Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Apie susidorojimą su D.Strosu-Kanu

http://www.finchannel.com        Iškart po to, kai žlugo Niujorko „byla“ prieš Dominiką Strosą –Kaną ir jis laimėjęs turėjo grįžti į Paryžių, buvo pradėtas elinis smogiamosios informacinės operacijos etapas, nukreiptas prieš šį politiką. Liepos 8 d. Paryžiaus prokuratūra pagal prancūzų rašytojos Tristanos Banon ieškinį prieš Dominiką Strosą –Kaną pradėjo ikiteisminį tyrimą, pranešė radijo stotis France Info. T.Banon, po Niujorko kambarinės, taip pat Strosą –Kaną apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Anot jos, incidentas įvyko 2002 metais (!!!) Paryžiuje, kai rašytoja iš TVF vadovo ėmė interviu. Senaties terminas tokioms byloms yra 10 metų ir Banon bylos atveju jis nėra pasibaigęs.

       Situacijos fantasmagoriškumas verčia išsakyti tam tikras hipotezes dėl „seksualinės politinės“ bylos motyvų.

       Šiandien daugelis neabejoja, kad Strosą- Kaną „pakišo“. Egzistuoja hipotezė, kad sprendimas dėl TVF direktoriaus suėmimo, kuris JAV teisėsaugos institucijų  buvo apkaltintas dėl „kriminalinės seksualinės veikos“, „bandymo išprievartauti“, „neteisėto laisvės atėmimo“ ir t.t. buvo iš anksto paruošta provokacija, nukreipta ne tik prieš perspektyvų kandidatą į Prancūzijos prezidento postą, bet ir prieš „Prieure de Sion“ ordiną, kurio „statytiniu“, specialistų, kurie tyrinėja šiuolaikines slaptas draugijas, nuomone, D.Strosas – Kanas, atseit, buvo...

                                                                           ***

       Trumpai rekonstruosime įvykių seką. Gegužės 14 d. Niujorko policija suėmė D.Strosą –Kaną kaltindama seksualinio pobūdžio nusikaltimo padarymu. Strosas – Kanas, būdamas komandiruotėje Niujorke, buvo sulaikytas Air France kompanijos lėktuve, būvusiame Džono Kenedžio tarptautiniame aeruoste, likus 10 minučių iki lėktuvo išskridimo į Paryžių, ir apklausai pristatytas į vieną Manheteno policijos nuovadą.

        Skandalo, su kuriuo buvo susijęs TVF vadovas, smulkmenas specialioje spaudos konferencijoje „spalvingai“ išdėstė Niujorko policijos komisaras Polas Braunis. Anot jo, incidentas įvyko šeštadienį viename iš brangiausių miesto viešbučių Sofitel, kuris yra Manhetene, numeryje, kuriame gyveno Strosas – Kanas. 32 metų kambarinė atėjo sutvarkyti kambario, kuris, kaip jai pranešė, turi būti tusčias. Netikėtai iš vonios išėjęs „visiškai nuogas“ Strosas – Kanas užpuolė moterį, versdamas ją užsiimti seksu. Kambarinė ištrūko iš jo rankų, tačiau iškart palikti kambarį jai nepavyko. Pagal moters parodymus gyventojui pavyko ją įstumti į vonios kambarį, kuriame privertė užsiimti oraliniu seksu.

       Kai išėjo iš kambario, kambarinė apie įvykį pranešė viešbučio administratoriui, kuris iškart iškvietė policiją. Tuo tarpu, kai į įvykio vietą atvyko policininkai, o nukentėjusioji su nedideliais kūno sužeidimais buvo nuvežta į ligoninę, Dominikas Strosas – Kanas suspėjo palikti viešbutį ir išvažiuoti į oro uostą. Pasak policijos, apartamentų aplinka rodė, kad gyventojas išvyko labai skubėdamas – ponas Strosas –Kanas kambaryje paliko net savo mobilų telefoną.

       Po sulaikymo ir apklausos TVF vadovas buvo pasodintas išankstinio suėmimo 5 –policijos nuovadoje, esančioje Niujorko rajone – Harleme, kurios darbuotojai specializuojasi seksualinio pobūdžio nusikaltimų bylų tyrime. Sekmadienį, gegužės 15 d. buvo atlikta atpažinimo procedūra, kurioje nukentėjusioji kambarinė nedvejodama nurodė Strosą – Kaną, o jis pats sutiko atlikti medicininę apžiūrą. Tą pačią dieną jam buvo pateikti oficialūs kaltinimai įvykdžius „kriminalinę seksualinę veiką“, „bandymą išprievartauti“, neteisėtą laisvės atėmimą“ ir kt. – iš viso 7 punktai. Pats Dominikas Strosas – Kanas, pagal advokato pareiškimą, atsisakė prisipažinti kaltu.

       Niujorko skandalas, Dominikui Strosui –Kanui grėsęs atleidimu, kilo pačiu netinkamiausiu momentu – kaip vadovaujamam jo Tarptautiniam valiutos fondui, taip ir pasaulio ekonomikai, kaip visumai. 2007 metų lapkričio mėn., likus keliems mėnesiams iki finansų krizės, Strosas- Kanas užėmęs TVF vadovo postą, parodė, kad yra patyręs vadybininkas. Stebėtojų nuomone, jo ryžtingi ir griežti veiksmai palaikant „problemines“ nacionalines ekonomikas paviršiuje, prisidėjo prie prasidedančio pasaulio ekonomikos sveikimo. TVF vadovas turėjo didelį autoritetą visose Europos valstybėse – kaip gavusiose pagalbą, taip ir suteikiančiose ją.

       Ryšium su skandalu buvo atšauktas planuotas gegužės 15 d. Stroso –Kano susitikimas Berlyne su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir jo dalyvavimas ES valstybių narių finansų ministrų dviejų dienų susitikime Briuselyje (gegužės 16-17 d.). Susitikime Briuselyje buvo planuojama svarstyti klausimus dėl ES ir TVF pastangų koordinavimo sukuriant skubios pagalbos priemonių paketą Graikijai ir Portugalijai. Buvo tikimasi, kad nemažiau kaip trečdalį finansinės pagalbos suteikimo šioms valstybėms priemonių sau prisiims TVF. Dominiko Stroso- Kano suėmimas taip pat reiškė „perkrovimą“ prezidentinėse lenktynėse Prancūzijos prezidento rinkimuose 2012 metais.

       Buvo manoma, kad būsimuosiuose rinkimuose Strosas –Kanas taps socialistų kandidatu ir pagrindiniu dabartinio valstybės vadovo Nikolia Sarkozy varžovu. Nesenos apklausos, kurias atliko iki incidento Niujorke, rodo, kad Strosas –Kanas turėjo įtikinamą rinkėjų paramą, keleta punktų aplenkdamas Prancūzijos dabartinį prezidentą. Pagal sociologinės apklausos rezultatus, jis galėjo prezidentą Sarkozy iš prezidentinių lenktynių pašalinti dar pirmame ture, kadangi galėjo surinkti 26% prieš esamo prezidento 21,5%. Antrame ture Stroso –Kano varžove būtų būvusi Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, kuri pagal apklausų duomenis, šiandien pagal populiarumą lenkia, kaip Sarkozy, taip ir Prancūzijos Socialistinės partijos lyderius, tame tarpe socialistų partijos vadovą Martiną Obrį.

       Nepaisant taip vadinamos Nacionalinio fronto ultra dešiniųjų pozicijos, jo šalininkais tampa vis daugiau prancūzų. Regioniniuose rinkimuose 2010 m. kovo mėn. partija pasiekė reikšmingų pasiekimų, patekdama į antrą balsavimo turą 12 Prancūzijos regionų iš 26. Be to, aktyviausiai Nacionalinį frontą palaikė Viduržemio jūros departamentuose, kur gyvena daugiausiai imigrantų. Reikia pabrėžti, kad Nacionalinis frontas, kaip ir jo lyderė Marine Le Pen, nekelia rasistinių šūkių, o gina imigrantų natūralizaciją asimiliuojant, ypač neigiamai vertina žlugusį „daugiakultūrinį“ integracijos projektą. Partija mano, kad Prancūzijos piliečiais gali tapti bet kurios rasės ir etninės grupės atstovai, su sąlyga, kad jie taps prancūzais dvasia ir kultūra.

       Žano Mari Le Peno 1983 metais iškeltas pagrindinis Nacionalinio fronto šūkis dėl atsisakymo nuo daugiakultūriškumo, ilgą laiką Europoje buvo laikomas „kraštutinių dešiniųjų“ pozicija, neseniai jis pagrindinių Europos valstybių vadovų buvo paskelbtas, kaip pagrindinė Europos politikos kryptis. Apie daugiakultūriškumo žlugimą vienas paskui kitą pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel (2010 m. spalis), Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (2011 m. vasaris), pagaliau, Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy. Paskutinis jau kurį laiką pastebimai „krypsta dešinėn“: 15 tūkst. rumunų čigonų deportavimas  2010 m. liepos mėn.; 2011 m.balandžio mėn. konfliktas su Italijos vyriausybe dėl nekontroliuojamo pabėgėlių srauto iš Tuniso, kurie įvažiavimui į Italiją gavo trumpalaikes Šengeno vizas, ir aplenkdami valstybę, vyksta į Prancūziją.

       Dabar, kokia bebūtų Niujorko skandalo baigtis, Strosas –Kanas patikimai išmestas iš priešrinkiminių lenktynių ir vargu ar galės išvis sugrįžti į politiką. Jį pašalinus iš politikos lauko Prancūzijos dabartinis prezidentas gauna rimtą šanšą antrai kadencijai. Kovoje su savo pagrindine (dabar) priešininke Le Pen, kuri turi didesnį, negu jis, populiarumą tarp prancūzų, Sarkozy bus priverstas kelti dešiniuosius lozungus ir vykdyti ryžtingesnę dešiniąją politiką. 

       Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, būtent, Sarkozy perrinkimas ir Prancūzijos pervedimas į „dešiniuosius bėgius“ tapo pagrindine Stroso –Kano skandalo priežastimi. Tačiau, paimkime jo žodžius, kurie buvo pasakyti balandžio 28 d. susitikime su Liberation žurnalistais, - apie tai, kad kovos dėl Prancūzijos prezidento posto laikotarpiu jis baiminasi tapti skandalo auka, kurį gali sugalvoti politiniai priešininkai, panaudodami bet kurią moterį, „kuri pareikš apie tai, kad buvo išprievartauta automobilių stovėjimo aikštelėje, o už sugalvotą panašią istoriją jai užmokės...“.

                                                                         ***
       Politinis elitas buvo šokiruotas dėl priemonių, pritaikytų prieš įtakingą ir gerbiamą valdininką žiaurumo, nepaisant į amžių (62 metai) ir aukštą TVF vadovo statusą. Po suėmimo Dominiką Strosą- Kaną laikė policijos nuovados Harleme – Niujorko rajonas, kuris tradiciškai laikomas gangsterių tėvyne ir afroamerikiečių kriminalinių grupuočių tvirtove, kameroje. Po to jį, kaip pavojingą nusikaltėlį atsisakė išleisti už užstatą. Teisėja M.Džekson atmetė gynybos siūlymą įnešti 1 mln. užstatą, pasakiusi, kad Strosas –Kanas gali pasislėpti nuo teisingumo. Po to, TVF vadovas buvo perkeltas į „Rikers Island” kalėjimą, kuris yra pagrindinis kalinių ilgo laikymocentras Niujorke ir visada perpildytas. Strosas –Kanas buvo patalpintas į patį mažiausią iš 10 kalėjimų, jame daugiausia laikomi kaliniai sergantys užkrečiamomis ligomis. Naktį iš gegužės 17d. į 18 d. jam buvo paskirta ypatinga apsauga, numatyta potencialiems žmogžudžiams; kas 15 minučių apsauga tikrino kalinio būklę, „dėl viso pikto“.

       Visos šios priemonės, kurios kiekvieną dieną buvo griežtinamos, atrodo, kaip žingsniai, nukreipti į asmenybės psichologinį palaužimą. Įvertinant „purvinas“ bylos aplinkybes  ir kaltinimo punktus, D.Strosas –Kanas paprasčiausiai negalės sugrįžti į politikq. Jam gresia visiška desocializacija. Tai reiškia, kad jis, kaip asmenybė, politikas ir tikriausiai būsimas Prancūzijos prezidentas, kažkam labai stipriai kliudė.

       Laikas tarp skandalingų įvykių pradžios ir Stroso –Kano suėmimo. Kambarinė, pagal jos parodymus, į kambarį įėjo apie 1valandą po vidudienio. O jau 16.40 Strosas –Kanas lėktuve buvo suimtas. Tai yra praėjo mažiau, kaip 4 valandos! Jeigu įvertinti tai, kiek instancijų (policijos inspektorius – policijos komisaras – Niujorko meras – Niujorko prokuroras – Generalinis prokuroras) ir suderinimų turėjo praeiti nuo kambarinės pareiškimo momento iki sprendimo dėl tokio įtakingo, tarptautinio rango asmens suėmimo priėmimo, sprendimas buvo priimtas fantastišku, tiesiog „kosminiu“ greičiu. Be to,kadangi panašius sprendimus priima (arba jiems pritaria) JAV prezidentas, jis turėjo gauti visą eilę suderinimų tarptautiniu lygiu, žinoma, reikalaujančių jau ne trijų su puse valandos laiko.

       Tai galireikšti tik vieną: sprendimas dėl D.Stroso –Kano buvo parengtas iš anksto ir buvo priimamas, matyt, daug aukštesniame lygyje, negu JAV prezidento lygis (netiesiogiai tokios išvados naudai liudija tas faktas, kad likus dienai iki suėmimo apie savo skubų atsistatydinimą pareiškė TVF pirmas pavaduotojas D.Lipskis).

       Ką tai gali reikšti?

                                                                          ***
       D.Strosas –Kanas – Fransua Miterano, kuris, kaip manoma, taip pat buvo „Prieure de Sion“ ordino narys ir Prancūzijai vadovavo dvi 7 metų kadencijas (ilgiau už bet kurį kitą Prancūzijos prezidentą), „statytinis“. Būtent po Miterano išrinkimo 1981 m. prasidėjo Stroso –Kano politinė karjera.

       2011 m. balandžio 3 d. kasmetiniame TVF ir Pasaulio banko susirinkime Dominiko Stroso – Kano konceptali pusantros valandos kalba sukėlė sprogusios bombos efektą. Joje jis griežtai kritikavo Vašingtono politiką, o taip pat kvietė kurti naujus socialinės ir ekonominės politikos principus, kaip pasaulio bendruomenei, taip ir kiekvienai atskirai valstybei. Galima daryti prielaidą, kad TVF vadovas aiškiai leido suprasti Prieure de Sion“ ketinimus vadovauti Europos imperijos išvedimo iš katastrofiškos krizės procesui, stiprinti valstybingumo institutus ir Europą pervesti į kitus bėgius kovai prieš besiartinančią Aziją. Eilės ekspertų nuomone, tai negalėjo patikti, pavyzdžiui, tokiam senam „Prieure de Sion“ konkurentui, kaip „Juodasis internacionalas“. Galima numanyti, kad D.Strosas –Kanas, kaip ryški tarptautinio masto politinė figūra, turinti autoritetą Europoje, be to, perspektyvoje galintis Europos lyderio „antklodę perkelti“ iš Vokietijos į Prancūziją, turėjo būti šiurkščiai, negailestingai ir visam laikui pašalintas. Prasidėjo „Prieure de Sion“ ir kitų viršnacionalinių struktūrų „karas“.

       Atsižvelgiant į priemones, kurios buvo pritaikytos Stroso Kano atžvilgiu, pastebi, kad jų seka veda ne tik į jo psichologinį palaužimą, bet ir į visišką, negrįžtamą desocializaciją. Iš pradžių jis buvo apkaltintas kambarinės –afroamerikietės, vienišos motinos – emigrantės, išauklėjusios 15 –metę dukterį, išprievartavimu. Po to uždarytas į kamerą policijos nuovados Harleme, kur daugiausia laikomi juodaodžiai nusikaltėliai, kurių didžioji dauguma išvis nekenčia baltųjų ir ypač „turtingų baltųjų rasistų, prievartaujančių mūsų seseris“. O po to Strosui –Kanui suduodamas visiškai sugniuždantis smūgis. Paskelbiama, kad nelaiminga kambarinė ŽIV infekuota arba jau serganti AIDS. Strosas –Kanas siunčiamas medicinos apžiūrai, o po to pervedamas į „Rikers Island” kalėjimo bloką, kur laikomi kaliniai sergantys pavojingomis užkrečiamomis ligomis. Tiesiog per valandą Dominikas Strosas –Kanas, Tarptautinio valiutos fondo direktorius, asmeniniame ir socialiniame lygmenyse buvo nuleistas į patį dugną!

       Galiausiai Strosą –Kaną paleidžia už užstatą, iškėlę žeminančias sąlygas. 1 mln. dolerių užstatas, plius raštiškas garantavimas dėl 5 mln. dolerių išmokėjimo tuo atveju, jeigu bus pažeistos paleidimo sąlygos. Strosas –Kanas ištisą parą buvo stebimas vaizdo kameromis, nešiojo elektroninę apyrankę ir jį saugojo ginkluota sargyba. Iš pradžių buvo planuojama, kad TVF vadovas, dabar tapęs „būvusiu“, gyvens bute, esančiame prestižiniame gyvenamųjų namų komplekse Bristol Plaza, kurį dėl jo norėjo išnuomoti jo žmona. Tačiau nuomoti jai atsisakė, kadangi kažkas iš įtakingų gyventojų nepanorėjo, kad netoliese gyventų žmogus, „kaltinamas dėl bandymo išprievartauti“.

       Kaltinimai dėl išprievaratvimo – tai tik išorinė „ostrakizmo“ priežastis Stroso –Kano atžvilgiu. Absoliuti dauguma žmonių jaučia giliai įsišaknijusią atstūmimo reakciją sergančių AIDS arba infekuotų ŽIV žmonių atžvilgiu, kuri lengvai pereina į agresiją. Tokiu būdu, Stroso –Kano diskreditavimo mechanizmas turi „du funkcionalumo sluoksnius“. Vienas sąlygojamas beveik fiziologinio mirtinos užkrečiamos ligos šaltinio atstūmimo, kitas – atstūmimo žmogaus, kuris įvykdė sunkų baudžiamąjį nusikaltimą. Toks dviejų lygių diskreditavimo tipas tolygus pilnai subjekto desocializacijai iki gyvos galvos. Strosą –Kaną, kaip sakoma „užmušė negyvai“.

                                                                            ***

       Viskas, kas įvyko Strosui- Kanui gali būti susiję su jo programine kalba, pasakyta 2011 metų balandžio 3 d. D.Strosas –Kanas pareiškė, kad iki krizės visi buvo įsitikinę, kad supranta, kaip reikia valdyti ekonomines sistemas. Egzistavo „Vašingtono konsensusas“, kuris formavo konkrečias valiutos ir mokesčių politikos taisykles. „Konsensusas“ teigė, kad ekonominis augimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės kontrolės finansų ir ekonomikos sferoje panaikinimo. Tačiau tikrovėje pasirodė, kad maža infliacija, labai laisva ir niekieno nekontroliuojama finansų rinka veda į finansinę ir ekonominę katastrofą. „Vašingtono konsensusas su jo supaprastintu ekonomikos supratimu ir receptais žlugo per pasaulio ekonomikos krizę ir liko užpakaly“, - kategoriškai pareiškė Dominikas Strosas –Kanas.

       „Vašingtono konsensusas“ atsirado 1989 m., kaip ekonomikos politikos taisyklių sąrašas (daugiausia Lotynų Amerikos valstybėms). Šis dokumentas – programa nurodė kelią nuo reguliuojamų autoritarinių režimų ekonomikų į Vakarų tipo liberalų finansų ir ekonomikos modelį. „Konsensuso“ bankrutavimo pripažinimas reiškia liberalaus modelio bankrutavimo pripažinimą, kuris reiškia sugrįžimo į valdymo reguliuojamus modelius pradžią! Paplitusi nuomonė, kad už susidorojimo su D.Strosu –Kanu stovi tarptautiniai bankininkai, ir iš dalies FED savininkai, tačiau tai nėra išsamus paaiškinimas.

       Faktas tas, kad nuo 2010 m. spalio 6 d. (nuo finansinių metų pradžios) į FED balansą įtraukta 676 mlrd. dolerių, tuo pačiu, JAV valstybės skolos išaugimas buvo 783 mlrd. dolerių. Kitaip tariant, 86% JAV skolos išaugimui buvo garantuotas FED išpirkimas. Tuo pačiu metu nuo 2011 m. vasario 18 d. iki gegužės 19 d. JAV valstybės skolos išaugimas buvo 221 mlrd. dolerių, FED balanse JAV obligacijų išaugimas buvo 304 mlrd. dolerių. Tai yra per paskutinius 3 mėnesius FED išpirko 137% JAV skolos padidėjimo. Kitaip tariant, vyksta masinis kapitalo „bėgimas“ nuo dolerio, ir tam, kad padengti kapitalo išėjimą ir dabartinį JAV biudžeto deficitą, naudojama FED spausdinimo mašina. Faktai rodo, kad „Vašingtono konsensuso“ atmetimas vyksta pilnu tempu. Strosas –Kanas tik konstatavo tai, kas ir be jo buvo žinoma pasaulio finansų rinkos pagrindinėms figūroms ir rimtiems politikams.

       Abejotina ir versija, pagal kurią Stroso –Kano „pakišimas“ buvo atliktas išimtinai dėl jo eliminavimo iš kovos dėl Prancūzijos prezidento posto: nepageidaujamo politiko pašalinimo šiurkštumas aiškiai neproporcingas „lokalaus“ politinio tikslo pasiekimui. Susidorojimo su Strosu –Kanu „žiaurume“, jo puikiame organizavime, bebaimiame išpuolyje prieš  „Prieure de Sion“ (pagal ekspertų tvirtinimus, viena iš įtalingiausių organizacijų pasaulyje) statytinį, pagaliau pačiame diskreditavimo pobūdyje slepiasi raktas į teisingą esmės ir priežasčių susidorojimo su Strosu –Kanu supratimą.

       „Braižas, pasireiškęs susidorojant su šiuo žmogumi, unikalus. Jis būdingas tik labai nedideliam skaičiui viršnacionalinių struktūrų. Specialistų, nagrinėjančių slaptas organizacijas, nuomone, žmones priklausančius aukštiems nariams, padariusius pavojingas klaidas (bet ne išdavystę), nužudo, sukurdami bylą taip, lyg mirtis įvyko dėl natūralių priežasčių. Išdavikus karia žemyn galva, kaip priminimą apie Judo Iskarijoto savižudybę. Taip nubaudė, pavyzdžiui, B.Musolinį ir jo žmoną. Pavojingus priešus, priklausančius neeiliniams nariams „svetimose“ tinklų struktūrose, kurie padarė rimtą ir/arba pavojingą žalą, karia ant tilto per upę. Manoma, kad tokiu būdu mirties bausme buvo nubaustas XX amžiuje 9- ojo dešimtmečio pradžioje Vatikano banko (Instituto per la Opere di Religione) vadovas Robertas Kalvis (Roberto Calvi). Jo lavoną rado pakartą viename iš Londono tiltų (kerštas už tą vaidmenį, kurį, kaip buvo tvirtinama, Vatikano bankas suvaidino sukurstydamas karą Folklenduose ir, iš dalies, už pagalbą aprūpinant Argentinos kariuomenę naujausiomis Prancūzijos kovos su laivais raketomis, kurių dėka buvo paskandintas britų eskadrinis minininkas „Sheffield“).

       O daugiapakopį desocializacijos metodą, panašų į tą, kurį pritaikė D.Strosui- Kanui, naudoja, kaip ypatingai žiaurią bausmę – už tai, kad kai kas iš bendruomenės situaciją privedė prie paskutinės ribos. Tuo atveju nubaudžiama visa giminė. Ir, kaip taisyklė, žmogaus nenužudo, palikdami gyventi visiškame visuomeniniame ir politiniame menkavertiškume. Po to užsiimama jo vaikais. Jiems leidžiama užaugti ir, pasiekus atitinkamą amžių (pavyzdžiui, leidus pabaigti universitetą), „nustumia“ į pačią žemiausią visuomenės apačią, nuosekliai naikindami jų visus planus ir siekimus. Taip pat elgiamasi su jų vaikais. Rezultate, daugiausiai po dviejų kartų, „nubaustojo“ giminės paveldėtojams genetiniame lygmenyje įsitvirtina visuomenės padugnių psichologija („likimas“).

                                                                           ***
       Žinoma, kad Antrojo Pasaulinio karo metu „Prieure de Sion“ aktyviai dalyvavo kovoje prieš nacistus. „Prieure de Sion“ būsimasis Didysis magistras Pjeras Plantaras de Sen – Kleras buvo gestapo sučiuptas  ir kankinamas. Prancūzijos pasipriešinimas savo simboliui naudojo „Prieure de Sion“ herbą – kryžių su dviem kryžiais.

       Reikšmingas dar vienas faktas. Viena iš svarbiausių giminių, sukūrusių šiuolaikinį „Prieure de Sion“, yra de Sen – Klerų giminė, kuriai priklausė Pjeras Plantaras. Ši giminė turi dvi šakas: prancūzų – tai yra de Sen –Klerai ir anglų – Sinklerai. Tai štai, D.Stroso – Kano žmonos vardas – Ana Sinkler.

       D.Stroso-Kano politinės karjeros pradžia 1980-1982 metais sutampa su dviem svarbiausiais procesais Vakarų pasaulyje: rinkos liberalizmo ekonomikoje epochos pradža, kuri susijusi su atėjimu į valdžią JAV R.Reigano, Didžiojoje Britanijoje – M.Tetčer. Savo išsivysčiusioje stadijoje rinkos fundamentalizmas (arba liberalizmas) buvo įformintas „Vašingtono konsensuse“, galutinai sužlugdžiusiame daugelį valstybių. 

       O vidaus nacionalinėje politikoje ši riba žymėjo daugiakultūriškumo perėjimą į antrą stadiją, irimo stadiją. Pirmoje stadijoje nacionalinės statybos tarybinė patirtis buvo pernešama į Vakarų terpę – panaudojant žydus, kaip jėgą, kuri cementuoja Vakarų pasaulio tautas. Antroji daugiakultūriškumo vystymosi stadija buvo susijusi su jos pernešimo pradžia į daugianacionalines imigrantų bendruomenes. Ši stadija prasidėjo būtent 9 –o dešimtmečio riboje ir 2011 metais turime eilę rinkos liberalizmo sužlugdytų valstybių, esančių prie etinių ir religinių pilietinių karų ribos.   

       Tokiu būdu, jeigu ir už daugiakultūriškumo, ir rinkos fundamentalizmo daugiausiai stovi „Prieure de Sion“ „pilkųjų kardinolų“ veikla, tai savo kalboje, pasakytoje 2011 metais balandžio 3 d. TVF ir Pasaulio banko posėdyje D.Strosas –Kanas faktiškai pareiškė, kad „Prieure de Sion“ rengiasi pasinaudoti krize savo pasaulio pertvarkymo programos įgyvendinimui.

       Galima įsivaizduoti, kad Stroso –Kano demaršas esant rimtam pareiškimui dėl kandidatavimo į Prancūzijos prezidento postą galėjo būti kitų viršnacionalinių tinklų ir ne ordino struktūrų Europoje ir abejose Amerikose priimtas, kaip ultimatumas, išprovokavęs atsakomąją agresiją su atitinkama tradicija, kuri aprašyta aukščiau. Susidorojimu su Strosu –Kanu de facto buvo pareikšta, kad jokių susitarimų nebus. O į „Prieure de Sion“ žiūrima, kaip į susidariusios situacijos, kurioje Vakarai „gali viską prarasti“, kaltininką.

 

Viktor‘as Kznecov‘as, 2011-07-27

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

 

Susiję:

Kamasutra bankininkams

Šveicarijos bankininkas demaskuoja Bilderbergo nusikaltimus

Triukšmingas „Vašingtono konsensuso“ arba Stroso Kano finalas

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas