Kaip užsitarnauti gerą mirtį?

http://78notes.blogspot.com       Liubovė Panova – žinoma aiškiaregė, turinti unikalių gabumų. Ji yra knygų apie kantaktus su aukštesniaisiais pasauliais autorė. Pateikiame medžiagą apie gyvenimą po mirties, kurį Liubovė Panova gavo kontakduodama su angelais sargais.

        

                      Ar egzistuoja gyvenimas po mirties

       Visos pasaulio religijos (krikščionybė, islamas, budizmas, induizmas ir t.t.) tvirtina, kad mūsų žemiškasis gyvenimas tik pasirengimas tam gyvenimui po mirties, kuriame teisieji pateks į rojų, o nusidėjėliai – į pragarą. Beje, tikintys viena ar kita religija sudaro 80% pasaulio gyventojų. Likusieji 20% (ateistai) giliai širdyje tikriausiai taip pat supranta, kad po mirties reikalas nesibaigia amžinu gulėjimu karste po žeme.


                                                             Ką žmogus jaučia prieš mirtį

       Daug žmonių žino, kada ir kaip mirs. Jie visa tai mato sapne, kartais daugelį metų prieš mirtį. Kuo arčiau paskutinė valanda, tuo daugiau žmogus pradeda domėtis pomirtiniu gyvenimu, kapinių, mirties tema tampa jo mėgstamiausiomis.

       Kai kada naktimis jam sapnuojasi jau mirę giminaičiai, draugai. Jie ramina jį, kviečia sekti paskui juos, primena apie kai kuriuos reikalus, kuriuos žmogui reikia padaryti prieš paliekant šį pasaulį.


              Ar tikrai mirštantiems žmonėms pasirodo Mirtis su gaubtu ir dalgiu?

       Daugelis mato Mirties požymius... Po tokio baisaus vaizdinio net labiausiai netikintys pradeda suprasti, kad paskutinė valanda arti. Mirtis gali turėti įvairius pavidalus – senutė, jauna gražuolė, vyras...

       Mirtis skeleto pavidalu, užsidėjusi gaubtą ir su dalgiu nepasirodo niekam. Tai yra tik meninis išsigalvojimas.

 

                                                  Kodėl žmonės miršta

       Atsitiktinių mirčių nebūna. Kada ir kokiu būdu mirs žmogus sprendžiama Danguje.

       Ir iki tol, kol neišmušė mirties valanda, žmogus yra nemirtingas. Galima kiek nori rizikuoti gyvybe: kristi iš dešimto aukšto, patekti po automobilio ratais, nuodytis, kartis, skandintis, tačiau jeigu ne likimas, tai ne likimas.

       Žinomi milijonai atvejų, kai žmogus likdavo gyvas esant pačioms neįtikinamiausioms aplinkybėms. Tokiems atvejams net yra patarlė: „Su marškinėliais gimė“.

       Bet jeigu Danguje priimtas sprendimas ir mirties valanda išmušė, tai žmogaus jau niekas negali išgelbėti. Jis miršta, nepaisant visų pastangų ir atsargumo priemonių.
       Žmonėms atrodo, kad Mirčiai vadovauja aklas likimas.Toks jausmas, kad Mirtis savo aukas pasirenka atsitiktinai. Jauni ir sveiki išeina iš gyvenimo pirmi, o seni ir ligoti gyvena, atrodo, ištisą amžinybę. Protingi, geri žmonės tragiškai žūsta pačiame jėgų žydėjime, o niekšai, nusikaltėliai ir žudikai gyvena sveiki iki gilios senatvės.

       Bet kurią minutę žmogaus kelią gali nutraukti koks nors atsitiktinumas. Kulka, peilis, ant galvos nukritusi plyta, liga, stichinė nelaimė, automobilio avarija, nervinis pergyvenimas, kritimas... Viskas gali tapti žmogaus mirties priežastimi ir niekas nuo jos neapdraustas.
       Iš tiesų nieko atsitiktinio nėra. Viskas griežtai kontroliuojama. Kiekvienas žmogus iš gyvenimo išeina tą momentą, kurį jis pats užsitarnavo. Ir jeigu visiems kitiems jo mirties atrodo per ankstyva, kvaila, klaidinga – tai nieko nereiškia.


                                           Kas nustato žmogaus mirties datą? 

       Tai sprendžia Aukščiausias teismas.

       Jis vyksta prieš žmogaus mirtį, o ne po jos, kaip mano daugelis pasaulio religijų.

       Aukščiausias teismas sprendžia – gyventi žmogui toliau ar jam atėjo laikas palikti žemiškąją buveinę. Ten nustatomas tikslus laikas, kada žmogus turi iš gyvenimo išeiti. Mirties valanda gali ateiti arba po kelių sekundžių po Teismo sprendimo, arba po kelių dienų.

       Aukščiausias teismas renka, kokiu būdu žmogus mirs ir kokia bus jo mirtis.

       Ir svarbiausia, nusprendžiama: kur žmogus po mirties pateks – į Rojų arba į Pragarą.

       Dabar tarp žmonių vyrauja nuomonė, kad atseit kažkur Danguje yra Likimo knyga, kurioje nustatyta, kas ir kada turi mirti. Tai yra kiekvienam žmogui nuo gimimo nustatytas gyvenimo terminas.

        Iš tiesų tai yra ne taip. Savo mirtį kiekvienas žmogus „užsidirba“ tik pats. Aukščiausias teismas nenustato iš aukščiau žmogaus mirties datos, o tik apibendrina jo gyvenimą.

 

                                           Kur ir kaip vyksta Aukščiausias teismas 

       Aukščiausią teismą praeina visi žmonės, gyvenantys žemėje. Absoliučiai visi – carai ir skurdžiai, šventieji ir žudikai, kūdikiai ir seni žmonės, tikintys ir netikintys... Išimčių nėra niekam.

       Visus teisia pagal vieną įstatymą – krikščionis ir musulmonus, budistus ir ateistus, turtingus ir neturtingus, žymius ir vargšus. Taisyklės visiems vienodos, ir jos nesikeičia milijonus metų. Šiuolaikinius žmones teisia lygiai taip pat, kaip teisė Adomą ir Ievą. 

 

                                                           Kas dalyvauja Teisme

       Dalyvauja pats žmogus, jo angelas sargas, jo artimų žmonių sielos (gyvos ir mirusios) ir vienas iš Dangaus angelų.

       Teisiamasis visus juos mato įprastuose žmogiškuose pavidaluose. Įskaitant ir angelus.

       Žmogus stebi viską, kas vyksta, kaip įprastame, realiame gyvenime.

       Vienoje pusėje yra angelai ir mirę žmonės. Kitoje pusėje – gyvi giminės ir artimieji. Teisiamasis stovi tarp gyvųjų. Prieš jį sėdi angelai ir mirę žmonės.

       Teismo patalpų yra daugybė ir visos jos skirtingos. Yra erdvesnės, šventiškesnės, iškilmingesnės salės, užpildytos šviesa. O yra niūrūs, griežti, slegiantys rūsiai.

       Kiekvieną žmogų teisia toje patalpoje, kurios jis vertas. 


                                                          Teismo procedūra

       Pačiame centre sėdi Dangaus angelas.

       Jis žmogui paskelbia: „Viskas. Mes priėmėme sprendimą. Tu privalai palikti žemę. Pažiūrėkime, kaip tu gyvenai...“

       Po šių žodžių angelai rodo žmogui visus įvykius ne tik iš savo pusės, bet ir jį supančių žmonių akimis.

       Jam paaiškėja, kas ir kaip iš tiesų buvo nusiteikęs jo atžvilgiu: kas jį mylėjo, kas nekentė, kas padėjo, kas apgaudinėjo.

       Jis mato visus savo poelgius – gerus ir blogus. Jam į daugelį dalykų atsiveria akys.

       Be to, angelai žmogui rodo ne tik jo padarytas klaidas, bet ir praleistas galimybes. Jis gali pamatyti, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas, jeigu jis būtų pasielgęs teisingai, o ne kitaip. Ir atvirkščiai, gali pamatyti, kokių pavojų jam pavyko išvengti. 

 

                                                                                 Sprendimas

       Pragyventas gyvenimas vertinamas pagal šią sistemą: ant vienos svarstyklių lėkštės dedami visi geri ir vertingi darbai, kuriuos žmogus atliko, ant kitos lėkštės – vis blogi, kuriuos jis sukūrė. Ir lygina.

       Vertinimo skalė labai didelė. Priklausomai nuo „svarstyklių“ parodymo žmogus gali patekti arba į vieną iš septynių Rojaus lygių, arba į vieną iš septynių Pragaro lygių. Ir Rojuje, ir Pragare yra ir geriausi, ir blogiausi lygiai. Rojaus blogiausias lygis geresnis už geriausią Pragaro lygį.

      Mažiausios prabos auksas vis tik daug vertingesnis už pirmarūšį purvą.


                                                     Kas yra gėris ir blogis

       Gėriuipriskiriami visi poelgiai, kurie atlikti veikiant tokiems jausmams, kaip meilė, draugystė, garbė, pagarba, užuojauta ir tt.

       Blogis – tai veikos, kurias sukėlė neapykanta, godumas, garbės troškimas, pavydas, žiaurumas ir t.t.
       Norint įvertinti bet kurį poelgį, reikia pažiūrėti kokiais jausmais žmogus vadovavosi.

       Įprastame gyvenime žmonės dažnai stengiasi savo ydas užmaskuoti dorybe. Pavyzdžiui, savo artimiesiems duoda pinigų ne dėl to, kad nori jiems padėti, o dėl to, kad pasigirtų savo turtais, savo tuštybės pataikavimui, nori pasidaryti sau reklamą. Arba, tarkime, mergina tekėdama „iš meilės“, iš tiesų svajoja apie vyro pinigus. Tai yra jos poelgį sukėlė ne meilė, bet savanaudiškumas.
       Aukščiausiame teisme visų poelgių tikrieji motyvai matomi aiškiai. Paslėpti nieko neįmanoma.
       Teisme iš žmogaus nereikalauja jokių pasiaiškinimų, pasiteisinimų arba įrodymų. Jam paprasčiausiai rodo, kaip tai iš tiesų buvo. Visas jo mintis, visus jo slaptus norus. Ir jis vėl iš naujo išgyvena visus jausmus – džiaugsmą, skausmą, liūdesį, meilę, skausmą, laimę...

 

                                                         Sunkiausios nuodėmės

       Sunkiausioms nuodėmėms priskiriamos:

       - savižudybė;

       - nužudymas;

       - išdavystė;

       - vagystė.

       Be to, nuodėmės sunkumas priklauso nuo aplinkybių.

       Vienas dalykas, kai žmogus nužudė, gindamas save, savo šeimą. Ir visai kita, jeigu nužudymas buvo įvykdytas dėl turtinės naudos.

       Kiekvienas žmogus, kiekvienas jo poelgis vertinamas griežtai individualiai. Skirtingai nuo žemiškojo baudžiamojo teismo Aukščiausiame teisme negalima papirkti teisėjo, liudytojų arba dar ko nors.
       Žmogų į Dangų paiima iškart po Aukščiausių jėgų sprendimo. Bet Aukščiausios jėgos sprendimo gali nevykdyti kelias valandas arba keletą metų. Tam, kad, pavyzdžiui, šią teisę užsitarnavęs žmogus žemėje galėtų atsisveikinti su visais artimaisiais, pabaigti reikalus. Pavyzdžiui, žmogus auklėja mažus vaikus arba slaugo sergančius tėvus, ir jo mirtis paliktų juos sunkioje padėtyje.

       Tiems artimiesiems ir pažįstamiems, su kuriais mirštantis negali asmeniškai atsisveikinti, jis pasirodo sapne. Jie mato keistą, nerimą keliantį sapną. Ir tik praėjus tam tikram laikui šie giminės sužino liūdną žinią.

       Kai kada mirties valandą nutolina daugeliui metų. Iki kito Aukščiausių jėgų sprendimo. Vis dėl to tokių Aukščiausių jėgų sprendimų žmogaus gyvenime gali būti daugiausia trys. Po pirmų dviejų sprendimas nevykdomas, o trečią kartą pasiima galutinai.


                                                               Kas yra mirtis?

       Mirtis – tai žmogaus perėjimas iš žemės pasaulio į dangaus.

       Žmogaus perėjimas iš vieno pasaulio į kitą griežtai kontroliuojami. Iš tikrųjų numirti ne taip paprasta. Net savižudžiai ne visai savižudybės bandymais pasiekia savo tikslą.

       Mirti be angelų leidimo neįmanoma. Tie patys savižudžiai gali nusižudyti tik tada, kai Aukščiausios jėgos duoda tam „sutikimą“.
 

                                                Kas vyksta nuo mirties momento

       Palaipsniui žmogus nebejaučia fizinio skausmo. Prasiseda visiška ramybė ir susitaikymas. Žmogus mato savo negyvą kūną iš šalies. Jis žiūri, kaip aplink jį verkia žmonės, girdi jų balsus, stebi gydytojus, kurie bando atgaivinti jo kūną. Kai miręs žmogus bando pakalbėti su gyvais, jis pamato, kad jo niekas nemato ir negirdi. Kai jis bando paliesti gyvus žmones, tai jo rankos laisvai praeina per jų kūnus, nesutikdamos jokių kliūčių.
       Po tam tikro laiko siela patenka į Dangų. Tai vyksta keliais būdais. Kiekvienas išeina tokiu keliu, kokio nusipelnė. Prie teisiųjų žmonių nusileidžia ryškios šviesos stulpas, ir jų sielos pakyla į viršų. Tai geriausias būdas.
       Blogiausias – tai kai žmogus su baisiu triukšmu lekia siauru juodu vamzdžiu, kurio gale šviečiasi ryški šviesa. Kiti variantai yra tarp šių dviejų polių. Kai kada žmogus eina tamsiu tuneliu, kai kada alėja, kai kada kyla laiptais kažkur į viršų.

       Galiausiai siela patenka į Aukščiausią teismą. Kūnas tuo metu guli be jokių gyvybės ženklų, širdis neplaka, kvėpavimo nėra.

       Jeigu žmogui paskelbia nuosprendį ir jis patenka arba į Rojų, arba Pragarą, tai jo kūnas galutinai numiršta. Jis atšąla, sustingsta, ant jo atsiranfa lavondėmės, jis pradeda pūti ir po kurio laiko pradeda irti.


                                                       Kas yra klinikinė mirtis

       Manoma, kad klinikinė mirtis atsiranda dėl trumpalaikio širdies sustojimo. Tai yra širdis neatlaikė, sutreikavo ir žmogus atsirado ties mirties slenksčiu. Todėl, norėdami sugrąžinti žmogų į gyvenimą, pirmiausia pradeda masažuoti širdį.

       Iš tiesų viskas ne taip.
       Klinikinė mirtis – tai tas atvejis, kai Aukščiausios jėgos priima sprendimą: ar toliau žmogui gyventi ar mirti. Jeigu žmogui palieka gyvenimą, tai jis gyvena. O širdies sustojimas – tai jau pasekmė, antrinis faktorius. Be to, širdis gali būti 100% sveika, bet ji vistiek sustos. Todėl, kad siela palieka kūną. Ar sugrįš žmogus į gyvenimą priklauso ne nuo gydytojų pastangų, kurie daro širdies masažą. Tai priklauso Aukščiausių jėgų sprendimo.


                                                  Kam reikalinga klinikinė mirtis

       Po klinikinės mirties žmonės visai kitaip žvelgia į pasaulį. Jie įsitikina, kad pomirtinis gyvenimas yra, jie nustoja bijoti savo mirties, tampa geresniais, žmogiškesniais...

       Beje, tame ir yra klinikinės mirties prasmė. Tai labai stipri priemonė, kurią naudoja angelai, siekdami žmogaus gyvenimą nukreipti tinkama tėkme.
 

                                      Gerą vietą aname pasaulyje reikia užsitarnauti

       Atkreipkite dėmesį į frazę: „Jis išsirūpino sau tą vietą“. Ką tai reiškia?

       Faktas, kad geros vietos Dangaus pasaulyje visada užimtos. Tai Pragare vietų pakankamai. O norint patekti į Rojų, reikia labai pasistengti.

       Kiekvienas žmogus, gyvenantis žemėje, turi kažką, kuris rūpinasi juo Danguje. Tai pats artimiausias pagal sielą žmogus, kuris mirė anksčiau. Juo gali būti vyras, žmona, tėvas, motina, giminaitis, draugas. Giminystė pagal sielą daug svarbiau už kraujo giminystę.
       Savo ruožtu, kiekvienam iš mūsų po mirties pasiūlys pasiimti tą, kurį jis norėtų pasiimti su savimi į Dangų. Pasiimti galima tik vieną. Kaip taisyklė, pasirinkimas krenta ant mylimiausio žmogaus. Ne veltui daugelis pasakų apie įsimylėjėlius baigiasi taip: „Gyveno jie ilgai ir laimingai, ir mirė tą pačią dieną“. Iš tikrųjų mirė vienas ir su savimi pasiėmė kitą.
       Kai kada su savimi pasiimti mylimo žmogaus iškart tą pačią dieną nepavyksta. Antram į Dangų išeiti leidžia tik praėjus tam tikram laikui. Todėl labai dažnai būna taip. Gyvena du žmonės ilgai ir laimingai. Po to, vienas, pavyzdžiui, vyras, miršta. Palaidojusi vyrą, žmona sielvartauja, praranda susidomėjimą gyvenimu, smarkiai „pasiduoda“, ugnelės akyse užgęsta. Ir po kelių mėnesių ji išeina paskui vyrą į aną pasaulį.
       Žmonės sako: „Nepernešė išsiskyrimo kartėlio, netektis ją pribaigė...“ Iš tiesų miręs vyras pasiėmė ją su savimi. Visus tuos keletą mėnesių jis ten, Dnguje, rūpinosi dėl jos, siekė, kad jai leistų palikti žemę. Kartais tokio leidimo angelai neduoda daug metų. Dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai žmogus dėl kurio rūpinamasi Danguje, dar ne visus darbus pabaigė žemėje.


                                              Ilgas gyvenimas dovana ar bausmė?

       Tai priklauso nuo aplinkybių. Jeigu žmogus mirė anksti, tai visai nereiškia, kad jis dėl kažko nusikalto ir jam dėl to neleido ilgiau pagyventi. Ilga vieniša senatvė sukelia daugiau kančių nei džiaugsmo.

       Žmogus žemėje turi pragyventi devynis gyvenimus, po mirties persikeldamas iš vieno kūno į kitą. Tik po to jo sielą perveda į kitą lygį. Bet tuos devynis gyvenimus žmogus turi pragyventi ne bet kaip, o prasmingai. Prasmė yra tokia: žmogus pastoviai turi spręsti įvairius uždavinius, kuriuos jam iškelia gyvenimas.
       Vieni žmonės sėkmingai susidoroja su ta sąlyga ir visiškai išsprendžia visą problemų ciklą – šeima, vaikai, darbas, meilė, draugystė... Tokie žmonės gyvena laimingai ir miršta laiku, apsupti savo artimųjų ir draugų. Kiti pridaro klaidų ir juos baudžia – arba labai ilga vieniša senatve, arba ankstyva mirtimi pačiame jėgų žydėjime.
       Kai miršta iki 7 metų vaikas, tai pirmiausia yra bausmė tėvams. Vadinasi, jie užsitarnavo tokį skausmą. Pačiam vaikui ankstyva mirtis – tai atlygis. Todėl, kad jam užskaitomas vienas gyvenimas. Nesvarbu koks tu mirei – suaugęs ir vaikas, laikoma, kad gyvenimas vis tiek pragyventas. Kuo greičiau siela pragyvens devynis gyvenimus, tuo geriau. Vadinasi, ji anksčiau pereis į kitą lygį, į kitą pasaulį, kuris daug įdomesnis, lengvesnis ir geresnis negu pas mus žemėje.
       Ten Danguje vertina ne tik pragyventų gyvenimų kiekybę, bet ir jų kokybę. Vaikas iki septynerių metų laikomas visiškai be nuodėmės, švariu, kaip angelas. Mirę kūdikiai, po Aukščiausio teismo automatiškai patenka į Rojų. Suaugusiems situacija yra kitokia. Suaugusio žmogaus ankstyva mirtis – tai arba Dievo malonė, arba Dievo bausmė.

Šaltinis: „Interesnaja gazeta. Magija ir mistika“, Nr.9, 2012 m.

2012-07-03

Komentarai

nusisneka aplamai viskas

nusisneka aplamai viskas netiesa. viskas nuo palinkybiu priklauso. ka pasirinksi. tiap ir nukeliasi.. isisaiskinau visa aplinka. to paties dievo malones paglaba itariu nes niekada niekam nesu nieko blogo padares nei net pagalvojes.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.