Tautos interesų išdavystės anatomija ir chronologija

http://www3.lrs.lt/        Įžanga

       Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta plačiai diskutuoti šiuo klausimu. Parašiau aštroką komentarą, laukiau kitų komentarų. Nesulaukiau. Nutariau pradėti iš kito galo. Labai glaustai papasakoti apie provinciją, parodyti kaip plačiai išdavystės bakterijos okupavo Lietuvą ir paprastus jos žmones. Jei žinočiau kur rasti ramų kampelį be išdavystės bacilų, pabėgčiau ten. Bet bėgti nėra kur. Reikia kovoti. Kaip? Visų pirma stengiantis suvokti šios ligos mąstą, jos pobūdį ir praktiškai veikiant. Tauta pasiilgusi realių, konkrečių veiksmų. Bet...nors“ teorija sausa šaka, tačiau be jos gyvenimo vaisingas medis tikrai nesužydės“. Suprantu, kad norint išnagrinėti šią temą reikėtų parašyti ištisą, kelių tūkstančių puslapių traktatą. Todėl pabandysiu parodyti glaustai tai, kas mano nuomone, sudaro esmę, gal net priverčia skaitytoją dar kartą apie tai pamąstyti, padiskutuoti, o gal net ir veikti. Turiu tokią viltį... 

 

          Piktžolių nustelbti daigeliai, bestuburiai, ar išdavikai?

       Tikriausiai kiekvienas savo gyvenimo kelyje yra sutikęs nemažai žmonių, mokančių lengvai, be jokių skrupulų prisitaikyti prie valdžios, pasaulėžiūros, ideologijos, vertybių ir t.t. permainų. Dažnai tokius žmones, jiems girdint, garsiai vadina protingais, labai gero charakterio, kompetentingais ir net išmintingais žmonėmis. Tačiau tyliai arba savo bičiulių rate tokie žmonės įvertinami, tarkime bestuburiais, dažniausiai dar blogesniais epitetais, net išdavikais. Pateiksime keletą pavyzdžių. Pažįstu nemažai žmonių, kurie savo elgesiu yra kaip broliai dvyniai. Atrodo, kad jie kurpti ant vieno kurpaliaus, jie moka prisitaikyti prie visko. Kai jiems naudinga, jie tampa kairiųjų pažiūrų, nors vakar buvo dešiniųjų, užvakar liberalių, o prieš pusmetį vaidino politika nesidomintį stropų karjeros pareigūną. Jie labai lengvai keičia gyvenamąją vietą, mylimą darbą, draugus, gimtąją kalbą, tautybę, vardą, pavardę, kartais net tėvus. Tik keli pavyzdžiai (žinau dešimtis, jei ne šimtus). 

       Lakūnas Vasilij Ivanovič Muntian, su“ kukurūzniku“ tręšdamas laukus Žemaitijoje, tapdavo Vaciuku Muntianu – lietuviu, turinčiu guculiško kraujo. Kai reikėdavo, jis tapdavo ukrainiečiu arba rusu. Jau laisvoje Lietuvoje, kai valdė dešinieji, jis buvo lansbergistas, tiesiog įsimylėjęs profesorių lietuvis – patriotas. Nuo 1993 m. jis tapo karštu A.M.Brazausko gerbėju. Kai ministru tapo liberalas, Vaciukas jau neslėpė savo liberalių pažiūrų, matyt nenorėjo išeiti į seniai užtarnautą poilsį. 

       Vienos Lietuvos transporto įmonės ilgametis generalinis direktorius, pavadinkime jį Mykolu Jonaičiu, sovietmečiu buvo aktyvus partkomo narys. Jį rėmė aukštas įmonės bosas - KGB bendradarbis, ir net pats įmonės vadas, todėl Mykolas greitai iškilo, tapo įmonės transporto padalinio viršininku. Papūtus sąjūdžio vėjams, Mykolas tapo aktyviu sąjūdiečiu. Jis net davė autobusą, kad nuvežtų norinčiuosius į Baltijos kelio akciją ir pats dalyvavo Baltijos kelyje. 

      1991 m. Mykolo rėmėjas, taip pat vardu Mykolas, tapo įmonės vadu ir, žinoma, neužmiršo savo globotinio. Po poros metų susisiekimo ministras gavo informaciją apie minėto boso bendradarbiavimą su KGB ir Mykolas Jonaitis – aktyvus sąjūdietis tapo įmonės vadu – didžiuoju Mykolu II. O Mykolas I, tikriausiai neteko darbo? Ne, jis tapo Mykolo II pavaduotoju įmonės plėtrai. Abu Mykolai senovišku stiliumi vadovavo įmonei, plėtė ją. Pikta neišmanėlė liaudis, šios plėtros rezultatą - renovuotus pastatus pavadino Mykolų kremliumi. Mykolai jau nebedirba, o Mykolų kremlius stovės dar ilgai, ilgai, mat įmonė yra strateginės reikšmės.

     Gal vertėtų detaliau pakalbėti apie sudėtingą, tiesiog tragišką minėtų Mykolų likimą. Abiejų tėvai, tikri Lietuvos patriotai, žuvo partizanaudami. Mykolą I auklėjo partija ir tarybų valdžia, rūpinosi juo, užtikrino puikią karjerą, atsilyginimui pareikalaudami bendradarbiauti su KGB. Mykolo II mama ištekėjo už „stribo“. Patėvis, kaip tikrą sūnų, mylėjo Mykoliuką, rūpinosi juo, tad ir Mykoliukas mylėjo jį kaip tikrą tėvą. Tikriausiai, tik atgimimo laikais Mykolas II sužinojo karčią tikrąją tiesą ir tapo sąjūdiečiu. Tiek konservatorių, tiek socdemų patriarchai V. Lansbergis ir A.M.Brazauskas (toliau tekste V.L. ir A.M.B.) dažnai lankydavosi Mykolų kremliuje. Pikti liežuviai malė, kad Mykolas II susitikęs V.L. nepraleisdavo progos pakalbėti apie rezistenciją ir žuvusį savo tėvą, o A.M.B. priminė apie patėvį. Kalbėdavo, kad net atitinkamas pažymas turėjęs. Nežinau ar tie pikti liežuviai kalba tiesą. Aš tuose pokalbiuose nedalyvavau ir tų tariamų ar tikrų pažymų nemačiau. Tikra tiesa yra tai, kad Mykolas II buvo globojamas minėtų patriarchų bei jų „ aukštųjų bobikų“. Jis pats tapo transporto įmonių vadu, bene ilgiausiai išsilaikiusiu generalinio direktoriaus poste (apie 17 metų), taigi pats tapo savotišku patriarchu.

       Trečiasis pavyzdys. Prisimenu vieną veikėją, kuris nuo 1991 m. sėkmingai, kaip žuvis vandenyje, nardo Susisiekimo ministerijos, Vyriausybės, Seimo ir mokslo įstaigų koridoriuose. 1991 m. rudenį, jis staiga iš vos metus tepadirbusio ministerijos padalinio viršininko tapo viceministru, mat buvo dešinysis, mokantis suderinti savo pažiūras su ministro ne visai dešiniosiomis pažiūromis ir buvo ištikimas ministrui, kaip geriausias žmogaus draugas. Kai į Seimą „ant balto arklio įjojo“ A.M.B. su savo „LDD – pistų“ eskadronu, ministras jau atvirai reiškė savo kairiąsias pažiūras ir primindavo savo seną draugystę su A.M.B. Viceministras per ministerijos klerkų susirinkimą paaiškino (niekas nesuprato kodėl), kad jo politinės pažiūros yra „tarp centro ir kairės, arčiau centro, bet netoli kairės“. Ministras per tą klerkų susirinkimą sudrausmino savo ištikimą viceministrą ir, meistriškai juokaudamas, išvedė jį iš salės. 

       Kai 1996 metais vėl „visiems laikams“ sugrįžo konservatoriai, minėtas viceministras tapo aktyviu dešiniuoju ir E.Kunevičienei (tuometinei partijos pirmininko pavaduotojai) atnešė traktatą kaip atkurti sugriautą Lietuvos transporto sistemą, nors...kaip jau minėjau, nuo 1991 m. jis pats buvo pagrindiniu ministerijos strategu. Tai kas griovė tą transporto sistemą? Žinoma, kad LDD-pistai. O kam, jeigu ne aktyviam „dešiniajam“, konservatoriai galėjo patikėti atkurti sugriautą transporto sistemą? Juk nepatikėsi to vienam naujai paskirtam ministrui, kuris apie transporto sistemą žinojo tik tiek, kiek apie ją gali žinoti eilinis vairuotojas - mėgėjas iš provincijos. Tad šis ponas ir vėl liko ministerijos strategu, atkuriančiu sugriautą transporto sistemą.

       Vienas A.M.B. Vyriausybės susisiekimo ministras pagaliau ištrėmė pensijinio amžiaus “viceministrų patriarchą“ dirbti mokslinio darbo, kurį dirbdamas, pastarasis tapo...krikščioniu demokratu, net vienu iš jų lyderių ir tikriausiai tapo...Ne, ne ir dar kartą ne. Prieš 2008 m. rinkimus,“ tikriems“ krikščionims susijungus su konservatoriais, nenuilstantis septyniasdešimtmetis ir šiandien pataria premjerui kaip plėtoti transporto sistemą.

       Galėčiau vardinti ir vardinti tokius „piktžolių nustelbtus daigelius“, bet straipsnelio temos vystymui pakaks ir to. Pavadinau juos „piktžolių nustelbtais daigeliais“, nors kai kuriuos iš jų galima būtų pavadinti tiesiog išdavikais. Jokiu būdu prie Tautos išdavikų nepriskirčiau minėtų Mykolų. Nežinau kaip pasielgtų bet kuris žmogus, patekęs į tokius baisius likimo spąstus, į kokius buvo patekę jie. Beje, tais sunkiais Lietuvai 1990 – 1991 metais, jie tikrai, kaip ir viceministras ir ministras, buvo Laisvos Nepriklausomos Lietuvos gynėjų gretose. Grėsmei praėjus juos „nustelbė piktžolės“, jie išdavė Sąjūdžio siekius ir , svarbiausia, bendražmogiškųjų nesikeičiančių vertybių sukūrimo bei puoselėjimo principus. 

 

          K L A I D I N G A Tautos ir Jos valstybės valdymo sistema.

       Ši sistema susideda iš išdavikiškos valdymo ideologijos, teisės aktų, įgalinančių ją įgyvendinti, ir valstybės valdymo mechanizmo (sistemos) , kurioje dirba tie minėti „daigeliai“, įgyvendinantys minėtą klaidingą sistemą. 

       Išdavikiška ideologija, mano galva, tai naudojamų veiklos principų visuma, diametraliai prieštaraujanti Tikrojo tikėjimo, Aukštos Etikos bei Aukštos Moralės principų visumai, arba atskiriems principams. Paprasčiau – tai ideologija, netarnaujanti tautos gerovei, „aprengta į gražų rūbą“, paslepiantį jos esmę. Ji tarnauja tik atskirų individų, nedorais būdais ir metodais pasikėlusių virš visuomenės, bedieviškai skriaudžiančių ją, interesams, tai yra vadinamam „verslo ir valdžios elitui“. 

       Tikrasis tikėjimas - tai individo tikėjimas Aukščiausiuoju, Dievu Tėvu ar dar kaip nors kitaip vadinamu Kūrėju, kuris spinduliuoja tik Meilės, Gėrio, Tiesos ir Teisingumo, Atjautos ir Gailestingumo, Tobulos Kūrybos, Nesavanaudiško tarnavimo ir kitais Šviesos spinduliais. Tikrasis tikėjimas įgalina žmogų, suteikia jam jėgų laisva valia savo veikloje vadovautis Šviesos principais. Toks žmogaus tikėjimas leidžia individui savanoriškai siekti aukštesnės etikos, kontroliuoti save, stengtis būti panašiu į Dievą, kuriuo jis tiki. Man atrodo, kad tai yra aksioma, bet tiems „Tomams netikintiems“ siūlau įvertinti Abraomo, Mozės ir Jėzaus Aukščiausiąjį Dievą. Abraomo Dievas norėjo pirmagimio aukos, Mozės – avinėlio, Jėzaus - Meilės, Gailestingumo ir maldos.. Taikliai pastebėjo J.Žemaitė, parodydama, kaip arkliavagys meldžiasi savo Dievui, prašydamas, kad jis neleistų išaiškinti vagystės ir nubausti vagį. Pavogto arklio šeimininkas prašė atvirkščiai – teisingumo įgyvendinimo. 

       Taigi, tik nuo žmogaus sąmonės švarumo ir apimties priklauso koks yra kiekvieno iš tikinčiųjų Dievas ir turi ar neturi žmogus Tikrąjį Tikėjimą. Žinoma, kad mano įvardintas Tikrasis Tikėjimas, nėra absoliuti tiesa. Ji tik aukštesnio lygio tiesa, mano nuomone, tinkanti šiam straipsneliui ir gal patiksianti žmonėms, norintiems Lietuvos suklestėjimo bei Jos žmonių gerovės. 

       Konkrečios šeimos, giminės, kolektyvo, visuomenės, jos sluoksnių, pagaliau Tautos moralė priklauso nuo atskirų individų etikos ir jų tarpusavio susitarimo. Jei tokių susitarimų nėra, tai visi seka minėtų struktūrų „galvų“ ir kitokių autoritetų aukštesnio ar žemesnio etikos lygio pavyzdžiais. Jeigu „galva“ ar autoritetas yra etiškas, tai ir šeimos, giminės, kolektyvo, pagaliau Tautos ir valstybės valdymo mechanizmo (sistemos) darbuotojų moralė bus aukšta, jei ne - bus atvirkščiai. Kaip yra Lietuvoje mes visi daugiau ar mažiau žinome, tad apie tai nekalbėsime.

       Išdavikiška ideologija yra pagrindinis veiksnys, lemiantis KLAIDINGOS teisės aktų sistemos sukūrimą. Sukuriama valstybės teisės aktų hierarchinė sistema (įstatymai, Prezidento įsakai, Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai, bendri kelių ministrų įsakymai, ministro įsakymai, kitų valstybinio reguliavimo institucijų teisės aktai, savivaldybių teisės aktai, ūkio subjekto vidiniai teisės aktai). Plius Tarptautinių organizacijų, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, teisės aktai. Taip sukuriama teisinė valstybė. Tikrai taip, teisinė, tačiau ar teisinga? Tai jau dešimties Hamletų vertas klausimas. Žmogus pasijunta menkas menkutėlis. Jis juos turi žinoti ir vykdyti, nes nežinojimas neatpalaiduoja nuo atsakomybės. Štai čia ir pasirodo „Jo didenybė“ valdininkas. Jis gerai žino tą menkutę teisės aktų dalelę, su kuria nuolat susiduria savo veikloje. Gerai jeigu valdininkas sąžiningas, doras, tarnaujantis visuomenei. O jeigu ne?

       Dabar pažvelkime į Konstituciją, kuri gerai ar blogai, pilnai ar dalinai išreiškia Tautos valią. Panagrinėkime kiek Lietuvos teisės aktų jai prieštarauja atvirai, arba paslėptai, visiškai ar dalinai. Kažin ar tą galėtų pasakyti Konstitucinis teismas. Gal ir galėtų, jeigu norėtų...Ne, ne teisėjai, o juos deleguojantys aukščiausio rango valstybės vadai. Tačiau jie to nori labai retai.

       Dabar trumpai apie valstybės valdymo mechanizmą (sistemą), apie kurį trumpai beveik neįmanoma kalbėti. Visų pirma apie Tautos dalyvavimą valstybės valdyme, kurio (dalyvavimo), dalinai dėl Jos pasyvumo, didesne dalimi dėl blogų įstatymų ir ideologijos n ė r a. Įvertinus rinkimų į Seimą ir savivaldybes praktiką, matome, kad valdančiąją daugumą ir praktiškai visus aukštuosius pareigūnus pasirenka Tautos mažuma (maks. 15 – 20 proc., o Vilniaus merą palaikė mažiau nei 10 proc. vilniečių). Tas pats ir savivaldybių lygmeniu. Vienintelė Prezidentė išrenkama Tautos valia. Bet ar Ji turi galias tą valią vykdyti?

       Tai kas valdo valstybę? Partijos, kurių nariais yra apie 2 - 3 procentai visų tautiečių, tiksliau jų vadai. Tai kodėl taip yra? Todėl, kad jų vadai ir vadukai sukūrė minėtą ideologiją ir teisės aktų sistemą bei parinko visus valstybės valdymo mechanizmo “didžiuosius sraigtelius“, nuo mero iki premjero imtinai. Aš bandžiau paskaičiuoti, kiek tokių „didžiųjų sraigtelių“, įskaitant ir partijų vadovybes yra. Ne tiek jau daug. Maksimum apie 3 tūkst., TAČIAU JŲ VALIĄ (NE TAUTOS) vykdo neefektyvus, griozdiškas valstybės valdymo mechanizmas, suryjantis dvigubai didesnę negu reikėtų valstybės biudžeto dalį, ir, praktiškai, beveik nieko gero Tautai neduodantis. Aišku yra ir išimčių, tik patvirtinančių šį teiginį. Šiame mechanizme dirba minėti“ piktžolių nustelbti daigeliai“. Normaliam žmogui ten, kaip taisyklė, vietos nėra.

       O kodėl toks nedidelis žmonių skaičius praktiškai valdo šalį? Ir valdo taip, kad iš šalies, kaip iš skęstančio laivo, evakuojasi jos piliečiai. Todėl, kad šiuos 3 tūkstančius remia ir palaiko stambiausio verslo atstovai miestuose ir provincijoje. Todėl, kad turime oligarchinį valstybės valdymo modelį, kurio paslėpti jau nebeįmanoma. Verslo atstovai to ir neslepia, aišku, kad per žiniasklaidos priemones ir nesireklamuoja, nors...

       Jeigu būtų poreikis, tai būtų visai nesunku įvardinti konkrečias tų 3 tūkst. „ didžiųjų sraigtelių“ pareigybes ir net pavardes, bei jų vadovaujamas institucijas. Bet ką tai duotų? Beveik nieko. Toks poreikis atsirastų, jei pas mus būtų bent 2 – 3 tūkstančiai organizuotų, aukštos etikos ir moralės žmonių (o gal jau yra?), norinčių iš pagrindų pakeisti išdavikišką Tautos ir Jos valstybės valdymo sistemą, pradedant teisingos Tautos ir Jos valstybės valdymo ideologijos sukūrimu.

 

         Tautos interesų išdavystės chronologija

       Jeigu turėtume galimybę panaudoti objektyvią informaciją, tai galėtume parašyti tokią chronologiją pradedant nuo valstybės įkūrimo. Gal tuomet galėtume pasakyti, kad pirmoji istorinė klaida (o gal Tautos išdavystė) buvo Žemaitijos įkeitimas į karaliaus karūną, gal Daumanto žmonos pagrobimas, gal Mindaugo nužudymas, gal Daumanto išvijimas, gal Vaišvilko pasitraukimas, gal Lietuvos krikštas ir t.t., ir panašiai. Deja, tokios objektyvios informacijos neturime, todėl, dėl šventos ramybės, palikime viską taip kaip yra. Galiu išsakyti tik savo nuomonę apie istorines klaidas, pradedant 1990 metais iki šių dienų, nes esu to laikmečio liudininku.

       Gaila, bet dar niekas, išskyrus A. Juozaitį, nebandė ir nebando analizuoti kas vyko Lietuvoje nuo 1990 metų. Gal jau ne vienas tyliai pataiso minėtą filosofą, kad tiek V.L. tiek A. M. B. išrinkimas vadovauti dviems, pakaitomis Lietuvą valdžiusioms partijoms, ir yra pirmoji istorinė klaida. „Brazauskizmas ir lansbergizmas“, kaip ideologinė mąstymo srovė, seniai laukia savo įvertinimo. Juk šie, taip vadinamų kairiųjų ir dešiniųjų partijų patriarchai ir jų pasirinkti artimieji „sumaišė kairę su dešine“, padėjo kreivą Lietuvos valstybės pamatą. Jie kartu su savo artimaisiais sukūrė valstybės valdymo ideologiją, sukūrė visą valstybės valdymo sistemą, parinko valstybės valdymo institucijų vadovus ir t.t. Tai jų dėka atsirado valstybę griaunantis “naujasis liberalizmas“. 1992 m. – 1996 m. Lietuvą valdė socdemai, tuomet LDDP, 1996 m. – 2000 m. konservatoriai (1990 m. – 1992 m. praktiškai buvo tik kovos su priešu metai). 

       Antroji - Sąjūdžio suskaldymas į atskiras partijas ir monopolinių teisių patekimui į renkamus valdžios organus suteikimas joms. 

       Trečioji – tai 1991m. G.Vagnoriaus teikimu, V.Lansbergio ir Atkuriamosios Tarybos pritarimu, pradėtas neapgalvotas privatizacijos, virtusios „ prichvatizacija“ procesas. Dėl šio proceso buvo visiškai ar dalinai sunaikintos Lietuvos pramonės ir žemės ūkio šakos, visiškai pažeista reikiama harmonija tarp valstybės ir privataus kapitalo ūkio subjektų, tarp stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo.

       Ketvirtoji – tai privilegijų „elitiniams“ sugrąžinimas. Šį procesą pradėjo K.Prunskienės Vyriausybė, tęsė visų kadencijų seimai ir jų sukomplektuotos vyriausybės. Savaime suprantama, kad valdžia, Tautos vardu suteikdama privilegijas vieniems, tą padaro kitų nuskurdinimo sąskaita. Paklauskime Tautos ar ji nori, kad brangusis „moralinis“ autoritetas, kuris ir taip yra ganėtinai turtingas dar „darmavai“ gyventų „Durniškėse“ su kūnsargiais, patarėjais ir t.t. Arba, kad našlė Kristina gautų 5 kartus didesnę pensiją negu Malvina ir tik todėl, kad...???

       Penktoji – tai 1992 – 1996 m. A.M.B., M.Šleževičiaus bei Č.Juršėno vadovaujamų, trijų aukščiausios valdžios institucijų „prichvatizacijos“ proceso tęsimas ir galutinė socialdemokratų (nemaišykime su komunistais) ideologijos išdavystė.

       Šeštoji – tai V.L. ir G. Vagnoriaus vadovaujamų struktūrų tęsiamas „ prichvatizacijos“ procesas, nenoras pradėti šalies desovietizacijos ir deKGBizacijos procesų. Ši klaida „pagimdė“ neoliberalizmą, tiesiog griaunantį valstybę iš vidaus.

      Septintoji – tai nuolatinis (permanentinis) Tautos ir Jos valstybės „tempimas“ vienų partinių patriarchų į Rytus, kitų į Vakarus, pasibaigęs įstojimu į EU, tikrai Tautai nenaudingomis sąlygomis, laukinio kapitalizmo sistemos sukūrimu ir masine lietuvių emigracija. Tauta baigia prarasti savo identitetą, amžiais puoselėtas vertybes: šeimą, papročius, tėviškėlę, tėvynę, patriotizmą, kalbą ir išsilaksto. 

      Aštuntoji – tai nuolatinė neteisinga kadrų parinkimo politika, vadovaujantis partiniu principu, „kad ir kvailas, bet tik savas“. Pirmieji pradėjo LDDP – istai, konservatoriai pakėlė šią klaidą kvadratu, vis kiti ją dar labiau gilino. O dabar...trūksta žodžių.

       Devintoji (gal tiksliau antroji) – Lozoraičio neišrinkimas Prezidentu.

       Dešimtoji – V.Adamkaus išrinkimas Prezidentu dviem kadencijom. 

       Vienuoliktoji, išplaukianti iš aštuntosios – tai nemokšiškas ir savanaudiškas Lietuvos ūkio valdymas, nesirūpinant ateitimi. O ji atėjo...

      Dvyliktoji – lietuvių emigracijos skatinimas, kurį tyliau ar garsiau vykdė visos, visų laikmečių valdžios institucijos.

       Galima būtų įvardinti dar daugiau didesnių ar mažesnių istorinių klaidų. Tačiau tai bendro vaizdo nepakeis. O kur išdavysčių chronologija? Tik istorinės klaidos?

    Aš nežinau ir negaliu žinoti, ar šios klaidos padarytos iš nežinojimo, nekompetentingumo, ar sąmoningai, žinant kokią žalą priimami sprendimai padarys Tautai ir Jos valstybei. Todėl negaliu prisiimti sau tokios atsakomybės naštos, kad minėtas klaidas viešai pavadinčiau išdavystėmis. Savo artimųjų rate išdrįstu tai padaryti. Beje, vyraujančią ideologiją (ne jos apologetus) aš pavadinau išdavikiška. O toliau? Kas trukdo skaitytojui pačiam sau pradėti daiktus vadinti taip kaip jis nori, kaip jam diktuoja sąžinė?

       O kas tie, kurie darė tas istorines klaidas. Kartais, Tautos aktyvioji dauguma jas darė, kartais aukščiausia valdžia. Mano galva daugiausiai jas įtakojo aukšti pareigūnai, politikai bei stambaus verslo atstovai, pradedant meru, valstybinio reguliavimo institucijos vadovu, viceministru, seimūnu ir baigiant premjeru (šiandien, realiai, premjeras yra tikrasis Lietuvos politikas ir pareigūnas viename asmenyje).

       Yra du labai paprasti būdai susipažinti su pastaraisiais. Reikia ateiti į kokio nors „buratino“ rengiamą pokylį ir beveik visus juos pamatysite arba perskaityti „Valstybės žinias“ ir įsiminti kas pasirašė atitinkamus poįstatyminius teisės aktus. Kiek sunkiau su įstatymais, nes reikės peržiūrėti balsavimo protokolus. O kaip šiuos labai svarbius asmenis (VIP) pavadinti, tai jau kiekvieno asmeninis reikalas.

 

         Pabaiga (trumputė)

       Gal ir be reikalo bandau pradėti šią diskusiją? Gal jau traukinys nuvažiavo, pasakęs tu-tu, jau per vėlu? Mano galva, niekuomet nėra ir nebus per vėlu. Gali būti tik sunku arba labai sunku. Girdžiu balsą sakantį, kad mes patys visą tai žinome, jau atsibodo. Ką pats siūlai? Atsakau.

       - Skaitytojams dalinai ar iš esmės pritariantiems šiame straipsnelyje išsakytoms mintims, mes (jau ne aš) galėsime pateikti konkrečios veiksmų programos, kaip kovoti su Tautos interesų išdavyste, projektą. Jūs ją koreguosite, priimsite ir jau mes visi kartu įgyvendinsime.

 

Gintas Mažintas, 2011-07-01

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.