Nuorodos į informacinius kanalus
I. Siūlymas Peticijų komisijai (2018-09-10 d.) Siūlymo...
I. Kreipimasis į Seimo Peticijų komisiją dėl referendumo paskelbimo (2018-09-10 d.) Siūlau Seimui paskelbti referendumą dėl Konstitucijos straipsnio...
I. Kreipimasis į Seimo Peticijų komisiją (2018-06-22 d.) ...
Šiolaikinė daina iš interneto, autorius nežinomas. Dūdos groja kai žygiuojam! Bijo mergos rezervistų, Kad pagavę neišpy... tų. Davė Natas dvi granatas Ir...
Šių laikų raganos ant šluotų jau neskraido, jos turi modernias transporto priemones. 2017-09-19
Amerikiečius ne juokais išgąsdino uraganas „Irma“. Kurgi neišsigąsi, jeigu Ameriką puola ne tik rusų hakeriai ir išrenka jiems prezidentą,...
Svetainė mėgsta Opera.
Kovo mėnesį Barako Obamos susitikime su Libijos ministru pirmininku Ali Zeidanu Muhamedu, JAV prezidentas, kreipdamasis į Libijos žmones dvejų metų „demokratinės revoliucijos“ toje šalyje proga, pasakė simbolinę frazę: „Jūs nusipelnėte to, ką jūs padarėte“... O tuo metu nedideliame Kufros miestelyje Libijos pietuose vyko ginkluoti susirėmimai tarp tubų genties atstovų ir karinio būrio „Libijos skydas“, kurį sudaro tie, kurie nuvertė Muamarą Kadafį. Po Kadafio režimo žlugimo 2011 metų rudenį, Libijoje nuolat kyla mūšiai tarp įvairių buvusios opozicijos atstovų grupuočių. Vietinės gentys nesutarimus taip pat bando išspręsti ginklais. Tik 2012 metais per genčių tarpusavio susirėmimus Libijos pietuose žuvo šimtai žmonių. O nuo „vasario 17 d. revoliucijos“ pradžios Libijoje nužudyta iš viso daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių, dar apie 22 tūkstančiai dingo be žinios. Pagal oficialius duomenis, penktadalis ginklų, kurie pradingo iš armijos sandėlių sukilimo metu, iki šiol yra nekontroliuojami. Dėl blogėjančios kriminogeninės situacijos Libijos pietuose praėjusių metų gruodžio mėnesį Libijos Visuotinis nacionalinis kongresas (parlamentas) priėmė sprendimą „laikinai uždaryti sausumos sienas“ su keturiomis kaimyninėmis valstybėmis – Alžyru, Nigeriu, Čadu ir Sudanu. Tačiau tai nesumažino smurto lygio. Šių metų vasario mėnesį įvyko pasikėsinimas į Libijos Visuotinio nacionalinio kongreso vadovą Muhamedą al Magarifą, kurį bandė nužudyti Sebhos miesto viešbutyje. Balandžio pradžioje buvo apšaudytas Libijos parlamento pirmininko Mohamedo al Megarifo automobilis. O prieš tai ginkluoti protestuotojai užblokavo parlamentą ir iš pastato neišleido maždaug šimto jo narių. Libiją krečia separatizmo protrūkiai. Gentys, vyriausybės bejėgiškumo privestos iki beviltiškumo, reikalauja didesnės autonomijos ir valdžios decentralizacijos. Prieš keletą dienų Libijos nacionalinis kongresas priėmė sprendimą saugumo sumetimais dėl Tripolyje besitęsiančių demonstracijų sustabdyti savo darbą. Valstybėje sustiprintos saugumo priemonės, dalinai sustabdyti skrydžiai į užsienį. Augant islamistų įtakai, atsirado rimtos problemos tarpkonfesinių santykių srityje. Rusijos stačiatikių cerkvė išplatino pareiškimą ryšium su krikščionių diskriminavimo faktais Libijoje. „2013 metų vasario – kovo mėnesiais buvo įvykdyta keletas išpuolių prieš cerkvę ir dvasininkus, kaltinant „prozelitizmu“ buvo suimti ir kankinami dešimtys koptų krikščionių. Labdaros katalikų vienuolių ordinai, bijodami grėsmių, turėjo palikti šalį, - sakoma pareiškime, kurį paskelbė Maskvos patriarchato išorinių bažnyčios ryšių skyriaus komunikacijos tarnyba. „Iki pilietinio karo pradžios 2011 metais Libijoje gyveno apie 100 000 krikščionių. Šiandien jų skaičius yra tik keletas tūkstančių žmonių. Stebimas staigus prievartos ir diskriminacijos krikščionių atžvilgiu atvejų skaičiaus išaugimas“, - sakoma dokumente. Žinoma daug faktų apie krikščionių užpuolimus, suėmimus ir net kankinimus, kurie Libijoje įvyko per paskutinius keletą mėnesių. Kovo 14 d. Bengazyje buvo padegta koptų cerkvė. „Maskvos patriarchatas išreiškia solidarumą su krikščionimis broliais ir seserimis, kurie persekiojami už savo tikėjimą, ir tikisi, kad Libijos valdžios institucijos priims veiksmingas priemones krikščionybės išsaugojimui toje šalyje“. Pesekiojami ne tik krikščionys. Islamistai susprogdino XV amžiaus sufistų teologo Sidžio Muhamedo al – Andaluzio mauzoliejų. Praėjusių metų vasarą jie apiplėšė senovės madresę Tripolio centre, išniekinę jos teritorijoje esančias sufistų kapines. Nuo Muamaro Kadafio nuvertimo 2011 metų rudenį didelė dalis šalies kontroliuojama daugybės ginkluotų grupuočių, kurios suformuotos pagal klano ar genčių principą. Užimtose teritorijose jos nustatė savo taisykles ir įstatymus. Valdžios institucijos, norėdamos padaryti galą tai anarchijai, paskelbė apie operacijų pradžią, kuriomis iš neteisėtai užimtų privačių arba valstybės pastatų išvys ginkluotų grupuočių narius. Operacijos vyks visuose šalies miestuose, bet ar bus sėkmingos, nežinoma, pirmiausia, dėl šalies valstybės aparato dezorganizacijos. Neseniai pasaulį apskriejo pranešimas apie tai, kad Libijos specialiųjų tarnybų darbuotojai išprievartavo tris humanitarinio konvojaus iš Didžiosios Britanijos dalyves. Šalyje viešpatauja nevaldymas ir chaosas. „Jeigu Egipto pavasaris yra didžiulis nusivylimas, tai Libijos - katastrofa“, - rašo apžvalgininkas Džefris Jorkas. Jis praneša, kad artima „Al Qaedai“ radikali organizacija „Ansar al-Šaria“ kartu su trimis karinėmis grupuotėmis tarpusavyje pasidalino Bengazio miestą, ir tai buvo visiško valdžios bejėgiškumo simboliu. Nauja vyriausybė yra tokia nekompetentinga ir turi tokį menką autoritetą, kad pasirašė susitarimą dėl „bendradarbiavimo“ su „Ansar al-Šaria“, siekdama atgauti teroristų užgrobtus žmones. Kadafio didžiuliai infrastruktūros projektai, įskaitant didžiausią pasaulyje irigacijos projektą, sustabdyti, ir nėra jokių nurodymų, kad jie kada nors vėl būtų pradėti. Daugelis darbininkų ir specialistų, bijodami teroro, pabėgo iš šalies. Verta priminti ir apie „Kadafio milijardų“ likimą. „Revoliucijos“ metu Vakarai savo bankuose pradėjo įšaldyti Libijos turtą. Didžiausi indėliai, kurių vertė 30 mlrd. dolerių buvo įšaldyti JAV, o kitose valstybėse – po 2-3 milijardus, o iš viso, pagal specialistų skaičiavimus, Libija prarado daugiau kaip 100 mlrd. dolerių savo nacionalinio turto. Šiuos pinigus paprasčiausiai pavogė – ta dingstimi, kad jie „priklausė diktatoriui“. Bet tai tik vienas iš Libijos „demokratizacijos“ padarinių. O štai kai kurie duomenys to, ką prarado Libijos paprasti gyventojai: - Metinės pajamos beveik 15 tūkst. dolerių vienam gyventojui. - Metinės dotacijos kiekvienam šeimos nariui - 1000 dolerių. - Pašalpa už kiekvieną naujagimį - 7000 dolerių. - Pašalpa jaunai šeimai buto įsigijimui - 64 tūkst. dolerių. - Vienkartinė materialinė parama verslo pradėjimui – 20 tūkst. dolerių. - Nemokama medicina ir švietimas. - Nemokamas naudojimasis būstu ir elektra. - Bedarbio pašalpa – 730 dolerių per mėnesį. - Beprocentės paskolos buto ir automobilio pirkimui. - Pašalpa automobilio pirkimui 50% jo vertės. - Benzino kaina -14 centų už litrą. Dabar „demokratija“, jeigu ji išsilaikys valdžioje, Libijoje įtvirtins kitus įstatymus. Anksčiau Vakarų „demokratizuotų“ valstybių patirtis rodo, kad tie įstatymai paprastiems žmonėms reiškia naujus praradimus. Ar ne tai omenyje turėjo JAV prezidentas, kaip kalbėjo, kad Libijos gyventojai „nusipelnė to, ką jie padarė“? Dmitrij‘us Sedov‘as, 2013-04-16 Šaltinis: Fondsk
|
Komentarai
taip jie to nusipelne nes
taip jie to nusipelne nes nekovojo su nato nusamdytais sukileliais, na kovojo, bet nepakankamai
Skelbti naują komentarą