Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Neramumai Šiaurės Afrikoje ir sueigų Šota Rustavelio, Lyhnų aikštėse obalsis. Nevienadiktatūrinis establišmentas

 

http://commons.wikimedia.org         Kas ir kodėl  nutylima?

        Paskutiniais mėnesiais labai daug kalbama apie įvykius Tunise, Egipte, Bachreine, Jemene, Libijoje, Sirijoje, Jordanijoje. Egipto sostinės Kairo Tahriro  aikštės įvykiai  pasaulyje dar bus ilgai aptarinėjami ir karts nuo karto bus prie jų grįžtama.

       1989-aisiais, na ir vėliau  pasaulis kalbėjo, ir dabar dar labai dažnai mini balandžio 9-osios kruvinuosius įvykius Gruzijos sostinės Tbilisio Šota Rustavelio prospekto aikštėje. Tik  labai mažai kas težino pagrindines šių įvykių tikrąsias priežastis. Skelbiama tai, kas palanku establišmentui.

     Pats pirmasis Lietuvoje objektyviausiai paskelbęs 1989 metų balandžio 9-osios įvykių Rustavelio prospekte priežastį buvo tuometinės „Komjaunimo tiesos“ korespondentas  Zurabas Džavachišvilis. Štai ką jisai rašė iškart po šių įvykių, 1989 m. balandžio 11 d., „Komjaunimo tiesos“ Nr.70 (11225) : „Neramumų priežastimi iš pradžių buvo Abchazijos ATSR kreipimąsis į RTFSR ir Gruzijos  TSR dėl sąjunginės respublikos statuso suteikimo. Gruzijos spauda rašė apie incidentus tarp abchazų ir gruzinų. Po šių įvykių Tbilisyje prasidėjo mitingai ir piketai. Žmonės, daugiausia studentai ir moksleiviai, protestavo prieš Abchazijos ketinimą išstoti iš Gruzijos sudėties. Tačiau atsiradusieji tarp mitinguojančių „Gruzijos išvadavimo tautinio judėjimo“ lyderiai pakreipė įvykių eigą kita kryptimi. Balandžio 6 dieną didelis mitingas prasidėjo prie Vyriausybės rūmų. Susirinkusieji į mitingą reikalavo išstojimo iš TSRS, Gruzijos Laikinosios vyriausybės sudarymo, skandavo antitarybinius ir antirusiškus šūkius, grasino susidoroti su visais komunistais.“ Beje, tai patvirtina tuometinio Gruzijos KP CK pirmojo sekretoriaus Džiumber Patiašvili 1989 m. balandžio 7 d. telegrama į CK KPSS, kurią I-ame SSRS deputatų suvažiavime paviešino Anatolijus Lukjanovas. O joje buvo rašoma štai kas : „Paskutiniu metu padėtis respublikoje  itin paaštrėjo. Praktiškai tampa nekontroliuojama. Tai įvyko dėl kovo 18-ąją Abchazijos ASSR Lychnų kaime sueigoje iškelto klausimo dėl autonominės respublikos išėjimo iš Gruzijos SSR. Deja įvykiai išėjo už nurodyto klausimo ribų... .  Neleisti sąjunginėms ir respublikų masinės informacijos priemonėms skelbti publikacijas, kurios komplikuotų situaciją“.

      O štai ką šiuo klausimu savo prisiminimuose apie 1989 metus rašo kitas „Komjaunimo tiesos“ korespondentas Artūras Zuokas : „Tuometinio Abchazijos ir Gruzijos konflikto atveju žurnalistas iš Lietuvos neišvengiamai turėjo atsidurti gana dviprasmiškoje situacijoje. Mat 1989 metais mūsų žurnalistika anaiptol nebuvo nešališka. Net, priešingai, Atgimimo laikotarpiu manyta, kad žurnalisto patriotiškumas ir pilietiškumas pasireiškia atvirai stojant ginti tiesos, be abejo, vienos tiesos, ir tuomet visai negalvota, kad reikėtų laikytis dabar įsigalėjusio principo atskirti faktą nuo nuomonės. Kilus Gruzijos ir Abchazijos konfliktui, Sąjūdžio Lietuva buvo nusiteikusi palaikyti gruzinus. Gruzijoje kilo tautinio išsilaisvinimo iš sovietų imperijos banga ir, natūralu, kad V.Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis palaikė tos šalies Liaudies frontą, kurio vienas lyderių buvo Z.Gamsachurdija. Atrodė, kad Abchazija, siekdama autonomijos nuo Gruzijos, tik griauna vieningą tautų, kovojančių su sovietiniu imperializmu, frontą. Daug kas Lietuvoje netgi manė, kad Abchazijos separatizmas — KGB darbas. Toks požiūris politiškai turbūt buvo kažkiek pagrįstas. Tačiau savo akimis karinius konfliktus regintis žurnalistas neretai gali įsitikinti, kaip išankstinės vertinimų schemos subliūkšta, susidūrus su konkrečia karo realybe. Būnant Abchazijoje visai neatrodė, kad abchazai stengiasi padėti imperinėms jėgoms išsaugoti Sovietų Sąjungą ir todėl pakėlė ginklą prieš jiems artimą gruzinų tautą. Jie tiesiog siekė išsaugoti savo tautinį identitetą ir buvo linkę geriau pasirinkti autonominį statusą Rusijos negu Gruzijos sudėtyje. Sužinojau, kad nesantaika tarp šių Užkaukazės tautų turi labai gilias istorines šaknis, tik sovietinė imperija jėga slopindama bet kokius tautinius jausmus ilgus dešimtmečius neleido viešai prasiveržti Abchazijos-Gruzijos konfliktui. Artėjant Sovietų Sąjungos griūčiai Abchazijoje bene anksčiausiai atsivėrė giluminiai konfliktai, kurie XX amžiaus pabaigoje ir sukelia pačius žiauriausius pilietinius karus: krikščionybės ir islamo priešprieša (abchazai — musulmonai, o gruzinai — stačiatikiai), kurią dar sustiprinta istorinis kaimyninių tautų nepasitikėjimas viena kita“.

       Šių metų sausio 19-ąją, cituodamas dalį Lietuvos užsienio reikalų ministro, ESBO pirmininko p. Audroniaus Ažubalio 2011 m. sausio 13 d. kalbos ESBO Nuolatinėje taryboje (Vienoje) dėl viešumo skaidrumo ir užsitęsusių konfliktų sprendimo, Ženevos diskusijose kreipiausi į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovą ESBO užsitęsusiems konfliktams spręsti p. Giedrių Čekuolį, pagrindinių nacionalinių leidinių vadovus ir pateikiau daug informatyvios medžiagos, kuri nuo Lietuvos piliečių slepiama, ar, kad jiems ir valdžioje esantiesiems nepakenkti, nuo šios informacijos jie tiesiog saugomi . Kai kas su tuo teiginiu, aišku, nesutiks. Sakys, kad nesąmonė. Jiems patarčiau, tuomet, įsisąmoninti buvusio Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Benjamin Disraeli (1804-1881) ištartus ir iki šiol nenuneigtus žodžius: „Pasaulis yra valdomas visai kitų asmenybių, negu įsivaizduoja užkulisių nežiną žmonės“. Pakeisti įsisenėjusias ir iš šalies sąmoningai ar nesąmoningai primestas  pažiūras nėra taip pat lengva, kaip ir prisipažinti klydus. Užtat ir būna sunkiausia ne atrasti tiesą, bet pažiūrėti jai į akis. Beje dar turėtumėme turėti omenyje ir tai, kad vienas gi iš pagrindinių vienadiktatūrinio pasaulio kūrėjų tikslų – priversti likusiuosius politikuoti jų establišmento kontroliuojamoje hipnozės įtakoje.

      1980-1997 metais Vilniaus universiteto Baltistikos katedroje darbavęsis  Dr. Letas Palmaitis, hebrajų, arabų, aramėjų, gruzinų, svanų kalbų specialistas lietuviškajai spaudai 2006-aisiais apie globalią politiką yra išsireiškęs taip : „JAV sutiko su Stalino įvesta tautų gradacija, nes nepriklausomybės teisė buvo pripažinta tik stalininėms „sąjunginėms respublikoms“. Iš tikrųjų kuri respublika sąjunginė, o kuri autonominė, sprendė komunistų valdžia pagal lojalumą ir patikimumą. JAV skuba užsitikrinti placdarmą būsimai neišvengiamai konfrontacijai su stiprėjančia Kinija ir planingai „nukerta“ nuo Rusijos jos satelitus. Ukraina ir Gruzija jau „nukirstos“. Neutralių valstybių nelieka ir neliks todėl, kad visų ekonomika yra susijusi. Mūsų laikais, kada tradicinės valstybės naikinamos ir vietoj jų atsiranda naujos – transkontinentinių korporacijų pavidalu, valstybė praranda tautos išlikimo užtikrintojos funkciją. Lietuva, kaip valstybinė struktūra, yra visiškai bejėgė jau todėl, kad yra integruota į Naujosios Pasaulio Tvarkos srautą. NATO, kaip ir ES, be abejo, yra įtrauktos į globalistinę politiką. Mums NATO yra svarbi, tačiau neturėtume NATO nei idealizuoti, nei absoliutizuoti. Šiuo metu reikalinga ir tiek. Gintaras Beresnevičius taip pat suformulavo įdomią mintį, kad mūsų laikų imperijoms neturint aiškiai apibrėžtų sienų, Lietuva jau patekusi iš karto ir į „Amerikos Imperiją” (t.y. į NATO) politiškai, ir į „Rusijos Imperiją” ekonomiškai, bet kad tai anaiptol netrukdą Lietuvai vykdyti savo imperinės politikos. G. Beresnevičius savo knygoje "Imperijos darymas" originaliai ir įtikinamai išplėtoja tai, kad Lietuva, "atkurdama" savo didžiąją kunigaikštystę, turi tinkamai apskaičiuoti politinės retorikos ir turimų išteklių santykį. Jai taip pat reikia įvertinti, kaip toks LDK "atkūrimas" buvusiose SSRS teritorijose gali paveikti Rusijos ir Lietuvos santykius bei Rusijos įtaką Lietuvos politikai.

      2003 m. spalio 20 d. Maskvoje įsteigto Tarptautinio Eurazijos Sąjūdžio (TES) pirmininkas – A.Duginas yra net užsiminęs apie NATO idėją sudaryti tarp Vakarų ir Rusijos „sanitarinį kordoną” iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos (Juodosios ir Baltijos jūrų federaciją)“.

       Viešai Baltijos – Juodosios jūros ruožo idėją, 10 metų prieš įsisteigiant TES, iškėlė ir tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, žiūr. Politinių tekstų (1992-1994) ir atsiminimų knygą „Kryžkelė“, 141 puslapį : „Patogi forma – prieš metus NVS kontekste sudaryta Rusijos, Kazachstano, Armėnijos ir trijų Vidurinės Azijos šalių kolektyvinio saugumo sutartis. Alternatyva ir atsvara jai būtų ekonominio ir politinio bendradarbiavimo ruožas : Baltija – Juodoji jūra“.

 

      Iš Rustavelio ir Lyhnų aikščių  į  Ženevą

      Pirmąsyk tarpininkaujant ir ESBO Lietuvos atstovui Giedriui Čekuoliui š.m. kovo 3-4 dienomis Ženevoje įvyko Gruzijos – Abchazijos – Pietų Osetijos diskusijų 15 raundas. Jame be kita ko buvo svarstoma 2010 m. birželio 8 d. straipsnyje Ilgas kelias link nepriklausomybės paminėta 1991 m. vasario 1 d. Gruzijos nepriklausomų energetikų sąjungos paskelbta Pietų Osetijos Leninogorsko rajono gamtinių dujų blokada, tačiau ir vėl nerezultatyviai. Šis klausimas nukeltas į 16-ąjį raundą, kuris numatytas 2011 metų birželio 6-7 dienomis.

      ESBO pirmininkas Audronius Ažubalis ruošdamasis diskusijoms Ženevoje, vasario pradžioje lankydamasis Maskvoje susitiko ne tik su kolega Rusijoje, tačiau ir su Andrejaus Sacharovo centro bei kitų žmogaus teises ginančių organizacijų aktyvistais. Jis ragino rusų pilietinės visuomenės atstovus tęsti aktyvią veiklą padedant ESBO narėms laikytis ESBO žmogaus teisių standartų.

 

       Andrejus  Sacharovas : už Lietuvą ir Abchaziją  ne imperijos sudėtyje

      ESBO pirmininko A.Ažubalio susitikimas su Andrejaus Sacharovo centro atstovais prieš eilinį Abchazijos – Gruzijos  diskusijų Ženevoje raundą vertintinas ypač pozityviai. Andrejus Sacharovas nebuvo abejingas nei Lietuvai nei Abchazijai. Už tai matyt, jo vardu pavadintos aikštės tiek Vilniuje, tiek ir Suchumyje. 1970-aisiais A. Sacharovas  įsteigia komitetą žmogaus teisėms ir politinių teismo bylų aukoms ginti. Į jo ginamųjų akiratį patenka lietuviai Simas Kudirka, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Nijolė Sadūnaitė,  Petras Plumpa,  Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Gintautas Iešmantas,  Boleslovas Lizūnas, Vytautas Karaliūnas,Algirdas Mirauskas, Juozas Gražys, Liudas Žukauskas, Virgilijus Jaugelis, Mindaugas Tamonis, Stasė Lukšaitė ir kt. 1979-aisiais Andrejus Sacharovas pasirašo Lietuvos Laisvės Lygos rugpjūčio 23 dieną parengtą 45 pabaltiečių memorandumą, adresuotą TSRS, VFR, VDR, šalių, pasirašiusių Atlanto chartiją vyriausybėms, SNO Generaliniam sekretoriui P.Kurtui Valdhaimui. Šiame memorandume teigiama : „Nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti; jį galima pažeisti ar atstatyti. 1919 metais Leninas pripažino de facto atsiskyrusių nuo Rusijos imperijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos egzistavimą. Tačiau po 19 metų Stalinas ir Hitleris pasikėsino į šių valstybių nepriklausomybę“.

      Abchazijos valstybės, tiesa tik įvardytos, kaip sovietinės socialistinės, įkūrimui po Sovietinės valdžios 1921 m. kovo 4 d. joje įdiegimo, Leninas taip pat neprieštaravo. Po keleto savaičių, 1921 m. kovo 31 d. Abchazija pasiskelbia Sovietine Socialistine Respublika. Kai kas iškart bandys neigti ar išvis menkinti tuometinį Lenino vaidmenį. Tačiau į tai gal pažiūrėkim šiek tiek neįprastu rakursu: kas galėtų paneigti, kad  Abchazijos valstybingumas buvo pasiektas ir iš dalies pripažintas dėka asmens, kurio atėjimą į valdžią lėmė JAV ir Vokietijos establišmentas, o tai reiškia, kad buvo jų ir įtakojamas. Sunku paneigti, kad ir lietuvių konspirologo Viliaus Bražėno teiginius: „Nei Maskvos, nei Pekino komunistinė hierarchija nebuvo savarankiškos. Atrodo, rusų anarchistas Bakuninas jau anuomet žinojo „iš kur kojos dygsta“ komunizmui, kai tvirtino: „Komunizmas stovi viena koja revoliucijoj, kita koja banke“. Tai, be abejo, žinojo ir Trockis, kuris iš Niujorko į Rusiją vežė ne tik būrį revoliucionierių, bet ir 20 mln. dolerių auksu, parūpintu didžturčio Jacob Shiff, kurio finansiniai partneriai Vokietijoje aprūpino „kelionpinigiais“ Leniną. Trockį iš Niujorko, o Leniną iš Frankfurto Vokietijoje finansavo ir Paul Warburg firma. Tad apmulkinti ar „idealistiniai“ komunistėliai iš darbo žmonių ar studentų yra tik „patrankų maistas“, tik prieš kapitalistus nuolat burnojančios marionetės – lėlės, šokdinamos tarptautinių didžturčių ir gudragalvių. Komunizmas, iš ekonominio taško žiūrint, yra paprasčiausias visuotinis valstybinis monopolizmas. Monopolis yra kiekvieno nesąžiningo, gobšaus, viešoje rinkoje konkurencijos atlaikyti nenorinčio ar nesugebančio pramonininko svajonė“.

         1991 metų liepos 3 dieną Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje svarstant klausimą dėl Slovėnijos pripažinimo ir V.Landsbergis gan pagarbiai atsiliepė apie tuometinę Lenino politiką tautų apsisprendimo klausimu. Šiame posėdyje jo žodžiai buvo tokie : „Kai kurie tada sukūrė valstybes, bet visa tai vyko įgyvendinant ir Vilsono, ir Lenino paskelbtą tautų apsisprendimo teisę. Tada ji buvo labai aiškus pagrindas šitų valstybių susikūrimui arba atsikūrimui. Man atrodo, kad čia nėra vengtinas dalykas. Padėtis neanalogiška, bet analogija su mūsų 1918 metais yra. Tada mes kūrėm arba atkūrėm valstybę pagal tautos apsisprendimą, ką dabar daro Slovėnija“.

     Panašią situaciją, kokią dabar pergyvena Abchazija, Lietuva patyrė 1918-aisiais tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo  ir kai 1920-aisiais Lietuvą pripažino Sovietų Rusija.

      Lietuvos atsiplėšimas nuo Sovietų imperijos neatitiko pasaulio galingųjų planų. 1918-ųjų balandžio 26 d. Amerikos lietuviai Nepriklausomybės aktą pateikė JAV Valstybės departamentui,  prašydami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet Amerika tada pripažino ne Lietuvos, o A.Kolčiako vadovaujamą Rusijos vyriausybę, palikdama Lietuvą anos Rusijos sudėtyje. Kai dvidešimtaisiais metais Lietuvos nepriklausomybę pripažino Sovietų Rusija, Amerikos prezidentas Vudras Vilsonas taip įsiuto, jog uždraudė lietuviams išvykti iš Amerikos į jau nepriklausomą Lietuvą, nurodė pavaldiniams nepriimti iš lietuvių oficialių prašymų pripažinti valstybės nepriklausomybę, ir tik 1922 metų liepos 28 dieną Vašingtonas pagaliau pripažino Lietuvos vyriausybę - taigi Lietuvos vyriausybę, bet ne Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę. D. Britanijos ir ypač Prancūzijos diplomatai piktai sureagavo į JAV pripažinimą, kuris tikrai maišė jų kortas.

        Buvo ir Lietuvių tautos veteranų Jono Mačiulio (Maironio), Petro Vileišio, Jono Jablonskio 1923 m kovo 30 d. viešas  pasiskundimas pasaulio tautoms dėl Didžiųjų valstybių - Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos – Ambasadorių Konferencijos 1923 kovo 14 dienos akto, nustačiusio Lietuvai sienas ryšium su Vilniaus netektimi. Štai keletas sakinių iš šio pasiskundimo: „Mus pirmuosius įžeidė tie, kurių rankose yra šiuo tarpu galybė. Pasaulio Tautos, budėkite! Teisėtumo ir teisingumo principų laužymas, tiek širdgėlos ir žalos padaręs šiandien Lietuvių Tautai, rytoj tiek pat pikta gali padaryti ir kitoms mažosioms tautoms, kurios yra jau pajutusios noro ir gavusios galėjimo savaimingai plėtotis šalia didžiųjų tautų“.

       Politologė Morta Vidūnaitė tarpukario Sovietų Rusiją (nuo 1922 gruodžio SSRS) įvardija, kaip Lietuvos sąjungininkę Nr.1, nes ji buvo vienintelė Europoje netiesiogiai pripažinusi Vilnių Lietuvai.  O Lietuva kartu su Sovietų Rusija (SSRS) ir Vokietija buvo revizionistinės Europos valstybės, norėjusios pakeisti po Pirmojo pasaulinio karo nustatytas sienas, ir su abiem Lietuva, pasak M. Vidūnaitės, kolaboravo: Vilnių Lietuva 1939 m. rudenį atgavo tik su Sovietų Sąjungos pagalba. „Iki 1940 m. birželio 14 d., kai prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija, tuometinis Lietuvos establišmentas nepadarė nieko, kad kažkokiu būdu tam pasiruoštų“, primtų kokį tai specialų konstitucinį, teisinį Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo tęstinumo aktą įsisiautėjančio Europoje karo akivaizdoje.

       Stalinas Lietuvai, kaip teigiama 1979-ųjų 45 pabaltiečių memorandume buvo gailestingesnis nei Abchazijai ir valstybingumą atėmė po 19 metų. Abchazai 1921 metų kovo pradžioje savo teritorijoje pradėję kurti sovietinį valstybingumą susidūrė su nepalankiai nusiteikusiu Stalinu, kuris tuometinėje Lenino vyriausybėje kuravo nacionalinius klausimus. Kovo 20-ąją Rusijos KP(b) X-ame suvažiavime Stalinas replikavo tuometiniam užsienio reikalų komisarui Čičerinui: „Trečia draugo Čičerino klaida ta, kad labai daug kalba apie tautų apsisprendimą, kuris iš tikrųjų tapo tuščiu lozungu“. Tad į Abchazijos valstybingumą Stalinas su žemiečiais S.Ordžonikidze, F.Macharadze, M.Orachelašvili pradėjo kėsintis praėjus vos keliems mėnesiams – 1921 metų liepos 5 dieną. 1921 m. lapkričio 16 d. staliniečiai priima sprendimą apie netikslingumą pripažinti Abchazijos nepriklausomybę ir nutaria šią šalį sutartiniais pagrindais  prijungti prie Gruzijos. Dar po 10 metų  - 1931 m. vasario 11 d. Stalinas patenkina tuometinio Gruzijos KP pirmojo sekretoriaus Lavrentijaus Berijos prašymą ir panaikina tuometinį lygiavertį su Gruzija Abchazijos statusą ir jį pažemina iki Gruzijos autonominės respublikos. Tuose pačiuose Lyhnuose po savaitės, kaip ir 1989 m. kovo 18 d. kilus abchazų nepasitenkinimo bangai, protestuotojams numalšinti iš Tbilisio atvyko patsai Berija su čekistų baudžiamuoju būriu ir artilerija.

      Abchazijos atsiskyrimo nuo Gruzijos klausimu nevienąsyk pasisakė ir akademikas Andrejus Sacharovas. Štai ką jisai rašo prisiminimų knygos „Gorkyje, Maskvoje ir visur kitur 1989-aisiais“ VI-ame skyriuje „Prieš suvažiavimą“: „Vienaip privalau grįžti atgal ir papasakoti apie mano patirtus įvykius Gruzijoje. Pirmosiomis balandžio dienomis Tbilisyje vyko mitingai, kuriuos iššaukė abchazų reikalavimai Abchaziją atskirti nuo Gruzijos (ir matyt, pereinant į RTFSR sudėtį). Abchazai Abchazijoj dėl įvykdytos „gruzinizacijos“ politikos sudaro mažumą. Abchazai nepatenkinti esama padėtimi ir daugiatūkstantiniame mitinge nuo senovės išgarsintame Abchazijos centre – Lyhnuose pareiškė  savo reikalavimus. Tačiau daugelis gruzinų (mes turėjome galimybę tuo įsitikinti) skaito neleistinu keisti esamą padėtį,  tai ir dėl ekonominių priežasčių bei baiminantis dėl gruzinų daugumos Abchazijoje likimo. Aš labiau pateisinu abchazų poziciją. Man atrodo, kad su ypatingu dėmesiu reikia spręsti mažų tautų problemas – didžiųjų tautų laisvė ir teisės negali būti sprendžiamos mažųjų sąskaita“. O štai  Andrejaus Sacharovo mintys, išreikštos 1989 m. birželio 15 d. teiktame interviu Grigorijui Citriniakui: „O pradėti reikia, pasikartoju, nuo pilno imperinės struktūros demontažo. Tik taip galima išspręsti tautinę problemą mažosiose imperijose, kokiomis ir yra sąjunginės respublikos – pavyzdžiui, Gruzija savo sudėtyje laikanti Abchaziją, Osetiją ir kitus nacionalinius darinius“. Vėl apie abchazų problemą užsimena ir  tai, kad Gruzija yra maža imperija, Andrejus Sacharovas pakartoja ir 1989 m. birželio 29 d. Norvegijos Bergeno miesto auditorijoje. Su juo kartu dalyvavusi žmona Elena Bonner per šį susitikimą norvegams ne tik priminė, kad 1975-aisiais ji Osle priėmė vyrui skirtą premiją, kuomet vyras dalyvavo Vilniuje teisiant disidentus, bet ir pareiškė: „Stalininė sistema, suteikusi galimybę vienoms tautoms engti kitas turi būti pilnai likviduota ir iš karto“. Mini imperinių problemų, kaip tai yra bandę daryti kai kurie Lietuvos politikai nereikia suprimityvinti. Ir esmė ne tuometinės Tbilisio nomenklatūros užgaidose autonomijų sąskaita SSRS Aukščiausioje Taryboje turėti daugiau vietų nei Ukraina.

      1988 metais Europos Parlamentas įsteigė kasmetinę ,,Sacharovo premiją už minties laisvę“. Maždaug gruodžio 10 d. (datą sutapatinamą su Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymu 1948 m.) per oficialų posėdį Strasbūre Europos Parlamentas šią  50 tūkstančių eurų premiją suteikia išskirtinėms asmenybėms ir organizacijoms, kovojančioms prieš netoleranciją, fanatizmą ir priespaudą. Lietuvai Europos parlamente atstovauja 12 narių ir jie taip pat dalyvauja šios premijos skyrimo procesuose. Europarlamentarai V.Landsbergis, L.Donskis, J.Imbrasas  dar dalyvauja Delegacijos ES ir Gruzijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete. Norėtųsi, kad visų gerbiamo Andrejaus Sacharovo aukščiau  išsakytos nuostatos visgi būtų gerbiamos ir jomis vadovaujamąsi tiek Europarlamento darbe, tiek tarpininkaujant Ženevos diskusijose, o taip pat Lietuvos Seime, Vyriausybėje ir ypač Užsienio reikalų ministerijoje.

        Suprantama, kad gal  kai kam kyla ir keblumų. Situaciją gi kiek tai gali komplikuoti, pavyzdžiui iš Gruzijos primti aukščiausieji apdovanojimai, kaip antai – Šv. Georgijaus ordinai Vytautui Landsbergiui, jo ekselencijai Prezidentui Valdui Adamkui, užsienio reikalų eksministrams Petrui Vaitiekūnui ir Vygaudui Ušackui (tiesa V.Ušackui – žemesnio lygio – Garbės ordinas).

 

Morali politika Jugoslavijos tautų atžvilgiu ir nemorali ne savo noru  patekusioms Gruzijon

      Niekam  nekyla abejonių, kad Lietuvos valdžia moraliai elgėsi mažųjų tautų atžvilgiu Jugoslavijoje. Ir patsai V.Landsbergis tai patvirtino 1992 m. rugsėjo 26 d. Sąjūdžio Santaros konferencijoje „Piliečių dorovė – tautos valstybingumo laidas“: „Mes nesvyravom dėl Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimo iš karto. Nors buvo pastabų, samprotavimų, kad susilauksime Jugoslavijos pykčio ir galimų veiksmų prieš mus tarptautinėse organizacijose, kur mums patiems gali būti reikalingas vieningas balsavimas, ir vienas balsas „prieš“ pakenks mūsų pozicijoms. O mes erzinam Jugoslaviją, taip sakant, Belgrado vyriausybę. Bet pasielgėm principingai“.

        Tam 1991 liepos 3 d. porino ir Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris: „Manau, tai - moralės ir ypatingos svarbos klausimas, mažos tautos kova dėl nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas turi atsakyti į agresiją prieš nedidelę tautą, nes mūsų moralinės pozicijos yra tos pačios“.

       Deja Abchazijos atžvilgiu, kurios Aukščiausioji Taryba dar 1990 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Valstybinio suvereniteto deklaraciją ir nutarimą  „Dėl teisinių Abchazijos valstybingumo apsaugos garantijų“ elgiamąsi buvo priešingai. Nutarime dėl garantijų, be kita ko, Abchazijos ASSR Aukščiausioji Taryba pripažino gruzinų tautos neatimamą teisę atkurti Gruzijos valstybingumą, turėtą iki 1921 metų vasario mėnesio, tik nesutiko su tuo, kad būtų neigiama abchazų tautos apsisprendimo teisė. Šio nutarimo 5-u punktu pareiškė, kad Abchazija yra pasiruošusi pradėti su Gruzija derybas dėl tolesnių valstybinių – teisinių tarpusavio santykių.Visa tai tuometinis ir vėliau  valdžion patekęs Gruzijos establišmentas ignoravo. Pasak politologės Mortos Vidūnaitės tokia politika Abchazijosatžvilgiu – paprasčiausiai neišmintinga. Nesugebama įvertinti tarptautinės padėties, nesuvokiama, kad tai ilgas istorinis žaidimas, kad galimybė atgauti šį kraštą yra praktiškai lygios nuliui ir kad su laiku greičiausiai bus įteisintas status quo.

       Deja Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija nuo pat 1990-ųjų rugpjūčio, kai abchazai pripažino gruzinų tautos neatimamą teisę atkurti Gruzijos valstybingumą, turėtą iki 1921 metų vasario mėnesio darė ir tebedaro tas pačias klaidas. Stebint to laikmečio Aukščiausiosios Tarybos stenogramas, galima konstatuoti tai, kad :

- 1991 m. rusėjo 24 d. V.Landsbergis padaro nevienareikšmiškai interpretuotiną tokį pranešimą: „Dideli pokyčiai Sovietų Sąjungoje, kurie vyko ir tebevyksta, prie kurių ir mes nemažai prisidėjome, dar nėra užbaigti, dar nėra įsitvirtinusios naujosios demokratinės struktūros ir jėgos, kurios sudrebino imperiją, sudarė galimybę daugeliui tautų galvoti apie apsisprendimą, apie savo kelio pasirinkimą.Matome, kaip sunku ir kaip sudėtinga yra daug kur realizuoti tą pasirinkimą. Ir Vidurinėje Azijoje, ir Gruzijoje, ir Moldovoje neramu, konfliktinės situacijos, už kurių įvairių krypčių jėgos tose konfliktinėse situacijose nori pakreipti tautų, visuomenių, šalių tolesnę raidą viena ar kita kryptimi. Tikrai dar nepasitraukė iš arenos ir reakcinės, konservatyviosios senosios jėgos, kurios daugiau kaip 70 metų valdė pačią Sovietų Sąjungą, kurių kelios kartos viena po kitos išvystė, ištobulino, sukūrė politinės monopolijos ir represijų sistemą, vadinamą sovietiniu komunizmu, arba bolševizmu. Tai yra didelė jėga, kuri dabar pastūmėta į šalį nuo valdžios vairo, tačiau nieko prieš neturėtų sutelkusi jėgas iš naujo arba kaip nors pakrypus įvykiams, kurie gali būti ir ne visai valdomi, vėl pareikšti savo pretenzijas ar net vėl jėga grobti tą valdžios vairą“;

-1991 m. rugsėjo 26 d. buvo bandyta, kaip įvardijo E.Zingeris priimti nedidelį, trumpą dokumentėlį dėl įvykių Gruzijoje. Tačiau šis klausimas buvo atidėtas;

-1991 m. spalio 10  d. kompleksiškai buvo pradėtas svarstyti Pareiškimas dėl padėties Gruzijoje ir deklaracija dėl Izraelio valstybės pripažinimo, kuris nebuvo priimtas.

      Išvis nesuprantami veiksmai Aukščiausioje Taryboje įsiplėskė 1991 m. gruodžio 20 d., kai Gruzijoje buvo neramumų patsai įkarštis. V.Landsbergis visomis priemonėmis prastūminėjo Gruzijos Stalino nustatytose ribose tarptautinį pripažinimą. Nepaveikė jo nei Česlovo Juršėno argumentacija, kad dėl Gruzijos pripažinimo pasaulyje skiriasi nuostatos, beje ir JAV Valstybės sekretoriaus J.Bakerio. Praignoruota buvo ir į Užsienio reikalų komisijos nuomonę, kurią išdėstė A.Januška, kad Gruzijos pripažinimo klausimą derėtų  atidėti, reiktų išgirsti Užsienio reikalų ministerijos poziciją, o į Gruziją pasiųsti specialią delegaciją artimiau susipažinti su situacija. Neišgirstas liko ir V.P.Andriukaitis, parėmęs deputatus, kėlusius Gruzijos pripažinimo problemos visapusiškos analizės būtinybę, o tol kol nebus žinoma oficiali tarptautinės bendrijos pozicija, Užsienio reikalų ministerijos tyrimų, ekspertizių išvados, atidėti šio klausimo svarstymą. Jis netgi priminė, kad svarstant užsienio valstybių pripažinimo klausimą net nedalyvauja Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Saudargas, kuris yra išvykęs.

       Dėl tokio skuboto Gruzijos pripažinimo po nepilno pusmečio, 1992 m. balandžio 22 d. susitikimo Paryžiuje su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Rolanu Duma, pačiam V.Lansbergiui diplomatiškai priekaištą pareiškia net pats Gruzijos pasiuntinys Prancūzijoje. O jo žodžiai buvo tokie: „Mes nustebinti lengvumo, kuriuo Europa pripažino Gruziją“.

      Galima pamanyti ir taip, kad  po 1991 m. gruodžio 20 d. demaršo pripažįstant Gruziją buvo suabejota šio žingsnio teisingumu, ir skaitant V.Landsbergio knygą „Sunki laisvė 1991 m. ruduo – 1992 m. ruduo“, žiūr. 100 psl. : „Pasaulio visuomenės ir užsienio šalių vyriausybių nuomonė apie Gruziją vis blogėjo, ir galų gale, gruodžio 22, „demokratinės jėgos pradėjo šturmuoti“ vyriausybės rūmus, kuriuose yra prezidentas Z. Gamsachurdija. Dar kartą pakartokime: informacijos turime nepakankamai. ....... Gal mes klystame, gal tikrai Gruzijos demokratinės jėgos kovoja su prezidento Z.Gamsachurdijos diktatūra.“

      1992 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos pripažintai Gruzijos vyriausybei pasiuntus karines pajėgas į Abchaziją ir su šia šalimi pradėjus karą, po dviejų savaičių negalėdamas likti abejingu,  V.Landsbergis galop išsireiškia ir griežčiau: „Politinė sumaištis Gruzijoje kelia nerimą dėl ten tebesitęsiančio smurto, žmonių aukų ir tarptautinės destabilizacijos. Į ginkluotą konfliktą, kurio reikėjo išvengtti, įtraukiamos kitos šalys. Pačioje Gruzijoje neaiški net svarbiausiųjų besivaržančių politinių jėgų pozicija dėl šalies nepriklausomybės ir vientisumo, vis labiau abejotina darosi naujų demokratinių rinkimų perspektyva“.

        Tol kol visus metus tarp Gruzijos ir Abchazijos vyko karas pasaulis nereagavo į daugelį abchazų valdžios ir visuomenės kreipimųsi. Tik, kai pastebėjo, kad Gruzija gėdingai pralaimi, tuomet Abchazijai pasipylė reikalavimai nutraukti puolimą.

       Po šio karo Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių valstybinių - teisinių ryšių, taip situaciją tarp šių dviejų kaimyninių valstybių 1994 m. gegužės 3 d. JT Generalinėje Asamblėjoje  įvertino patsai šios organizacijos Generalinis sekretorius (rezoliucija 8/19947529).

      2006 m. rugpjūčio 9 d. Abchazijos parlamentas prima nutarimą „Dėl  Abchazijos aneksijos, Gruzijos įvykdytos 1918-1921 metais teisinio įvertinimo“ (On legal assessment of the annexation of Abkhazia by Georgia in 1918-1921), kurios tekstą be komentarų pridėdamas ir norėčiau baigti.

 

2011-04-05

 

 

RESOLUTIONOF THE PEOPLE’S ASSEMBLY-PARLIAMENT OF THE REPUBLIC OF ABKHAZIA on legal assessment of the annexation of Abkhazia by Georgia in 1918-1921

The Parliament of the Republic of Abkhazia states that the Historical Note on Legal Assessment of the Annexation of Abkhazia by Georgia in 1918-1921 contains materials approved by the commission established by the Parliament of the Republic of Abkhazia. The materials, based on historical records covering the events of 1918-1921 in Abkhazia and the South Caucasus, suggest several fundamental conclusions regarding the legal assessment of the events and interstate documents adopted during that particular period.

Making the legal assessment of the events of 1918-1921 in Abkhazia, the People’s Assembly of Abkhazia resolves:

1. To take into consideration the Historical Note on Legal Assessment of the Annexation of Abkhazia by Georgia in 1918-1921, covering the events of 1918-1921 in Abkhazia, and regard this document as essential part of the Resolution.

 2. To acknowledge the deployment of Georgian Armed Forces in Abkhazia in May-June 1918 as:

a) act of military expansion and aggression against the sovereign state of Abkhazia and its people;

b) incursion of the armed forces of the neighbor state into the territory of another state;

в) act of illegal intervention and occupation being in violation of the international law.

3. To denounce the Treaty of June 8-11, 1918, between the People’s Assembly of Abkhazia and the Constituent Assembly of Georgia as forced on Abkhazia under the circumstances of occupation and following annexation of Abkhazia by Georgia.

4. To consider that the violent actions of the Government and Armed Forces of Georgia in Abkhazia led to the dissolution of the legitimate authority, People’s Council of Abkhazia, on August 15, 1918, and the total military and political annexation of Abkhazia.

5. To recognize as illegitimate the State institutions established in Abkhazia by Georgian military administration in the course of the occupation of Abkhazia by Georgia in 1918-1921 and to invalidate all documents adopted by the mentioned institutions.

6. To void the Act on the Autonomy of Abkhazia of March 20, 1919, adopted in violation of all previous interstate documents under the pressure of external forces and against the background of occupation and annexation.

7. To denounce the Statute on the Autonomous Government of Abkhazia, unilaterally adopted by the Constituent Assembly of Georgia and aimed at the final annexation of Abkhazia and its integration with Georgia. This document has no legal force as it was adopted in violation of the will of the people of Abkhazia and the international law during the annexation and occupation of the territory of Abkhazia.

8. To recognize as void Article 107 of the Constitution of the Democratic Republic of Georgia of February 21, 1921, announcing the autonomy of Abkhazia, as adopted against the will of the people of Abkhazia during the occupation and annexation of the territory of Abkhazia.

9. To acknowledge that Abkhazia, occupied by Georgia in 1918-1921, maintained its de jure sovereignty and international personality in compliance with the peremptory rule of the international law.

10. To acknowledge that the people of sovereign Abkhazia continued the uncompromising struggle against the Georgian occupants, the annexation and dictatorship of the Georgian Government throughout the occupation period of 1918-1921. The three-year occupation and the annexation of Abkhazia ended after the Georgian invaders were driven out of Abkhazia. A new legitimate government, established in March 1921, was recognized by the people of Abkhazia and the neighbor states, including Georgia. The People’s Assembly – Parliament of the Republic of Abkhazia brings this fact to the notice of the Parliaments and Governments of all states.

N. Ashuba,

Speaker, People’s Assembly of the Republic of Abkhazia

Sukhum, 9 August 2006.

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas