Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


JTO iš „taikos stabilizatorės“ pavirto į „karo katalizatorę“

        Pastaraisiais metais JTO aktyviai vykdo politiką, kuri iš esmės nukreipta tarptautinės padėties destabilizavimui, ir pasauliniu mastu palaiko tiek karų eksportą, tiek ir separatizmą. Šiuo metu tai gerai matoma pagal Sirijos situacijos vertinimą, bet apie viską iš eilės.

       Balandžio 6 d., penktadienį sužinojome, kad „Sirijos laisvės armija“ (SLA) sutinka nutraukti ugnį ir paskelbti paliaubas. Apie tai jie pareiškė po susitikimo su JTO ir Arabų šalių lygos specialiu pasiuntiniu Kofiu Ananu. „Buvo derybos, ir SLA pareiškė, kad jeigu (Sirijos) režimas išpildys Anano planą ir išves karius iš miestų, sugrąžins juos į kareivines, tada mes taip pat prisijungsime prie šio plano“, - agentūrai „Reuters“ pranešė Rijadas Asadas, vadovaujantis SLA, buvęs Sirijos karinių oro pajėgų pulkininkas. Jau atrodė, kad viskas eina ta linkme, kad Kofio Anano situacijos Sirijoje taikaus sureguliavimo planas, kuriam pritarė JTO Saugumo Taryba (įskaitant Rusiją ir Kiniją), pridėtų duoti savo vaisius. Tačiau... kitą dieną, balandžio 7 d., JTO Generalinis sekretorius Pan Gi Munas pareiškė, kad dalyje Sirijos miestų vykstančios vyriausybės kariuomenės operacijos pažeidžia JTO Saugumo Tarybos reikalavimą dėl prievartos nutraukimo valstybėje. Pan Gi Munas pažymėjo, kad prezidento Bašaro Asado duotas pažadas iki balandžio 10 d. išvesti karius iš gyvenamųjų rajonų, neturi būti pateisinimu kylančiai Sirijos karių, policijos ir specialiųjų tarnybų prievartai iki šios datos.   

       Sunku įsivaizduoti, jog JTO Generalinis sekretorius nežinojo apie derybų pradžią tarp Sirijos konflikto pagrindinių kariaujančių pusių. Ir jo pareiškimas – tai tiesioginis kišimasis į jų eigą, esant Sirijos separatistų iš SLA pusėje, kurio negalima vertinti kitaip, kaip bandymą Asadui „surišti rankas“. Ir tai ne pirmas atvejis, kai JTO remia separatistus ir faktiškai yra pilietinių karų arba valstybių susiskaldymo iniciatorė.   

       Priminsiu, kad pagal JTO Chartiją, pirmiausia, I skyriaus „Tikslai ir principai“ 1 straipsnį, Jungtinių Tautų organizacijos tikslai:

       Jungtinių Tautų tikslai yra:

       1. Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių, siekiant užkirsti kelią grėsmei taikai ir ją pašalinti, sustabdyti agresijos veiksmus arba kitus taikos pažeidimus bei taikiomis priemonėmis, remiantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais, sureguliuoti arba išspręsti tarptautinius ginčus arba situacijas, dėl kurių gali būti pažeista taika.

        2. Plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti.

       Ir būtent šiuos savo pačios Chartijos punktus JTO pastaruosius 2 metus kartas nuo karto pažeidžia. Jeigu, kaip atskaitos tašką, paimti JTO Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1973 Libijai, kuri priimta 2011 metų kovo 17 d., kuri faktiškai sankcionavo užsienio karinį įsikišimą į Libijos vidaus reikalus ir antivyriausybinių jėgų palaikymą iš išorės sukeltame pilietiniame kare Libijoje, tai per 2011 ir 2012 metų pradžią JTO palaikė keletą karų ir padėjo teisiškai įforminti kelių valstybių žlugimą.

       Be to, JTO visai nereaguoja į piliečių teisių ir laisvių pažeidimus kai kuriose valstybėse, kaip pavyzdžiui, Bachreine, kur praėjusių metų kovo mėnesį demonstracijos prieš vyriausybę buvo žiauriai nuslopintos kaimyninių valstybių karių. Tada iš JTO pusės neišgirdome nė mažiausio pasmerkimo dėl taikių demonstracijų sušaudymo toje valstybėje. Tuo tarpu prieš Sirijos prezidentą buvo sukeltas galingas informacinis karas. 

       Per JTO Saugumo Tarybą JAV ir jos sąjungininkės keletą kartų bandė prastumti rezoliuciją dėl Sirijos, kuri atvertų kelią NATO tiesioginei užsienio intervencijai į šalį ir karui prieš Siriją pagal Libijos modelį. Ir tik dėl Rusijos ir Kinijos aiškios pozicijos ši avantiūra nepavyko. Tada JTO žengė precedento neturintį žingsnį, ir 2012 metų vasario 16 d. jau ne Saugumo Taryba, o JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl Sirijos, raginančią prezidentą Bašarą Asadą atsistatydinti ir smerkiančią jo režimo žmogaus teisių pažeidimus. Tik štai nesėkmė: žmogaus teisių pažeidimus fiksuoja teisių gynėjai... gyvenantys toli nuo Sirijos.

       Š.m. balandžio 2 d. JTO paskelbė duomenis apie apytikslį karinių konfliktų Sirijoje aukų skaičių, remdamasi Ramiu Abdeliu Rahmanu, kuris yra Londone esančios teisių gynimo organizacijos „Sirijos žmogaus teisių stebėsenos centras“ vadovas. Unikali organizacija, kurią sudaro du žmonės (Rahmanas ir jo sekretorė), suskaičiavo net dešimt tūkstančių „režimo aukų“. Ir šią nesąmonę, kuri niekuo nepagrįsta, JTO įteisino savo pareiškimu. Stebina, kad duomenyse apie „10 000 lavonų“, kurie yra karinių konfliktų rezultatas, - informacijos apie sužeistus išvis nėra. Nors esant tokiam aukų skaičiui, sužeistų turėtų būti 40 - 50 000 ir Sirijos visos ligoninės, ir karinės ligoninės turėtų būti visiškai užpildytos ligoniais su šautinėmis, skeveldrinėmis žaizdomis ir kitais traumos pobūdžio sužeidimais. Tačiau... nieko panašaus nemato nei užsienio žurnalistai, nei tarptautinių organizacijų atstovai. Pirmiausia, Arabų šalių lygos komisija. Atviras melas tapo JTO atstovų vizitine kortele.

       Pirmi JTO destruktyvios veiklos rezultatai matomi jau dabar.

       Libija jau nebėra vieninga valstybė. Vyksta aktyvus valstybės irimo į dalis procesas. Kaip š.m. balandžio 5 d., pasisakydamas MVU Baku filiale, konstatavo RF užsienio reikalų ministras S.V.Lavrovas, Libijoje susiklosčiusią sistemą „negalima vadinti valstybingumu“.

       Sudano teritorijoje susikūrė dvi valstybės, tarp kurių pamažu bręsta naujas ginkluotas konfliktas. Tik 2012 metų vasario - kovo mėnesiais šalys apsikeitė smūgiais. Kovo pabaigoje Sudano karinė aviacija bombardavo Pietų Sudano pagrindinį naftos telkinį. Prieš oro antskrydį prie abiejų valstybių sienos vyko kovos – intensyviausios nuo 2011 metų birželio, kai Pietų Sudanas gavo suverenios valstybės statusą. 2011 metų liepos mėnesį Pietų Sudanas tapo JTO 193 valstybe nare.

       2012 metų kovo pabaigoje Malio kariškiai įvykdė valstybės perversmą, apkaltinę prezidentą Amadą Tumanį Turą, kad jis nepajėgus numalšinti tuaregų sukilimo šalies šiaurėje. Jie paskelbė apie valstybės įstaigų paleidimą ir konstitucijos veikimo sustabdymą, ir apie savo ketinimą valdžią perduoti naujai, demokratiniu keliu išrinktai vyriausybei. Balandžio 6 d. sukilėliai tuaregai iš Nacionalinio judėjimo už Azavado išlaisvinimą paskelbė nepriklausomą valstybę jų kontroliuojamose teritorijose Malio šiaurėje. Pranešime, kuris paskelbtas sukilėlių tinklalapyje, tuaregai Azavadą vadina „nauja nepriklausoma valstybe“ ir ragina tarptautinę bendruomenę nedelsiant pripažinti jos suverenitetą. Tuaregai žada užtikrinti savo valstybės „demokratinį vystymąsi“. Balandžio 7 d. JAV pareiškė, kad nepripažįsta Azavado. Tačiau, jeigu į Malį nebus pradėta išorės intervencija, tai Azavadas de facto bus nepriklausoma valstybė, kadangi karinis perversmas valstybėje įvyko būtent dėl to, kad kariuomenė nenori kariauti su tuaregais. Savo ruožtu, tuaregų suaktyvėjimas yra tiesioginė karo Libijoje ir Libijos LNT kovos prieš palaikiusius M.Kadafį tuaregus pasekmė.

       Leidusi vykti karinei intervencijai į Libiją ir nepasipriešinusi pilietiniam karui toje šalyje, JTO Afrikos žemyne faktiškai leido kilti ištisai serijai vietinių karų. Ir šis procesas neapsiribos Afrika. Kaip rodo paskutiniai įvykiai, tam tikruose JTO sluoksniuose bręsta idėja apie visus Artimuosius Rytus apimančio karo neišvengiamumą. Visa ta visuma suformuoja nepaguodžiančią išvadą: JTO iš „taikos stabilizatorės“ pavirto į „karo katalizatorę“.

Jurij‘us Gavrilečka, 2012-04-11

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas