kolektyvo veiklą, sukūrimui;

  • Patys nesilaiko ir leidžia kitiems nesilaikyti kolektyvo priimtų įstatų ir kitų sprendimų, nutarimų ir panašiai;

  • Daugiausiai dėmesio skiria savo, kartu ir judėjimo reklamai per žiniasklaidą ir kitus renginius;

  • Mažiausiai laiko skiria racionalios organizacinės struktūros, užtikrinančios efektyvią, ilgalaikę judėjimo veiklą sukūrimui;

  • Visiškai neskiria arba per mažai dėmesio skiria moralės, etikos ir disciplinos judėjimo viduje diegimui.

  • Nesuranda arba neieško sąlyčio taškų su kitais judėjimais, vadovaudamasis neobjektyvia, paviršutiniška arba nepatikima informacija apie kitus judėjimus. Asmeniškai ar per savo kolegas nebendrauja su kitais judėjimais, siekdamas gerai juos pažinti ir objektyviai įvertinti.

  • Vadovaujasi principu, kad kitaip mąstantis yra priešas ir su juo bendradarbiauti nėra reikalo;

  • Kritikuoja partijas, pats nenutraukdamas ryšių su partija ir net lieka savo partijos slaptu ar net viešu idėjiniu vadu;

  • Pats bando finansuoti judėjimo veiklos išlaidas arba tikisi rasti finansavimo šaltinius iš verslo atstovų, mažiausiai tikėdamas judėjimo savifinansavimo galimybėmis;

  • Jaučia didžiulį pasitenkinimą, iš pašalinių girdėdamas, kad judėjimas vadinamas jo vardu ir neprieštarauja tokiems teiginiams arba pats dažnai viešai tą deklaruoja;

  • Ignoruoja oficialiai judėjimo priimtus ir viešai deklaruotus judėjimo įstatus ar programą, pats save sutapatindamas su aukščiausiais judėjimo valdymo organais, vadovaujasi bolševikų principu „kalbėdami apie Leniną turime galvoje partiją, kalbėdami apie partiją, turime galvoje Leniną“;

  • Daugiausiai dėmesio skiria judėjimo narių kiekybei, mažiau skirdamas dėmesio jų kokybei;

  • Neteisingai suvokia judėjimo valdymo piramidę, stengdamasis „iš viršaus“ įteigti judėjimui savo siūlomus sprendimų projektus, nesuprasdamas sprendimų projektų, galinčių kilti „iš apačios“ svarbos, užtikrinančios judėjimo narių kūrybinio potencialo panaudojimą.

  • Sudaro situaciją, kai oficialiai išrinkti judėjimo valdymo organai ir kiti vadovai paverčiami simboliniais, be jokių konkrečių užduočių ar sprendimų, savo kompetencijos ribose, teisės, o tik vykdo atskirus vado pavedimus. Taip judėjimas ar darinys tampa vieno ar kelių žmonių valią vykdančia struktūra, vieno žmogaus judėjimu.

       Turiu viltį, kad šie mano samprotavimai padės doriems, veikliems žmonėms atpažinti kas

yra kas.

 

Jonas Mažintas, 2011-06-20

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.