Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Zbignevas Bžezinskis, kaip JAV devoliucijos veidrodis

http://www.prezydent.pl      Trisdešimties metų kelias, praeitas per penkioliką metų

       Nueinantieji 2012 metai pasižymėjo, be kita ko, labai svarbiu procesų, kurie vyksta pasaulyje ir JAV, supratimu Zbignevo Bžezinskio pasirodžiusioje knygoje „Strateginė vizija: Amerika ir pasaulio valdžios krizė“ („Strategic vision: America and the crisis of global power“). (1) Autorius žinomas savo labai neabejingu požiūriu Rusijos atžvilgiu. Apie jo įtakos JAV politikai laipsnį daug ginčijasi – vertinimai prieštaringi. Tačiau yra ir neklaidingi kriterijai. Pakanka pažiūrėti į jo reguliariai publikuojamus mąstymus, o po to sulyginti su vienais ar kitais JAV administracijos veiksmais, ypač su po tam tikro laiko išeinančiais doktrinos dokumentais, kaip „JAV nacionalinio saugumo strategija“, galima lengvai pamatyti daugybę tiesioginės įtakos. Dažnai skirtumas yra tik stiliuje ir tame, kad su oficialiais postais nesusijęs Bžezinskis savo mintis formuluoja žymiai tiesiau ir net ciniškai.

       Bet kokiu atveju paskutinę Bžezinskio knygą drąsiai galima pavadinti išvakarėmis, ji susijusi su JAV Nacionalinės žvalgybos prognozių ataskaitos „Pasaulinės tendencijos 2030“ (apie ją mes kalbėsime vėliau atskirai) idėjomis, kurios greitai sekė paskui ją. Kai kurie šią knygą net prilygina garsiai Čerčilio kalbai Fultone. Reikia pasakyti, kad Bžezinskio „Strateginą viziją“ atidžiai perskaitė į JAV sekretorius iškeltas Džonas Keris, kuris parašė recenziją šiam darbui, jog „jį privalo perskaityti kiekvienas, kurį domina užsienio politika“.

       Knyga „Strateginė vizija“ pasirodė praėjus lygiai 15 metų po kitos žinomos Bžezinskio knygos „Didžioji šachmatų lenta“ („The Grand Chessboard. American Primacy and Its Geostrategic Imperatives“). Tarp šių datų yra tas JAV istorijos laikotarpis, kurį galima vertinti, kaip devoliuciją nuo pasaulio visagalybės iki jos spartaus praradimo pagal daugelį parametrų, kurie sudaro valstybės galią. Priminsime, kad devoliucija (susiaurėjimas, regresas) – tendencija, priešinga evoliucijai (kilimui, progresui), - anglų kalboje dar reiškia ir valdžios arba įgaliojimų perdavimo procesą. Ir ta prasme šis terminas geriausiai tinka tam, apie ką aprašo Bžezinskis. Svarbiausia jo naujoje knygoje – ne konstatavimas sisteminių klaidų, kurios atvedė į dar didesnį JAV pozicijos pasaulyje susilpnėjimą, kas daugeliui aišku ir be Bžezinskio, o valdžios perdavimo receptai „kažkam“, kas pakeičia JAV lyderiavimą. Perfrazuojant V.I.Leniną, kaip žinoma, Levą Tolstojų laikiusio „rusų revoliucijos veidrodžiu“, Zbignevas Bžezinskis turėtų būti pavadintas „amerikiečių revoliucijos veidrodžiu“. Tai štai, žvelgiant į Bžezinskio svarstymus šiuo požiūriu, galima aptikti, kad principinio skirtumo tarp 15 metų senumo Bžezinskio ir dabartinio Bžezinskio nėra ir būti negali. Jo idėjos dėl lyderystės delegavimo kažkam dažniausiai apsisuka pagrindimu reikalingumo išsaugoti nurodytus įgaliojimus Amerikai, tik be skambių žodžių ir su kitu padažu.

       Kai tik „Strateginė vizija“ atsirado, tai daugelis, įskaitant Rusijoje, paskubėjo šį darbą paskelbti visiškai atitrūkusiu nuo ankstesnių Bžezinskio pažiūrų, kurios buvo išreikštos „Didžiojoje šachmatų lentoje“. Neva Bžezinskis dabar pasisako už daugiapoliškumą ir už JAV atsisakymą nuo „Dievo išrinkto hegemono pasaulio politikoje“ vaidmens dėl to, kad Amerika nepakartotų TSRS likimo. Neva Bžezinskis daugiau Rusijos nelaiko „juoda skyle“, o kovoja už jos įtraukimą į Vakarų sudėtį. Tačiau atidi dviejų knygų analizė rodo jų organišką giminystę ir perimamumą esant visai terminologijos mimikrijai. Ir tada, ir dabar Amerika Bžezinskiui – „Gigantas virš pasaulio“, o ateinantis daugiapoliškumas – objektyvi realybė, kurios jis negali ignoruoti ir prie kurios ragina prisitaikyti. Be to, į akis krenta, kad „amerikiečių revoliucijos“ priežastys, pagal Bžezinskį yra subjektyvios – JAV administracijos neteisingi sprendimai. O rugsėjo 11 –oji su vėlesne neapgalvota ir daug išlaidų turinčia JAV jėgos projekcija, pirmiausia, Irake ir Afganistane pagal jį yra vos ne pagrindine JAV hegemonijos susilpnėjimo priežastimi. Išeina, kad teroristinė ataka į bokštus dvynius yra efektyviausia jėgos operacija pasaulio istorijoje. Tikėdamas išimtine Amerikos misija, Bžezinskis vis tik negali priimti kito žinomo mokslininko Polo Kenedžio iš tikrųjų aiškiaregiško teiginio, kuris buvo pasakytas dar 1987 metais išsamiame tyrime „Didžiųjų valstybių pakilimas ir kritimas“. (2) Tada P.Kenedis įtikinamai įrodė, kad veikiant jo suformuluotai „imperijos perkaitimo“ kategorijai nė viena valstybė negalėjo ir niekada negalės ilgai likti hegemonu pasaulio arenoje. Jau tada, pagal jo vertinimus, JAV kartu su TSRS įžengė į „imperijos perkaitimo“ fazę, ir jų saulėlydis neišvengiamas, nepriklausomai nuo vienų ar kitų politikų valios.

       Prieš 15 metų Bžezinskis kategoriškai tvirtino, kad „per ateinančius keletą dešimtmečių gali būti sukurta realiai funkcionuojanti pasaulio bendradarbiavimo sistema, pastatyta atsižvelgiant į geopolitinę realybę, kuri pamažu imsis tarptautinio „regento“ vaidmens, sugebančio nešti atsakomybės naštą už stabilumą ir taiką visame pasaulyje. Geostrateginė sėkmė, pasiekta tame reikale, tinkamu būdu įteisins Amerikos, kaip pirmos, vienintelės ir paskutinės tikros pasaulio supervalstybės vaidmenį“. (3) Be to, Amerikos pasaulinis lyderiavimas tiesiogiai priklausys nuo to, kiek ilgai ir efektyviai bus išsaugotas jos pranašumas Eurazijos žemyne. (4)

       Tuo tarpu Bžezinskis ir tada suprato, kad prieš Ameriką, kaip vadovaujančią pasaulio valstybę, atverta tik siaura istorinė galimybė savo pasaulio valstybės statuso „konstruktyviam eksploatavimui“. Kaip jis manė, šis laikotarpis gali būti sąlyginai neilgas. Demokratija niekada anksčiau nepasiekė pasaulinės viršenybės. Valdžios siekimas ir ypač ekonominės išlaidos ir žmonių aukos, kurių dažniausiai reikalauja pasaulinės valdžios įgyvendinimas, kaip taisyklė, nesuderinami su demokratinėmis visuomenėmis. Demokratinis režimas kliudo imperinei mobilizacijai. Jis manė, kad „visapusė ir koordinuota geostrategija Eurazijos atžvilgiu turi būti grindžiama Amerikos efektyvios įtakos ribų pripažinimu ir bėgant laikui neišvengiamu šios įtakos siaurėjimu“. Galiausiai pasaulio politikai vis mažiau bus būdinga valdžios koncentracija vienos valstybės rankose. Vadinasi, „JAV ne tik pirma ir vienintelė supervalstybė tikrai pasauliniu mastu, bet tikriausiai ir paskutinė“. 

       Ir vis tik, norint nepraleisti nurodytos istorinės galimybės, Bžezinskis kvietė Ameriką aktyviai kištis į taikos reikalus „ypatingą dėmesį skiriant tarptautinio geopolitinio stabilumo stiprinimui, kuris sugebės Vakaruose atgaivinti istorinio optimizmo jausmą“. Todėl, dabar aimanuodamas dėl „klaidingų įsikišimų“, jis didelę dalį atsakomybės galėtų prisiimti sau už savo raginimus, kadangi visi šie veiksmai buvo vykdomi prisidengiant „stabilumo garantavimo“ pretekstu“.  

       Bendra jo samprotavimų prasmė jau tame laikotarpyje buvo tai, kad Amerikai reikia pasiekti „nepakeičiamos valstybės“ statusą (apie ką, viešai pareiškė buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas), be kurios lyderiavimo pasaulis būtų pasmerktas chaosui. Be to, Bžezinskis rėmėsi dar vienu JAV elito minties viešpačiu Samueliu Hantingtonu, kuris rašė: „Pasaulyje, kuriame nebus Jungtinių Amerikos Valstijų viršenybės, bus daugiau smurto ir netvarkos, ir mažiau demokratijos, ir ekonomikos augimo, nei pasaulyje, kuriame Jungtinės Valstijos toliau labiau įtakoja pasaulio klausimų sprendimus, nei kokia nors kita valstybė. Pastovi tarptautinė Jungtinių Valstijų viršenybė yra svarbiausiu dalyku amerikiečių gerovei ir saugumui, ir būsimai laisvei, demokratijai, atvirai ekonomikai ir tarptautinei tvarkai žemėje“. (5)

       Rusijai Bžezinskis „Šachmatų lentoje“ surado žodžius ne paprasčiausiai blogus, bet žeminančius, ją pavadinęs „juoda skyle“ Eurazijos pačiame centre ir pateikęs siūlymą, kad jai pačiai būtų geriau pasidalinti mažiausiai į tris dalis. Beje, JAV ilgalaikis uždavinys, kurį jis suformulavo, neišmetė visai Rusijos iš geografijos žemėlapio, o reikalavo „neleisti vėl atgimti Eurazijos imperijai, kuri gali sutrukdyti JAV geostrateginio tikslo suformuoti didesnę euroatlantinę sistemą, su kuria Rusija ateityje gali būti tampriai ir patikimai susieta, įgyvendinimui“. (6)

       Be to, atlantizmo gerbėjų iš Rusijos nusivylimui Bžezinskis išreiškė tvirtą įsitikinimą, kad bet koks suartėjimas su Rusija dėl NATO išplėtimo „neturi vesti link faktinio Rusijos pavertimo į sprendimus priimančią aljanso narę, nes tokiu būdu sumenkintų ypatingą NATO Euro - Atlanto pobūdį, tuo pačiu metu pažemintų iki antrarūšių valstybių padėties vėl į aljansą priimtas valstybes“. Tai jo nuomone, Rusijai atvertų galimybę atnaujinti savo bandymus „ne tik susigrąžinti prarastą įtaką Centrinėje Europoje, bet ir savo būvimą NATO išnaudoti, siekiant sužaisti JAV ir Europos nesutarimais dėl Amerikos vaidmens Europoje susilpninimo“.  

       Apskritai, nepaisant visų jo nurodytų kliūčių JAV pasaulio hegemonijos išsaugojimui, „Šachmatų lentoje“ Bžezinskis tam periodui skyrė 30 metų, kai vargu ar kas nors būtų ginčijęs Amerikos, kaip pirmos pasaulio valstybės, statusą, kadangi „nė viena valstybė, tikriausiai, negali prilygti Amerikai pagrindiniuose galios aspektuose (kariniame, ekonominiame, techniniame ir kultūros), kurie kartu ir nustato lemiančią politinę įtaką pasauliniu mastu“.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Išėjusiame knygos rusų kalba vertimas nėra geras: Бжезинский Збигнев. «Стратегический взгляд: Америка и глобальный кризис». М., Астрель, 2012.

(2) Kennedy Paul, The rise and fall of the great powers, Vintage Books, N.Y., 1987. 

(3) Бжезинский Збигнев. Великая шахматная доска. М., Международные отношения, 1998, psl.112.

(4) Ten pat, psl.18.

(5) Samuel P. Hantington. Who International Primacy Matters // International Security. — Spring 1993. — P. 83. 

(6) Бжезинский Збигнев. Великая шахматная доска. М., Международные отношения, 1998, psl.48.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

                                            M.S.Gorbačiovo žodžiai yra užkrečiantys?

       Praėjo Zbignevo Bžezinskio knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ nustatytas trišdešimties metų neginčytino JAV viešpatavimo pasaulyje terminas – lygiai 15 metų, ir štai naujoje knygoje „Strategijos vizija: Amerika ir pasaulinės valdžios krizė“ jis konstatuoja JAV galios devoliucijos proceso pagreitėjimą. Bžezinskis pripažįstas, kad „per viršų besiveržiantis optimizmas“ dėl Jungtinių Valstijų visagalybės truko neilgai. Vartotojiška kultūra ir ekonomikos reguliavimas sukėlė vertybinių popierių rinkos burbulo sprogimą ir didelio masto finansų krizę. Skurdinančiais valstybę buvo Bušo jaunesniojo karai, dar anksčiau – Klintono Balkanų avantiūros ir apskritai JAV užsienio politikos žlugimas. „Tarp Sovietų Sąjungos jos saulėlydžio dienomis ir XXI amžiaus pradžios Amerikos iš tiesų stebimas neraminantis panašumas“, - pažymi Bžezinskis... (1) Pasaulio jėgų balansas pradėjo nepaliaujamai pereiti iš Vakarų į Rytus. Augančios abejonės dėl amerikietiškos santvarkos gyvybingumo stipriai išklibino tikėjimą „Vakarų klestinčiu palikimu“. Jeigu „amerikiečių sistema visuomenės akyse praras savo aktualumą, ją savo pasiekimais gali visiškai užgožti Kinijos“.

       O toliau visoje knygoje Bžezinskis, pažymėdamas Jungtinių Valstijų įtakos susiaurėjimą pagal daugelį valstybės galios parametrų, siekia parodyti, kaip blogai bus žmonijai be jų teigiamo poveikio. Labiausiai tikėtinu pavojumi, kylančiu dėl jėgų išsisklaidymo, jis įvardina „pasaulio hierarchijos potencialų nestabilumą“. Atsižvelgiant į tai, visą ateinantį tarptautinio gyvenimo laikotarpį jis apibūdina, kaip „post amerikietišką painiavą“.

       Ypač jam užkliuna ateinanti „Azijos konkurencija“, kurioje ramybės drumstėja pirmiausia bus Kinija. Bžezinskis, Azijos valstybes paskelbdamas konkurentėmis, kai kuriais požymiais primenančias kolonijinės epochos Europos valstybes, o po to žemyno konkurenciją už geopolitinę viršenybę, gąsdina tuo, kad tokios varžybos „galiausiai išsiliejo į du kruvinus pasaulinius karus“. (2)

       Bžezinskis perspėja, kad nors Vakarai, kaip tokie, dar gyvi, „jų pasaulinis dominavimas jau praeityje“. Norėdami išlikti, Vakarai turi suprasti, kad jų „vieta ir vaidmuo pasauliniame kontekste“ priklausys nuo JAV santvarkos tvirtumo ir Amerikos veiksmų užsienyje. Jų saulėlydis pavojingas visiems Vakarams. Bžezinskis gana piktai smerkia Europos Sąjungą už tai, kad ta to nesupranta ir nepadeda Jungtinėms Amerikos Valstijoms išsaugoti savo lyderystę. Jo nuomone, pernelyg egocentriška Europos Sąjunga elgiasi taip „tarsi jos pagrindinis politinis tikslas – pagyvenusiems žmonėms tapti patogiausiais namais pasaulyje“. (3)

        Kalbant apie Bžezinskio pasirengimą „Rusiją įtraukti į išplėstus Vakarus“, tai reikia pasakyti, kad lygiateisės partnerės su savo interesais Rusijoje jis nemato. Rusija jam yra tam tikros geografinės erdvės vaidmenyje, kurią naudinga įsisavinti, bet kurioje net patiems tokio „suartėjimo“ Rusijos šalininkams vietos po saule gali nebūti. Bžezinskis atvirai svajoja apie tuos laikus, kai „silpnėjanti Rusijos įtaka Tolimuosiuose Rytuose gaus naujų ekonominių ir demografinių jėgų pritekėjimą iš Vakarų“. (4) Apie Rusijos Arktį ir atsiveriančias ten galimybėmis Bžezinskis svarsto skyriuje, kurio pavadinimas vertas dėmesio „Nusavintas visuotinis turtas“, išreikšdamas susirūpinimą, kad Rusijos savo turtų dalies „užgrobimas“ regione gali „išprovokuoti rimtą nukrypimą geopolitiniame landšafte“ jos naudai.

       Šia prasme, išskyrus atsargesnį žodžių pasirinkimą, šiandieninė Bžezinskio pozicija Rusijos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo jo pozicijos, suformuotos prieš 15 metų „Šachmatų lentoje“. Rusija beveik visur yra ne kaip subjektas, o objektas, su kuriuo kažką reikia daryti – „prijungti“, „įtraukti“, „įsisavinti“. Jis smerkia „Rusijos viršūnę“ už atsisakymą suartėti su NATO, bet kartu priešingai net logikai, kaip ir anksčiau, įspėja dėl pilnateisės narystės bloke Rusijai suteikimo, kadangi „bet koks žingsnis į tą pusę prisidės prie žinomo Rusijos uždavinio - susilpninti NATO“. (5)

       Apskritai, neracionalus noras kuo skaudžiau įdurti Rusijai kartais Bžezinskį atveda prie absoliučiai paradoksalių, akivaizdžiai žemiau kartelės tokiam mąstytojui pareiškimų. Jis, visų pirma, rašo apie istorinį Rusijos silpnumą, kurios pergalės atseit vyko daugiausiai dėl kitų klaidų. „Nebūtų Napaleonas užpuolęs Rusijos 1812 metais, vargu ar Rusijos kariuomenė būtų įėjusi į Paryžių 1815 metais“.  (6) Kyla klausimas, kam išvis jie ten būtų vykę?

       Kartais Bžezinskio cinizmas vis tik „išeina už skalės ribų“. Pavyzdžiui, jis iškelė grupę valstybių, kurias pavadino „geopolitiniu analogu išnykstančioms biologinėms rūšims“. (7) Atseit, jos būtinai išnyks, jeigu JAV nebenorės arba nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų joms. Charakteringa tai, kad į pirmą tokių išnykstančių valstybių vietą jis pastatė Gruziją, toliau Taivaną. Sąraše taip pat atsirado Baltarusija ir Ukraina. Nesunku pastebėti tokių teiginių sugestyvinę prasmę, toms valstybėms peršamą atsargumą Rusijos atžvilgiu.

       Apskritai „Strateginėje vizijoje“ vyksta savita inversija, kai žodžiais Bžezinskis lyg ir atsisako nuo ankstesnių „JAV hegemonijos“ ir „pasaulinio lyderiavimo“ sąvokų, bet jo įvedami nauji apibrėžimai iš esmė yra nukreipti į tą patį. Busimą „dvigubą“, kaip jis rašo, Amerikos vaidmenį Bžezinskis mato tame, kad „ji turi tapti keliavedžiu ir išplėstos vienybės garantu Vakaruose, o tuo pačiu metu taikdare ir tarpininke tarp didžiausių Rytų valstybių“. (8) 

       Be to, įrodymai dėl Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystės išsaugojimo, nors ir naujame apvalkale, pateikiami taip, kad pasaulyje nėra valstybės galinčios ir artimiausiu metu, ir ilgalaikėje perspektyvoje atsistoti į jų vietą. Tikriausiai, kad taip. Ko nenori suprasti ir priimti Bžezinskis, kaip nekeista, tai galimybės sukurti tarptautinių santykių demokratinę sistemą be aiškių valstybių lyderių.

       Tvirtinimas, kad be Amerikos kuravimo likusi žmonija įsipainios į prieštaravimus ir
„prapuls“, neįtikinamas dėl visiškai akivaizdžių aplinkybių. Daugelyje regioninių konfliktų ir pasaulinėse problemose Amerikos vaidmuo greičiau destruktyvus nei stabilizuojantis. Pavyzdžiui, situacijos Artimuosiuose Rytuose pagrindinis Palestinos ir Izraelio sureguliavimo klausimas nesprendžiamas jau dešimtmečius, pirmiausia, dėl obstrukcionistinės Vašingtono pozicijos. Tarptautinė bendruomenė jau seniai sukūrė ir suderino pakankamai tvirtą taikos tarp Palestinos ir Izraelio pagrindą. Visi supranta, kad viskas priklauso tik nuo Baltųjų rūmų. Krizė Afganistano ir Pakistano zonoje, apimanti visą Centrinę ir Pietų Aziją, - taip pat JAV imperinių ambicijų padarinys. Ar ne dėl to atsiranda visos eilės valstybių siekimas įsigyti masinio naikinimo ginklą, kad egzistuoja visiškai aiški grėsmė jų nepriklausomybei iš JAV „civilizatorių“ pusės? Ar daugelio valstybių, įskaitant Rusiją ir Kiniją, persiginklavimo programos nesusijusios su tuo, kad pagal jų sienos perimetrą toliau vyksta amerikiečių bazių plėtimas ir prieš jas nukreiptų formalių ir neformalių karinių sąjungų kūrimas, o taip pat įvairių raketų skydų statyba? Kokia yra pagrindinė kliūtis Kioto protokolų dėl šiltnamio efekto sukeliančių dujų išmetimų įgyvendinimui? JAV pozicija. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį gyvybiškai svarbių pasaulio problemų.

       Peržiūrint tas problemas viena po kitos, nesunku pastebėti, kad nesant Jungtinių Valstijų kišimosi jos galėtų spręstis žymiai sėkmingiau. Iš kur apskritai tokia absurdiška nuomonė, kad be amerikiečių visa žmonija būtinai pasuks į karą visi prieš visus pagal Hantingtono doktriną? Pavyzdžiui, visuose regioniniuose konfliktuose prisiimdamas sau tarpininko ir žandaro misiją, Vašingtonas objektyviai tampa šalimi, kuri suinteresuota, kad jie amžinai negęstų, nes tik tokiu būdu jis ir toliau gali pretenduoti į „nepakeičiamos valstybės“ vaidmenį su visa iš šio statuso išplaukiančia nauda. Seną, kaip pasaulis, imperinį principą „skaldyk ir valdyk“ patogiau įgyvendinti esant būtent tokiai padėčiai. Mes išdrįsime pasakyti, kad Amerika, žinoma, ne „juoda skylė“ ir iš geografinio žemėlapio niekur nepradings, bet tuo pačiu be jos įkyraus siekimo kištis visur ir valdyti visus procesus planetoje likusi žmonija žymiai sėkmingiau ir taikiai spręstų daugelį senų ginčų. Daug kas rodo į tai, kad ateitis visiškai nebūtinai turi būti chaotiška, o gali būti organizuota pagal „didžiųjų valstybių koncerto“ principą, kuris papildomas naujais nariais, kai jie subręsta. „Amerikos devoliucijos“ realiu uždaviniu reikėtų padaryti, kiek tai yra įmanoma, Amerikos pavertimą į „lygią tarp lygių“. Tačiau, žinoma, Bžezinskis nuo tokio tikslo yra be galo toli, kaip kol kas ir apskritai JAV elitas. Taigi, galima tikėtis, kad jo aprašyti procesai vyks labai skausmingai ir pačiai Amerikai, ir likusiam pasauliui.

       Ir dar, kas krenta į akis – receptai, kuriuos siūlo Bžezinskis pačios Amerikos pasveikimui. Tai tiesiog kažkoks deja vu. Toks įspūdis, kad vienu iš jo konsultantų buvo ne kas kitas, kaip Michailas Sergejevičius Gorbačiovas. Bžezinskis daug svarsto apie pertvarkos (perestroikos) ir atsinaujinimo Amerikoje reikalingumą, kviečia naujoviškai mąstyti, mobilizuoti visuomenės gilumines dvasines jėgas, nors anksčiau tokio sugebėjimo nebuvimą nurodė, kaip vieną iš busimo valstybės susilpnėjimo priežasčių. Tik apie viešumą kol kas nekalba. Ar tai dar ne vienas požymis, kad JAV iš tikrųjų atsidūrė Sovietų Sąjungos paskutinio etapo padėtyje? Panašūs bejėgiai kreipimaisi patys savaime atspindi sisteminės krizės gilumą, kurioje atsidūrė ne tik visa Amerika, bet ir jos intelektualus elitas.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Бжезинский Збигнев. «Стратегический взгляд: Америка и глобальный кризис». М., Астрель, 2012, psl.9.

(2) Ten pat, psl. 33.

(3) Ten pat, psl. 56.

(4) Ten pat, psl. 234.

(5) Ten pat, psl. 222.

(6) Ten pat, psl. 212.

(7) Там же, с.136.

(8) Там же, с.276.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Dmitrij‘us Minin‘as, 2013-01-27

Šaltinis: Fondsk

 

Andrejus Fursovas apie Z.Bžezinskį

 


 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas