Prieš 40 metų, 1973 metų sausyje prasidėjo įsilaužėlių teismas, kurie pateko į „Votergeito“ kompleksą, turėdami tikslą dėl respublikonų prezidento Ričardo Niksono interesų Demokratinės partijos kandidato į prezidentus Džordžo Makgoverno štabe įrengti pasiklausymą. Kada šis, beveik du metus trukęs procesas, pasibaigė prezidento Niksono atsistatydinimu dėl apkaltos grėsmės, amerikiečius, o ir visą pasaulį įtikinėjo, kad JAV gyvenime nieko panašaus įvykti daugiau negali, kad visos istorinės pamokos išmoktos, o demokratija Amerikoje įrodė savo pergalę ir viską nugalinčią jėgą. Bet štai praėjo laikotarpis, kurio savo laiku užteko Mozei, kuris savo tautą vedžiojo po smėlynus, kad iš jos ištrintų paskutinius prisiminimus apie vergovę, o Jungtinių Valstijų vyriausybės neteisėto įsiveržimo į amerikiečių, o ir į visos pasaulio bendruomenės, gyvenimą mastai ne tik nesumažėjo, bet ir daug kartų išaugo. Be to, naudojami visi mokslo ir technikos revoliucijos pasiekimai. Yra ir kitas skirtumas. Tada vis tik, nepaisant įnirtingų Niksono ir jo aplinkos bandymų paslėpti savo smerktinas veikas, iš pat pradžių buvo viltis, kad šis reikalas bus išspręstas iki galo, nes buvo paliesti demokratinės partijos galingo isteblišmento interesai. Bet štai garsų „Votergeito“ skandalą pakeitė objektyviai daug didesnio masto demaskavimas, žurnalistų jau pakrikštytas pagal jo pagrindinės figūros pavardę - „Snoudengeitas“-, o Amerikoje iš visur jau tik ir girdima: „Nukryžiuoti jį, nukryžiuoti!“ Ir ne tik iš valdančiųjų demokratų pusės, bet ir iš respublikonų stovyklos, kurie taip pat padarė nemažai dėl PRISM viską matančios akies sukūrimo. Pasirodo, kad laisvė egzistuoja tik siauram „dvipartinio“ rato elitui, visi likusieji turi būti atidžiai kontroliuojami. Bendras sutarimas pasiektas.   

       „The Guardian“ komentatorius Glenas Grinvaldas mano, kad JAV valdančiosios administracijos elgesys su savo kritikais ir demaskuotojais išsaugojo perimamumo bruožus nuo Danielio Elsbergo laikų, kuris 1971 metais spaudai perdavė slaptą rinkinį „JAV ir Vietnamo santykiai, 1945 – 1967: Tyrimas“. Jame aiškiai buvo matomas administracijos smerktinas elgesys karo Vietname metu. Danieliui Elsbergui grėsė iki 115 metų kalėjimo, bet įrodymų rinkimo metodai, akivaizdžiai pažeidžiantys žmogaus teises (telefonų pasiklausymas, neteisėtos kratos ir kt.), išprovokavo visuomenės paramos didelį judėjimą. Danielis Elsbergas buvo išteisintas. (1) Pirma reakcija į „Votergeito“ tyrimą taip pat ėjo ta pačia išvažinėta vėže, kuri aiškiai matoma ir Snoudeno reikale. Grinvaldo nuomone, demaskuotojų likimas Amerikoje, daug kuo panašus:

       1. Jie vyriausybės puolami ir demonizuojami, siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo savų teisės pažeidimų ir sužlugdyti pasitikėjimą „pranešimo nešėjais“, padarydami jį nereikšmingu.

       2. Visuose panašiuose atvejuose valdininkai, kaip pagal komandą, „kaip lėlės, vaidinančios užduotą scenarijų“, pradeda grasinti įvairiais persekiojimais ir gąsdina visus, vienaip ar kitaip susijusius su demaskuotoju. Jau atliekamas, pavyzdžiui, firmų, dalyvavusių Snoudeno įdarbinime į specialiąsias tarnybas, masinis tyrimas. Ypač susijusių su jo tikrinimu. (2)

       Su ankstesniais informatoriais Snoudeną sieja tai, kad nėra siekio praturtėti iš jų turimų paslapčių. Niekas iš jų nesiekė kokių nors savanaudiškų interesų. Be to, visi jie sąmoningai rizikavo, kad iki visuomenės nuneštų tiesą apie savo vyriausybės tamsius darbus, siekdami ją padaryti demokratiškesne ir labiau kontroliuojama. (3)

       Ko nebuvo praeityje, tai tokio precedento neturinčio oficialaus Vašingtono užsienio lyderių spaudimo su tiesiais grasinimais, išeinančiais net už logikos ribų. Pavyzdžiui, iš Rusijos Baltieji rūmai reikalauja to, ko daug kartų patys atsisakė vykdyti, įskaitant prezidentu esant Obamai. Išdaviką Potejevą Amerikoje sutiko ne tik su didele pagarba, bet ir didelius pinigus sumokėjo. Iš kur tada tokia absoliučiai iracionali reakcija, besiribojanti su paranoja Snoudeno atveju? „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui?“ Realių paslapčių dydis, kuris nežinomas kitoms specialiosioms tarnyboms, Snoudeno informacijoje yra nedidelis. Buvo nutekėjimų ir žymiai didesnių, o štai triukšmo buvo mažiau. Nei techninių metodų, nei žmonių Snoudenas neišdavė ir, panašu, kad išduoti nesirengia. Priežastis kita. Jis sugriovė JAV politikos ir konkrečiai Obamos administracijos, išėjusios į žygį už pasaulinę demokratiją ir nukrypusios į pasiklausymus bei kontrolę, fundamentalų mitą apie kovą už visos žmonijos laisvę. Net PRISM sistemos grafika atrodo, kaip iliustracija Džordžo Orvelo romanui „1984“ apie viską matantį Didyjį Brolį. Tai ir smūgis Amerikos banginiams „IT Microsoft“, „Google“, „Yahoo!“, „Facebook“, „YouTube“, „Skype“, AOL, „Appl“ ir t.t. (4) Šios kompanijos jau skaičiuoja negautus pelnus dėl netikėto smūgio į jų autoritetą. Štai kodėl, priešingai faktams, jie atkakliai neigia glaudų bendradarbiavimą perduodant duomenis apie savo klientus su JAV specialiosiomis tarnybomis.

       Pagrindinis skirtumas tarp „Snoudengeito“ ir „Votergeito“ vis tik tas, kad tada viena partija pasikėsino į kitą, o dabar kalbama apie bendrą dviejų partijų kišimąsi į tautos, ir ne vienos, asmeninį gyvenimą. Pasiklausymo programa egzistavo dar esant respublikonams, prie Obamos ji tik suklestėjo, todėl kad gerai įsipaišė į jo minkštos jėgos strategiją, tarnaudama jai, kaip svarbi parama. Be to, labiau nei kada nors buvo kalbama apie demokratiją, ir daugiau nei esant bet kuriai kitai administracijai buvo pasiklausymo ir kontrolės. Veidmainystė ir dviveidiškumas šaukėsi dangaus. Štai to ir negalėjo kentėti idealistas Snoudenas.

       2008 metais kandidatas į prezidentus Obama demaskuotojų veiksmus vadino „drąsos ir heroizmo aktais, kartais išgelbėjančiais gyvybes, o dažnai mokesčių mokėtojų pinigus, ir nusipelnančiais paramos, o ne smaugimo, kaip prie Bušo administracijos“. Tačiau, pagal kai kuriuos skaičiavimus, esant Obamai, teisminis persekiojimas buvo vykdomas prieš du kartus didesnį demaskuotojų skaičių, negu prie visų paskutinių prezidentų kartu paėmus. (5)

       Edvardo Snoudeno tragedija ta, kad jis nuoširdžiai tikėjo savo šalies lyderių žodžiais, o po to, susidūręs su tikrove, skaudžiai jais nusivylė. Jį bandoma pateikti, kaip pusmokslį ir infantilų nesubrendėlį. Iš tikrųjų Snoudenas kaip reta protingas ir principingas. Jo charakteris taip pat pakankamai stiprus. Ant jo, apskritai jau ne jaunuolio (vis tik 30 metų), užgriuvo rimti išbandymai, kuriuos jis labai garbingai atlaiko. Jis iš tų Amerikos idealistų, kurie savo apdovanojimus metė prie Baltųjų rūmų, protestuodami prieš Vietnamo karą ir reikalavo apkaltos Niksonui, nepaisant to, kad jis visaip bandė to išvengti. Valstybės sekretorius Džonas Keris, dabar po visą pasaulį svaidantis žaibus, reikalaudamas išduoti Snoudeną ir grasindamas bausmėmis net Maskvai, galėtų prisiminti savo jaunystę, kai jis – „ordinų nešiotojas“ už Vietnamą, aktyviai pasisakė pieš ten vykstančias kruvinas skerdynes. Danielį Elsbergą tada jis laikė mesiju. Kas atsitiko dabar? Praėjo revoliucinis amžius? Jaunystės idealai susidėvėjo, palikę toli praeityje? Prieš akis tik imperijos interesai?

       Dar 2003 metais Edvardas Snoudenas užsirašė savanoriu į JAV armijos specialųjį dalinį, kad išvyktų į karą Irake, nes „jautė pareigą, kaip žmogus, šios šalies tautą išlaisvinti iš priespaudos“. Armijoje jis susilaužė abi kojas ir į karą nepateko. Savo šalies ir jos propagandos vaikas, jis nuoširdžiai tikėjo jos „kilnia misija“ visiems nešti laisvės šviesą. Tiesą sakant, dabar jis daro būtent tai dėl ko jį kvietė, ir daro sąžiningai. Ateidamas į CŽV, Snoudenas kilo labai greitai, demonstruodamas kompiuterinį talentą, toli lenkdamas formalius diplomus.  2007 metais jis išvyko į CŽV Ženevos rezidentūrą, kur, pasak jo, tapo liudininku to, kokiu būdu jos darbuotojai užverbavo Šveicarijos banko tarnautoją. Iš pradžių jie tyčia prigirdė jį ir įkalbėjo sėsti už vairo. Kada jis buvo suimtas už vairavimą išgėrus, CŽV agentai pasiūlė jam pagalbą, tai leido jį užverbuoti, kad būtų galima prieiti prie banko paslapčių. Beje, Šveicarijos policija atlieka šios istorijos tyrimą. (6)

       „Daug kas iš to, ką aš mačiau Ženevoje, realiai išvadavo mane nuo iliuzijų, kaip veikia mano vyriausybė ir ką tai atneša pasauliui“, - vėliau sakė Snoudenas. „Aš supratau, kad aš dalis to, kas atneša daug daugiau žalos negu naudos“. Pasak jo, tada jis pirmą kartą susimąstė apie tarnybos paslapčių atskleidimą, bet to nepadarė dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, „dauguma CŽV paslapčių yra apie žmones, o ne apie mašinas ir sistemas; ir aš nesijausčiau patogiai, atskleidęs tai, kas galėtų kam nors pakenkti“. Ir tikrai, pateikdamas informaciją, jis neįvardijo nieko iš savo buvusių kolegų. Antra, išrinkus Baraką Obamą, jis tikėjosi permainų. Bet greitai Snoudenas įsitikino, kad atėjus Obamai padėtis tik pablogėjo. Jis iš „The Guardian“ nereikalavo „nei apsaugos, nei anonimiškumo“. „Aš neketinau slėpti kas aš toks, todėl kad aš žinojau, kad nieko neteisingo nepadariau“. Snoudenas sako, kad nesiekia asmeninės šlovės: „Ši istorija ne apie mane, o apie tai, ką daro JAV vyriausybė“. Jis ragina nesuasmeninti situacijos, į tai linkusi žiniasklaida, kadangi tai atitraukia dėmesį nuo atskleistos informacijos, o vyriausybė užuot atsakiusi į ją, daugiausia siekia demonizuoti jį. Snoudenas kviečia visus dėmesį sutelkti į dokumentus ir į diskusiją apie tai, kokiame pasaulyje mes norime gyventi. 

       „Mano vienintelis motyvas yra visuomenės informavimas apie tai, kas daroma jos vardu ir daroma prieš ją“. Jis paliko 200 tūkst. dolerių per metus atlyginimą, namą Havajuose, draugę, mylimus tėvus. „Aš visa tai paaukojau, todėl kad negalėjau susitaikyti su savo sąžine, leisdamas JAV vyriausybei pažeidinėti asmens teises, interneto laisvę ir žmonių pagrindines laisves visame pasaulyje su pasaulinės stebėjimo mašinos pagalba, kurią ji slaptai pastatė“. (7) Snoudenas papasakojo apie nerimą dėl giminių ir artimųjų: „Mano šeima nežino apie tai, kas vyksta. Labiausiai aš bijau, kad jie ateis mano šeimos, mano draugų, mano draugės, visų, su kuriais aš bendrauju“.

        „Aš su tuo gyvensiu visą likusį gyvenimą. Aš daugiau negalėsiu su jais bendrauti. Valdžios institucijos elgsis žiauriai su visais, kurie mane pažįsta. Tai neleidžia man miegoti naktimis“, - sako Edvardas Snoudenas.

       „Aš nežinau, kas manęs laukia ateityje. Aš nesitikiu vėl pamatyti namus, nors man labai norisi“, - prisipažįsta Snoudenas. (8)

       „Human Rights Watch“ atstovė Tatjana Lokšina, pakviesta į susitikimą su Snoudenu liepos 12 d. Šeremetjeve, pranešė, kad kelyje į oro uostą jai paskambino JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas ir paprašė perduoti, kad JAV Snoudeną laiko ne demaskuotoju, o tuo, kuris pažeidė įstatymą. (9)

       Amerika, nebausk savo vaikų už tai, kad jie vis dar tiki į tavo pačios paskelbtus idealus.

Dmitrij‘us Minin‘as, 2013-07-20

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Edvardo Snoudeno antisisteminė misija

Nuo Bilderbergo prie Guglebergo: pasaulio elito technokratinis persitvarkymas

Po JAV specialiųjų tarnybų elektroniniu gaubtu

Specialiosios tarnybos jus seka internete

Totali kontrolė