„Ir augo prie kelio...“ arba sugrįžk broli ir sese, nes...

                                                    Atviras laiškas

http://tigris.lt/        Augome mes tėvų šeimoje keturiese. Kaip toje E.Kučinsko dainuojamoje dainoje „trys gražūs sūneliai ir Eglutė žalia“. Ir toliau, kaip toje dainoje, tik daug baisiau. Žinoma, kad nieko nebeliko gimtuose namuose tėveliams mirus.

      Visi patiriame gilų švelnų liūdesį, kai „tartum paukščiai palieka gimtą lizdą vaikai“. Susitaikome su tuo ir...ramiai gyvename. Mano tėvų šeimos ir, manau, visos tautos tragedija glūdi štai kur. Po dainuojančios išsivadavimo kovos pergalės, prasidėjo nesibaigiantis pralaimėjimas, nes mūsų tautiečiai prarado viltį normaliai gyventi savo tėvynėje ir išlėkė į užsienį. Skaudu, kad tai palietė ir mūsų šeimą. Pirmoji, matyt moteriškos, geresnės negu vyrų intuicijos pastūmėta, sparnus pakėlė jaunėlė sesuo. Ji tai padarė 1992 metų rudenį, išvyko į Trierą (pietų Vokietija), ten gavo pianistės darbą miesto muzikiniame teatre, po kelerių metų gavo Vokietijos pilietybę, vėliau persikėlė į Liuksemburgą bei ten pasiturinčiai ir laimingai gyvena. Tik kažin ar laimingai?

     Jaunesnysis brolis nepakėlė‚ „pinigų maišo“, slegiančio kuklaus LRT ir Seimo radijo garso režisieriaus pečius ir 1996 metais išvyko į JAV, ten pragyveno 10 metų, prieš metus pabuvo keletą mėnesių Lietuvoje ir taręs: - „Ne, čia Lietuvoje  neįmanoma gyventi“,- kartu su žmona išvyko į Angliją, apsigyveno saulėtoje Lamanšo (Britų kanalo) pakrantėje.

       Retkarčiais brolis ir sesuo paskambina man, papasakoja apie savo nelengvą, tačiau „leidžiantį sudurti galą su galu“ gyvenimą bei padėti savo vaikams, gyvenantiems Lietuvoje. Kas jau kas, o aš tai tikrai žinau, kokį liūdesį ir tuštumą jie jaučia dėl prarastos tėvynės. Jokiais pinigais, jokiomis pramogomis ar gėrimais neįmanoma tos liūdesio ugnies užgesinti. O ką jaučiu aš, buvęs lakūnas, sąjūdietis, vėliau- aukštas pagal pareigas, kaip sakė žurnalistai, bet nulis pagal sprendimų priėmimo galimybes, vienos ministerijos klerkas. Jaučiu kaltės jausmą, kad negalėjau, nesugebėjau sukurti Lietuvoje tokių sąlygų, kad mano artimieji nepaliktų tėvynės. Juk jie abu baigę M.K. Čiurlionio menų gimnaziją, konservatoriją. Jeigu jie - gabūs, pasiekę išsilavinimą  muzikantai nesugebėjo gyventi Lietuvoje, tai ką kalbėti apie žemesnį išsilavinimą turėjusius žmones. O nesugebėjo todėl, kad jie - jautrūs žmonės negalėjo prisitaikyti prie kvadratinių turtuolių - „naujalietuvių“ patyčių ir siautėjimo Lietuvoje, jų įtakos visuose valdžios lygiuose ir sluoksniuose.

       Ne kartą įtikinėjau juos grįžti namo į Lietuvą, tačiau visi mano argumentai, kaip žirniai į sieną. Atsakas būdavo vienas: „Kai Lietuvoje bus įmanoma normaliai gyventi normaliems žmonėms, tuomet grįšime“.

      Aš pažadėjau jiems gyventi sąžiningai, dorai, kovoti su negatyvu ir padaryti viską, ką galiu, kad Lietuvoje taptų įmanoma normaliai gyventi normaliems žmonėms.   

        O ką, broli ir sese, aš galiu padaryti be judviejų, ką Lietuva gali padaryti be išvykusių šešių - aštuonių šimtų tūkstančių savo sūnų ir dukrų? Grįžkite, mano mielieji broliai ir sesės, patikėkite, mes stengiamės, tačiau be jūsų mūsų yra per mažai, mūsų balso niekas negirdi, tiksliau, nenori girdėti, dar tiksliau - bijo ir slopina aukšto rango politikų ir valdininkų kalbomis, „minedų“ bei gražių krūtų ir užpakaliukų, nesibaigiančiu šokių ir dainų triukšmu.

       Mielas brolau, aš dalį savo darbo jau padariau. Parašiau 21 straipsnio ciklą, kuriame, mano galva, atspindėjau jūsų ir daugelio kitų dorų Lietuvos žmonių siekius, krizių priežąstis ir ką reikia daryti. Tačiau dauguma „nepriklausomos“ žiniasklaidos leidinių kratosi jų, nenori apie tai net girdėti. Juk aš ne „elitinis žurnalistas“. Tad grįžkit, mano mielieji. Tuomet mes jau būsime trise, patrauksime savo pusėn vyresnėlį, o su mūsų visų keturių vaikais, anūkais ir antromis pusėmis, mūsų jau bus nemažas būrelis. Leiskite garsiai pasvajoti. O jeigu sugrįžtų bent 5 procentai emigravusių lietuvių, norinčių aktyviai dalyvauti politiniame - visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Susidarytų 25 – 40 tūkstančių, drąsių, iniciatyvių, pasaulio mačiusių žmonių būrys. Manau kad ir Lietuvoje atsirastų panašus skaičius žmonių, o tai jau didelė jėga, galinti pažadinti tautą.

       Atsimenu tave, broli, buvusį kartu su mano sūnumi Seimo gynėjų gretose rūmų viduje, prieš ir po įsimintinų istorinių sausio 13 dienos įvykių. Tuomet ir aš norėjau ten būti, bet mano misija buvo ne lengvesnė. Reikėjo būti ministerijoje, parodyti, kad Lietuvos valstybės institucijos ramiai dirba, jokios sumaišties nėra ir laukti... kol smogikai ateis mūsų suimti. Reikėjo parodyti taikaus pasipriešinimo pavyzdį, nors ir turėjome paslėpę porą nupjautvamzdžių. Žinau, kad judu, kaip ir visi tikri tuometiniai sajūdiečiai nieko nebijojote. Tai kas mums atsitiko dabar? Ar mes tiesiog nežinome ką daryti? Netiesa, žinome. Grįžk, brolau, įkalbėk sesę, jei gali dar keletą kitų lietuvaičių. Pradėsime viską iš naujo. Kursime tautos atgimimo sąjūdį, judėjimą, galbūt partiją. Nepergyvenk dėl pensijos. Turint gerą politinę valią, šis klausimas labai paprastai sprendžiamas. Žinokite, mano mieli broli ir sese, kad be jūsų ir be kitų užsienyje gyvenančių tautiečių, ypač, jei lietuvių emigracija nebus sustabdyta, mes galime pralošti, ir pralošti ne bet ką, o patį brangiausią turtą - tėvynę. Jums atrodo, kas pas mus Lietuvoje viskas labai baisu. Tiesą pasakius ir mums baisoka, tačiau ne toks jau velnias baisus, kokį jį piešia. Mums iš arčiau geriau matyti. Nors nedoriukai dalinai uzurpavo valdžią Lietuvoje, bet jie bijo, dreba, vaidina „kietus“ ir teisingus, tačiau jų akyse nematyti to ryžto, tos ugnies, kuri spindėjo sąžiningų dorų žmonių akyse, anais didvyriškais atgimimo Sąjūdžio laikais. Prieš aną ugnį net apnuodyti, plikais durtuvais mosavę elitiniai priešo kareiviai ir ugnį spjaudantys tankai buvo bejėgiai.

      Laukiu jūsų pritariamo skambučio ir apgalvoto grįžimo namo, bent iki tol, kol nelaimėsime. O kovoti verta, juk pergalės vaisiai atiteks mūsų vaikams ir anūkams. Tik einantis įveikia kelią...

Jonas Mažintas, 2011-07-04

 

 

Komentarai

Visi ieško kur geriau,

Visi ieško kur geriau, patriotizmas nebe madoje.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.