Prancūzijos kariai užima stambius Italijos miestus. Rusija, neiškentusi rusų teisių pažeidimų Latvijoje, stoja ginti žmogaus teises ir įveda į Rygą kariuomenę. Vyksta ES visiškas transformavimasis į autoritarinę Europos imperiją, kuri žemyną su Rusija pasidalins maždaug pagal „Molotovo- Ribentropo pakto“ liniją. Tai ne fantastikos romanas, o 38 metų anglo Dominyko Sendbruko, praeityje – Oksfordo universiteto dėstytojo, o dabar vieno iš 25 “Ateities autorių”  (Authors for the Future) iš britų knygų tinklo Waterstone's, prognozė.

       Ir tikrai viršnacionalinės „Europos imperijos“ teisinio pagrindo parengimas vyksta pilna eiga. Briuselis skubos tvarka, per 2 mėnesius, prastūmė „Biudžeto paktą“ ir „Fiskalinį aktą“ – du dokumentus, kurie skirti euro išgelbėjimui, užtikrinti griežtą biudžeto discipliną ir Europos valstybių ekonominės politikos suderinamumą. Be to, šie dokumentai bus viršnacionalinėmis normomis, turinčiomis „konstitucinį pobūdį ir analogiškus teisinius rėmus“ (Hermanas van Rumpėjus, Europos Tarybos pirmininkas).

       Tam priešinasi Didžioji Britanija. Atrodo, kad Londonui nepatinka ne tiek „bendros Europos namų“ idėja, kiek jo vieta juose. Anglija ieško „savo kelio“, dėl to ir reverensai į Rusijos pusę: ar ne laikas pradėti „draugauti šeimomis“ prieš ES bendrus Europos namus? Dėl to ir „Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos“ sėkmė, kurios tikslas – valstybės išėjimas iš Europos Sąjungos. 2009 metų rinkimuose ji gavo 16,5% britų balsų.

       Britanija – tai didelė Europos valstybė ir branduolinė šalis. Jos nepasirinks viešam „nepaklusniųjų plakimui“, siekiant atgrasinti kitas. Tačiau grupė aukų jau suformuota, ji taip ir vadinama Europos politiniu slengu – „kiaulės“ (PIGS). Tai Portugalija, Italija, Graikija ir Ispanija.

       Portugalija pirma pagal abėcėlę, bet ne pagal realybę. Pagrindinės dabar problemos Graikijoje, ant kurios ir išbandomi poveikio metodai į potencialias „Europos imperijos provincijas“. Tuo pačiu metu į „istorijos klausimą“ dėmesys nekreipiamas. Nors Graikija į tokią padėtį atėjo būtent dėl griežto Europos Sąjungos rekomendacijų laikymosi.

                                            Daug triukšmo dėl nieko?

      Būtent taip situaciją Graikijoje įvertino buvęs Vokietijos finansų ministras, o dabar Europos centrinio banko valdančiosios tarybos narys Jorgas Asmusenas (interviu su „Financial Times Deutschland“). Viskas buvo vasario 20 d., kai pasaulio vertybinių popierių rinkos karščiavo laukdamos atsakymo į klausimą: ar Graikijai duos naują kreditą? Asmusenas suglumęs pasakė, jog nesupranta, kodėl dėl valstybės, kurios „ekonomikos dydis“ sudaro 2,5% Europos Sąjungos, taip nerimauja Didysis dvidešimtukas ir TVF. Ir papildė: „... laimei, Graikija nėra grėsmė pasaulio ekonomikai“.

       Asmusenas teisus: jeigu Graikijos viešbučiai, paplūdimiai, muziejai, kavinės ir taksi užsidarys, tai pasaulio ekonomika tai kaip nors išgyvens. Tai ne nafta, ne dujos ir ne duona, o ir be Graikijos alyvuogių pasaulis gali apseiti. Jeigu kas – nusipirks Kroatijoje, Albanijoje ir dar dešimtyje valstybių, vietinių gamintojų džiaugsmui.

       Taigi, prieš Graikiją vis ryškiau matosi Europos imperijos botagas. Nors ją į bendrus Europos namus viliojo aukštų gyvenimo standartų meduoliu, kaip šiandien vilioja slavų valstybes – Serbiją, Kroatiją, Ukrainą...

      Pasiekti šiuos standartus graikams siūlė vykdant struktūrinę ekonomikos pertvarką. Tai prasidėjo 1981 m., kai Graikija prisijungė prie Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos pirmtakė). Pereinamojo laikotarpio problemas Europa žadėjo panaikinti kreditais, kurie pradėjo eiti jau po 1981 m., o kai Graikija 1994 m. priėmė privatizavimo programą ir ekonomikos struktūros pakeitimus, kreditai ir privačios investicijos pradėjo tekėti srautu.

       Graikai atsisakė nuo valstybės savarankiškumo ir tapo tinkamais bendroje Europoje, o perspektyvoje ir pasauliniame darbo pasidalinime. Jie statė ХХІ amžiaus postindustrinę ekonomiką su dominuojančiu tretiniu sektoriumi – paslaugų sfera. Už tai juos gyrė ir statė į trečią vietą ES pagal vystymosi tempus po Airijos ir Liuksemburgo, o ore pakvipo „Graikijos ekonominiu stebuklu“.

       Nors to „stebuklo“ struktūra turėjo sukelti rimtą susirūpinimą. Jeigu paslaugų sferos dalis valstybės BVP išauga nuo 62 (1996 metai) iki 75 (2009 metai) procentų, o pramonės dalis krito nuo 24 iki 20%, tai reiškia labai rimtą pramonės degradavimą. Tačiau tada į tai niekas nekreipė dėmesio, įskaitant pačius graikus, kadangi kreditai ir aukštas šešėlinės gamybos lygis (iki 30% realaus BVP), ir korupcija didelei gyventojų masei suteikė pakankamai aukštą pajamų lygį.

       Pagal struktūrinius pokyčius (orientuotus į paslaugų sferą) buvo duodami kreditai kelių, tiltų, automobilių aikštelių, viešbučių, oro uostų statybai ir modernizavimui. Graikai sąžiningai kreditus įsisavino ir pastatė reikalaujamus objektus. Tačiau jeigu ES kreditai dažnai turi nulines palūkanas, tai privačių investuotojų nulis netenkino. Todėl didelė dalis viešbučių ir automobilių aikštelių tapo privačių investuotojų nuosavybe, o graikams liko skola už kreditus. „Klasikinis“ pavyzdys yra 2004 m. Olimpinės žaidynės, kurios rengtos už kreditus, ir su jais susijusiję „greitos statybos statiniai“, kurių eksploatavimas vėliau tapo neefektyvus. Vien tik Olimpiados saugumui išleido 970 mln. eurų ir pritraukė 70 tūkst. policininkų. Graikijoje daugelis mano, kad Olimpiada yra atspirties taškas valstybės kritimui į skolos duobę.

       2009 m. Graikijos nemokumas jau nebuvo paslaptimi, tačiau „geri dėdės“ įmetė jai dar 90 milijardų eurų kreditų: jeigu jau „skandinti“ ekonomiką, tai kuo daugiau. Graikai „sukėsi“, kaip galėjo. Po turizmo srauto sumažėjimo 2009 m. dėl krizės ši šaka pradėjo atsigauti. Graikijos turizmo firmos ir vežėjai sumažina kainas už paslaugas, praranda pelną, tačiau į dugną nenori eiti.

       Europos Komisija neturi moralinės teisės Graikiją dėl jos skolų laikyti „kiaule“, gadinančia gyvenimą visai euro zonai. 2001 metais, kai ją visiškai ir negrįžtamai priėmė į Europos Sąjungą, ten žinojo, kad jos skolos santykis su valstybės BVP oficialiai 2 kartus viršija 60% normą, kuri įrašyta į Mastrichto sutartį. Tačiau į tai užmerkė akis ir priėmė, ir dar pripumpavo naujų kreditų – labai norėjosi išplėsti ES. Tada niekas nekalbėjo apie tingias Graikijos „kiaules“: atvirkščiai, Graikijos ekonomikos analizė buvo pilna optimizmo.

                          Mitas apie tingius graikus, kurie pravalgė kreditus 

       Kaip ir visi europiečiai, Graikijos gyventojai nelabai skuba „susiveržti diržus“ dėl valstybės biudžeto taupymo. Užtat ES spauda, ypač Vokietijos, graikus vadina tinginiais, gyvenančiais visos Europos sąskaita. Matyt, Vokietija pamiršo, kaip 2003 metais to meto darbo ir ekonomikos ministras socialdemokratas Volfgangas Klementas vokiečius pavadino pačiais didžiausiais veltėdžiais pasaulyje ir kukliai pasiūlė panaikinti nors vieną valstybinę šventę – Gegužės 1-ąją, Darbo šventę. Ministras pateikė darbo savaitės trukmės, atostogų ir švenčių dienų lyginamąją statistiką – vokiečiai buvo pasaulio lyderiais, konkuruoti su jais galėjo tik prancūzai.

       Už tai jį piktai puolė profsąjungos, metalurgų lyderis Klausas Cvikelis tada pasakė: „Tegul darbo ir ekonomikos ministras Volfgangas Klementas dirba tik sekmadieniais, nes kitomis savaitės dienomis jis vien tik kvailystes kalba“, ir Klementas apie savo naujovę daugiau neprasižiojo. Jo nepalaikė net verslininkai, nors ir savo sumetimais.  

       Naivūs graikai tuo metu rengė demonstracijas, reikalaudami 35 valandų darbo savaitės ir apmokamų atostogų, kaip Vokietijoje: jeigu jau valstybė priėmė Europos standartus. Nieko to jie negavo, darbo savaitė liko 40 valandų, o graikų maksimalios atostogos su visais užsitarnavimais -  30 dienų. Tokias atostogas vokiečiai turi jau po pirmų darbo metų. Vidutinis atlyginimas Graikijoje 750 eurų, Vokietijoje - 2,5 tūkst. eurų.

      Už visą tai graikus, kasmet iki krizės priėmusius Europos turistų 1,5 kartus daugiau nei valstybės gyventojų skaičius, dabar vadina „kiaulėmis, pravalgiusiomis kreditus“, „poilsio profesionalais“, „karnavalų tauta“. Nors pažiūrėjus į statistiką, pasirodo, kad pagal BVP vienam gyventojui Graikija 42 –a pasaulyje (30 200 USD) ir tik 9% mažiau nei Europos Sąjungos vidutinis BVP (32 900 USD). Ir žymiai daugiau nei Vengrijos, Čekijos, Estijos arba Lietuvos. Pasirodo, kad jie dirbo neblogai, ir problema – šio darbo organizavime? Vadinasi, Europa reikalauja, kad graikai dirbtų už dar mažesnius pinigus ir dar daugiau? Kas tai – eurobiurokratų klaida ar dvigubi standartai? Arba noras sumenkinti valstybę, kuri paskirta plakimui?

                                                     Kas mokės?

       Kaip ir bet kuri valstybė, gyvenanti skolon, Graikija negalėjo sukurti savo „viduriniosios klasės savininkų“. Graikijos pagrindinė viduriniosios klasės masė – tai žmonės, gyvenantys „nuo atlyginimo iki atlyginimo“. Dar neseniai – sąlyginai didelio. Nuosavybe ten buvo kam užsiimti.

       Priimdama Graikiją į ES, jai kėlė dvi pagrindines sąlygas. Ne tik pakeisti ekonomikos struktūrą, didžiausią dėmesį skiriant turizmui, tačiau pakeisti ir nuosavybės santykius, ir valdymą joje. Juk iki 1980 –ųjų metų vidurio Graikija buvo beveik socialistine valstybe, daugiau kaip pusė jos BVP buvo pagaminama valstybės sektoriuje. 1986 m. valstybė valdė arba kontroliavo 60% tekstilės gamybos, pusė laivų statybos, anglies, cemento pramonės įmonių ir lentpjūvių. Stambios žvejybos įmonės, energetika, celiuliozės ir popieriaus kombinatai, ir farmacijos kompanijos, kaip svarbios eksportui, buvo valstybės nuosavybė.

       Paradoksas, tačiau po „juodųjų pulkininkų“ atsikratymo 1974 m., nacionalizavimą Graikijoje pradėjo liberalas Konstantinas Karamanlis, iš Onasio šeimos atėmęs stambiausią aviacijos kompaniją „Olympic Airways“. Jis pradėjo nacionalizavimą bankų sferoje ir sukūrė valstybinę Nacionalinę naftos korporaciją. Socialistas Adrėjas Papandrėjus nacionalizavimą dar labiau išplėtė su socialistiniu užmoju.

      Tačiau 10-ame dešimtmetyje metais Karamanlio ir Papandrėjaus sūnūs privatizavo tai, ką nacionalizavo jų tėvai. Tai Graikijos specifija: penkiasdešimt metų valstybę su nedidelėmis pertraukomis valdo Karamanlio ir Papandrėjaus šeimos.

      1992 m. Graikijoje priėmė įstatymą dėl privatizavimo, kuris numatė apie 700 įmonių. Iki 2000 metų buvo privatizuotos 27 stambios įmonės, tarp kurių ir 5 pagrindiniai valstybės bankai. Nacionaliniame banke valstybės dalis tada sumažėjo iki 50%, o 2010 m. – iki 33%, ir dabar pagal valdymo schemą jis artimas JAV Federalinei rezervų sistemai. Po bankų pardavė telekomunikacijų kompaniją „ОТЕ“, palaipsniui joje mažindami valstybės dalį, lengvai pardavė statybos medžiagų gamyklas ir maisto pramonę. Žinomo konjako „Metaxa“ gamyba atiteko britų „Grand Metropolitan“. Valstybė išėjo iš pelningų jūros pervežimų, nuo 2002 m. bando parduoti jūros uostus, tačiau tai nepavyksta dėl jų darbuotojų streikų. Vyriausybės sprendimai parduoti uostus sukelia galingus streikus, po kurių nukreipiami tobulinimui, o po to istorija kartojasi.

        2010 m. pradėjo pardavinėti magistrales ir jose statyti mokesčių už pravažiavimą ėmimo punktus. Tai iššaukė masinį judėjimą „Aš nemokėsiu, tą kelią statė mano senelis“, todėl imti mokesčio neskubėjo. Šūkis „Aš nemokėsiu!“ šalyje toks populiarus, kad davė pavadinimą visam neideologiniam judėjimui. Jo dalyvius ypač piktina tas faktas, kad nuo 2011 m. mokestį už elektros energiją kvite sujungė su mokesčiu už būstą, ir tiems, kurie jo viso nesumoka, atjungia šviesą.

       Pardavė Atėnų metro, parduoda salas, ypač negyvenamas. Parduoda žemę Atono pusiasalyje, vietoje, kurioje yra daug vienuolynų. Ten net atsirado „bažnyčių reiderystė“: sukūrimas „alternatyvių“ vienuolynų, turinčių veikiančių vienuolynų pavadinimus, - broliai „kopijos“ pretenduoja į „originalų“ turtą. Dabar Graikijos laikina vyriausybė susirūpinusi: kam parduoti „DEPA“ и „Desfa“, stambių dujų skirstymo kompanijų 50 mlrd. eurų aktyvus. Jeigu parduos, tai pajamos gali padengti vieną septintąją skolos dalį, tačiau vargu ar taip bus.

       Taigi privatizavimo uždavinį, kurį iškėlė Europos Sąjunga, graikai įvykdė puikiai. Žinoma, sukūrė galingą stambių savininkų sluoksnį, kurie įėjo į aljansą su spekuliaciniu bankų kapitalu ir, žinoma, nedega noru grąžinti kreditus. Jų noras sutampa su visos tautos noru.

                                        Graikai mokėti nenori ir nemokės

       Nemokės, nepriklausomai nuo to, kas vadovaus valstybei po rinkimų. Tai supranta ir ES vadovybė. Todėl Europos „valdžios centras“ („trejetas“ – Europos centrinis bankas, Europos Komisija ir TVF) mainais į naujus kreditus ir pažadus nurašyti trečdalį skolos kelia tris sąlygas: ekonomikos struktūros pertvarkos tęsimas, taupymo režimas ir svarbiausia – duoti garantijas, kad bet kuri vyriausybė, atsiradusi po rinkimų, mokės skolas, o ne panaikins jas. 

       Kol kas oficialiai tai garantavo tik Antonis Samaras, didelės dešiniosios partijos „Nauja demokratija“ lyderis. Tačiau pasakė, aiškiai žaisdamas su rinkėjais, kad pergalės rinkimuose atveju, sieks sutarties peržiūrėjimo. Demokratai rengia įstatymą dėl privačių investuotojų privertimo nurašyti skolas pagal savo sąlygas, tačiau tai jiems nelabai padeda – per dvi savaites partijos reitingas nukrito nuo 30% iki 24%, ir panašu, kad kritimas tęsiasi.

       Šūkyje „Taupymas arba defoltas!“, kuriuo ilgai gąsdino graikus, jie jau renkasi defoltą. To ignoruoti jau negali nei viena politinė jėga – balsavimo naktį (vasario 13 d.) parlamente už klausimą dėl Europos „trejeto“ reikalavimų priėmimo, už langų degė iždo ir dviejų bankų pastatai, kuriuos padegė anarchistai. Vien Atėnuose tą naktį sudegė 40 pastatų ir 150 parduotuvių. Popūliarų šūkį „Graikija atgims iš ugnies, kaip paukštis Feniksas“ daugelis suprato pažodžiui.

      Socialistų lyderis Georgas Papandrėjus lapkričio mėnesį išgąsdino visą Europos Sąjungą savo sprendimu surengti referendumą: mokėti ar nemokėti skolas? Už tai iš jo atėmė premjero postą, o Socialistų partija nustojo būti valdančiąja viena. Papandrėjus turi ir kitą kozirį – rugsėjo mėnesį vyriausybės posėdyje jis pasakė, kad pateiks ieškinį į Hagos Tarptautinį teismą dėl reparacijų išieškojimo iš Vokietijos už nacistų nusikaltimus Graikijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo 1997 metų Hagos teismas dirba prie Graikijos kaimo Distomo gyventojų, kurie buvo, kaip pavyzdys, sušaudyti nacistų 1944 metais, giminaičių ieškinio, todėl Papandrėjaus ieškinys „gultųsi“ į padarytą vagą.

       Oficialus Berlynas sureagavo į šį pareiškimą pasakęs, kad nuo 2012 metų Vokietija visam laikui nustoja mokėti išmokas nacizmo aukoms, tačiau laikraštis „Welt am Sonntag“ į Papandrėjaus ieškinį sureagavo palankiai. Jis pasiūlė laikyti, kad Trečiasis Reichas iš Graikijos paėmė kreditą už 3%, subtiliai jį pavadinęs „okupaciniu kreditu“, ir per 66 metus suma su procentais sudaro 73 mlrd. eurų. Laikraštis paskaičiavo, kad tai 80% to, ką Graikija šiandien skolinga Vokietijai, ir pasiūlė abipusį užskaitymą. Taip vokiečiai leido suprasti – viskas įmanoma, tik nereikia Graikijos spaudoje dėti Merkel karikatūras su SS karininko uniforma. Vasario mėnesį prie „okupacinio kredito“ temos ta pačia dvasia sugrįžo „Die Welt“, kuris turi 700 tūkst. tiražą ir autoritetą verslo sluoksniuose.

       Berlynui yra patogiau viską išspręsti geruoju, tuo pačiu užbaigus okupacijos temą nei jėga išmušinėti skolą, kai net abi Graikijos tradicinės partijos nenori paklusniai jų mokėti. O juk demokratai ir socialistai negrasina išeiti iš ES: su jais galima susitarti.

       Tai paprasčiau nei bendrauti su Komunistų partija ir nacionalistais iš LAOS (Pravoslavų liaudies soboras). Tie vienareikšmiai už išėjimą iš Europos Sąjungos ir ne prieš suartėjimą su Rusija. Su anarchistais, kurie už tautos asamblėjų savivaldą ir mėto „Molotovo kokteilius“, apie skolos sumokėjimą kalbėti neturi prasmės.

       Penkta partija parlamente – tai SYRIZA (Radikalių kairiųjų koalicija). Šie išeiti iš ES nesiveržia, o skolos problemą sprendžia pagal Lisabonos sutarties 8 straipsnį. Šis sako, jeigu 1 mln. ES piliečių pasirašys po bet kokiu įstatymo projektu, tai Europos parlamentas privalo pateikti jį balsavimui. Todėl radikalūs intelektualai dabar renka parašus, kad Europos parlamentas priimtų įstatymą dėl Graikijos skolos nurašymo, pavadinę šį judėjimą"Seysahfiya". Taip vadinosi didžiojo atėniečio Solono įstatymas, priimtas 594-593 metais pr. Kr., kai pusė atėniečių sėdėjo skolos duobėje. Jis nurašė skolas ir uždraudė juos paversti vergais. Įvertinus, jog skolos kardas kabo virš daugelio valstybių, yra tikimybė, kad Europos parlamentas gali priimti tokį įstatymą.    

       Pagal sociologines apklausas, graikams nusibodo senosios partijos ir jie reikalauja naujų, ir dėl to partijų skaičius parlamente gali išaugti nuo 5 iki 8. Į antrą vietą apklausose, pralenkusi Socialistų partiją, išėjo nauja Demokratinė kairiųjų partija, kuri dalyvauja "Seysahfiya". Neatmestina, kad praeis ir neonacistinė „Auksinė aušra“, tiesdama kelią naujiems „juodiesiems pulkininkams“.

       „Pulkininkai“ – ne vaiduokliai. Vienintelis „trejeto“ reikalavimo punktas, su kuriuo sutinka net komunistai, - išlaidų armijai sumažinimas. Graikijos karinės pajėgos dabar yra prieš pasirinkimą tarp „išėjimo į atsargą į niekur“ ir „perversmo“. Scenarijus realus, įvertinus tai, kad vyriausybė praranda situacijos kontrolę. Perversmas – tai ne tik antausis ES įvaizdžiui, tačiau jis nesuteikia garantijų, jog „naujieji pulkininkai“ sumokės skolas. Žinoma, dėl taupymo režimo pulkininkai gali iššaudyti socialinių pašalpų gavėjus, tačiau jiems taip pat reikalingi pinigai, o tai reiškia, kad reikės naujų kreditų arba kariuomenė jėga juos paims iš bankininkų. Kariuomenės elgesys neprognozuojamas, ir „trejetas“ ne veltui reikalauja ją sumažinti. 

                                                   Ir vėl Sendbrukas

       Esant daugeliui nesutarimų graikus vienija vienas dalykas – jie atsisako mokėti, kas kultūringai, kas grubiai. Kaip juos priversti tai padaryti, kol kas Europos Sąjunga nenusprendė. ES turi tik nesėkmingą skolos išmušimo iš islandų patirtį, kurie 2010 metais referendume atsisakė mokėti skolas po Islandijos bankų žlugimo.ES atsakydama uždraudė įvežti produktus į salą, tikėdamasi, jog silkė islandams greit nusibos ir jie kapituliuos, tačiau Islandijoje prabudo vulkanas ir Europą užpylė pelenais. Draudimą panaikino, tačiau prie skolos temos sugrįžo. 2011 metų balandyje islandai vėl atsisakė mokėti, ir nuo to laiko ES mąsto, kaip „pasiekti“ salos gyventojus.

       Pamokyta šios patirties ES iš Papademo „techninės vyriausybės“ reikalauja daug garantijų, kad graikai „trejeto“ sąlygas įvykdys, tačiau šis negali garantuoti, kad nauja vyriausybė, kuri atsiras po rinkimų, kurie numatyti balandžio 29 d., visų vergiškų skolos susitarimų nepanaikins. Dėl to Merkel nori išmesti graikus iš bendros Europos namų, kad ES nereikėtų atsakyti už jų skolas tarptautinei bendruomenei ir privatiems investuotojams. Tačiau kreditorių Merkel variantas netenkina, todėl išvyti Graikiją iš namų, nepaėmus mokesčio už „nakvynę“, taip pat negalima.

       ES turi mokesčio paėmimo variantą. Pirmas: graikams suteikia refinansavimo kreditą, tie „suveržia diržus“, tam tikrą dalį skolų nurašo,  ir 2020 metais Graikija iš dabartinio skolos lygio 160% BVP išeina į 120%. Šią schemą apsunkina privatūs investuotojai, kurie nenori dovanoti skolų ir mainais reikalauja Graikijos pramonės objektų ir žemės. Žinodami, kad ES atsako už Graikiją, jie Graikijos skoloms kelia palūkanų normas, kurios vasario 20 d. biržoje pašoko iki 7%, - fondai- maitėdos rengiasi Graikijos aktyvų dalyboms, tikėdamiesi, kad ES užtikrins jų „civilizuotą“ vykdymą.

       Dėl to yra didelis „dvidešimtuko“ susidomėjimas Graikija, kuris nustebino Asmuseną.

       Europos centrinis bankas (ECB), bandydamas kontroliuoti situaciją, dabar superka Graikijos skolas iš privačių investuotojų, tačiau dėl to šių vertybinių popierių kaina tik auga. Ir Centriniam bankui niekas negarantuoja, kad kovo 20 d. graikai paims skolos refinansavimo kreditą, o balandžio 29 d. nauja vyriausybė skolos neatsisakys. ECB ir Europos Komisija vasario 20 d. vis tik tam tikras garantijas iš Papademo išgavo ir atsakingomis už tą kreditą paskyrė Vokietiją, Olandiją ir Suomiją. Kokios tai garantijos – neskelbiama. Tik Suomijos finansų ministrė Juta Urpilainen Suomijos televizijos kompanijai „YLE“ pranešė, kad kai kurie „Graikijos pagrindiniai bankai“ garantavo jos grąžinimą pinigais ir „aukštos kokybės“ obligacijomis. Tuos bankus ir obligacijas ministrė atsisakė atskleisti.

       Trumpai tariant, grėsmė, jog nauja Graikijos vyriausybė gali pradėti gyvenimą nuo „švaraus lapo“, norėdama gauti gyventojų palaikymą, išlieka. Tada sugrąžinti graikus į „namus“ ir nuraminti privačius investuotojus galės tik Europos Sąjungos kariuomenė. Sendbrukas teisingai rašė, kad tai bus Parncūzijos kariai: ten vyksta prezidentinės lenktynės, ir nusibodęs prancūzams Nikolia Sarkozy atsilieka nuo socialisto Fransua Olando. Todėl Sarkozy labai vilioja įvykdyti pergalingą karinį „pasivaikščiojimą“ Graikijoje, kaip Napaleonas Italijos kampanijoje. Už karinę pergalę prancūzai jam atleis daug ką.

      Graikai tokį variantą įvertino ir savo pirmalaikius parlamento rinkimus iš kovo perkėlė į balandžio 29 d., žinodami, kad balandžio 22 d. Prancūzijoje vyks rinkimų į prezidentus pirmas balsavimo turas. Ir dabar galvoja: ar nenukelti jų į gegužės 5 d., turint galvoje, kad gegužės 6 d. Prancūzijoje antras balsavimo turas.

       Graikai nenori leisti Sarkozy pasimatuoti trikampę Bonaparto kepurę, tačiau jeigu jis rinkimuose laimės, tai tokį šansą jis turės, ir neatmestina, kad Sendbruko nepakeistas scenarijus pradės vystytis. Tuo atveju, jeigu Sarkozy pralaimės, Graikijos privertimo sumokėti misija guls ant jos skolos „budėtojų“ Vokietijos, Olandijos ir Suomijos.

       Panašu, jog „okupacinio kredito“ Vokietijoje temą iškėlė ne tiek žiūrėdami į praeitį, kiek į ateitį.

Sergej‘us Klimovski‘s, Andrej‘us Ganža, 2012-03-03

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Graikiškos pagirios

Graikijos teismo diena

ES – Graikija: šantažo ir ultimatumo kalba