Po aukščiausio lygio susitikimo branduolinio saugumo klausimu Seule tapo aišku, kad JAV vykdo seną kursą, kuris nustatytas dar 1945 metais – monopolizuoti sau teisę naudoti branduolinį ginklą, tarptautinėje teisėje įvedant jo neplatinimo programą ir priimant naujas ribojimo priemones, tame tarpe ir Rusijai. Visa tai kartu turėtų vėl įtvirtinti JAV branduolinę visagalybę pasaulyje.

       Mišelis Chosudovskis savo knygoje „Towards a World War III Scenario: The Dangers of Nuclear War“ pasakodamas apie ryšius tarp JAV korporacijų ir Pentagono, sako, kad 2003 m. JAV Kongresas leido taikyti taktinį branduolinį ginklą nekonvenciniuose karuose, tai kongresmenų nuomone, „visiškai nepavojinga civiliams asmenims“ (1).

       Iš tiesų, nuo tada, kai JAV ant Japonijos numetė dvi atomines bombas, karinės branduolinės technologijos pažengė gana toli, ypač mažos ir labai mažos galios užtaisai. Dar 6 -ame dešimtmetyje JAV buvo sukurtas „branduolinis šautuvas“ „The Davy Crocket“, mažiausias branduolinis ginklas, kurio šaudymo tolis iki 4,5 km (2). Dideliais kiekiais buvo numatoma juos naudoti Vakarų Europoje, jeigu staiga užpultų Tarybų Sąjunga.

       Dabar JAV kariuomenės ginkluotėje yra apie 3400 kintamo galingumo branduolinių galvučių (iš jų dislokuota apie 2000). Šis ginklas leidžia operatoriui nustatyti reikalingą karinės galvutės galią jos panaudojimui įvairiose situacijose.

       Šie užtaisai gali būti pernešami bepiločiu orlaiviu. Jeigu dabartiniai amerikiečių bepiločiai orlaiviai „MQ-9 Reaper“ gali nešti iki 14 klasės „oras –žemė“ raketų AGM-114 Hellfire“, kurių kiekviena sveria apie 50 kg, tai visiškai įmanoma prie jų prikabinti ir nedidelį taktinio branduolinio ginklo arsenalą.

       Be to, šiuolaikinis taktinis branduolinis ginklas, esant intensyviam konfliktui, gali sukurti iliuziją, kad jis nėra naudojamas, jeigu jis taikomas kartu su konvenciniais ginklais.

       Pavyzdžiui, Rusijos karo specialistai mano, kad naujos kartos branduolinis ginklas buvo panaudotas Libane 2006 m. liepą per operaciją prieš judėjimą „Hezbollah“. Tada Izraelio kariuomenė panaudojo taip vadinamas bombas prieš bunkerius. Dirvožemio mėginiuose, paimtuose iš bombų duobių, buvo aptikti prisodrinto urano pėdsakai. Tuo pačiu metu nustatyta, kad esant skilimo fragmentų radioaktyviam skilimui nebuvo gama spinduliavimo ir cezio izotopo 137 susidarymo, o radiacijos lygis, kuris buvo didelis duobėse, kelių metrų atstumu nuo jų buvo mažesnis maždaug per pusę. Be to, neatmetama galimybė, kad ginklas į Izraelį galėjo būti pristatytas iš JAV specialiai jo išbandymui kovinėse sąlygose.

       Yra ir labai svarbus teisinis niuansas. „Švari“ termobranduolinė ginkluotė šiuo metu nepatenka į jokios egzistuojančios tarptautinės sutarties draudimą ir formaliai pagal naudojimo sąlygas yra tame pačiame lygyje, kaip tradicinis didelio tikslumo ginklas, nors žymiai jį pralenkia savo griaunamąja galia. Specialistai kol kas neturi vieningos nuomonės, kiek JAV ir kitos valstybės pasistumėjo „švarios“ termobranduolinės ginkluotės kūrimo procese. Kaip tvirtina ekspertai, atstovaujantys RF Gynybos ministerijos mokslinių tyrimų institutą, naujas branduolinis ginklas yra už visų egzistuojančių tarptautinių sutarčių, susijusių su branduolinio ginklo kūrimu, bandymu, platinimu ir panaudojimu, veikimo ribų (3).

       Kažkas panašaus buvo kalbama ir po 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykių. Tirdami bokštų dvynių Niujorke nuvirtimą, dalis specialistų iš įvairių šalių padarė išvadą, kad pačių bokštų (kartu su trečiu, kuris mažai figūravo oficialioje byloje dėl atakos į Pasaulio prekybos centrą) nuvirtimas yra sukeltas mažo termobranduolinio sprogimo (4). Šios versijos šalininkai nurodė į seisminius drebėjimus, kurie užfiksuoti atakos dieną, o taip pat į gaisrininkų ir policininkų, kurie buvo avarijos vietoje, mirtį po metų nuo onkologinių susirgimų.

       Tuo tarpu JAV, vykstant diskusijoms dėl sutarties START-3 ir priešraketinės gynybos sistemos Europoje įdiegimo, praktiškai pabaigta JAV karinių oro pajėgų pasaulinės smogiamosios komandos (Air Force Global Strike Command) reorganizavimas. Oficialiai pajėgų pergrupavimas įvyko 2011 m. gruodyje, ir dabar reorganizuotos komandos valdymui priklausys ir JAV karinių oro pajėgų strateginės branduolinės pajėgos (5).

       Šiame kontekste vienas iš JAV gynybos ministro pavaduotojo branduolinei ir biologinei gynybos programoms Edriaus Veberio pasisakymų apie Jungtinių Valstijų branduolinio ginklo panaudojimą turi dvigubą prasmę. „Kai kurie, - pastebėjo E.Veberis, - sako, kad mes niekada nepritaikysime branduolinio ginklo. Tiesa yra tokia, kad mes branduolinį ginklą taikome kiekvieną dieną tam, kad pasaulis būtų saugus“. Žinoma, žodį „pritaikyti“ (originalo kalba „use“) galima išversti, kaip „panaudoti“. Tačiau po neseniai JAV konsultanto ir analitiko Artimiesiems Rytams Piterio Airo padaryto pareiškimo apie tai, kad JAV panaudojo taktinį branduolinį ginklą mažiausiai kartą Irake ir keletą kartų Afganistane – Tora Boros kalnuose (ir šiuos šiurkščiausius Ženevos konvencijos pažeidimus sankcionavo JAV prezidentai, kurie dėl to yra kariniai nusikaltėliai (6)), samprotavimai, panašūs į tuos, kuriais pasidalino E.Veberis, įgauna grėsmingesnę prasmę.

       Yra prielaida, kad JAV karinių oro pajėgų pasaulinės smogiamosios komandos reorganizavimas susijęs su uždaviniu pasiekti reikalingą „lankstumą“, kuris leis Jungtinėms Valstijoms taikyti taktinį branduolinį ginklą visame pasaulyje. Jeigu šis ginklas buvo panaudotas Libane, Irake ir Afganistane, tai kas JAV neleidžia jo panaudoti ir kitoje vietoje?

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Chossudovsky M. Towards a World War III Scenario: The Dangers of Nuclear War. Global Research, 2012

Leonid‘as Savin‘as, 2012-04-08

Šaltinis: Fondsk