Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


12 kapitalizmo mitų

http://k-punk.abstractdynamics.org       Karti kritika, ir dažnai po rinkimų, kad „kiekviena tauta turi tokią valdžią, kurios nusipelno“.  Tai yra klaidinga kritika, kuri gali sukelti konformizmą ir inerciją, ir baudžia mažiausiai kaltus. Nėra blogų žmonių. Yra neišsilavinę, blogai informuoti, apgauti žmonės, kuriais manipuliuoja, apkvailinti agresyvios propagandos, kuri juos gąsdinair įtakoja mąstymą. Visi žmonės visada nusipelno geriausios vyriausybės.

      Melas ir manipuliavimas šiandien yra masinio naikinimo ir tautų pavergimo ginklo rūšis ir tokspat efektyvus, kaip ir tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie vienas kitą papildo. Abu metodai tarnauja pergalės pasiekimui rinkimuose, įsiveržimui ir nepaklusnių valstybių sunaikinimui. 

       Yra daug ir įvairių manipuliavimo priemonių, kuriomis kapitalizmo ideologija buvo grindžiama bėgant laikui. Vienas iš svarbiausių yra mitai. Tai yra netikros tiesos, tiesiog propaganda, kartojama daug kartų, nekritiškai, žmonių kartoms, daugeliui tapo neginčijama tiesa. Jie buvo sukurti, siekiant kapitalizmą pristatyti, kaip vertą pasitikėjimo ir užsitikrinti masių paramą ar pasyvumą. Šiuos mitus platina ir skleidžia žiniasklaidos priemonės, mokymo įstaigos, šeimų tradicijos, bažnyčių doktrina ir t.t. (*)

       Trumpai pristatome kai kuriuos mitus kapitalizmo mitologijoje. 

                          Kapitalizme bet kuris žmogus gali tapti turtingu savo darbo dėka

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad kapitalistinė sistema žmogų automatiškai padarys turtingu, jeigu jis įdeda daug pastangų.

       Paslėptas tikslas yra gauti darbuotojų nekritišką paramą sistemai ir jų pasąmonėje formuojama iliuzinė viltis, bet jeigu ji neišsipildys, tai dėl to jis kaltins tik save.

       Iš tiesų, kapitalizme sėkmės tikimybė vidutiniam piliečiui yra tokia pati, kaip loterijoje. „Kapitalistinė sėkmė“, išskyrus retas išimtis, yra manipuliacijų ir veikimo be skrupulų rezultatas, priklauso tiems, kurie turi daugiau galios ir įtakos. Sėkmė paprastai gaunama tiesiogiai iš apgaulingos veiklos formų.

       Tai mitas, kad sėkmė yra atkaklaus darbo rezultatas, kuris kartu su šiek tiek laimės ir gera tikėjimo doze priklauso tik nuo kiekvieno konkurencingumo ir verslumo sugebėjimų, yra vienas iš mitų, dėl kurio daug žmonių tikėjo sistema ir ją rėmė.

                             Kapitalizmas sukuria turtus ir gerovę visiems

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad kapitalistinė turto kaupimo mažumos rankose formulė pasikeis, anksčiau ar vėliau turtas bus perskirstytas tarp visų žmonių.

       Tikslas yra darbdaviams duoti galimybę sukaupti turtą, neklausiant jų, kaip jie tai padarė, ypač dėl darbuotojų išnaudojimo. Tuo pačiu palaikoma viltis, kad vėliau darbuotojams bus atlyginta už jų pastangas ir atsidavimą.

       Iš tiesų dar Marksas, remdamasis savo tyrimas, padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, o jo kaupimas ir koncentracija. Pastaraisiais dešimtmečiais didėjantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, ypač po neoliberalizmo, tai aiškiai įrodė.

       Šis mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazės laikotarpyje po karo, siekiant įveikti socialistines valstybes. Žlugus sovietinei programai, kapitalizmas taip pat nusiėmė kaukę ir prarado patikimumą.

                                                  Mes visi esame vienoje valtyje

       Siekiama, kad būtų manoma, kad kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, todėl atsakomybė už nesėkmes ir krizes taip pat tenka visiems, ir todėl moka visi.

       Tikslas yra darbuotojams sukurti kaltės kompleksą, leidžiantį kapitalistams didinti pelną, o išlaidas paskirstyti visiems žmonėms.

       Iš tiesų nedidelis skaičius multimilijonierių, kurie remia valdžią ir yra jos remiami, visada gauna naudą iš daugumos gyventojų, naudojasi didelėmis privilegijomis mokesčiams, naudojasi lobizmu, finansų spekuliacijomis, ofšorinėmis zonomis, nepotizmu ir t.t. Šis branduolys, kuris sudaro dominuojančią klasę, siekia nuslėpti, kad vienintelis yra atsakingas už varganą žmonių padėtį ir turėtų už tai mokėti.

       Tai yra vienas iš labiausiai ideologinių kapitalizmo mitų, neigiantis klasių egzistavimą.

                                                       Kapitalizmas – tai laisvė

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad tikra laisvė gali būti pasiekta tik esant kapitalizmui su savireguliacija, kurią garantuoja rinka.

       Tikslas yra iš kapitalizmo padaryti kažką panašaus į religiją, kai viskas priimama tikėjimu, ir iš žmonių atimti teisę dalyvauti priimant makroekonominius sprendimus. Iš tikrųjų neribota laisvė priimant sprendimus – tai aukščiausia laisvė. Tačiau žinoma, kad politines ekonomikos strategijas, daugelis iš jų suplanuotos iš anksto, beveik visada rengia tik siauras ratas galingiausių žmonių, jas rengia tautos vadovams ir valdžios struktūroms, kuriems diktuoja savo nurodymus.  Susitikimuose, aukščiausio lygio ir net slaptuose susitikimuose priimami pagrindiniai finansų ir ekonomikos konjunktūriniai ar strateginiai ilgalaikio pobūdžio sprendimai. Visos arba beveik visos rezoliucijos, kuruos yra derybų arba susitarimų tarp stambių įmonių ir tarptautinių transnacionalinių korporacijų rezultatas, daugiau ar mažiau slaptos. Tokiu būdu rinka savaime nesireguliuoja, ji yra valdoma. Visiška laisvė kapitalizme iš tikrųjų yra, bet ji priklauso turtingiems ir galingiems.

       Šis mitą kapitalistų lyderiai naudojo, siekdami pateisinti, pavyzdžiui, intervencijas į kitas valstybes, kurios nepaklusnios kapitalizmui, argumentuodami, kad ten nėra laisvės, nes yra taisyklės.

                                                   Kapitalizmas – tai demokratija

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad demokratija egzistuoja tik kapitalizme.

       Šio mito tikslas, kuris sklandžiai išplaukia iš ankstesnio, užkirsti kelią diskusijoms apie kitus visuomenės santvarkų modelius, teigiant, kad šiam modeliui nėra alternatyvos ir visi kiti yra diktatūros. Kapitalizmas pasisavina tokias sąvokas, kaip, pavyzdžiui, laisvė ir demokratija, kurios brangios žmonėms, iškreipdamas jų prasmę.

       Iš tikrųjų visuomenė yra padalinta į klases, ir turtingi, būdami mažuma, dominuoja virš visų kitų. Tai yra demokratijos neigimas, kuri remiantis apibrėžimu, yra žmonių valdžia, tiesiog daugumos valdžia. Ši „demokratija“ ir yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra. „Demokratinės reformos“ yra tik žingsnis atgal, atvirkštinė reakcija į progresą.

       Kaip ir ankstesnis, šis mitas taip pat tarnauja kaip pretekstas, kuris leidžia kritikuoti ir pulti nekapitalistinių šalių schemas.  

                                                     Rinkimai – tai demokratija

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad rinkimai yra demokratijos sinonimas, ir tiesą sakant, jais apsiriboja.

       Tikslas yra apjuodinti ar demonizuoti ir užkirsti kelią diskusijoms apie kitas politines ir rinkimų sistemas, kuriose lyderiai nustatomi kitokiomis formomis nei buržuaziniuose rinkimuose, kaip pavyzdžiui, pagal amžių, patirtį, kandidato populiarumą ir t.t.

       Iš tikrųjų kapitalistinėje sistemoje manipuliuojama ir perkama, balsavimas nuspręstas, o rinkimai yra tik formalus aktas. Akivaizdus faktas, kad rinkimuose visada laimi buržuazinės mažumos atstovas, demonstruoja jų nereprezentatyvumą.

      Mitas, kad ten, kur yra rinkimai, yra demokratija, yra labiausiai įsišaknijęs, net kai kuriose kairiose jėgose.

                                 Besikeičiančios partijos prilyginamos alternatyvai

       Jis skirtas, kad  žmonės manytų, kad buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, tai yra alternatyvi politika.

       Šio mito tikslas yra įamžinti viešpataujančios klasės sistemą, maitinant mitu, kad tik rinkimai yra demokratija. Iš tikrųjų akivaizdu, kad daugiapartinė ar dvipartinė sistema iš esmės yra vienpartinė sistema. Tos pačios politinės organizacijos dvi ar daugiau frakcijų, kurios turi identišką kapitalizmo politiką, keičia vieną kitą valdžioje, imituodamos nepriklausomas partijas su alternatyvia politika. Tai, kas pateikiama žmonėms, kad pasirinktų, yra sistema, kuri visada yra kapitalizmas, partijos atstovai, kurie turi pakeitimus, yra jos globėjai ir tęsėjai.  

       Mitas, kad buržuazinės partijos turi įvairias politikas, nepriklausančias nuo valdančios klasės, yra vienas iš labiausiai platinamų ir svarbiausių, siekiant paremti sistemą, kad ji veiktų.

           Išrinktas politikas atstovauja žmones ir todėl viską už juos gali nuspręsti

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad kartą išrinktas politikas, įgyja visišką galią ir gali valdyti, kaip jis nori.

       Šio mito tikslas yra apgauti žmones tuščiais pažadais ir nuslėpti tikrąsias priemones, kurios bus įgyvendintos praktikoje. Iš tiesų išrinkti į valdžią patys prisiima naujus įgaliojimus. Nevykdo to, ką žadėjo arba dar blogiau, pradeda įgyvendinti nedeklaruotas priemones, kurios dažnai priešingos pirmosioms ir net prieštarauja Konstitucijai. Dažnai jie išrinkti aktyvios mažumos. Mandato viduryje jie pasiekia mažiausius populiarumo rodiklius. Tokiems atvejams, kai nėra reprezentatyvumo arba jis prarandamas, sistema nenumato jokių konstitucinių pašalinimo formų. Atstovavimo praradimas yra viena iš priežasčių, kuri kapitalistinėms „demokratinėms valstybėms“ neleidžia būti tikromis demokratinėmis valstybėmis, jos tampa užmaskuotomis diktatūromis.

       Sisteminga demokratijos klastojimo praktika, labiausiai diskreditavo šį mitą, yra viena iš augančio rinkėjų nedalyvavimo rinkimuose priežasčių.

                                             Kapitalizmui jokių alternatyvų nėra

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad kapitalizmas nors ir ne tobulas, bet tai yra vienintelis galimas ekonominės ir politinės santvarkos variantas, ir vadinasi, tinkamiausias.

       Tikslas yra užkirsti kelią žinojimui apie kitas sistemas ir jų lyginimui, tam panaudojant visus būdus, įskaitant jėgą, ir taip apsisaugoti nuo konkurencijos.

       Iš tikrųjų yra ir kitos politinės, ekonominės sistemos, ir geriausiai žinomas mokslinis socializmas. Net kapitalizme yra rūšys, pradedant nuo dabartinio neoliberalizmo ir baigiant „demokratiniu socializmu“ arba socialdemokratija.

       Šiuo mitu iš dalies bandoma įbauginti žmones, siekiant užkirsti kelią diskusijoms apie alternatyvas kapitalizmui ir užtikrinti vieną nuomonę.

                                                      Taupymas sukuria turtą

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad ekonomikos krizę sukėlė per didelės privilegijos darbuotojams. Jeigu jos būtų panaikintos, tai valstybė sutaupys ir šalis taps turtinga.

       Tikslas yra viešajam sektoriui, apskritai žmonėms ir darbuotojams perkelti atsakomybę už kapitalistų skolų sumokėjimą. Žmones priversti sutikti su nuskurdinimu, įtikinant, kad geresnės dienos ateis vėliau. Jis taip pat skirtas viešųjų gėrybių privatizavimo palengvinimui, žmones įtikinėja, kad taupo dėl „išgelbėjimo“, neminėdami, kad tai pasiekiama pelningiausių sektorių privatizavimu, iš kurių būsimos pajamos bus prarastos.  

       Iš tiesų pastebėta, kad ši politika metai iš metų veda prie valstybės pajamų sumažėjimo ir lengvatų, žmonių teisių ir gyvenimo lygio, kuriuos jie anksčiau turėjo, sumažinimo.  

                                                  Kuo mažiau valstybės, tuo geriau

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, kad privatus sektorius valdo geriau negu valstybinis.

       Kapitalistų tikslas yra „pasaldinti taupymo piliulę“, siekiant palengvinti turto ir paslaugų privatizavimą. Jis papildo ankstesnį. Iš tikrųjų, kaip taisyklė, yra priešingai: po komunalinio aptarnavimo įmonių privatizavimo visada būna tik blogiau, nes išauga mokesčiai ir pelno siekimas. Paslaugų rezultatas beveik visada blogesnis negu anksčiau. Kapitalistiniu požiūriu viešojo sektoriaus valdymas yra tik galimybė verslui.

       Šis mitas yra vienas iš „ideologiškiausių“ neoliberalaus kapitalizmo mitų. Jame yra pagrindinė filosofija, kad valstybę valdyti turi privatus verslas, o valstybė jį turi tik remti.

               Dabartinė kapitalizmo krizė laikina ir bus išspręsta žmonių labui

       Jis skirtas, kad žmonės manytų, jog dabartinė finansų ir ekonomikos krizė yra įprasta kapitalizmo ciklinė krizė, o ne sisteminė ar jo pabaiga.

       Kapitalistų tikslas, pirmiausia, viso finansų kapitalo, yra ir toliau plėšti valstybę ir išnaudoti žmones, kol jie galės. Jis taip pat tarnavo tam, kad kai kurie politikai išliktų valdžioje, maitindami žmones viltimi dėl geresnės ateities, jeigu jie ir toliau balsuos už juos.

       Iš tiesų, tai kas šiandien vyksta, kaip Marksas prognozavo, yra galutinė kapitalistinės sistemos sisteminė krizė, prieštaravimo tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus pelno pasisavinimo pobūdžio augimas, ir yra neišsprendžiama.

       Kai kurie, įskaitant „socialistus“ ir socialdemokratus, teigia, kad kapitalizmą būtų galima išlaikyti, nors ir sušvelnintą, tvirtina, kad krizė kyla iš politikų, godžių bankininkų ir spekuliantų klaidų ir tai, kad lyderiai neturi idėjų, ir nėra mechanizmų, kurie būtų pajėgūs tai išspręsti. Tačiau tai, ką mes šiandien matome, - tai pastovus žmonių gyvenimo lygio blogėjimas be jokios pagerėjimo vilties. Kapitalistinėje sistemoje nieko gero daugiau neverta tikėtis.

Paskutinė pastaba:

       Kapitalizmas pasibaigs, bet tai vyks labai lėtai ir su didelėmis žmonių aukomis. Tai turės būti išstumta. Būtina kovoti su iliuzijomis, kurie mano, kad kapitalizmą galima reformuoti, kurie mano, kad blogiausia yra geriausia. Supuvęs kapitalizmas žlugs, kapitalizmas darys viską, siekdamas laimėti. Todėl kuo greičiau žmonės išsilaisvins iš šios neteisingos ir žiaurios sistemos, tuo daugiau nereikalingų aukų bus išvengta.  

       Šiandien labiau nei bet kada būtina sukurti kliūtis galutiniam kapitalistinių barbarų grobimui ir pakeisti situaciją arba pateikiant kitus aiškius sprendimus, politikos kryptis, arba kovojant su tamsuoliškumu aiškinimo būdu, arba mobilizuojant ir organizuojant žmones.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(*) Mitai, sukurti krikščioniškų religijų, turi didelį svorį kapitalistiniame mąstyme ir pritaikyti, kad sistemą lengvai priimtų labiausiai patiklūs. Pavyzdžiai: „Skurdas yra laikina žemiško gyvenimo situacija“. „Visada buvo turtingų ir neturtingų“. „Turtingas žmogus bus nubaustas galutinio Teismo dieną“. „Reikia ištverti kančias be sukilimo, vėliau bus atlyginta“.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Giljermas Alveša Koeljus(Guilherme Alves Coelho) , 2013-07-13

Šaltinis:  odiario.info

 

 

Susiję:

Valentino Katasonovo „Kapitalizmas“. Kai daiktai pavadinti savo vardais

Pasaulio kapitalizmo raidos periodinė sistema

Darbininkai užima įmones

Kapitalizmas – tai blogis

Šokiruojanti tiesa

Prisiminimas apie apiplėšimą

Demokratinis totalitarizmas

Korupcija

Skurdas

Liberalių demokratijų ruduo

Leninas gyveno, Leninas gyvas, Leninas vėl teisus?

„Katastrofų kapitalizmas“

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas