Nuo kažkurio laiko Skandinavijos ir Baltijos šalys pradėjo panašėti į saugius uostus teroristams. Ta istorija trunka nuo Čečėnijos pirmosios kampanijos laikų, kai šiose šalyse Kaukazo banditų pogrindis rado pagalbą ir paramą. Tada Čečėnijos separatistų lyderį Džocharą Dudajevą pavertė į „kovos už nacionalinį išsilaisvinimą“ herojų, o jo žūtis sukėlė aršius Skandinavijos ir Baltijos demokratų išpuolius prieš Rusiją. Šiandien atminimas apie pirmąjį „Ičkerijos“ prezidentą įamžinta visose Baltijos valstybių sostinėse. Rygoje yra Džocharo Dudajevo vardo alėja, Vilniuje – skveras, o Estijos Tartu mieste - memorialinė lenta.

       Žinoma, kad posovietinės Baltijos valstybės, greitai priimtos į NATO, savo politinėje priešpriešoje su Rusija orientuojasi į Skandinaviją ir Lenkiją. Aktyviausią vaidmenį Baltijos ir Skandinavijos dialoge vaidina Estija, kuri su Suomija ir Švedija yra užmezgusi glaudžius karinius bei politinius ryšius. Lietuva daugiau orientuojasi į Lenkiją, bet visada sutinka paremti Talino ir Rygos sąjungą su Stokholmu ir Helsinkiu. Lenkija taip pat atvira kariniam ir politiniam dialogui su Baltijos šalimis bei skandinavais. Simboliškas tuo atžvilgiu yra 2005 metais vienos iš Varšuvos gatvės pervardijimas į Džocharo Dudajevo gatvę. Kaip to rezultatas, prie Rusijos šiaurės vakarų sienos susiformavo valstybių blokas, kuriame terorizmas su Šiaurės Kaukazo šaknimis, išstumtas iš Rusijos teritorijos, rado sau tinkamą prieglobstį.

       Ekstremistinis interneto šaltinis „Kavkaz-center“, apie kurį vėl pradėjo kalbėti dėl teroristinių aktų Bostone, kažkada dirbo Švedijos teritorijoje, vienu metu buvo įsikūręs Estijoje ir Lietuvoje, bet tikru Čečėnijos ekstremistų ruporu tapo nuo to laiko, kai persikėlė į Suomiją. Čia jį globoja toks Mikaelis Sturšjė, į kurio aktyvumą Suomijos valdžios institucijos žiūri gana palankiai. Veikdamas iš Suomijos teritorijos, „Kavkaz-center“ sėkmingai vaidina „Kaukazo Imarato“ – organizacijos, kuri Rusijoje priskiriama teroristinėms, - „informacinio lango“ į išorės pasaulį vaidmenį. Įdomu tai, kad JAV valdžia taip pat „Kaukazo Imaratą“ įtraukė į teroristinių organizacijų sąrašą, bet nesiima jokių veiksmų jo neutralizavimui...

       Tarp čečėnų separatistų ir Suomijos valdžios institucijų susiklostė retai sutinkamas tarpusavio supratimas. „Kavkaz-center“ ne kartą puolė Rusiją už jos reikalavimus Helsinkiui nutraukti net netiesioginę paramą terorizmo propagandai. Savo ruožtu iš Suomijos užsienio reikalų ministro Erkio Tuomiojos lūpų buvo galima išgirsti svarstymus apie tai, kad „demokratinių laisvių gynimo reikalas“ nežino valstybinių sienų, o žmogaus teisių apsauga negali būti kokios nors vienos valstybės vidaus reikalu. Suprask taip, kad, dengdamos „Kavkaz-center“ veiklą, Suomijos valdžios institucijos atstovauja demokratines laisves ir gina žmogaus teises. Panašus teisių ir laisvių traktavimas jau atsirūgo Bostonui ir ne tik ten.

       Iš Rusijos pabėgę Čečėnijos emigrantai, tarp kurių nemažai buvusių kovotojų, Vakarų valstybių naudojami, kaip vienas iš užsienio politikos instrumentų. Prancūzijoje Čečėnijos diaspora siekia 30 000 žmonių, Austrijoje - 25 000, Belgijoje – 17 000, Vokietijoje – 12 000. Daug čečėnų Norvegijoje ir Suomijoje. Baltijos šalys, kaip ir Lenkija, daugeliui iš jų, kaip taisyklė, yra tranzitiniu koridoriumi į Vakarų Europą.

       JAV čečėnų kompaktiška gyvenamąją vieta laikomas Bostonas. 10 –ame dešimtmetyje JAV islamistų grupuotės teikė paramą kovotojams Čečėnijoje, o Bostone buvo įsikūrę islamo organizacijos „Al Kifah" vietos skyriai. Vėliau „alkifahiečiai“ buvo pastebėti eilės teroristinių aktų JAV rengime, įskaitant Pasaulio prekybos centre 1993 metais, ir dauguma grupuočių buvo sunaikintos. Dauguma, bet ne visos. Bostono grupuotė veikė toliau, padėdama Bosnijos ir Čečėnijos islamo ekstremistams.

       Čečėnijos diasporai Europoje iš esmės skirtas informacinio tarano vaidmuo. Nesvarbu, ką kalbės patys užsienio čečėnai, bet Vakarų žiniasklaida cituos tik jų išpuolius prieš Rusiją ir jos valdžią. Dažnai net be užsienio čečėnų žinios Vakarų „politiniai visažistai“ jiems suteikia anti - Rusijos jėgų įvaizdį, kasa gilų griovį, atskiriantį čečėnus Rusijoje nuo čečėnų Vakaruose, kai visus čečėnus dalina į „gerus“, kurie emigravo arba kažkur Dagestane bėgioja po kalnus ir miškus, kariaudami su federaline valdžia, ir „blogus“, kurie lygiomis teisėmis su kitais dalyvauja visos Rusijos visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

       Tokios „tylios“ valstybės, kaip Suomija, ne visada matomos daug galingesnių Vakarų valstybių šešėlyje. Todėl daugelis žino apie tai, kad Vašingtonas ir Londonas remia teroristinius tinklus, bet mažai kas žino apie Suomijos indėlį į tą reikalą. Įdomu, kaip ilgai Helsinkiui pavyks vaizduoti, kad tarp demokratinės Suomijos ir paramos tarptautiniam terorizmui nėra nieko bendro? 

Vladislav‘as Gulevič‘ius, 2013-05-04

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Karas prieš terorizmą – apgaulė?