Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Sudužusi „Čilės stebuklo“ vitrina

http://ru.wikipedia.org, Patagonija       Didėjanti socialinė įtampa Čilėje dabar nekelia abejonių net įsitikinusiems neoliberalaus šalies vystymosi modelio šalininkams. Labai išaugo protesto demonstracijų ir akcijų skaičius, kurių leitmotyvu yra siekis nutraukti „rinkos diktatūrą“, kurią Čilės gyventojams primetė karinis Pinočeto režimas.

       Čilės visuomenei reikėjo beveik ketvirčio amžiaus, kad įveiktų tą baimę, kuri jai buvo įdiegta neteisminiais persekiojimais, kankinimais ir fizinėmis likvidacijomis. Pagal „Retigo ataskaitą“ ne mažiau kaip 3000 „kitaip mąstančių“ čiliečių tapo diktatūros aukomis, kuri paskelbė už įstatymų ribų prezidento Salvadoro Aljendės (Salvador Allende)„socialistinį eksperimentą“ ir priėmė „Čikagos berniukų“ ekonominę programą. Totalaus privatizavimo kryptį perėmė demokratiniai Pinočeto įpėdiniai – „Santarvės“ blokas (demokratiniai krikščionys, socialistai), o nuo 2010 metų dešiniųjų konservatyvių partijų „Aljansas“, kurio lyderis multimilijonierius Sebastijanas Pinjera (Sebastián Piñera)buvo išrinktas prezidentu. Elektoratas jį pasirinko daugiausiai dėl to, kad per 20 valdymo metų „Santarvės“ blokas faktiškai nei per žingsnį nenukrypo nuo Pinočeto ir jam artimos „prichvatizatorių“ aplinkos liberalios strategijos.

       Nesitikima, kad karingas neoliberalas Pinjera pakeis kryptį, tačiau rinkėjų siekimas „nubausti“ demagogus, korupcininkus ir politinius persivertėlius iš „Santarvės“ buvo toks masiškas, kad visi jų užkeikimai, jog į valdžią sugrįš „pinočetininkai“ buvo beprasmiški. Internetinėse diskusijose daugelis čiliečių buvo padarę išvadą: blogiau nebus!

     Tuo pačiu Čilės visuomenėje bręsta supratimas, kad atėjo laikas keisti tuos valstybės, visuomenės ir politinės santvarkos gyvenimo aspektus, kurie pagal 1980 metų „Pinočeto konstituciją“ riboja tautos valios pareiškimo, laisvo žodžio ir susirinkimų galimybes. Policinis diktatas niekur nedingo, paprasčiausiai jis mutavo pagal „laiko dvasios reikalavimus“, išmoko liberalų žodyną, sukūrė atvirumo ir demokratijos transformacijos iliuziją.

       Šių metų gegužės 21 d., Pinjero ataskaitos Nacionaliniam kongresui metu visoje šalyje vyko manifestacijos, kuriose dalyvavo ne mažiau kaip 100 tūkst. Čilės gyventojų. Darbininkai, studentai, tarnautojai, profsąjungų aktyvistai, ekologinės ir indėnų organizacijos dalyvavo su šūkiais smerkiančiais „Aljanso“ neoliberalią politiką. Įnirtingus opozicijos protestus iššaukia Pinjero vyriausybės Megaprojekto „HidroAysén“ – 5 HES statybų Patagonijoje planai. Didžiulių teritorijų apsėmimas, sunaikinimas saugomų gamtinių teritorijų, išvijimas vietinių gyventojų – mapučių indėnų – iš apgyvendintų vietovių, visa tai kelia didėjantį piliečių pasipriešinimą, nepasitenkinimą dėl valdžios ir oligarchų, „užsakančių muziką, ekologinės savivalės. Ryžtingai skamba reikalavimai padaryti galą nedarbui, priimti – vietoj „palengvinto“- visavertį Darbo kodeksą, kuris gintų darbuotojų teises ir apribotų darbdavių savivalę. Universitetų ir mokyklų studentai, mokytojai vėl ir vėl reiškia nesutikimą dėl švietimo „šliaužiančios privatizacijos“, besimokančių pavertimo „gyva preke“ pagal atitinkamus verslo „aktualius“ reikalavimus. „Mes reikalaujame lygių galimybių Čilės jaunimui švietimo sferoje, sugrįžimo prie mokymosi įstaigų visiško valstybinio finansavimo, atsisakymo nuo Centrinio universiteto Santjage „dalinio privatizavimo“ projekto!“

       Politologai atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis protesto mobilizacijų vyksta be matomo partijų dalyvavimo. Nepriklausomumas, spontaniškumas, atvirumas, vis didėjantis kolektyvinių interesų gynimo nuoseklumas – toks pasipriešinimo prieš neoliberalų režimą pobūdis valdantį „Aljansą“ stato į aklavietę. Mažas vidinių konfliktų intensyvumas per pastaruosius du dešimtmečius Čilės valdantį elitą pripratino prie komfortiško gyvenimo. Užsienio investicijos be kliūčių patekdavo į šalį, kurioje socialiniai – klasiniai konfliktai buvo atsidūrę mirties taške. Viskas paimta, viskas kontroliuojama, gyventojai tvirtai įsisavinę vartotojiškus idealus. Ir staiga – jums! – vis daugiau nepatenkintų ir „nesisteminių“. Galbūt, veikia „Čaveso Bolivaro emisarai?

       Ši Pinjero ir jo „technokratų ir sėkmingų verslininkų vyriausybės“ versija vertinama rimtai. Sparčiai imamasi priemonių sukurti kompiuterines programas, kuriomis būtų galima kontroliuoti internete politiškai aktyvius piliečius. Vyksta policijos ir kontržvalgybos tarnybų reorganizavimas. Pinočeto laikais visur buvo ieškoma „Maskvos rankos“, dabar darbotvarkėje – „Čaveso ranka“. JAV ambasadorius asmeninių pokalbių su Pinjeru metu šiuos įtarimus pastoviai sustiprina „patikima informacija“. Atidirbta metodika pleištų įkalimui. Pagaliau, Čilės prezidentas ir be viso to daro viską, ką gali, kad žemyne sustabdytų „Čaveso agitatorių“ ekspansiją. Tam - pateikus B.Obamos administracijai – buvo sukurta Ramiojo vandenyno pakrantės valstybių – Meksikos, Kolumbijos, Peru ir Čilės nauja integracinė sąjunga. Bloko narius jungia liberali ekonomika ir politinė orientacija JAV pusėn. Pagal Vašingtono sumąstymą šis blokas turi tapti atsvara „populistinėms“ valstybėms – Venesuelai, Ekvadorui, Bolivijai ir Nikaragvai. Už Pinjeros aktyvumą buvo atsilyginta: Obama Čilę įtraukė į savo neseną kelionių maršrutą po Lotynų Ameriką.

       Čilės valdžios institucijos savo analizėse apie vidaus politinę padėtį neretai nurodo į revoliucinių procesų „neigiamą įtaką“ regione, kaip į augančio nestabilumo Čilėje šaltinį. Tačiau nuolatines studentų demonstracijas, vis labiau masiškėjančius darbininkų ir tarnautojų streikus, indėnų pasipriešinimo suaktyvėjimus (tauta gina savo teises į istorines gyvenamąsias vietas) labai sunku viešai nurašyti kenksmingai Čaveso, Moraleso ar Ortegos veiklai. Išsamiau išnagrinėjus Čilės problemas, lengvai galima atrasti, kad už reklaminės „Ekonominio stebuklo“ vitrinos slepiasi aštrios socialinės problemos.

       Iš 17 mln. Čilės gyventojų 19 % gyvena skurde, konstatuojama „Visuomenės panorama“ ataskaitoje, kurią išplatino Kooperacijos ir ekonominio vystymo organizacija (OCDE). Rimta, praktiškai neišsprendžiama problema šalies gyventoms yra savo nuosavo būsto įgyjimas. „Liaudies namų“ statybos programa buvo gėdinga. Iš pradžių buvo „nailono namai“ – taip juos pavadino dėl to, kad sienos praleidžia vandenį: net esant silpnam lietui jas reikia padengti plastiku, kitaip – potvynis! Vėliau Čilės gėda tapo namai – nykštukai, kurių bendras plotas šeimai 15 kv.m... Tie namai ir butai, kuriuos už naftos dolerius stato Čavesas paprastiems venesueliečiams (plotas ne amžiau kaip 74 kv.m.), palyginus su „nailono trobelėmis“ atrodo, kaip rūmai. Nenorėdamas patikėsi tvirtinimais apie „Bolivaro diktatūros“ griaunantį poveikį neturtingų Čilės gyventojų protams.

       Efektyviai veikiančios sveikatos apsaugos sistemos nebuvimas – tai dar vienas žeminantis „Čilės stebuklo“ faktorius. Sirgti Čilėje nuostolinga. Chirurginės intervencijos poreikis gresia vidutinės statistinės šeimos sužlugimu. Todėl daugelis čiliečių gydosi savarankiškai. Arba, jeigu turi šiek tiek santaupų, važiuoja į Kubą – kartu pailsėti ir pasigydyti. Išreklamuota Čilės pensijų sistema nėra visaapimanti  ir patikima. Yra daug machinacijų, sukčiavimo, diskriminavimo ekonomiškai nepasiturinčių piliečių atžvilgiu. Tos valstybės, kurios karščiavimo neoliberalizmu ekstazėje paskubėjo nukopijuoti Čilės „pensijų sistemą“, atsidūrė informacijos spąstuose. Pas čiliečius atrodo, kad „viskas buvo gerai, o pas mus jokios pažangos“, ir prisipažinti tuo gėda. Tarytum pripažinti neįgalumą.  

       Neįtikėtinas delegacijų skaičius iš Rusijos atvykdavo į Čilę susipažinimui su pažangia neoliberalia patirtimi. Jau praėjusio amžiaus 10 – ojo dešimtmečio antroje pusėje buvo aišku, kad „Čilės modelis“ dirba išimtinai pasiturinčio elito interesams darbo jėgos labai didelio išnaudojimo sąskaita. Daugelis pažįstamų čiliečių man skundėsi nuovargio sindromu. Daugelis laikėsi tik naudodami žvalumo tabletes.

       Aš tuo nesistebėjau. Norėdami išlikti paviršiuje, jie turėjo vilkti jungą dviejuose – trijuose darbuose. Tik taip galėdavo išmaitinti savo šeimas, leisti vaikus į prestižines mokyklas, imti kreditus automobiliams ir, žinoma, imituoti sėkmingą ir patenkintą gyvenimą. Todėl, kai aš iš mūsų tėvynainių - oligarchinio raugo „progresyvistų“ girdėdavau apie reikalingumą įvesti 60 – ies valandų darbo savaitę, man būdavo nejauku. Dramatiška savižudžių statistika Čilėje – tūkstančiai „nevykėlių“ neįsirašė į sistemą, įklimpo į skolas, iššvaistė valstybės pinigus, pateko į finansinį nusikaltimą – ar verta dainuoti žlugusiam „Čilės stebuklui?

       Oficialios visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad 65 % Čilės gyventojų nepritaria vyriausybės politikai sveikatos apsaugos srityje, 64 % kritikuoja valdžią, kad nėra naujų darbo vietų kūrimo rezultatų, 63 % nepatenkinti mokesčių politika. Reikia pasakyti, kad patys Čilės gyventojai praregėjo labai pavėluotai. Kai tave kiekvieną dieną įtikinėja, kad tu esi sėkmingos valstybės, „Pietų Amerikos ekonomikos tigro“ atstovas, ir turi teisę iš aukšto žiūrėti į kitų žemynų gyventojus, - sunku sugrįžti į rūsčią tikrovę.

 

Nil‘as Nikandrov‘as, 2011-06-19

http://www.fondsk.ru

 

 

 

Susiję:

Šokiruojanti tiesa

 

Komentarai

Kas penktas Lietuvos

Kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena skurde.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas