Varšuvoje kuriamas Baltarusijos demokratinės opozicijos ir baltarusių opozicionierių paramos fondo informacinias centras. Jo užduotis – lenkų „Solidarumo“ patirties skleidimas. Ten pat, į Varšuvą, perkeltas televizijos kanalas „Belsat“, kurio 90% biudžeto sudaro lenkų pinigai, ir kurio programą žiūri apie 800 tūkst. baltarusių. Iš Varšuvos transliuojamas Europos radijas Baltarusijai. Prie Balstogės (prie Baltarusijos sienos) laidas transliuoja „Radio Racyja“, ten pat veikia Pilietinio mokymo centras „Lenkija – Baltarusija“, Krokuvoje dirba diskusijų klubas „Laisva Baltarusija“...

       Sąrašą galima tęsti, tačiau ir taip aišku, kad Lenkija sugrįžo prie tradicinės strategijos – agresyviai skverbtis į Baltarusijos žemes. Taip buvo ir tolimais 1920 – ais metais. Tada priekyje buvo Bulako – Bulachovičiaus baudėjų gaujos, šiandien tie patys uždaviniai sprendžiami panaudojant palydovinę televiziją ir skaitmenines technologijas.

       Kai kurioms lenkų valdžios priemonėms, kurios nukreiptos Baltarusijos opozicijos palaikymui, suteikiamas nesavanaudiškos paramos atspalvis. Pavyzdžiui, Katovicuose organizuotas naudotos biuro technikos rinkimas Baltarusijos žmogaus teisių centrui „Vesna“, iniciatyvos organizatoriai „Laisva Baltarusija“, „Šlionsko (Silezijos)projektas“ ir Europos parlamento deputatas Marekas Migalskis. Prie Lenkijos ambasados Minske daugelį metų veikia Lenkijos institutas, aktyviai dirbantis ne tik su Baltarusijos lenkais, bet ir su Baltarusijos inteligentija. Naujas Lenkijos ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Lešekas Šerepka, dar iki atvažiuojant į Minską, pradėjo ruoštis Lenkijos istorinio instituto atidarymui Minske, kuris jau suteikia pagalbą Baltarusijos istorikams „ištaisant“ požiūrį į Žečpospolitos praeitį (1). Baltarusijos teritorijoje veikia 8 lenkų visuomeninės organizacijos. Stambiausios iš jų – Visuomeninis susivienijimas „Lenkų sąjunga Baltarusijoje“ – turi 75 pirmines organizacijas ir 17 Lenkų namų. Ir nors formaliai visos šios organizacijos patenka į Baltarusijos jurisdikciją, tačiau jų veikla koordinuojama iš Lenkijos ambasados.

       Daugelis gerai žinomų dabartinių Baltarusijos opozicijos atstovų yra lenkų kilmės, pradedant nuo Stanislovo Šuškevičiaus, pasirašiusio Belovežo sutartį dėl TSRS likvidavimo ir vėliau vadovavusio provakarietiškai partijai – Baltarusijos socialdemokratų partijai "Gromada", ir baigiant daug jaunesniais - Aleksandru Milinkevičiumi ir Jaroslavu Romančiku. Tame yra tam tikras dėsningumas – Baltarusijos lenkai, lyginant su kitomis etninėmis mažumomis, visada yra aktyvesni opozicijoje. Yra dar vienas dėsningumas: Baltarusijos politikų, kurie yra lenkų kilmės, ir lenkų visuomeninių organizacijų aktyvumas išauga, kai Baltarusijos vadovybė sieka integracijos su Rusija, ir nutruksta, kai tarp Minsko ir Maskvos prasideda trintis.

       Lenkų opozicija Baltarusijoje visiškai įsirašo į istorinę Rusijos ir Lenkijos priešpriešą. Šiuo atžvilgiu prolenkiškos opozicijos ir jos įtakoje esančių Baltarusijos nacionalistų „Baltarusijos projektas“ yra analogiškas „Ukrainos projektui“, kurio principai buvo sukurti Londone dar XX amžiaus 30 – ais metais. Kalbama apie Ukrainos ir Baltarusijos atskyrimą nuo Rusijos ir baltarusių, kaip ir ukrainiečių, supriešinimą su rusais. Svarbiausia –  neleisti trijų rytų slavų valstybių – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos susivienijimui. Baltarusijos nacionalistai tame tiksle veikia, kaip tradicinės lenkų rusofobijos palaikytojai.

       Svarbų vaidmenį koordinuojant lenkų organizacijų ir Baltarusijos nacionalistų veiklą Baltarusijos teritorijoje vaidina Vatikanas. Katalikiškos, antirusiškos propagandos galimybės dar išaugs, jeigu bus pasirašytas dabar svarstomas konkordatas tarp Baltarusijos ir Vatikano.

       Paprastai lenkų užsienio politikos iniciatyvos iš anksto aprobuojamos Vašingtone, o „Baltarusijos kryptis“ – Vašingtono ir Varšuvos bendros veiklos laukas. 2011 m. birželio mėn. Varšuvoje buvo atidarytas Vokietijos Džordžo Maršalo fondo, esančio JAV (German Marshall Fund of the United States), Biuras. Varšuvos Biuro direktoriumi tapo Amerikos profesorius, kuris yra lenkų kilmės, Edrius Michta, Vidurio ir Rytų Europos saugumo ekspertas. Biuro uždaviniai yra „transatlantinio bendradarbiavimo klausimų, Centrinės Europos ir jos rytinių kaimynų problemų analizė ir tyrimas, panaudojant tinklinį darbo principą ir glaudų bendradarbiavimą su Fondo būstine ir jo atstovybėmis“. Vokietijos Džordžo Maršalo fondo atidarymas Vokietijoje – tai signalas Berlynui, reiškiantis, kad Vašingtonas netoleruos jokių „daugiavektorinių“ geopolitinių konstrukcijų tokių, kaip Paryžius – Berlynas – Maskva. Pažymėtina, kad Fondo Biuras Varšuvoje, rinkdamas analitinę medžiagą, veiks apeidamas  JAV ambasadą Lenkijoje (2), jis turi visai kitą pavaldumo vertikalę.

       Apie „pasaulio demokratinės bendruomenės“ pastangų koordinavimą padėties destabilizavimui Baltarusijoje praneša Karnegio fondas, kuris rekomenduoja maksimaliai išnaudoti sunkią ekonominę situaciją respublikoje (3). Pabrėžiamas Baltarusijos opozicionierių nesugebėjimas susivienyti į vieningą komandą ir jų netinkamumas būti valstybės vadovų vaidmenyje, kai bus pakeistas A.Lukašenka. Rekomenduojama išplėsti informacinę Vakarų sklaidą visoje teritorijoje, tame tarpe Baltarusijos provincijoje, neapsiriboti darbu tik su sostinės inteligentija (4). Patariama nuo strategiškai reikšmingų akcijų su lozungais „Pakeisim vyriausybę!“ pereiti prie Baltarusijos visuomenei svarbių temų – socialinių problemų, kurių paaštrėjimas yra laikomas pagrindiniu piliečių nepasitenkinimo šaltiniu. Siūloma diegti visų žmogaus teisių „pažeidimų“ stebėjimą ir dokumentavimą, turint tikslą ateityje kaltus patraukti į teismą.

       Esant sąlygoms, kai visos Baltarusijos opozicinės partijos, ir taip jau negausios, neteko savo rinkėjų ir nukrito į marginalų pozicijas, Baltarusijos opozicijos Vakarų kuratoriai dėmesį sukoncentravo į nevyriausybinių organizacijų, kurių Baltarusijoje yra daugiau kaip du su puse tūkstančio (nuo ekologinių iki folkloro ir etnografinių), veiklą. Vykdomas tikslingas kultūrinių programų finansavimas. Tiesioginis pozicijos režimo puolimas nepavyko ir dabar pastatyta ant baltarusių sąmonės keitimo, rusiško komponento iš jos pašalinimo, Vakarų vertybių fetišizavimo. Nesant teisingo informacinio atsakomojo poveikio, šios politikos pasiekimai akivaizdūs. Bet kokiu atveju, už prisijungimą prie Europos Sąjungos dabar pasisako daugiau negu pusė Baltarusijos gyventojų. Tai žymiai daugiau negu Ukrainoje, o juk dar prieš 10 metų, kai už sąjungą su Rusija pasisakė dauguma baltarusių, tai atdrodė neįmanoma. Tendencijos rodikliu gali būti ir baltarusių balsavimo rezultatai paskutiniame Eurovizijos konkurse, kai Gruzija gavo 12 balų, Vokietija – 8 balus, o Rusija tik 4 balus.

       Ar kada nors Rusija savo politikoje Baltarusijos atžvilgiu padarys išvadas? Ir ar galės ką nors priešpastatyti Vakarų ėjimui į Baltarusiją?

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

1) http://www.instpol.by

2) „Obama i Michta w Polsce czyli łupki i powrót do strategicznych relacji” (“Ekran” 21 czerwca 2011)

3) „The Day After Lukashenka” Matthew Rojansky Carnegie Endowment June,9 2001

4) Тen pat

Vladislav‘as Gulevič‘ius, Igor‘is Zelenkovski‘s, 2011-06-26

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Lenkijos ir JAV geopolitinis balansas

Kova už laisvą Baltarusiją arba vienos provokacijos istorija

Kaip daromos revoliucijos