Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę

 http://www3.lrs.lt                                                         ,,Kiek sudaužytų gyvenimų

                                                          Tiesė rankas į Tėvynę?“

                                                           Paulius Stanionis

                         Siekinys ir kasdienybė

       Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis. Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie ,,visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, ,,po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.

       Jaunas žmogus jaučiasi gyvensiąs amžius. Kasdienybės verpetuose dažnai sunku sustoti ir pagalvoti – vis bėgi, vis bėgi, vis bėgi. Gyvenimo mano saulutė jau leidžias. Kas padaryta, tai padaryta, kas nespėta ar nesugebėta – taip pat žinoma ir jau nepakeičiama. Skaudu tylėti, pasakyti ataskaitingai bei protestuojant prasminga ir būtina bent savo artimiesiems – su kuo buvai, kas esi šiandien, kuo lieki, su kuo išeini, nes kiekvienas trupinėliu atsakome, juo labiau nenorint niekdariams po mirties bejėgiškai ir veidmainiškai patarnauti pripažįstant jų padorumą. Šiandien, deja, lieka, širdgėliška istorinė prievolė viską apmąstyti, apibendrinti ir pasakyti, kad sielai būtų lengviau, kad laisvesnis jaustumeisi, ir būtent tuo laiku, kaip sakė vienas autorius, ,,kol dviveidžiai medkirčiai pjauna Lietuvą kaip mišką“. Tylėdamas atrodytum ir liktum lyg įbaugintas, priklausomas, sulaužytas ar visiems besilankstantis, viskuo patenkintas ir sotus prisitaikėlis bei paglostomas veidmainis Lietuvos valstybės egzistenciniame iššūkyje, nunykimo meto maro puotoje.

       Prisimenu, dar vaikiščias būdamas, pasiklausęs tėvų kalbų, pasiskaitęs ,,Trimito“, ,,Kario“ ir kitų leidinių, ant nupjauto prie upės medžio kelmo peiliu išpjausčiau žodį ,,Lietuva“. Ir ta aplinkinė vieta man atrodė okupantų nevaldoma ir nepriklausoma žemė. Ta gyva pasaka buvo Lietuva. Tai buvo oru, kuriuo kasdien kvėpavau, suprantamas kelias į išminties valdomą karalystę. Buvo aišku ir svajota, kad mes savo mintimis, norais, kasdieniniais darbais, širdies balsu tik ten ir turime būti.

       Šiandien Lietuvos valstybės suverenitetas ir jo savininkas lietuvių tauta traukiasi kaip Balzako šagrenės oda. Tai ne jausmai, o matomi kasdieniniai simptomiški judesiai, nusiurbimai, netektys, kreivėjimai, nenuginčijamos ir akivaizdžios slinktys. O kas gali paneigti intuiciją? Sakoma, istorija kartojasi. Dabar tai primena Abiejų Tautų Respubliką, kai visi jautė ir matė galą. Kai kurie griebėsi kitų pagalbos, kas, suprantama, buvo kilpa, nes niekam mes gerąja prasme nerūpėjome. Nors Austrijos imperatorė Marija Teresė pasirašydama Lietuvos ir Lenkijos padalijimo aktą ir braukė ašarą, bet vis tiek dėl galiūnų solidarumo, kaip liudijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, ,,verkė, bet ėmė“. Šiandien Lietuvą gali imti kas tik nori ir turi pinigų, laikas tam tik padeda, kaina smunka, parsiduodame pusvelčiui. Ir klaikiausia istorija visuomet numato išklausyti paskutinį žodį.

       Menasi kitas atvejis. Latvijos generolas Liudvikas Bolšteinas 1940 metais, kai sovietai okupavo Latviją, dėl gauto įsakymo vykdymo parašė, kad negalįs naikinti to, ką savo rankomis kūrė, o priesaikos laužyti negalėjo, todėl nusišovė. Kokią giluminę prasmę mes suvokiame šiandien kalbėdami apie pasipriešinimo Galijotui žmones, apie savo partizanus, žinojusius, kad eina į mirtį? Koks Lietuvos pareigūnas moraline ir teisine prasme šiandien taip pasielgtų? Nepriklausomos valstybės griūtis akivaizdi, bet tai aptariama naujakalbe - kaip trokštama ir miela integracija.

       Moralinį vertinimą veiksmams ir pamoką pateikia pati istorija, bet ne visi išgyveno, skaitė, mokėsi, oriai ir išdidžiai prisilietė prie Lietuvos istorijos. Šiandien sunku atsakyti, kiek yra savigarbos neturėjimo, hermeneutiško nesuvokimo, paviršutiniško samprotavimo ar baudžiauninko likučių, kai A. Smetonos ar P. Plechavičiaus to laiko realijų sąlygoti sprendimai bandomi vertinti pagal šių dienų formalizuotą sampratą, tarytum tuomet Europoje nebuvo stalinizmo (Kominterno), hitlerizmo (,,naujos Europos tvarkos“), ir teigiama, kad Lietuva galėjo ir privalėjo būti unikali žydinti, klestinti laisvės ir teisingumo sala Europos skaudulių vandenyne. Ir tai kalba tie, kurie mokėjo komjaunimo ar partinius mokesčius, nematę baltųjų meškų, norėdami ant tautos kančių aruodo pakylėti bei papuošti save ,,demokratine“, ,,teisine“ išmintimi ir toliau savanaudišku užmoju kilti į senos patirties gudrybės debesis. Pirmasis žingsnis – sutrypti praeitį ir jos atsisakyti, nepagalvojant kad kitai kartai jie palieka tą pačią užduotį.

       Tos Lietuvos ,,autokratijos“ įkvėpti 40 tūkstančių vyrų laisva valia stojo į P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, o per 50 tūkstančių išėjo žūti į miškus. Partizanai sukūrė šimtus savo kovos dainų, leido gausią spaudą. Raskite nors vieną stribų (,,liaudies gynėjų“) ar čekistų pagarbos dainą? Tai aiškus tautos dvasios ir noro apsisprendimas, tai sunkiausiomis sąlygomis įvykęs balsavimas ar net referendumas vienu klausimu: ,,Ar Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė?“ Atsakymas buvo aiškus. Šiandien tai tautosaka, sapnas, atjautos ir širdies gerumas, išdidumas ir drąsa, netelpanti į veidmainišką liberalinį, išimtinai formalų procedūrinį, sąskaitinį-faktūrinį naudos mąstymą, o gražbyliavimu užburiant plėšiant dirvonus sukčiavimo, grobimo, vogimo ir painiojimo žaidimuose.

       Vargu, ar šį laikmetį Lietuvą okupuos kieno nors kariuomenė, nes tai būtų brangu ir negražiai atrodytų. Galingieji irgi stengiasi laikytis ,,padorumo“ - pigesnių procedūrų palaužiant, paperkant ir nuperkant. Mes nykstame dėl vidinių priežasčių, ramiai, daugeliui to nesuvokiant ir neįvertinant, dėl savo dvasios kaitos, regimo ir lengvabūdiško atsitraukimo nuo 1918 ir 1990 metų dvasios ir ne savo grupės istorinio kraujo ir idealų „perpylimo“. Tai yra abejojimas gilumine etine ir istorine nepriklausomybės buvimo prasme, noru ją visomis išgalėmis, kaip iki šiol supratome ir vertinome, nedvejojama laisva prievole už ją grumtis ir ginti. Ir visas netekties pasekmes regėsime tik po kurio laiko, kai rato atgal neatsuksime ir tai bus negrįžtama. Gal tai paaiškintina buvusio tarno ir kolonijinės priklausomybės dvasios likučiais šiandien pavertusiais daug ką tik priklausomybinio pasaulio suvokimo ir patenkinto tarno pono paieška. Toks yra valstybę naikinančio liberalizmo (libertarizmo) materialistinio godumo užbūrimu modifikuojamos Lietuvos žmogaus sielos erozijos sertifikavimo tikslas jo atvirai nesakant, giedant gražia kosmopolitine paukščių kalba, klastingai nutylint, kad paukščiai čiulba ne mums, o sau. Jeigu nebus mūsų atminties ir išdidumo atstatymo, išnyksime kaip dinozaurai, nes mus naikina dabartinės dvasinės aplinkos atšalimas ir sielos maisto trūkumas.

      Suprantama, pirmuoju smuiku čia groja naujieji Vakarų krypties iš esmės tęsiantys buvusių kapsukininkų, angariečių, uborevičių, vaupšasovų, smuškevičių, sniečkininkų ir paleckininkų kirpimo žmonės, degioję žvakeles svetimose bažnyčiose ir sau pelningai pardavinėję Tėvynę. Sena banga skamba naujai: ,,teisinga pasaulėžiūra“ protingu ,,tikėjimu“, ,,demokratiškiausiu“ ir ,,teisiniu“ veikimu, ,,moderniausiu“ supratimu, ,,šiuolaikiniu“ reikalavimu, ,,pažangia“ mąstysena, ,,naujos kairės“ ar ,,naujo centro“ išpažinimu, integracija, federalizacija ir globalizacija, teigiant tai kaip dangišką paskutinę besąlyginę išmintį, naujo pasaulio kūrimo modelį ir Lietuvos istorijoje neginčijamu imperatyvu pasiėmusiu istorinę teisę klijuoti marginalų, nacionalistų ar fašistų etiketes, paneigiant protėvių istorinę patirtį ir skaudžias pamokas.

       Ir čia tokio galima paklausti: ,,Kaip tu suvoki 1940 metus, kur tu buvai 1990 metais, kokiu širdies virpesiu kilai į pasipriešinimą ir gynybą, o dabar nieko neatsimeni?“ Anarchistinis praeities griovimas bei atmetimas ir neapibrėžtos bei nepatikrintos siūlomos neatsakingos naujos ,,dabarties“ ir ,,ateities“ dirbtinis eksperimentas, kaip E maisto priedas, viską nuspalvina ir pakeičia, chemizuoja, įgauna vienos naujos, absoliučiai neklystamos, dirbtinės pinigų religijos, kaip slieko ant meškerės kabliuko, būseną margame pasaulyje, bet kartu sukelia regimą dvasios vėžio ligą. Kartu nugirdoma užmarštimi reikalauti pralieto kraujo ir kančių atminties kainos prasmės. Nutylimas ir buvusiųjų patarnautojų svetimiems dievams žinomas likimas bei išdidžios istorijos neatšaukiamas kaltinamasis nuosprendis vardan žadamo ir gaunamo pelno.

       Ar galima teigti, kad regimoji Europa yra svarbiausias ir vienintelis pasaulio gėrio ir dvasios centras, su visuotinai pritariamomis išmintingomis tendencijomis teigiamai be ribų plėtotis. Gal tuo paaiškinamas šv. Kalėdų šventimas jau nuo lapkričio pirmųjų dienų? Gal dar ne visi užmiršo, ką reiškia bendras gyvenimas sovietinio pavyzdžio tautų ,,kolchoze“, kurio iš esmės ,,tobulą“ totalinį modelį siūlo liberalai? Kodėl žaidžiama slapta, užsišifravus, nedrįstama priminti liberalizmo pradininkų P. Prudono, M. Štirnerio, A. Bakunino ir kitų, kurių veiklos šerdis buvo anarchija ir valstybės sunaikinimas?

       Kad kažkur pasaulyje gyvenama kitaip arba kitur netgi masiškai plačiai žengiama be logikos, sveiko proto, istorinės patirties arba tai daroma tik turtingųjų naudai užtikrinti, kiekvienam savarankiškam ir savigarbą turinčiam žmogui negali būti išminties argumentas besąlygiškai mėgdžioti, lenkti sprandą, bučiuoti ranką, tapti satelitu, knechtu, vasalu, baudžiauninku arba jaunesniuoju broliu. Prancūzų rašytojas, mąstytojas Emilis Sioranas pamokančiai pastebėjo: ,,Jums gyvenimas nepavyko? – Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo.“ (,,Gorkijesilogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67).Tas pats sakytina ir apie tautą.

       Jeigu pasvarstytume plačiau, pamatytume, kad Lietuvoje jau nėra tos aktyvios kritinės masės, kuri būtų tiek išdidi ir nepalenkiama, suvoktų ir drįstų visa jėga priešintis neteisingumui, savivalei, ginti savo orumą, laisvės kasdienybę ir istoriją. Ir pirmiausia suvoktų ir pripažintų, kad pasaulyje mes palikti išlikti patys ir tik patys prisiimame atsakomybę už likimą, arba tampame galiūnų patarnautojais. Bendrauti reikia ir su Vakarais ir su Rytais, bet abiem atvejais ne tik su savo kepure, bet ir su savo galva bei su nesulaužytu stuburu. Pavieniai išdidūs asmenys susicementavusios egoistinės, materialistinės, turtinės liberalios sistemos buldozerio yra mandagiai nustumiami į šalikelę pagal taip vadinamas demokratines teisines ir galingas pinigines procedūras, pasinaudodami turimais užgrobtais administraciniais ir teisiniais resursais, o idealistams gyviems ir, deja, žuvusiems bei mirusiems, kurių dėka kurta valstybė, klijuojant marginalines nusikalstamas etiketes, geriausiu atveju niekingai apie juos nutylint.

       Retorinis klausimas: kas gali pažadinti viltį, jeigu uždaryta per tūkstantį mokyklų ir paskleista, kad mokyklos ruošia emigrantus? Ar neveidmainiaujama Seime minint okupacinio siaubo pasekmes arba įžymaus Lietuvos valstybės kūrėjo Stasio Šilingo darbus ir kartu kasdien nusivalant savo kojas į jo 1938-03-25 testamento 9 punktus? Paviršutiniška padorumo imitacija, kaip šiandien įprasta sakyti, politinė moderni be turinio ir prasmės instaliacija. Realus atminties praradimas žmogų paverčia mankurtu ir tuo pačiu jį kaip tokį sunaikina. Tai istorijos patvirtinta ir abejoti neverta.

       Prasminga visą kaltę suversti vien vadovams, bet tai ne visai tikslu, nors, kaip sakė Ezopas, visi pavaldiniai yra verti savo valdovo. Šiaip ar taip – vis tiek už viską daugiau moraliai atsakingas valdžios elitas, nes jų legitimumas ir teisgalės leidžia jiems daugiau įtaigoti, veikti ir už kitus dorai ar nedorai spręsti. Šiandieninis Lietuvos politinis elitas atitrūkęs nuo grėsmingai realių tautos istorinių reikmių, nesiima ateities atsakomybės, nepripažįsta idealistinės sąmonės, savigarbos ir išdidumo, pilnas savanaudiško materialistinio cinizmo, o klastingai pataikaudamas siekia gauti visapusiškas dvasines ir materialines indulgencijas iš Lietuvos ir ES.

       Kokioje erdvėje mes kvėpuojame, kokias ligas įgyjame? Politikoje be rogučių, užsimerkę, tratant gluminantiems būgno garsams, slidžiu nepriklausomybės kalnu leidžiamės žemyn. Kaip neseniai sakė vienas Vilniaus universiteto profesorius, ,,/...per dešimt marazmo metų valstybė buvo nevaldoma.“ Ir tam pritaria logiškas P. Gylio pastebėjimas: ,,Lietuvoje yra labai stipri antivalstybinė ideologija. Yra tariami valstybininkai, yra stipri nuostata prieš valstybę.“ (,,Respublika“, 2011-12-23). Tokia yra dvidešimt vienerių nepriklausomybės metų slinktis, suvokianti tik atskirų fragmentų, o ne sistemos naikinamas tendencijas.

       Ir kada blogai, kyla svetimo turtingo šeimininko poreikis, nes užsienietis turi išminties ir galios aurą, kuria baudžiauninkiškai neabejojama. Keletas Seimo narių pasiruošę kurti Europos federalistų sąjungą, tokią Europą, ,,/.../ kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą /.../“ (,,Kauno diena“, 2012-01-12).Siūloma sukurti ES finansų ministro pareigybę (Leninas irgi pirmiausia nurodė paimti bankus.) Beje, jie teigia, kad ES yra demokratijos deficitas, o federacijoje, girdi, jo nebūsią. Tai svarbus šių dienų fakto pripažinimas. Ar realu, kad Lietuva ir kitos šalys kada nors šokdins Vokietiją nuvykusios į Bundestagą? O kas drįsta tai daryti dabar? Kas tai per struktūra ES, jeigu Lietuvos globalistai pareiškia, kad ,,Gelbėtis po vieną laikas praėjo“ (BNS, 2012-01-11). Svarbu, kad pripažįstama gelbėjimosi koncepcija, nors tai yra tik sapno lygio noras.

       Šiandien mes ES esame diskriminuojami ir palikti ant ledo ne vien tik su Ignalinos AS uždarymu, bet ir Lietuvos per du kartus mažesniu žemės ūkio finansavimu.

       Politinė integracija reiškia užmaskuotą nepriklausomybės atsisakymą. Lietuvos istorijoje iš savų tai ne kartą girdėta (Kapsukas, Sniečkus, Burokevičius), tik šiuo atveju lieka nesuprantamas Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnio imperatyvas apie nepriklausomybę po buvusio referendumo Lietuvoje. Beje, jis buvo ,,gudriai“ apeitas stojant į ES, tai galimai numatomas ir antras pakartojimas. Rašytojas Kazys Almenas klausia: ,,Ar tikrai norime atsisakyti savo nepriklausomybės? Ar to sąmoningai siekia ta pati karta, kuri tą nepriklausomybę iškovojo?“ (IQ, 2012, nr. 1, p. 14).

       Dar 2003 metų kovo mėnesį, prieš Lietuvai stojant į ES, Lietuvoje lankęsis Šventojo Sosto sekretorius ryšiams su valstybėmis Žanas Luji Toranas (Jean-Louis Tuaran) paklaustas apie Lietuvos vyskupų kovo 4 dieną paskelbtą kreipimąsi dėl Lietuvos stojimo į ES pasakė: ,,Lietuva visuomet buvo Europoje ir šiandien grįžta į ją išsaugojusi tai, ką Vakarų Europos šalys jau spėjo pamiršti. Jūs Europai galėsite duoti labai daug: grąžinti jai atmintį apie krikščioniškąsias žemyno šaknis. Žemynas be atminties yra žemynas be turinio ir ateities” (ELTA, 2003-03-05).Dabar galima paklausti: į kokią galerą globalistiniai berniukai sodina mūsų valstybę?

       Valstybės laivas plaukia be kompaso. Atsakingi valdininkai rūpinasi išlaikyti ar gauti postą, kuris ne tik gerai atlygintų darbelį, bet leistų ir papildomai prisidurti. Lietuvoje atvirai veikia ir savavališkai šeimininkauja atskiros administracinės grupės, kurių definicijos ir pritaikomos teisgalės, sukabintos su teismais, prokuratūra ir VSD, yra nepajudinamos. Lietuvos erdvėje sukasi technologinė piniginės demokratijos kvailinanti moderni manipuliacija. Galima įsivaizduoti kaip šiandien jaustųsi ir atrodytų Seimo tribūnoje gavę žodį Vincas Kudirka ar Jonas Basanavičius, nekalbant jau apie antrosios Lietuvos okupacijos meto partizanus. Vargu jie čia gautų žodį. Ir neabejotina, kad jeigu jie pasakytų blogą žodį apie teisėsaugą, atsakytų pagal straipsnius. Raskite Europoje tokią saugumo tarnybą, kuri būtų apibūdinta taip: ,,Saugumas labai susiskaidęs. Viena jo dalis atvirai daro verslą“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-04-23). Normaliose valstybės saugumas yra nematomas ir tokio vertinimo neteko girdėti. Lietuvoje bandomas sudaryti įspūdis, kad dorai dirbančios institucijos kažkokių nenaudėlių šmeižikų dėl nepaaiškinamų priežasčių, kaip sakydavo sovietiniais laikais, yra ,,juodinamos“. Už tai būdavo atsakomybė, o tradiciškai prie to einama ir šiandien. Ar reikia regimam elementariam padorumo gynimui teisminės prievartos? Neteko girdėti, kad prokuroras keltų ne vieną bylą prieš savo kaltinamąjį.

       Lietuvos istorija patvirtina, kad lemtingu momentu suklumpa bedvasis politinis elitas, atsiribojęs nuo idealistinės patirties. Lietuvos valstybė pagal kosmopolitinį pasaulio liberalų tvarkaraštį modifikuojama iki neskelbiamo tylaus ir legalaus komercinio tapsmo ir išnykimo scenarijų kaip galingųjų monopolijų priedėlis be kultūros ir savasties. Šiandien kultūrą stengiamasi suvokti kaip pramogų industriją, duodančią auksinus, todėl liberalų ir nurodyta: smuikuotojas Lietuvoje už studijas per metus turi pakloti 20 tūkst. litų. Ką jau kalbėti apie užmojus išparduoti visą valstybės turtą, miškus ir žemes turtingiems užsieniečiams, primityvinti turto mokestį ir partijas paversti absoliučiai savo ,,grupę draugų“ maitinamų valstybės biudžetu. O kur idealizmas, pasiaukojimas, laisvas tarnavimas, altruizmas? Taip yra kuriama žaidybinė valstybė sau, be savojo turto ir tautos, veikianti ir ištikima globalistams su patarnaujančia ar aptarnaujančia patogia ir lanksčia vietine ,,nacionaline“ administracija. Ir aukšto lygio valdininkai teigia, kad lietuvių negrįžtamas emigravimas iš Lietuvos reiškia ne Lietuvos nunykimą, o galimybių padidėjimą. Kieno?

 

                                                        Į kokią erdvę pereiname?

       Jeigu pasakytume, kad valstybei reikalinga ideologija, tai oponentai primintų buvusį sovietmečio ,,šviesų komunizmo rytojų“. Tarkim taip. Tai kur einame? Juk vis tiek sukasi gyvenimo ratas. Jeigu mes pripažįstame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Lietuvos himną ir tai vertiname ne kaip senus, atgyvenusius archyvinius faktus, o kaip prasmingą ir prigimtinį bendrumą, būdą, metodą, idėją, ideologiją, tai išreiškiame pagarbą ne tik protėviams, giname tai kaip istorinę įprastinę prasmingą, kasdieninę dvasinę ir socialinę patirtį, pastovumą, bendrumą, išgyventą ir suprantamą pasaulėjautą, nepriklausomą ir išdidžią gyvenžiūrą, žmoniškumą, kaip Čiurlionio idealų ,,Karalių pasakos“ arba ,,Tiesos“jauseną. Liberalai atvirai to neatmeta, nutyli, nors iš esmės savo veiksmais ir siekiais nuo to aptakiai ir slidžiai atsisako.

       Mes visi išaugome gražiame pasakų pasaulyje, bet paskui dalis anuomet iš jo buvo su raudona žvaigžde ir juoda svastika bei šautuvu, išvaryti, prievartauti, luošinti, žudyti. Dabar patys iš Lietuvos išbėgo, greitomis iš narvo ištrūkę, pasigviešė kitoms, gal ir nesuvoktomis, mus nupirkusiomis ir naikinančiomis vertybėmis. Kaip jau yra užkariautojų daryta, griaunant ir paliekant senolių oriai sukurtą ir išgyventą pasaulį, virstant visų pasaulio vėjų piligrimais arba, kaip jau dažnai atviriau sakoma, klajūnais. Tai nevilties dalia, neturėjusi to idealistinio krūvio ir pokarinės galios priešintis svetimiems, o dabar ir saviems, kuriuos laiko nieku. Priimamas pasidavimo modelis. Rašytojas Juozas Aputis yra prasmingai pastebėjęs: ,,Juk dabar labiausiai perša būtinybę kuo greičiau kaip kokią naują religiją priimti materialinio (ir dvasinio) gyvenimo standartus tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas standartų išmokas“(,,Baltoji knyga“, Vilnius, 2008, p. 12).

       Šiandien Lietuvos valstybės braškančio vežimo ratai be apkaustų darda per akmens grindinį ir kelmuotą kemsynę, o pėsčiomis einant tai vyksta badikavimo ar kur

akys veda bandymu arba, kaip sovietinis opozicionierius Kindziulis neapibrėžtai visiems

tinkamai sakydavo, ,,Didinsime didėjimą, mažinsime mažėjimą“ principo migla. Vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ ir ,,Lietuva 2030“ pritaria ,,protingam“ lietuvių evakuacijos visame pasaulyje užmojui. Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: ,,Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus – kaip į svetimus.“Beje, spaudoje paleista nauja sisteminė sąvoka - ,,Lietuva – diasporinė valstybė“. Tai valdžios elito mentalitetas, neveikimo legalizavimas, susirūpinimo emigracija imitavimas, atkurtos istorinės tautinės valstybės idėjos atsisakymas, oficialus nesutinkančiųjų malšinimas ir nesigilinančių klaidinimas. Tai taikaus išnykimo modelis ir neskundžiamas nuosprendis.

       Pats ,,Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos reiškinio legitimavimą, priėmimą ir pateisinimą. ,,Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, t. y. popierinių arba šiaudinių Lietuvos piliečių gausinimą, ir kartu tuo pačiu netiesiogiai skatindama emigruoti, sakydama: ,,Informuoti Lietuvos Respublikos Seimą ir kitas valstybės institucijas apie Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, pasiūlymus Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais (URM).“Čia nei vienu žodžiu nekalbama apie emigracijos žalą (yra aiškinimas tik apie teigiamas ,,galimybes“) ir likiminius pavojus, negrįžtamas istoriškai patirtas ir nepalyginamai didesnes galimas pasekmes, o dėstoma nauja miglota koncepcija – ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška kapituliacinė galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.

       Juk iš lietuvio tautybės niekas negali atimti, niekas jam nedraudžia mylėti (ir padėti) Lietuvą ir būnant, sakysime, kitos šalies piliečiu. Prisiminkime, kad dideliu Lietuvos patriotu buvo sorbas J. Zauerveinas. Tačiau čia nereikia saviapgaulės, saviniekos ir gudravimo. Pilietybė yra viena, pasirinkimas yra vienas ir Lietuvos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys. Tai reiškia laisvą pasirinkimą, atsitraukimą, politinę poziciją, įsipareigojimų ir pareigų atsisakymą valstybei ir to palikimą spręsti ir atsakyti kitiems. Atsiribojimą nuo savo krašto laisvai pasirenka ir apsibrėžia pats žmogus, todėl jis ir pasirenka pilietybę, kurios keitimas nėra Lietuvos valstybės tvirtumo siekinys. Ką reikštų Lietuvai, jeigu pusė lietuvių turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų Airijoje arba Anglijoje? Kas gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją?

       ,,Globalioje Lietuvoje“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas – nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“.Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Daugelį emigrantų kalbų dėl dvigubos pilietybės galima suvokti tik kaip geranoriškus pirmosios kartos jaunystės šviesius sentimentus Lietuvos Rūpintojėliui, istorinei kančiai, kurios jų vaikai jau nežinos kas tai yra ir nebus matę Nemuno, piliakalnių, senelių sodybos ir kapų, o trečioji karta jau lietuviškai nemokės ir liks tik nešildanti buvusios genties egzotinė žinia, o kaltės niekas nepripažins ir neprisiims. Šiaip tokiems asmenims Lietuvos Respublikos pasas ir pilietybė yra verslo, naudos dokumentas su laikinu ir nedideliu lietuvybės prieskoniu.

       Strategijose siūloma: ,,Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“.Nejaugi po 1990 metų, 2011 metais, mums kyla klausimas ,,Kas mes esame?“ Kažkada girdėta naujovė? Kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti ,,šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas? Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio, kartu pasakant, kad esame nevisaverčiai ir turime šlietis prie kieno nors puspadžio. Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų ,,pasitikėjimo trūkumas“, ,,visuomenės uždarumas“? Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtamai emigruojama.

       Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei valstybės. Esama valdžios sistema per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad ji save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogaja prasme. Esamą sistemą neįmanoma reformuoti ar patobulinti, todėl normalus jos veikimas galimas tik ją sugriovus. Kas gali pagal esamas tendencijas parodyti moralinio lygmens ateities šviesią viziją? Apie tai nekalbama. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių judesių.

       Lietuvos Strategijoje pasakoma, bet nenurodoma konkrečių formų ir priežasčių, atgyvenusių stereotipų galios, emigracijos, tolerancijos, nepasitikėjimo, netikėjimo šalies sėkme šaknų ir tam pakeisti reikalingų veiksmų. Vyriausybės pateiktoje 2010 metais metinės veiklos ataskaitoje nerasime sąvokos „lietuvių tauta“, jos ir valstybės išlikimo grėsmių realių detalių, čia apsiribojama keleto litų pasiuntimu kartu su 49 mokytojais ir kultūros darbuotojais užsienin, o migracijos klausimuose minimos tik dokumentų tvarkymo procedūros.

       Kas gali paaiškinti, kodėl šiandien 56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manyčiau, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu (Lietuvos elite, ką jūs valdote?)! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių! Paguodos svajonė, kokiu būdu tai pasikeis, kurios institucijos atsivers elementariam padorumui, išdidumui ir kaip įgys žmonių pasitikėjimą, kokį meilės šokį Lietuvai šoks Britanijoje savo būste įsikūrę ir lietuviškai nemokančius vaikus auginą buvę, sakysim, kauniškiai? Tuomet šios Strategijos autorių valdžioje jau nebus, naujieji perėmėjai sakys, kad kalti ,,anie“. 2010 m. gegužės mėnesį paskelbtoje Lietuvos gyventojų apklausoje maždaug tik trečdalis tiki, kad Lietuvos valstybė išliks amžinai, 39 proc. neturi nuomonės, o 12 proc., kad nepriklausomybę prarasime 2025 m. Yra nutrūkęs Lietuvos valstybės atsakingo ir nepertraukiamo istorinio giluminio perimamumo būtinumas. Ir tai visai atvirai: apie suverenitetą nutylima ir garsiausiai vietoj to sakoma integracija. Sąjūdžio laikais prie LKP būstinės Vilniuje pleveno užrašai: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities!“ Šūkio neliko, o idėja šiandien traktuojama orveliška prasme.

       Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metais prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių, gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro. Strategijos autorių tautiškumo abejones ir tautos konstitucinį numenkinimą išreiškia naudojama sąvoka „Lietuvos tauta“, nors nėra Švedijos, Lenkijos ar Danijos tautos. O Lietuvos Konstitucijoje yra norminė sąvoka ,,lietuvių tauta“. Kodėl?

       2007-2013 metų ES ,,Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“. Tautinis politinis suverenitetas, pilietybė iš politinio suvereno, žmogui teikiančio teises ir pareigas, tampa komerciniu, rinkos dalyku ir ji, o ne suvereni valstybė, reguliuoja darbo rinką, kultūrą, globalinės struktūros tampa žmogaus šeimininku, o nacionalinė valstybė – laikina megamonopolijų biznio projektų teritorija, vykdytoja, patarnautoja ir saugotoja. Tai atspindi tautos prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos elitas taip ir mąsto. Taip pageidauja Briuselis, o suvereni Lietuvos valstybė paklūsta. Tai yra viena konceptuali liberalų prisitaikymo ir paklusnumo reikalavimo nuoroda tautos ir valstybės nunykimo strategijoje.

       Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Beje, jau po įstojimo į ES estai, 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė: ,,/.../ valstybė turi užtikrinti estų tautos, kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Iki tol ,,kalbos“ sąvokos čia nebuvo. Latviai tokioje programoje kaip pagrindinį tikslą įsirašė išsaugoti ir turtinti Latvijos kultūrinę erdvę, stiprinti nacionalinį tapatumą kaip esminį veiksnį.

       Štai Lietuvoje iššoka lietuvių kalbos esme griežtai abejojanti liberalių globalistų grupė su viena viceministre, iš esmės raginanti eliminuoti K. Būgą ir J. Jablonskį iš lietuvių kalbos erdvės ir peržiūrėti lietuvių kalbos prasmę ir funkcijas. Galima sakyti, kad tai atskira nuomonė. O praktiškai – kiek lietuviškų viešų užrašų liko Vilniaus mieste pagal galiojančias Lietuvos Konstitucijos nuostatas? Akivaizdi savanoriška lietuvių kalbos teisės, prestižo atsisakymo tendencija. Jeigu taip eisime toliau, tai po 20 metų lietuviški užrašai bus egzotika. Okupacijos laikais tokios saviniekos ir nuosmukio lygmens nebuvo, buvo grumiamasi dėl kiekvieno lietuvybės užrašo. Regima lietuvių kalbos vartojimo siaurinimo tendencija, nesuprantant, kodėl neseniai buvo paminėtas lietuvių rašto atgavimo šimtmetis. Suprantama, liberalams minėjimai ir giedojimai jų darbams nekenkia ir nereikia dėl smulkmenų ,,nacionalistų“ erzinimui gaišti laiką.

       Vadinasi, kiek liberalų ir griovėjų, tiek krypčių ir kelrodžių, be jokio žemėje seniai esančio ,,Laimės žiburio“ šviesos arba skambančio ir žadinančio ,,Varpo“ garso. Remiamės prielaida, kad Lietuvos istoriją vertinti pradeda, viską surikiuoja teisingiausias paskutinis valdžioje esantis elitas, nors žino, kad naujai atėję vėl pradės ,,savo“, viską pakeis istorinės praeities ir šaknų nunykimo linkme. Elitinė valdžia gyvena šia diena, paviršutiniškai, be atsakomybės istorijai, vien susireikšmina ir pozuoja spalvotų kreidinio popieriaus žurnalų nuotraukose. Kam mes rengiame Lietuvos Konstitucijos nuostatų konkursus? Gal prasmingiau rengti Lietuvos Konstitucijos nuostatų nesilaikymo, apėjimų, pažeidimų, jų šalinimo ir realios atsakomybės veiksmų įvardijimą vietoj padorumo ir teisinių idealų smėlio pilstymo?

       Manytina, kad mūsų politinis elitas vertindamas kultūrą yra pasiekęs Markoso nurodytą lygmenį: ,,Kultūra – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie iki šiol palaiko gyvenimą nacionalinėse valstybėse. Kultūros sunaikinimas taps kontroliniu šūviu. Ir niekas neateis į laidotuves. Beje, ne dėl nesąmoningumo, o dėl ,,reitingo“nebuvimo.“ (,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra. Jekaterinburgas, 2005, p. 502).

       Tautinis kultūrinis ir vertybinis identitetas mūsų pačių elito valdžios liberalia sąmone ES erdvėje traktuojamas kaip atsilikęs, nemoderniškas ir nelaikomas pirmine svarbia socializacijos prielaida, ginama vertybe ir natūraliu raidos resursu. Krauju ir kančia apgintas ir dabar minimas patriotizmas bandomas apšaukti kone fašizmo meile.

       Britų istorikas Arnoldas Toinbi suformulavo dėsnį, kad kai kurios civilizacijos pasmerkė save ,,valstybinei savižudybei“. Mes išties gyvename besisupančių sūpynių politikos lygmenyje nuo okupacijos pasmerkimo iki jos reliktų išsaugojimo, nuo konservatyvių nuostatų pripažinimo iki liberalizmo apkabinimo. Tokia be pamato, eklektiška ir ambivalentinė sąmonė, pasaulėjauta ir gyvenžiūra yra dirbtinė ir nenatūrali, nelyginant sektų gausa ir kaip neišgyventas, neiškentėtas darinys yra pavojingas amžių patirties pasirėmimui ir išsvajotiems lūkesčiams, o anoniminis sveikam protui nepriimtinas elgesys, kaip besikeičianti mada, tampa kratiniu, vedančiu į daugiabriaunį nieką, už kurį atsakingų nelieka. Tai yra absoliučiai materialistinė pasaulio ir žmogaus, kaip rinkos elemento ar daikto suvokimo, ideologija. Daug žmonių iš nevilties yra moraliniame paralyžiuje, izoliuoti sustingusioje vidinėje emigracijoje.

       Didžiausias mūsų politinio elito, kaip gerai išdresiruoto, žinančio koks ir kur vėjas pučia, naivumas, o kartu ir savanaudiškas gudrumas yra visiems brukama žeminanti tezė ,,Būkime europiečiai!“, tarytum mes gyvenome ne Europoje, o Amazonės džiunglėse arba buvome žmogėdros, o Vakarai yra tokie geraširdžiai altruistai, kurie dieną naktį rūpinsis tik mumis ir už mus mums dirbs. Vakarai rūpinasi ne principų, teisingumo problemomis, o išimtinai savo interesais, pavyzdžiui, Rusijos, kaip jų žaliavų priedėlio stabilumu, o kartu ir jos elgesio logikos priėmimu. Kas ir kaip tuomet galėtų paaiškinti, kad 1991 metais Mongolija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d., o JAV – keturiomis dienomis vėliau – rugsėjo 2 d.?

       Kritiškai apie savo krašto kultūrą kalba amerikiečių rašytojas Vidalas Goras, buvusio JAV viceprezidento Alo Goro pusbrolis: ,,Mes viešpataujame reklamos srityje, žinome, kaip kurti įvaizdį. Dabartinė diktatūra neateina juoda ar ruda uniforma. Mes išnešiojame ją televizija, pramogomis, pasilinksminimais. Ir auklėjimu, kvailinančiu tautą“(,,Literaturnaja gazeta“, 2000-12-03, p. 14). Šiame brukamame globalizmo pasaulyje vertėtų tai apmąstyti ir mums prieš klaupiantis globalistinei kultūrai.

       Galima ginčyti, kad laikas eina, viskas susitvarkys. Kiek mes gyvename Berluskonio politinės kultūros erdvėje, automobilių ir pastatų niokojime Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, judėjimo dėl bankų godumo ir galingumo ,,Užimk Volstritą“ prasmingume, kiek mums tinka amerikiečių Guantanamo belaisvių kankinimo demokratijos modelis, analogiškai Vakarų legitimuotos Rusijos vykdomos skerdynės Čečėnijoje? Ar visiems besilenkianti ir bijanti Lietuva šiame absurdo vandenyne yra dangiška laimės sala ir būsime dar laimingesni, ir išdidesni, atmetę savo kultūrą ir tradicijas, tapę primetamo aukso veršio tikėjimo išpažinėjais ir naiviai tikėdami, kad mus kas nors gali, nori ar privalo gelbėti apgaulingo, savanaudiško ir pakrikusio pasaulio pripažinimo suvokimo ir elgesio kaina.

       Kiek lengvatikį Lietuvos elitą paveikė šios Vakarų ir Rusijos gyvenimo dvasios liūdnos patirties pamokos? Rusijoje leidžiamos knygos skaudžiais pavadinimais (,,Sąmonės krizė“, ,,Globalus Rusijos pavergimas“, ,,Rusija mirties patale“, ,,Rusija gauna smūgį“, ,,Tautos demontažas“, ,,Liberalizmo akligatvis“). Vokietijoje oficialiai pripažintas sisteminis multikultūros žlugimas, o mūsų liberaliam elitui visa valstybės ir tautos esmė yra tik laimingo verslo arba šou paslaugų integruotas projektas: niekas mums negresia, rinkos rykliai viską sureguliuos, valstybė iš esmės nereikalinga, reikia perimti Vakarų ,,vertybes“ ir modelius, kadangi savo nieko neturėjome ir neturime. Šūkis - ,,Pakluskite!“ Pasirinkimo nėra! Dar, dar kantrybės ir būsime materialinės palaimos erdvėje.

       Kur ir kaip mus verčia galvoti, plakti širdžiai, į kokius miškus ar krūmus nerti, kokį akmenį sviesti, kai pabandome prisiliesti prie uždaro, visagalio ir nepramušamo nepriklausomo Lietuvos teismų klano užtvaros, prasmingo kreivų langų pragariškai juodo generalinės prokuratūros pastato dvasios ir VSD, neaišku ką ir kaip dirbančio, pakrikusių berniukų už mistinės ,,paslapčių“ gelžbetoninės sienos, trečius metus kartu su Rusijos FSB dorojančią Lietuvos ir Rusijos ,,teroristę“ E. Kusaitę? Čia ir suprasite, kad suverenitetas priklauso tautai.

       Ir už tai turime būti dėkingi liberaliam valdančiajam elitui, kuris atsako už Lietuvos valstybės kompasą ir laikrodį, paskelbęs, jog Lietuva yra tik verslo projekto krepšelis, į kurį netelpantys iškrinta. Vargu ar, tarkime, Vokietijoje tokiu nepasitikėjimu būtų taip kritiškai vertinami teismai, prokuratūra ir saugumas, jei jie savo darbe visuomenei mestų tokius akibrokštus. Lietuvoje kartojama, kad šuo loja, o karavanas eina toliau. Bandoma brukti nuomonę, kad teisėsaugoje dirba nepaprastai pasireiškę ir atrinkti doriausi žmonės ir kad vien turima pareigų definicija ir funkcijos sąlygoja visišką neklystamumą ir pasitikėjimą išmetant fetišinį užkeikimo formalų burtažodį - ,,teisinė valstybė“, ,,teisės viršenybė“, tai yra suprask – neklystama jų išmintis ir išimtinis idealistinio pasiaukojimo padorumas. Teisinė norma taikoma su tam tikra teisine sąmone, kuri priklauso nuo asmens mentaliteto, intelekto, erudicijos, nekalbant jau apie žmogišką širdies jausmą, o tai yra dažnai neįtikinamai pateikiama ir kritiškai vertinama. Jeigu mes matome, kad visos valdžios institucijos turi daug trūkumų, tai juk ir teisėsaugos institucijos ne iš dangaus nuleistos, ne kažkokios dvasios apšviestos, jos yra tokio pat pasitikėjimo ir įtikinamumo kaip ir bet kurios kitos valstybės institucijos pareigūnų patikimumo vidurkis – nuo dorų iki girtuoklių, nuo sąžiningų iki kyšininkų.

 

                                          Ėjimas vienu kaklu be galvos

       Vakarų biznio ir Europos Sąjungos projektai pakeitė sugriuvusį komunizmo prievartos ir okupacinės visuomenės projektą. Lietuvos valdžios elitas, pamatuotai atmesdamas komunizmo nusikalstamas dirbtines vertybes, naiviai prisiima absoliučiai visas neatsakingo Vakarų pasaulio, kaip kultūros vedlio, išminties, esmines gyvenžiūros nuorodas. Kritiškumo ir analizės mūsų valdantysis elitas nenori ir nesugeba iki galo suvokti, ir atvirai skelbti. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas Lindonas Laurušas, globalistų brukama antikrikščioniška Naujojo amžiaus (New age) ideologija turi naikinamos tradicinės kultūros tikslą, nes ji ,,/.../ į masinę sąmonę įtaiguoja supratimą apie žmogų kaip iškrypusį gyvulį. Būtent dėl to masėms buvo paleista taip vadinama roko, sekso ir narkotikų kultūra. /.../ Būtent dėl to, įkvėpti Romos imperijos pavyzdžiu, naujos utopijos statytojai palaiko ir propaguoja okultizmą, narkomaniją, homoseksualizmą ir kitus iškrypimus“.

       Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijakas pasaulyje regi: ,,Praradę daug drąsos švietimo palikuonys šiandien yra nervingi, abejojantys ir forsuotai, be iliuzijų artėja prie globalinio cinizmo, užuominos apie humaniškos kultūros idealus atrodo įmanomos tiktai pašaipos ir neigimo forma“.(,,Ciniškojo proto kritika“, Vilnius, Alma litera, 1999, p. 622).

       Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas teigia: ,,Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius“.(,,Respublika“, 2000-10-03).Kritiškas rašytojo pastebėjimas: ,,Mes matome, kaip nuo to laiko, kai kapitalizmo brolis komunizmas paskelbtas mirusiuoju, kapitalizmą apėmė didybės manija ir visiškai pasiuto. Jis kartoja savo mirusiojo brolio klaidas, dogmatizuojasi, pateikia vienintele tiesa rinkos ekonomiką, jis apsvaigęs dėl savo beribių galimybių ir beprotiškai metasi į visokius susiliejimus pasaulio mastu. Nenuostabu, kad kapitalizmas, kaip ir uždusęs socializmas, pasirodo negeba reformuotis. Jo diktatas vadinasi globalizacija. Ir vėl su puikybe tvirtinama, kad tam nėra alternatyvos“(,,Inostrannaja literatura“, 2000, Nr. 5).

       Amerikiečių sociologas Dainelis Bellas teigia: ,,Šiuolaikinė visuomenė yra jusliška, nes ji empiriška, materialistinė, ekstravertiška, orientuota į techniką ir hedonistinė.“ (,,Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“, Vilnius, Alma litera, 2003, p. 83). Jis primena, kad kultūra tapo iracionali, virto preke, o tai labai svarbu.

       Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi neseniai pasakė: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

       Jeanas Baudrillardas: ,,Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė.“ (,,Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 7).

       Lietuvoje Boguslavas Gruževskis labai apibendrinančiai pastebėjo: ,,Jeigu mūsų mažėja, o mes esame ištikimi tam tikroms vertybėms – sąžiningumui, tikėjimui vienas kitu ar rūpinimusi savo žeme – suvoksime, kad tos vertybės nebėra efektyvios. Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali būti būtent vertybinio praradimo išraiška.“ (,,15 min“, 2011-03-04, p. 8). Grįžtame prie pirminio gyvenimo humanistinio klausimo – prasmės.

       Kokia buvo mūsų judėjimo prieš 20 metų judėjimo kryptis ir pretenzijos? Ką reiškė mūsų užmačios tapti šiaurės Atėnais (laikraštis ,,Šiaurės Atėnai“)? Kas apie tai kalba ir liko? Vietoj laikraščio ,,Tarybinis mokytojas“ 1989 m. gimė ,,Tėvynės šviesa“, bet 1992 m. tyliai tapo bešviesiu ir neaiškiu ,,Dialogu“. Vietoj žurnalo ,,Tarybinė mokykla“ (1945-1989 m. ) atsirado ,,Tautinė mokykla“, bet tais pačiais 1992 m. tapo tik ,,Mokykla“, kuri 2000 metais išvis dingo. Visa prapuolė, tik ant lauko pliko jokios savigarbos ir išdidumo neliko. Nepriklausomybės metais Vilniaus universitete panaikinta Lietuvos istorijos katedra, mokyklose neliko atskiro Lietuvos istorijos kurso. Ministro G. Steponavičiaus rūpesčiu projektuojami užsienio universitetų steigimai Lietuvoje, dėstymas anglų kalba, lietuvių dėstytojų ,,nusiurbimas“, lietuvių universitetų likvidavimas. Toliau bus aukštųjų mokyklų privatizavimas, lygiai kaip telekomo, laivyno ir t.t.

 

                                                Liberalizmo pragaištis

       Liberalizmas arba neoliberalizmas, atmetantis idealizmą, atjautą, pagarbą istorijai ir patirčiai, sirenų kalba suokia: vien pinigus uoliai reikia paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu. Iš esmės jie atmeta žmogaus, tautos ir valstybės egzistavimo giluminę žmogiškumo prasmę, kaip bendrų moralinių resursų naudojimą ir tarnauja galingiesiems, turtingiesiems, stambiajam kapitalui, vadinamajai laisvajai rinkai, kurių siekis – pelnas, turtas, paminantis tūkstantmetę kultūrinę žmonijos dorovinę patirtį. Jiems valstybė asmeniškai yra tik pelningo biznio projektas. Rusų akademikas V. S. Stepin tvirtina: ,,Kultūros komercializacijos stiprėjimas didina jos dehumanizaciją.“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1). Vienaip ar kitaip kultūra teigia etinius humanizmo požiūrius, o šito laisvajai rinkai nereikia, yra netgi kliūtis.

       Pavėluotai ir atsargiai prie idealistinio išsivadavimo kovos ir aukos už laisvę prilipę liberalai apgavo žmones, kuriems ,,Iš pradžių jiems sakyta, kad jie eina paveldėti Pažadėtąją politinės laisvės žemę; juos greitai informavo, kad į tą laisvę įeina laukinė privatizacija, socialinės saugos išdraskymas etc. etc. – ir jie vis dar yra laisvi rinktis, taigi galėtų žengti žingsnį atgal, bet kur tau! Mūsų Rytų Europos didvyriai nepanoro nuvilti savo mentorių iš Vakarų /.../“ (S. Žižek, ,,Opozicija“, 2011-01-05, 12).

       M. B. Piotrovskij, Rusijos akademikas, pastebi: ,,Susikerta paveldo kultūra su pinigų kultūra. Paveldo kultūra preziumuoja, kad kultūros paveldas yra nacionalinė idėja, tautų ir civilizacijų gyvenimo prasmė. Pinigų kultūrai visuomenės raidos prasmė – pinigai. Paveldo kultūrai paveldas yra šventa, o pinigų kultūrai viršpelnis arba, atvirkščiai, pigumas, patogumas, komfortas – visų svarbiausia, o tai ir yra šventa“(,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1).

       Paradoksas: konservatoriai, kurie turėtų būti išimtinai tradicinių kilnių humanistinių ir idealistinių pažiūrų skleidėjai ir įgyvendintojai, Lietuvos švietimą ir kultūrą pavedė tvarkyti liberalų komandai. Dabar, jeigu Lietuvos mokslas, švietimas ir kultūra neduoda greitos grąžos, vadinasi laukia jų išmetimas. Čia etika užima vietą užribyje, asmenybės formavimas suvedamas į Darvino teoriją, kur konkurencijos sąlygomis stipresnis suėda silpnesnį. Ką diegia 20 tūkst. Lietuvos vaikų apmokiusi ,,Lietuvos Junior Achievement“ įstaiga? Stovyklos, seminarai, biznelis maistu, bendrovės medienai, papuošalams, suvenyrams (netgi nelietuviškais ,,Stalita“, ,,Shine“, ,,Gold Angels“ vardais), verslo pagrindų kursai ir panašiai. Diegta dvasia pergudrauti kitą ir išspausti litą. Ir ta jaunystės branda, nežinios erdvė, dvasios jautrumas, kryptingas formavimas tuštuma, godumo troškulio ugdymas ir brukimas, nutylint kilniaširdišką gerumą ir idealizmą, atitvėrimas nuo Lietuvos istorijos, Maironio, Vaižganto dvasios ir pasaulio sukauptos išminties, kaip žmogiškumo pažinimo sąlygos ir bet kokios veiklos pagrindo.

       Tas ugdytas primityvumas liks įbruktas visam gyvenimui, nes nebus suvokimo, reikalo ir noro lygiuotis su gerumu ar glaustis prie išminties. Psichologai mano, kad prasmingesnės būtų asmenybę ugdančios psichologijos, logikos ir filosofijos žinios, o ne naudos ir greitos piniginės sėkmės kultas. Ir tuoj pat, šiandien, nes paskui bus vėlu, nesuprantama ir nereikalinga. Ar tai yra Lietuvos švietimo mokymo ir ugdymo programos dalys, ar tikslinis primityvaus bedvasis žmogaus ugdymas monopolijų poreikiams? Beje, ES šalyse nuogąstaujama dėl augančios analfabetų kartos: kas penktas 15-metis sunkiai skaito ir rašo.

       Primityvumo pamatus klojome patys. Stojant į ES nuo darželinukų iki abiturientų buvo organizuojami ,,balsavimai“ ir kalama: ,,Tėveliai, padovanokite mums Europą!“

Tuo buvo: diegta be jokių sąlygų absoliučiai vien materialistinio gyvenimo siekimybė, vienintelis žmogiškasis prasmingumas, kaip troškulys, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nevisavertiškumo, elgetos, pavargėlio būsenos, ir kad tik išimtinai ten mūsų laukia nemokamų taip reikalingų ir trokštamų gėrybių gausa, įtaigavimas, kad dėl to reikia idealus, savastį užmiršti, besąlygiškai klausyti ir neginčijamai lenktis ,,naujajai tvarkai“. Kartu buvo diegiama senosios kartos idealų, istorijos atminties ir pagarbos sumenkinimas, užmiršimas ir atsisakymas, tai yra medžio be šaknų palikimas, t. y. suteiktas klaikus, išimtinai materialistinio mąstymo imunitetinis skiepas.

       Apibendrinant galima pasakyti, kad į Europą nuėjome (po dviejų dienų balsavimo, intensyvaus Seime įkurto referendumo štabo (kaip būdavo sovietmetyje) darbo, nemokamo alaus dalijimo, ne su savigarbos ir išdidumo vėliava, o tik per skrandį prie nesveiko greitojo modifikuoto maisto bei dvasios stalo su kasvalandiniu aiškinimu, kad pavargęs ir nerangus Europos kūnas bei siela mūsų atžvilgiu trykšta išmintimi, gerumu ir galimybėmis. Nekalbant jau apie sprendimo įstatymines ir konstitucines politines manipuliacijas. Tą dabar ir turime, kai seną ir naują praeitį perėjome ne atvira širdimi, o dumblinomis kojomis be savasties ir išdidumo. Pirmiausia buvo sielos kapituliacija, o toliau veikė atsidavimo automatizmas. Su tokia idėjine paruoštimi dabar lengvai vyksta besąlygiška savanoriška jaunimo evakuacija iš Lietuvos.

       Tarkim liberalai pamaitins, o kas toliau? Be ideologijos, kurią kai kas vertina vidurį tarp filosofijos ir religijos, sunku rikiuoti prasmingus humanistinius rūpesčius, o tuštumos nebūna ir ji šiandien užimta pramogų, ir pasilinksminimų industrijos dvasios ir kūno plėšikų įžūliu luošinančiu siautėjimu.

       Apie globalistų aktyvias ir primetamas užmačias šiandien byloja rėksmingą reakciją į šiuo metu Vengrijos pastangas išlaikyti savo identitetą, istorines ir kultūrines vertybes. Suvereniai valstybei nurodoma, kad ji negali spręsti savaip šeimos klausimų, neleisti konstituciniam teismui spręsti ūkinių klausimų, paleisti į pensiją 274 senojo režimo teisėjų, nustatyti priesaiką centrinio banko vadovui ir kt. Vengrai Briuselį kaltina ksenofobija, nes jis neleidžia vengrams būti ,,kitokiems“, nors tą liberalai ir propaguoja. Briuseliui nepatinka naujoje Vengrijos Konstitucijoje preambulėje konceptualus įrašas: ,,Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius šv. Steponas prieš tūkstantį metų pastatė Vengrijos valstybę ant tvirto pamato ir padarė mūsų šalį krikščioniškosios Europos dalimi.“ (,,Respublika“, 2012-01-13, p. 3). Apie ES šalių demokratijos ir suvereniteto santykį byloja, kad šiuo metu ten prieš šalis vykdomos 951 teisinė procedūra. Masinis nusižengimas ar maištas? ES nurodo, kad transvestitai vertintini kaip politiniai pabėgėliai, o savasties akcentai kaip kitų teisių pažeidimai.

 

                                                 Ambivalentiški judesiai

       Dabar dažnas pasako, kad ne už tokios teisės Lietuvą kovojome, ne tokią svajotą Lietuvą turime. Tačiau paviršutiniškai žiūrint, viskas atrodo savo vietose: skelbiami laisvės kovų metai, vyksta minėjimai, okupacijos tremtiniai, kaliniai, partizanai leidžia atsiminimų knygas, jie patys savo lėšomis stato paminklus ir kryžius pasipriešinimo atminties vietose, jiems nedraudžiama giedoti ir dainuoti iki užkimimo, netgi gauna apdovanojimus, išmoka kuklias pašalpas, o Seime kartą per metus iš garbingos istorinės tribūnos leidžiama pasakoti atsiminimus ir nubraukti ašarą. Ši iliuzinė poza iš šalies paviršutiniškai žiūrint, nuteikia, kad okupacinis ir pookupacinis Lietuvos laikotarpis yra istorinės ir kasdieninės logikos bei teisės rėmuose. Tai lakuotas paviršius.

       Tarytum viskas sklandu ir visi patenkinti, visiems vietos užtenka: ant Žvėryno tilto antrosios okupacijos sovietiniai kariai, sostinės centre – aktyvaus Lietuvos pardavėjo P. Cvirkos paminklas, o prie Švietimo ir mokslo ministerijos – paminklas kolaborantui L. Girai kaip garbės ir išdidumo pavyzdžio rodyklė suverenios Lietuvos jaunuomenės ,,tolerantinės“ dvasios ugdymui. Visoje Lietuvoje daug kolaborantus primenančių lentelių, užrašų, gatvių pavadinimų, netgi paminklų. Apie tai mandagiai nutylima, jeigu kas prasitaria kitaip apie istorijos vertinimą.

       Ar yra įvardinti buvę kadriniai čekistai, stribai, šnipai, išdavikai, kolaborantinis komunistinis partinis ir tarybinis aktyvas, ugningi komjaunuoliai, rinkę žinias, skundę ir įdavinėję, sekę kas ką kalbėjo, galvojo, aiškinosi dėl nubaustų giminių, gyvenusių čia arba užsienyje, pasakojo antitarybinius anekdotus ar ėjo į bažnyčią ir kitaip antiokupaciškai atrodė. Jie nustatinėjo ir sprendė kas negalėjo dirbti tam tikrų darbų, mokytis, turėjo dingti tremtyje ar lageryje? Ar jūs matėte, kad tie kolaborantiniai tuntai 1990 metais ar vėliau būtų tai pripažinę, įvertinę ir apgailestavę, organizuotai surašyti registruose, atsiprašę? O kur dar jų vaikai ir vaikaičiai, tapę direktoriais, teisėjais, prokurorais ir profesoriais! Visiems in corpore buvo atleista be prašymo. Tik nedidelė dalis kolaborantų tapo sąžiningais valstybės kūrėjais. Prisiminkime tik penkerių metų trukmės okupaciją ir denacifikaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur bei palyginkime su 50 metų Lietuvos okupacijos realijų vertinimu ir turimomis pasekmėmis.

       Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris okupacijai bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas. Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės, politinės, teisinės, istorinės, ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos.

       Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas“. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė 2011-01-24, pavyzdžiui, MGB agento-smogiko Markelio Bulatovo 2010-06-11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį visuomenei pateikia tokiu nuasmenintu pavidalu: ,,1952 m. birželio 20 d. akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. /.../ Atpažinti nužudyti banditai. Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas“ ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis“. Kam toks tekstas skirtas ir kokia prasmė? Kieno orumas ir garbė ginama ir saugoma? Iš mūsų atimama istorija: tauta negali žinoti nei didvyrių, nei budelių. Tokia nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos teisinė sąmonė?! Kaip Tarybų Lietuvos teisių gynimas? Tokiu pat principu reikėtų ginti Stalino ir Berijos vardus. Nežinia, ar SS pareigūnų bylos irgi nuasmenintos?

       Teisėjų Taryba 2005-09-09 priima ,,įstatymą“, kad su išnagrinėta byla galima susipažinti tik po apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismo kasacinio verdikto, ir tik ,,turintiems tam pagrįstą ir saugomą interesą.“ Tai reiškia tik archyvinį galimumą, užtikrinant teismo darbo įslaptinimą, uždarumą, visuomenės nušalinimą ir galimybę vertinti tik po daugelio metų. Ir tie patys teismai, garantuodami ir gindami savo teisumą, sprendžia kam galima, o kam negalima. Taip pat pačios teisinės sistemos nustatyta tvarka stengiamasi visuomenei nepateikti tarpinius nuosprendžius ir galutinius nuosprendžius. Uždara, nepriklausoma teisinė institucija dirba savo nuostata ir sau, cosa nostra.

       2007-02-02 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko, Halinos Zaikauskaitės kolegija nagrinėjo ,,Kliugerio“ bylą. Pasiremiant buvusių žinomų KGB aukštų kadrinių darbuotojų Vytauto Karinausko, Rimvydo Vžesniausko ir Andrej Židko liudijimu nustatyta, kad jis nebuvo KGB agentu. Ar gali kitaip liudyti KGB darbuotojas, jeigu iš Maskvos gauna pensiją, nes, priešingu atveju, sulaužytų okupacinio KGB priesaiką ir prarastų pensiją.

 

                                                  Stribinių nuostatų erdvėje

       2010 m. kovo 19 d. pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“ Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo kone pora metų. Padaryta tik katino ašaros. Dokumentas, geriausiu atveju, padėtas į archyvą.

       Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis, ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos ištiesta ranka malonės kaulijimas, nes atitinkamas pareigybines definicijas ir teisgales turintys pareigūnai turi teisę pasverti ir su olimpiniu orumu vienas kitą suprasdami deda bendrą istorinio abejingumo tašką. Ne pasipriešinimo dalyviai ar jų artimieji turi maldauti ir rūpintis pasipriešinimo okupacijai problemų nagrinėjimu, vertinimu ir sprendimu, o Lietuvos valstybės prokuratūra ir teismai, tai yra pareigūnai, kurie už tai gauna algas tų žmonių aukų dėka. Ir tai turėtų būti jų garbės istorinė prievolė, kurios jie kratosi, o ne aukų stumdymas stribinio mentaliteto pagrindu.

       Iš esmės teisės institucijos remiasi okupacinių laikų nusikalstamos KGB organizacijos nelegitimia medžiaga ir tokiais pat okupacinių teismų sprendimais. Svarbiausia, kad kolaborantiškai dabar vertinę archyvinę medžiagą prokurorai ir teisėjai toliau tebedirba. Ir Aukščiausiajame Teisme bei Teisėjų taryboje tvyro stribinės nuotaikos, nes komjaunimo arba kompartijos mokestį mokėję asmenys ar jų palikuonys vertina pasipriešinimo veiksmus ir istorines aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą. Keli pavyzdžiai.

       2000-03-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (Viktoras Aidukas, Alvydas Pikelis ir Pranas Kuconis) dereabilituoja Oną Petrauskaitę, kuri 1947 m. prievartinei pyliavai į paruošų punktą pristatė 27 kg grūdų, o kvitą pateikė 227 kg kiekiui. Už tai ji buvo nubausta 15 metų kalėti su turto konfiskavimu. Dabartinė kolegija nutartyje užrašė, kad ji nubausta ,,už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai“. Taigi, žalą ji padarė ją prievartavusiai okupavusiai valstybei, o pati okupacinės žalos nepatyrė. Beje, Viktoras Aidukas tarybiniu teisėju dirbo 11 metų.

       2001-10-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (Pranas Kuconis, Ona Aldona Budienė, Vytautas Pesliakas) panaikina M. Kunevičiaus, kuris 1946-05-14 buvo LTSR NKVD karinio tribunolo nuteistas 10 metų bausme su turto konfiskavimu, reabilitaciją, nes jis ,,/.../ ,,aprūpindavo vokiečių kariuomenę /.../ būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“ Okupantai vokiečiai grobė patys kiek norėjo, o seniūnas buvo nubaustas, kad buvo tautininkų partijos nariu ir šauliu.

       2001-10-22 Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendyje dėl partizano Alberto Kavaliausko nužudymo budelis išteisinamas. Teisėjai Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius nurodo: ,,Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.“Kadangi buvo nužudytas ne būrys partizanų, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardintas partizanu (,,banditas“).

       2002-05-15 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) minėtą išteisinimą tais pačiais motyvais patvirtino.

       Vilniaus apygardos teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas 2002-06-04 nuosprendžiu išteisina KGB agentus – smogikus, suėmusius partizanus, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Nuosprendžio tekstai:

    ,,...B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“

Suimtas 1952-11-22, nuteistas mirties bausme 1954-02-05                6 lapas

        ,,Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“

Suimtas 1952-10-03, nuteistas mirties bausme 1953-06-18                6-7 lapai

        ,,...pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti.“                                                                                               7 lapas

         Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vytas Milius ir Tomas Šeškauskas 2002-11-20 patvirtina minėtą nuosprendį. Šitaipįteisinama KGB agentų smogikų naikinamoji struktūra ir okupacinio teismo mirties nuosprendžiai. Teisėjų net nepasiteiraujama, jie neliečiami, dirba toliau.

       KGB papulkininkis (tuomet leitenantas) V. Vasiliauskas, kaltinamas dalyvavimu dviejų partizanų – brolių Jono ir Antano Aštrauskų nužudyme 1953-01-02. Čekistas V. Vasiliauskas 2003 metais Kauno apygardos teismo posėdyje drąsiai baudėjus-naikintojus stribus 12 kartų pavadino ,,liaudies gynėjais“, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų vadino ,,teroristais“, kaip įpratęs sovietmečiu, vartojo ,,banditų“, ,,baltaraiščių“ ir ,,žmogžudžių“ sąvokas. Štai jo žodžiai pasakyti teisme: ,,Džiaugiuosi savo deramu poelgiu /.../ laiku nukenksminus piktadarius buvo išgelbėta dešimtys gyvybių“./.../,,Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose.“ Kauno apygardos teisėjai Jurgis Kiškis, Romualdas Lincevičius ir Regina Majauskienė 2004-02-04 nuosprendyje įvertino: ,,Kolegija atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes – charakterizuojami gerai.“Ir atleidžia nuo bausmės atlikimo.

       Aleksandrą Kalesinską, 1918 m. savanorį, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalių kavalierių, 1945 m. nuteistą ir tuoj pat neaiškiomis aplinkybėmis mirusį dar Vilniaus kalėjime, generalinės prokuratūros prokurorė Audronė Žentelienė kaltina, kad jis prie vokiečių, nors ir buvo Birželio 22 d. sukilimo dalyvis, bet buvo ir kaimo seniūnu. Nagrinėjusi bylą Aukščiausiojo Teismo kolegija (Egidijus Bieliūnas, Viktoras Aidukas ir Valerijus Čiučiulka) 2004-03-18 nutartyje rašo: ,,Nuteistasis A. Kalesinskastiek parengtinio tyrimo metu (b. l. 11, 12, 23), tiek karinio tribunolo posėdžio metu(b. l. 59) kaltu prisipažino...“ Ką reiškia gautas čekistinis prisipažinimas?! Taigi, čekistinės valstybės tęstinumas!

       Kauno apygardos teismo teisėjai Antanas Burdulis ir Birutė Bobrel savo sprendimuose dėl partizano dukters teisių iš esmės remiasi okupacinių laikų teisinėmis normomis, tvirtindami, kad tuomet Lietuvos įstatymai ir Konstitucija negaliojo, o sovietinė okupacinė teisė tokios normos nebuvo nustačiusi.

       Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008-02-15 už žmonių trėmimą nuteistam buvusiam stribui ir milicininkui skyrė bausmę: ,,...baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val./.../nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /.../“

Nuosprendyje įrašyta: ,,/.../ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ Kąreiškia,,atitinkamos politinės aplinkybės, kurios vėliau pasikeitusios“?Teisėjas skelbia individualią amnestiją ir dekriminalizuoja okupacinius nusikaltimus.

       Partizano Antano Kraujelio žūties byla vilkinta 11 metų Utenos prokuratūroje. Po dvejų metų varginančio nagrinėjimo byla permetama į Konstitucinį Teismą. Tai mažiausiai dar dvejų metų pauzė.

       Atgimimo lemtingoje pradžioje kultinėje drąsiausioje Algimanto Andreikos byloje budeliui paliktas dar Maskvos tiesiogiai nutrauktos bylos išteisinimas. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teisėja Diana Butrimienė ikiteisminį tyrimą nutraukia. Ir tai 2009-04-29 patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė tokiais motyvais: ,,Z. Bernoto /kaltinamomano intarpas/veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“Tai yra atvira atsikalbinėjimo, stribinio mąstymo teisinimo pasaka. O A. Andreika juk buvo milicininkų sąmoningai žiauriai suluošintas bado akcijoje prie Vilniaus Arkikatedros. Budelis nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkų buvo apgintas ir išteisintas.

       KGB agento kunigo J. Bulkos išdavystės byla tirta 15 metų ir sulaukta jo mirties.

       Čekisto Nachmano Dušanskio byla tirta 12 metų, kol jis 2008 m. mirė.

       KGB agento A. Urbono (,,Žinomas“), išdavusio partizaną A. Ramanauską, byla tiesiogiai piktybiškai vilkinta, esant per 130 išdaviko raštiškų pasipriešinimo dalyvių įskundimų, sustabdyta, kol bus iš Rusijos gauta agento asmens ir darbo byla. Šia sąlyga Rusijai pereinama į fantastiką. LYA yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizanoA. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardija lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime.Sulaukta agento mirties.

       Partizanų vado Adolfo Ramanausko kankinimo ir nužudymo byla tiriama 19 metų, kai byla 2011-12-09 atsidūrė Kauno apygardos teisme, kuomet iš 20 galimų kaltinamųjų liko 2.

 

                                       Patarnavimas Rusijos KGB-FSB 

       Lietuvos Seimo įstatymuRusijos KGB yra pripažinta nusikalstama organizacija, o jos doktrininė ir praktinė perėmėja yra FSB, todėl bendravimas su ja ar patarnavimas jai yra problemiškas. Ir nors Rusija ignoruoja Lietuvos interesus budelio P. Raslano, Sausio 13-osios, Medininkų bylose, Lietuvos institucijos uoliai vykdo visus Rusijos prašymus.

       Lietuvos VSD 2003-06-20 be teismo sprendimo iš čečėnų internetinės svetainės ,,Kavkazcenter“ tik retransliaciją aptarnavusios Lietuvos informacijos technologijų bendrovės ,,Elneta“ paėmė tarnybinę stotį ir nutraukė jos veiklą. Tai buvo padaryta Rusijos FSB reikalavimu nuolankiai leidus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams.

       Pasaulyje pagarsėjęs disidentų persekiojimu ir išimtinai FSB valią vykdantis Maskvos Basmanyj rajono teismo teisėjas A. G. Karpov 2011-03-21 priima nutartį iš Lietuvos bendrovės ,,Elneta“ gauti jos turimus elektroninio pašto duomenis nuo 2002-06-16 iki šios dienos (9 metų!). 2011-06-22 Lietuvos policija, vykdydama generalinės prokuratūros prokuroro Mindaugo Dūdos prašymą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės 2011-06-03 teismo teisėjos Sonatos Raupėnaitės-Lekerauskienės sprendimą įvykdė ,,Elnetos“ bendrovės turimo ,,Kavkazcenter“ pašto informacijos poėmį dėl perdavimo Rusijos FSB. Pagal minėtų pareigūnų mentalitetą ir sprendimą Rusijos FSB Lietuvai yra patikima teisingumą vykdanti institucija.

       2012-01-18 Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje Lietuvos ir Rusijos ekspertai preliminariai suderino Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu. Gal būtų galima ir svarstyti, jeigu tame susitarime nefigūruotų Rusijos FSB.

      Rusijos FSB Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį išduoti. Rusija įtariamąjį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams. Tai atvirai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pakartojo pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu. 2011-09-12 Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl A. Litvinenkos žūties reikalo Rusijos tyrimo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatosnepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę“ (,,Lietuvosrytas“, 2011-09-13, p. 7). Su teisiškai nepatikima struktūra Lietuva, išduodama D. Britanijos principus, bendrauja.

        E. Kusaitės byloje yra Lietuvos aktyvus ir savanoriškas braižas padėti Rusijos FSB kovoti su vadinamuoju čečėnų terorizmu. Kaip tvirtina savo 2008-02-11 rašte VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, jiems žinoma, jog nuo 14 amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis. Deja, dabar jau trečius metus nagrinėjamoje jos byloje nefigūruoja nei vienas čečėnas iš Lietuvos, o tik lietuviai ir pažeidžiantys įstatymus apsimetėliai konvertitai, įskaitant VSD operatyvinius darbuotojus. VSD veikloje jos atžvilgiu – ištisi įstatymų draudžiami provokacijų požymiai.

       2009-10-01Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje vyksta į Rusijos FSB būstinę, asmeniškai įteikia informaciją apie E. Kusaitę (likus 24 dienoms iki jos suėmimo). 2010-01-11 Rusijos FSB atstovas kontradmirolas V. I. Didyk tiesiogiai Lietuvos VSD rašo padėkos raštą už bendradarbiavimą (/.../,,tikimės tolimesnio vaisingobendradarbiavimo.“).Prokuroras J. Laucius 2010-04-01 vyksta į Maskvą perduoti ir ieškoti FSB įkalčių E. Kusaitei. Išduodamos vizos Rusijos FSB pareigūnams atvykti į Lietuvą (praėjus 7 dienoms nuo prokuroro Justo Lauciaus grįžimo iš Maskvos). Tai M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas; J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyvinis darbuotojas; A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas; N. A. Ponamariov – Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas.

       2010-04-07 trys Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos generalinėje prokuratūroje dalyvauja E. Kusaitės apklausoje, neteisėtai, tai draudžiant BPK, kaip neva proceso dalyviai, pasirašo E. Kusaitės apklausos protokolą, kuris buvo naudojamas Maskvos procese terorizmo byloje.

       VSD, užuot pagal Lietuvos Respublikos saugumo departamento įstatymo 81 straipsnį (,,Oficialus įspėjimas asmeniui“) prevenciškai oficialiai tai atlikusi ir teisiškai paaiškinusi sociališkai daug ką nesuprantančiai jaunai merginai, E. Kusaitę apgyvendina savo nusamdytose ir išlaikomose patalpse kartu su savo tarnybos kadrine darbuotoja ir ši su E. Kusaite bendrauja įstatymo draudžiamų atvirų provokacijų požymių pagrindu. Svarbiausia, kad Lietuvos VSD, sudorodama Lietuvos piliete, kaip su patikimu partneriu bendrauja su Rusijos FSB. Tai reiškia D. Britanijos principinį analogiškos praktikos paneigimą.

       Nepamatuotai atrodo plika akimi matomi atviri provokacinių veiksmų požymiai ir leidimai provokuoti. 2009-10-22, t. y. dvi dienos iki E. Kusaitės suėmimo, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nutartimi leidžia anoniminiam liudininkui Nr. 1 (VSD darbuotojai) : ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu atsiliepti vietoje E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaite, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant.“Regimas atviras VSD, prokuratūros ir teismo sandėris.

 

        Apibendrinimas:

       1. Lietuvos politinis elitas visiškai nevertina suvereniteto ir demokratijos prasmės valstybingumui ir tautos išlikimui, nacionaliniam saugumui.

       2. Jis vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų.

       3. Atvirai pakrikusios Vakarų visuomenės moralinės praktikos patirtis, tų šalių intelektualų nuogąstavimas lemtinguose sprendimuose priimami kaip vanduo nuo žąsies.

       4. Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be tautinės kultūros, identiteto akcentų, be tautos kaip suvereno teisių užtikrinimo nuorodų, konkrečių apibrėžtų sprendimų, grėsmių nuostatų ir veikimo išvardijimo.

       5. Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos ateities dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, ne dvasingumo ugdymas, suverenios tautinės valstybės išsaugojimas ir žmogiškosios bei nacionalinės savigarbos ugdymas.

       6. Nemažai VSD pareigūnų, prokurorų ir teisėjų atvirai dirba okupaciniu, stribišku lygmeniu ir visiškai neatsako teisiškai, morališkai ir istoriškai už veikų teisinimo preferencijas kolaborantams ir kaltinimo preferencijas pasipriešinimo dalyviams.

       7. Nei vienas prokuroras savo vadovybės ar teisėjas – Teisėjų tarybos nebuvo teisiškai įvertintas už akivaizdų politinį antivalstybinį, okupacinį, kolaborantinį ir antikonstitucinį pasipriešinimo okupacijai kovų vertinimą ir sprendimą.

       8. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai, atmestinai ir skaudžiai Laisvės istorijai visiškai nepateisinamo išimtinio vilkinimo pagrindu.

       9. VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB.

        Pozicija:

       - suvokiantne krizinę, o katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės išformavimo tendenciją, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties;

       - suprantant, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių įtakoti uzurpuotos valstybinės sistemos tobulinimui dėl užtveriamų visuomenės galimybių protestuoti;

       - matant piliečio nuvertinimą, istorinių nacionalinių interesų ignoravimą, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, didėjantį vadinamojo nacionalizmo niekinimą, liberalizmo palaikymą, valdžios struktūrų biurokratinę savivalę;

       - įvertinanttai, kad nėra galimybės dalykiškai, pilietiškai ir oriai bendrauti su valdžios struktūromis dėl Lietuvos valstybės nunykimo;

       - nenorintsudaryti pagarbos, paramos ir prisitaikymo įvaizdį sistemai,

       pareiškiu:

       už praktinį ir teisinį valstybės pareigūnų nihilizmą ar neveikimą istoriškai besąlygiškai atsako visas aukščiausiasis valdžios elitas, veikiąs be atsakomybės, o tai yra istoriškai nusikalstama;

       praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą.

       Tai nereiškia pasidavimo. Balys Sruoga vokiečių Štuthofo konclageryje žiemą vaikščiodavo be kepurės, kad nereikėtų jos nukelti prieš prižiūrėtojus. Visokeriopai palaikysiu ir remsiu tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Šiandien nenoriu būti pražūties dalininkas ar tylus palaikytojas.

Algirdas Endriukaitis, 2012-01-31

 

                   

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.