Černobylis – kova prieš nematomą ir labai klastingą priešą

       Balandžio 26 d. sukaks 25 metai nuo didelės nelaimės, kuri palietė daugelio valstybių gyventojus, bet labiausiai ukrainiečius, baltarusius, rusus – Černobylio atominės elektrinės 4 reaktoriaus sprogimas. Šiandien jau nerašau, kad tai buvo didžiausia avarija atominių elektrinių veiklos istorijoje. Ne mažesnė branduolinė katastrofa įvyko šiais metais Japonijoje ir kol kas nežinia kuo ji pasibaigs, kokie bus šios katastrofos galutiniai padariniai. Ar nebus jie didesni ir skausmingesni negu Černobylio. 

       Valstybinė komisija, kuri tyrė avarijos priežastis turėjo tris pagrindines versijas: 1) diversija – kažkas prasmuko į reaktoriaus centrinę salę ir padėjo sprogmenis; 2) kita avarijos priežastis – atominės jėgainės konstrukcija ir apsaugos priemonių, t.y. apsauginio skydo virš reaktorių nebūvimas; 3) žmogiškasis faktorius – kalti darbuotojai, kurie prižiūrėjo reaktoriaus darbą. Ši versija tapo oficialia. Pagal šią versiją sukūrtas filmas „Minutė iki avarijos“, kuriame pavaizduoti tos nakties įvykiai.

 

 

       Tačiau yra ir ketvirta avarijos versija – anomaliniai geofiziniai reiškiniai („Černobylio atominės elektrinės katastrofos geofiziniai aspektai“).

     Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos akademikas Vitalijus Starostenka, nesuprato,  kodėl valstybinė komisija neatkreipė dėmesio į tai, jog reaktoriaus viduje rimtų sugriovimų nebuvo - net aliejiniais dažais dažyti paviršiai neapdegė, neprarado spalvos ir nepasidengė pūslėmis. Visiškai kitoks vaizdas buvo patalpoje po reaktoriumi. Ten atraminėje kryžmoje žiojėjo kelios iki 1,7 m skersmens pradegintos skylės. Visos komunikacijos, įskaitant aušinimo vamzdžių mazgus, paprasčiausiai išnyko. Temperatūrai per kelias sekundes šoktelėjus iki 50 tūkstančių laipsnių Celsijaus, išgaravo keramika ir net titanas.

         Patalpoje, buvusioje dar žemiau, mokslininkai vėliau rado sustingusius lavos srautus. Tai, kas ten įvyko, panašėjo į ugnikalnio išsiveržimą - ir tiesiai per reaktorių. 

      Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas V.Vasiljevas mano, kad tai buvo aukštos temperatūros plazma, prasiveržusi į paviršių per žemės plutos lūžius jiems staiga tapus aktyviais. O oro anomalijos, žemės drebėjimai esą buvę viso to pranašai.

       Akademikas I.Janickis tikina, kad įspėjimų apie tai, jog Černobylyje po žeme vyksta aktyvūs procesai, buvo ir anksčiau. 1982 metais dėl jų įvyko avarija pirmajame jėgainės bloke, per kurią išmestos radioaktyviosios medžiagos pasiekė net Pripetės miestą. Aišku, valdžia apie tai nutylėjo, o kaltę suvertė personalui. 

       Tačiau tikra kaltininkė buvo pati jėgainė, pastatyta vietoje, kur persipina keli linijiniai ir du koncentriniai žemės plutos lūžiai. 

         O juk tektoniniai lūžiai yra ir po Visagino AE, nepriklausomai nuo to, jog Energetikos ministerijos pasamdyti užsieniečiai jų nerado. Lietuvos premjerui ir Energetikos ministrui nei tektoniniai lūžiai, nei Ukrainos ir Japonijos pamokos visai nerūpi, jie ir toliau, kaip robotai (užprogramuoti pinigams?), kūria lietuviams šviesią ateitį su radioaktyviomis atliekomis, mokėjimais už milijardinę paskolą ir bomba, kuri, kaip rodo kitų valstybių patirtis, būna, kad sprogsta. Praėjusią savaitę abu džiugiai pareiškė, kad projektas pasistūmėjo. Savaime suprantama, kad šiuo metu, kada kitos valstybės sustabdo savo branduolinės energetikos programas, o kai kurios atsisako atominių elektrinių, branduolinės pramonės produkcijos pasiūla žymiai viršys jos paklausą, todėl sąlygos statyti AE dabar labai palankios. Branduolinė pramonė norės išgyventi ir pati geriausia vieta iškišti savo branduolinį kurą, įrangą yra atsilikusios, korumpuotos ir pilietinės visuomenės neturinčios valstybės. 

       Šiandien galima įvertinti rezultatus, kuriuos sukūrė AE statybos idėja: pačios krizės įkarštyje, „Maximos berniukams“ Kubiliaus valdžia skubiai sumokėjo 680 mln. Lt už akcijas ir dar pridėjo – NDX naudai užstatė visą valstybės turtą, išskyrus Lietuvos ambasadų užsienyje turtą. O kas suskaičiavo, kiek „Maximos berniukai“ pasipelnė keletą metų valdydami jiems perduotą valstybės energetikos ūkio dalį. Normalioje teisinėje valstybėje už tokią aferą tiek Kirkilas, tiek Kubilius ir kiti, prisidėję prie šio nusikaltimo prieš valstybę, būtų teisiami mažiausiai kelių šimtų metų laisvės atėmimo bausme, kadangi valstybės biudžetas „apšvarintas“ ne vienu milijardu litų. Lietuvoje viskas atvirkščiai. 

        Kitas rezultatas – prie Lietuvos sienos gali atsirasti dvi atominės elektrinės. Ir jeigu Baltarusijos norą statyti AE galima paaiškinti (”Kokį žaidimą žaidžia A.Lukašenka?) ir pateisinti, tai Rusijos ketinimas yra nepateisinamas. Nėra jokio ekonominio paaiškinimo tokiam Rusijos sprendimui. Turėdama didelius pigių gamtinių dujų išteklius, ekonominiu požiūriu jai būtų naudingiau statyti elektrines, kuriose elektrai gaminti naudojamos dujos. Akivaizdu, kad AE statyba Kaliningrade yra Rusijos politinis žaidimas.

      Yra ir gerų žinių. Vokietija planuoja įstatymuose įteisinti palaipsnį branduolinės energetikos atsisakymą („VFR įstatymas dėl atominės energetikos atsisakymo bus priimtas birželyje). Kadangi Vokietija Europos Sąjungoje turi didelį politinį svorį, tai galima tikėtis, kad ir ES parlamente alternatyvios energetikos šalininkai ir atominių elektrinių priešininkai netolimoje ateityje gali turėti daugumą. Dar prieš metus retoriškai klausiau, ar neteks tik pastatytos AE uždaryti, pasikeitus ES politikai („Ar Lietuvai reikalinga nauja atominė elektrinė?). Žinoma, Europos Sąjungoje yra ir kita didelė bei įtakinga valstybė – Prancūzija, kuri turės visiškai priešingą tikslą. Ir tai visiškai suprantama, jos politikai atstovaus savo valstybės branduolinę pramonę. 

       Prieš priimdami sprendimus dėl branduolinės energijos naudojimo, nepriklausomai nuo energijos galios dydžio, ar lengvai, be pasipriešinimo leisdami tuos sprendimus priimti, pažiūrėkime režisieriaus Thom‘o Jhonson‘o filmą, prisiminkime Černobylio katastrofą, jos tragiškus padarinius. Praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai nuo avarijos, tačiau karas prieš nematomą priešą tebevyksta ir jis vyks dar daugelį dešimtmečių, nusinešdamas tūkstančius gyvybių ir tūkstančius gyvybių padarydamas gyvomis aukomis, ne tik Ukrainoje, bet ir daugelyje kitų valstybių, į kurias pateko pats pavojingiausias prieš gyvus organizmus ginklas – radiacija.

 

2011-04-21

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.