Euroatlantizmas, kaip Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos „bendro likimo“ politinė filosofija, skambant ekonominės krizės varpui rengiasi savo laidotuvėms. Būdinga tai, kad dabar jo aistringiausiomis šalininkėmis yra ne „senos Europos“ valstybės, kuriose vis garsiau skamba nacionalinio orumo balsai ir idėjos, o vakarykštės perbėgėlės iš Varšuvos sutarties – Lenkija, Rumunija, iš dalies Ukraina, pavėluotai siekianti pademonstruoti savo lojalumą Vakarams. 

                        * * *

       Ispanija įvykdė ketvirto pagal dydį valstybės banko „Bankia“ dalinį nacionalizavimą, siekdama išgelbėti jį nuo bankroto. Tačiau sunkumai persekioja ne tik Ispaniją. Kaip skelbia BBC, balandžio mėnesį visoje euro zonoje žymiai sumažėjo privatus ekonomikos sektorius, daugiau nei tikėtasi. PMI indeksas – jį sudaro finansų kompanija „Markit“ pagal pirkimo vadybininkų apklausą ir jis atspindi verslo aktyvumo dinamiką, krito iki 46,7 lygio, lyginant su kovo mėnesiu, kai jis buvo 49,2 punktai. Indekso reikšmė virš 50 punktų reiškia aktyvumo augimą, mažiau 50 – kritimą, lygi 50 punktų – stagnaciją. Dabartinis rodiklis vienas iš blogiausių per paskutinius trejus metus. Ir to priežastis paprasta: jausdami artėjančią nelaimę, Europoje mažina naujų kompanijų skaičių ir didina gamybos išvežimą.

       Italijoje gamyba pramonės ir paslaugų sektoriuje nukrito iki trejų metų minimumo. Europos stambiausia ekonomika – Vokietija pasinėrė į stagnaciją.

        Naujų įmonių atsidarymas mažėja devynis mėnesius iš eilės, o nedarbas auga jau ketvirtą mėnesį.

       Esant tokiai situacijai suprantamas JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) sprendimas pritarti kelių Kinijos valstybinių bankų atėjimui į Amerikos rinką ir jų pirkimui JAV kredito institucijų akcijų.

       Banko holdingo kompanija taps stambiausias Kinijos bankas „Industrialand Commercial Bank of China Ltd.“ (ICBC). Kinijos finansų organizacijos pirmą kartą gavo leidimą įsigyti JAV banką, įgyti „The Bank of East Asia“ (JAV) kontrolę. Be to, FED leido vienam iš stambiausių Kinijos bankų „Bank of China Ltd.“ atidaryti papildomus skyrius Čikagoje. Analogiškus leidimus JAV reguliatorius išdavė Kinijos kredito organizacijai „Agricultural Bank of China Ltd.“

       Jeigu tavo didžiausias prekybos partneris niekaip negali atsikratyti finansinio karščiavimo – atėjo laikas duris atverti kitam, tam, kuris seniai į tas duris beldžiasi.

       Europos sistemos traukuliai gerai jaučiami ir suprantami net už Lamanšo. „Britų The Independent“ rašo, kad be devalvavimo graikai, kurie neturi nacionalinės valiutos, konkurencingumą gali atstatyti tik mažindami darbo užmokestį. Po to, kai Prancūzijos prezidentu buvo išrinktas socialistas Fransua Olandas, o Graikijoje žlugo partijų parama, kurios buvo susitarusios dėl biudžeto karpymo pagal euro stabilumo paktą, kuris buvo priimtas Vokietijos iniciatyva, „skolinimosi dėl augimo“ šalininkai žemyne atsigavo. Tačiau, laikraštis mano, „bėda ta, kad vienintelis euro zonos racionalus sprendimas, jeigu jie nori, kad ji liktų bendros valiutos zona, reikalauja visiškos politinės sąjungos su fiskaliniais pervedimais visoje Europoje – taip pat, kaip, tarkime, Anglijos mokesčių mokėtojai finansuoja Velsą ir Šiaurės Airiją“.

       Kas išlaikys „Europos dotacinius regionus“, - suprantama: Vokietija. Bet tada jos nesenos finansinės garantijos daugiau kaip 200 milijardai eurų bendros valiutos paramai gali pasirodyti, jog yra tik niekniekis. „Nėra požymių, kad Vokietijos elektoratas pasirengęs tam, - teisingai pastebi laikraštis, - bet jeigu jis ir sutiks, tai tik tuo atveju, jeigu gaus absoliučią politinę kontrolę, kaip leidžiami jo pinigai. Tame ir yra problema: dauguma graikų jau mano, kad neleistina ir žemina tai, kad Vokietija mainais už finansų paramą reikalauja mokesčių padidinimo, darbo teisės reformų ir Graikijos valstybės aktyvų pardavimo“.

       Na, graikai yra savo tėvynės patriotai. Bet kaip apie tai nesinori kalbėti Vakarų žurnalistams! „Nacistų siekimo viešpatauti Europoje planus taip pat prisimena Italijoje ir Ispanijoje, lyg jie buvo analogiški dabartinei reikalų padėčiai žemyne, - skaitome paskutiniame „National Interest“ numeryje,- Vokietijoje bręsta atsakomoji reakcija, nuspalvinta stiprėjančiu jos piliečių nepasitenkinimu dėl perspektyvos subsidijuoti Pietų Europos ekonomikas – bankrotus, ir „dabar Vokietijos spaudoje tiražuojami pusiau rasistiniai stereotipai apie tingius graikus ir įstatymų nesilaikančius italus“.

       Tai, ką šiandien Europa išgyvena, - tai tik euroatlantizmo diegimo žemyne pasekmė, bandymas sukurti „Europos Jungtines Valstijas“, kas iš pradžių pasireiškė NATO sukūrimu, o po to bendros valiutos įvedimu. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar praėjusiais metais perspėjo: „Niekas neturi manyti, kad pusė amžiaus taikos Europoje – tai duoklė; ne, jeigu žlugs euras, kris Europa. Tai negalima leisti“.

       O paskutiniame „Spiegel“ numeryje jūs perskaitysite jau kitaip: „Euras iš tiesų gali būti pavojingas dėl tos unikalios savybės, kuri jį skiria nuo dolerio, juanio ir visų kitų valiutų: euras – tai namas be šeimininkų, valiuta be politinės apsaugos, be vieningos fiskalinės politikos... Paprastai, kai ekonomika silpnėja, valstybė vykdo savo valiutos devalvavimą, tai leidžia didinti eksportą ir tuo pačiu sumažinti deficitą. Bet valiutos sąjungoje tas neveikia. Jeigu viena valstybė negali efektyviai valdyti savo ekonomikos, bendra valiuta vykdo antrankių funkciją“.

       Žinoma, graikams, ispanams, italams, prancūzams šie antrankiai neleis vykdyti devalvavimo ir atkurti konkurencingumo euro zonoje. Jiems palikta tik viena galimybė – realūs darbo užmokesčio ir pensijų išmokų mažinimai. Štai todėl ten ir verda. O kas, jeigu Graikija nesugebės suformuoti vyriausybės, kuri pasirengusi įgyvendinti euro stabilumo planą? Tokiu atveju, net išeidama iš euro zonos sklandžiai, net neprovokuodama visos sistemos žlugimo, Graikija parodys kelią kitoms Europos valstybėms – vienintelį galimą kelią, norint kontroliuoti savo ekonomiką.

       „ES politiniams generolams“ tai yra neįsivaizduojama. Kaip „Spiegel“ rašo, „apie euro žlugimą ne tik atvirai nediskutuojama; apie jį net nekalbama privačiai, kai mes susitinkame. Tai tiesiogine prasme kažkas nenusakoma“.

       Būtent to, šiandieniniai, o tiksliau vakarykščiai, politikai neįsivaizduoja, kad rytoj juos pakeis kiti. Tame nėra jokio sąmokslo –Europos erdvėje nuo Skandinavijos iki Apeninių „nacionalistų“ politinės valios augimas vis labiau pastebimas.

      Pradėkime nuo to, kad transnacionalinės kompanijos Europoje prekiauja taip, lyg kiekviena valstybė turėtų savo valiutą. Taip pat ir bankai, kurie dirba Europoje, pradeda žiūrėti į nacionalinius turtus ir įsipareigojimus, ir be to, juos į ta linkme nukreipia Europos centrinis bankas. Žakas Atali (Jacques Attali), buvusio Prancūzijos prezidento, socialisto Fransua Miterano patarėjas, pasakė, kad euras „neišgyvens ir penkerių metų... jeigu neatsiras bendra Europos valstybė“. Apie supervalstybę Senajame Pasaulyje „Financial Times“ puslapiuose svajoja ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, tačiau ir jis nerizikuoja tai pavaizduoti, kaip vienintelį ateities variantą. Pasak Sikorskio, galimas ir Europos Sąjungos iširimas: „Jeigu ES bendri institutai atrofuosis, ji greitai praras savo politinį svorį. Atgimstanti Rusija ir veržli Kinija užpildys vakuumą“. Nors lenkui artimesnis kitas variantas – permanentinė politinė sąjunga, kuri įgaliojimus daugelyje sričių palieka nacionalinėms valstybėms. Valstybių narių kompetencijoje išliks kultūros, religijos, gyvenimo būdo klausimai ir pagrindinių mokesčių tarifai. Sikorskis rekomenduoja sujungti Europos Komisijos ir Europos Tarybos pirmininkų postus, ir šį lyderį rinkti bent jau Europos parlamente. „Tik tada mes galėsime energingai veikti tarptautinėje arenoje, atitinkamai pagal mūsų ekonominį svorį“, - mano Sikorskis.

       Europos karkaso garsus traškėjimas europolitikams baisus, todėl, kad jis reiškia jų politinės karjeros pabaigą. Neseniai britų „The Guardian“ atvirai prisipažino: „Prancūzijos ir Graikijos rinkimuose stebimas karštutinių dešiniųjų skrydis, kuris įvyko ant bangos todėl, kad gyventojai balsavo prieš griežto taupymo režimą, kelia susirūpinimą dėl dviejų priežasčių. Kelia nerimą pats šių partijų egzistavimas, o taip pat jų lyderių pasisakymai ir užuominos. Nors, jeigu paimti Nikolaosą Michaloliakosą, partijos „Auksinė aušra“ (Golden Dawn) lyderį, kuris praėjusiais metais, laimėjęs municipalinius rinkimus ir gavęs vietą Atėnų miesto taryboje, jos narius pasveikino, ištiesęs ranką nacistiniu pasveikinimu, jis net ne užuomina. Tai, kad jo juodmarškinių partija, žinoma savo išpuoliais prieš imigrantus, buvo laikoma marginaliausia iš visų, kuri prieš tris metus dalyvavo parlamento rinkimuose, o šiandien surinko 7 procentus balsų, tai yra du kartus viršijo kartelę, leidžiančią patekti į parlamentą, savaime gali sukelti šoką.

       Ne mažiau nerimą keliantis simptomas yra ir tai, kad politikai, atstovaujantys valdančiąsias partijas tose valstybėse, nenukrypstamai slenka į kraštutinių dešiniųjų pozicijas. Visi mes matėme, kaip Antonis Samaras (Antonis Samaras), „Naujos demokratijos“ partijos lyderis, pažadėjo panaikinti įstatymą, pagal kurį legalių migrantų vaikai gauna pilietybę, o Nikolas Sarkzy savo paskutinėje dviejų savaičių nesėkmei pasmerktoje kampanijoje staiga perėmė Nacionalinio fronto kalbą – štai du neseni tokio elgesio pavyzdžiai... Deja, ta žalinga tendencija, esanti politiniuose debatuose, apima visus. Fransua Olandas (François Hollande) pajuto būtinybę sugriežtinti savo požiūrį į imigraciją ir pareiškė, kad krizės laikotarpiu ekonominių migrantų skaičiaus ribojimas yra ne tik labai reikalinga, tačiau ir neišvengiama priemonė... Ponas Sarkozy, bijodamas prarasti centristų balsus, pasiskolino kai kurias Marinos Le Pen programos nuostatas. Kaip to rezultatas, ponas Sarkozy, kaip politikas, nuėjo į nebūtį, o ponia Le Pen sustiprino pozicijas politinėje arenoje ir birželio mėnesį pabandys rinkimų pirmame ture gautus savo 17,9 procentų balsų konvertuoti į realias parlamento vietas... Visa, kas aukščiau paminėta, reiškia, kad demokratijos principai vis tik turi reikšmę, jų negalima ignoruoti. Kai Briuselis arba Berlynas praleidžia šį paprastą faktą iš akių, rinkėjai linksta prie paprastesnių ir bjauresnių sprendimų“.

       Su malonumu pasirašysiu po visa citata, išskyrus paskutinius porą žodžių: sprendimą, kurį priima rinkėjai, matydami, kaip pamažu griūna išsigimęs Europos Sąjungos junginys, įsteigtas prekybininkų, - vienintelis teisingas, iš kurios pusės į jį bepažiūrėsi. Euroatlantizmą Europoje keičia blaivus nacionalinis patriotizmas.

Elena Pustovoitova, 2012-05-15

Šaltinis: Fondsk