Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Lokerbis, sufalsifikuota byla (II)

http://plane-truth.com       BBC dokumentinis filmas, sukurtas 2008 metais, pasakojantis apie susprogdinto lėktuvo Pan Am 103 virš Lokerbio bylą.

                                                  Pradžia

       Dikas Markizas pareiškė, kad surado dar vieną sąsają su Libija, ir tai buvo pats svarbiausias įrodymas šioje byloje. Jis buvo rastas tarp lėktuvo nuolaužų, 35 kilimetrus nuo jo kritimo. Fragmentas, suvyniotas į apdegusio audinio gabalą.

       Tai buvo lūžis.

       Tyrėjai tvirtina, kad tas fragmentas yra montažinės schemos dalis. Kriminalistikos ekspertai padarė išvadą, kad jis yra laikmačio dalis, kuris sukėlė sprogimą. Jie manė, kad jeigu jie suras žmogų, kuris padarė tą laikmatį, tai juos atves prie žmogaus, kuris įdėjo bombą.

       Kas gamina pačius patikimiausius laikmačius? Žinoma, kad šveicarai. FTB rado tą, ko ieškojo, Ciuriche. Tačiau šis žmogus pasiūlė dar vieną sąmokslo teoriją. Jis tvirtina, kad įkaltis buvo suklastotas.

       Edvinas Boljė, "Mebo telecommunications":„Šis fragmentas – pats svarbiausias įkaltis visoje Lokerbio byloje. Ir tas įkaltis oficialaus asmens kažkokiu būdu sufalsifikuotas, siekiant apkaltinti Libiją. Pagal mano tyrimą, tai galėjo padaryti tik FTB arba Škotijos policija“.

       Edvinas Boljė – spalvingos biografijos žmogus. Jis pradėjo piratinėje radijo stotyje, galiausiai savo laivą pardavė Libijai, kuri norėjo Viduržemio jūroje įrengti savo radijo stotį. Tai buvo pradžia ilgo ir vaisingo bendradarbiavimo su pulkininku Kadafiu, kuris tęsėsi, kai Boljės "Mebo" kompanija pradėjo pardavinėti laikmačius Libijos armijos bomboms.

       Edvinas Boljė, "Mebo telecommunications":„Šis laikmatis veikia taip pat, kaip ir laikmatis kiaušiniui. Bet armijoje jų, žinoma, nenaudoja kiaušinių virimui. Tas laikmatis MST13 įdėtas į apvalkalą, į kurį neprasiskverbia smėlis“.

       Tai tas laikmačio tipas, kuriuos Boljė pardavinėjo Libijai.

Edvinas Boljė: „Čia žalioje montažinėje schemoje jūs matote laikmačio įjungimą. Tas mažas fragmentas čia – tikriausiai, panašus į jį buvo rastas Lokerbyje“.

       Edvinas Boljė prisipažįsta, kad yra pažįstamas su al- Megrahiu, Libijos valdžia turėjo ofisą priešais Boljė ir al- Megrahis kartai pas jį užeidavo. Tuoj po teroristinio akto Lokerbyje, Boljė privačiu būdu pranešė amerikiečiams, kad jo nuomone, libiečiai buvo atsakingi už teroristinį aktą. Bet dabar jis kalba, kad jį šantažavo.

        Edvinas Boljė: „Kiek galiu spręsti, visiškai aišku, kad tuo fragmentu paprasčiausiai manipuliavo. Tai falsifikacija – susieti Libiją su teroro aktu Lokerbyje“.

        Pagal Boljė teoriją, šis pagrindinis įkaltis buvo rastas ne tarp lėktuvo nuolaužų. Jis tvirtina, kad fragmentas buvo paimtas iš eksperimentinės montažinės schemos, kurią konfiskavo Šveicarijos policija kratos jo namuose metu. Jis mano, kad pavyzdys buvo perduotas toliau, kad tyrėjai galėtų juo pasinaudoti. Ar tai galėjo būti sąmokslas, turint tikslą manipuliuoti įkalčiu? FTB kategoriškai neigia Boljė tvirtinimą. Tačiau Šveicarijos verslininkas teigia, kad FTB ne tik žinojo, kad yra sąmokslas, tačiau jo darbuotojai siūlė jam kyšį, kad jis dalyvautų jame.

       Edvinas Boljė: „Mane pakvietė atvažiuoti į JAV, į FTB, ir Ričardas Markizas man pateikė nedorą pasiūlymą – jeigu aš parašysiu pareiškimą policijai, kad tas fragmentas yra Libijos laikmačio dalis, jis man pasiūlys 4 milijonus dolerių ir naujus dokumentus, aš galėsiu važiuoti į Ameriką, turėdamas naują vardą“.

       Dikas Markizas: „Aš jus patikinu, mes pasiūlėme ponui Boljė ir visiems kitiems liudytojams šioje byloje vieną ir tą patį – nieko. Mes jiems už jų informaciją ir parodymus nieko nesiūlėme. Šioje byloje mes visiems liudytojams pasiūlėme vieną ir tą patį – nieko.

Tačiau 4 milijonų dolerių pasiūlymas egzistavo. Tačiau ne iš FTB pusės, o iš Teisingumo ministerijos. Kadangi Lokerbio bylos teismas buvo planuojamas čia, CŽV negraužė sąžinės dėl mokėjimo už informaciją.

       Artėjo teroristinio akto trejų metų jubiliejus, amerikiečių ir britų tyrėjai manė, kad jie turi pakankamai įrodymų bylos pateikimui.

       „Trejus metus JAV ir Škotija atliko vieną iš sudėtingiausių tyrimų istorijoje. Šiandien mes skelbiame apie baudžiamosios bylos iškėlimą“.

       Prieš Libiją buvo įvestos sankcijos. Po 8 metų pulkininkas Kadafis pagaliau nusileido tarptautinės bendruomenės spaudimui ir išdavė al-Megrahį bei Faheimą teisminiam tyrimui pagal Škotijos teisę trečioje valstybėje –Olandijoje.

       Kampas Zaistas. Aukų šeimos tos teismo dienos laukė daugiau kaip 11 metų. Kai ji atėjo, jie buvo įsitikinę, kad įkalčiai nepaneigiami, o liudytojai įtikinami. Po to kaltinimas pristatė bylą.

       Martinas Kadmenas: “Jie save laikė aukščiau visų kitų. Ir tai yra tipiška atvejams tame aparate”.

       Skeptikai, sekę bylos nagrinėjimo eigą, pastebėjo, kad yra per daug didelis skaičius klausimų apie liudytojus ir įkalčius, kurie kurie liko neatsakyti.

       Džefas Hortonas: “Lokerbis yra ten, o mes rytuose nuo tos vietos. Atstumas maždaug 150kilometrų. Tą naktį buvo labai stiprus vėjas, maždaug 150 km/h, ir lėktuvo nuolaužos išsimėtė į rytus iki Šiaurės jūros“.

       Džefas ir Deki Hortonai buvo liudininkais teisme. Jų istorija prasideda nuo kito ryto po lėktuvo katastrofos.

Džefas hortonas: „Mes radome Kalėdinių atvirukų, parašytų lėktuve, laiškų, asmeninių daiktų. Širdį labai draskantis vaizdas“.

       Tarp liekanų, kuriuos jie rado savo lauke, buvo vienas ypatingas daiktas.

       Deki Horton: „Aš radau tą popieriaus skiautę, ant kurios buvo parašyta Toshiba. Aš pasakiau Džefui, kad tai tikriausiai yra kažkokia elektronika. Kiti taip pat apžiūrėjo, o po to ją padėjo į bendrą maišelį”.

       Hortonai nežinojo, kad jie rado svarbų įkaltį byloje. Policija manė, kad nuorodaToshiba buvo įdėta į lagaminą kartu su bomba.  

       Kada Dekę pakvietė į teismą atpažinti tą popieriaus skiautę, kurią ji rado prieš 12 metų, ji papasakojo apie savo abejones.

       Dekė Horton: „Teisme man parodė plastikinį paketą, kuriame buvo popieriaus lapelių. Manęs paklausė, ar tai ta pati skiautė, kurią aš radau. Aš atsakiau, kad kai ją radau, tai buvo visa lapelis, o pakete buvo keletas popieriaus lapelių ir pavadinimas Toshiba buvo vos įžiūrimas“.

       Kaip Dekė mano, jos rasta popieriaus skiautė iš pilnos pavirto į tai.

       Policija tvirtino, kad popieriaus skiautė susidėvėjo, kadangi su ja buvo atlikta šimtai teismo ekspertizių.

       Tačiau pagrindinis teismo mokslininkas tvirtina, kad įkalčiai turi būti išsaugoti nesugadinti ir bet kokia kaina. Kodėl skiautė buvo taip pakeista? Sąmokslo teorijų teisingumas ar policijos aplaidumas? Paslaptis lieka paslaptimi.

       Dekė Horton: „Kada aš radau skiautę, ji buvo daugiau ar mažiau sveika, šiek tiek sulamdyta kraštuose, viduryje visiškai aiškiai buvo parašyta Toshiba.

       Keistas popieriaus skiautės suirimas buvo ne vienintelis neatitikimas teisme pateiktas, kaip įrodymas.

       Kada teismas pradėjo nagrinėti laikmačio fragmentą, tapo aišku, kad čia taip pat nutiko kažkas keisto. Tai buvo svarbiausias įkaltis byloje, tačiau jo etiketė buvo pakeista. Žodis „audinys“ buvo perrašytas į „nuolaužos“.

       Detektyvas, radęs fragmentą, buvo iškviestas į teismą parodymų davimui, kuriuos teisėjai palaikė mažiausiai, kaip išsisukinėjimą ir supainiotais. Teisėjai pareiškė, kad liudytojas nepateikė jokių tinkamų paaiškinimų dėl įvykio. Tačiau jie priėmė versiją, pagal kurią fragmentas buvo rastas atplyšusiame audinio gabale. Mes norėjome iš detektyvo paimti interviu, tačiau jis atsisakė, paaiškinęs, kad daugiau negrįš į praeitį. Lieka neaišku, kas pakeitė etiketę ir kodėl.

       Informacija apie laikmačio fragmentą pridėjo abejonių dėl įkalčių falsifikavimo, nors tai tyrėjai ir neigė.

       Dikas Markizas, FTB Scotbom grupės vadovas 1988-1992 metais: “Kiek man žinoma, tai netiesa. Absoliučiai aišku, kad netiesa. Man nežinoma, kad kas nors iš Škotijos policijos, CŽV arba FTB turėtų informacijos apie pakištą įkaltį arba sufalsifikuotą bylą prieš konkretų įtariamąjį. Mes dirbome su įkalčiais ir viskas. Jeigu kas nors kelia panašius kaltinimus, aš norėčiau, kad šie pareiškimai būtų pagrįsti, todėl kad nieko panašaus nevyko”.

       Kai Šveicarijos verslininkas Edvinas Boljė pasirodė teisme, daugelį jo parodymų teisėjai atmetė, dėl to, kad jie vienas kitam prieštaravo. Jis taip ir negavo apdovanojimo iš amerikiečių, tačiau tikėjosi, kad jam kas nors pavyks. Jeigu jis padės išlaisvinti al- Magrahį, kaip jis pasakė, libiečiai sutiko jam sumokėti. Didelę sumą.

       Edvinas Boljė: “Tai yra tiesa”.

       Žurnalistas: „Jūs tikitės gauti tuos pinigus?“

       Edvinas Boljė: „Taip“.

       Žurnalistas: „Kokia buvo paskelbta suma?“

       Edvinas Boljė: „200 milijonų dolerių“.

       Žurnalistas: „Jeigu jūs galėtumėte padėti išlaisvinti iš kalėjimo Megrahį, libiečiai jums sumokėtų 200 milijonų dolerių?“

       Edvinas Boljė: „Tikiuosi“.

       Žurnalistas: „Jūs vis dar tikitės, kad jie tai padarys?“

       Edvinas Boljė: „Galbūt“.

       Pradėjus teisminį nagrinėjimą, tarp žurnalistų pasklido gandas, kad kaltintojas turi svarbų liudininką.

       „Viename iš tų automobilių yra liudininkas iš Libijos, kurio parodymai gali įtakoti pačio stambiausio teisminio tyrimo Didžiojoje Britanijoje bylos baigtį“.

       Tačiau, kai tas paslaptingas libietis liudininkas atsirado, atsirado įtarimai, kad jo parodymus įtakojo CŽV.

       Abdulas Madžis Džakas buvo Libijos informatorius, kurį užverbavo CŽV. Jis pažinojo abu kaltinamuosius ir, akivaizdu, kad galėjo ant jų suversti kaltę.

       Maiklas Šarfas, profesorius, Valstybės departamento teisininkas 1989-1993 metais: “Visi buvo patenkinti, kad gavo neginčijamus įrodymus ir būtent iš libiečių. Visi buvo įsitikinę, kad jų parodymai teismo bus priimti“.

        Maiklas Šarfas pirmą kartą apie Džaką išgirdo, kai dirbo teisininku Valstybės departamente. Tuo metu jis užsiėmė dokumento projektu, kuris turėjo būti pateiktas JTO Saugumo tarybai dėl sankcijų Libijai įvedimo. Šarfui konfidencialiai pranešė apie slaptą CŽV informatorių, esantį pačiame lainerio Pan Am susprogdinimo sąmokslo centre.

       Maiklas Šarfas: „Jis buvo būtent tas žmogus, kuris galėjo teismo salėje pasakyti apie savo bendradarbiavimą su įtariamaisiais, apie tai, kad jam buvo įsakyta susprogdinti Pan Am 103, kad jis matė, kaip sprogmenis padėjo į lėktuvą“.

       Tiesa yra ta, kad likus šešiems mėnesiams iki teroro akto virš Lokerbio, Džaka atėjo į JAV ambasadą Maltoje ir už atitinkamą užmokestį pasiūlė savo paslaugas. Jis pasakė, kad yra agentas baimę keliančioje Libijos išorės saugumo tarnyboje, ir gyrėsi tuo, kad buvo apmokytas KGB. CŽV tai padarė įspūdį. Jam davė kodinį vardą „Galvosūkio dalis“ ir į Lenglį išsiuntė geras naujienas.

       „Jis padarė mums įspūdį, kaip protingas, rimtas ir pakankamai ramus duotomis aplinkybėmis“.

       Prieš teismą, pagal taisykles, kaltinimas privalėjo visą svarbią informaciją apie liudytojus perduoti gynybai. Iš tiesų kaltinimas slaptą CŽV depešą apie Džaką perdavė, tačiau kai kurios dokumento dalys buvo užteptos juodais dažais. Kitų šios bylos depešų išvis nebuvo. Priežastis – valstybės saugumas.

       Mes galima parodyti informaciją, kurią bandė nuslėpti CŽV, tačiau galiausiai buvo priversta atskleisti.

       Madžas Džakas buvo ne tiek 007 agentas, kiek WD40. Šis slaptas agentas pradėjo automobilių bazėje, tik ten jis galėjo sėsti už Aston Martin vairo.

       Depeša: „Džakas niekada nebuvo tikru Libijos išorės saugumo tarnybos darbuotoju. Būdamas Maltoje jis neatliko išorės saugumo tarnybos uždavinių“.

       Tam informatoriui kas mėnesį mokėjo 1000 dolerių, po to 1500 už susitikimus su CŽV Maltoje. Lenglis mokėjo net už jo karinį mokymą, kad Džakas galėtų išvengti karinės tarnybos Libijoje. Tačiau jokios informacijos iš Džako taip ir nebuvo.

       Depeša: “Mes manome, kad Džakas yra beviltiškas. Jis išgauna naudą iš visų savo kontaktų, tame tarpe ir iš mūsų, gaudamas didžiausią naudą”.

       Maiklas Šarfas: „Aš pamaniau - oho! Mums jie nieko nepranešė. CŽV visą tą laiką žinojo, kad tas vaikinas yra melagis, kad visą tai jis daro dėl pinigų. Jie netikėjo nei pusei to, ką jis jiems kalbėjo, jeigu apskritai tikėjo jo žodžiais, ir nepaisant nieko, jie pateikia jį, kaip patį svarbiausią liudytoją tokio masto teisme. Man tai buvo šokas”.

       Kada Džakas pasirodė teismo salėje ir stojo už uždangalo, kad paslėptų savo veidą, jis papasakojo, kaip matė al- Megrahį ir Faheimą su rudos spalvos lagaminu Maltos oro uoste. Akivaizdu, kad Džaka apie šią “naudingą versiją” prisiminė tik praėjus trejiems metams po teroristinio akto, kai CŽV išsiuntė jį iš Maltos, aprūpinusi jį su žmona naujais dokumentais ir nauju gyvenimu Amerikoje pagal liudytojų apsaugos programą.

       Teisėjai nebuvo sužavėti parodymais. Taip pat nebuvo sužavėtas žmogus, kuriam buvo pasakyta pasitikėti slaptu CŽV Libijos agentu.

       Maiklas Šarfas: „Mes turime pasitikėti. Mes einame į Saugumo tarybą su tam tikrais dokumentais. Mumis pasitiki, kadangi jie neturi pagrindo manyti, kad mes meluojame. Ir aš turiu pasakyti, kad jaučiuosi, kaip būčiau suvaidinęs Kolino Pauelo vaidmenį po įsiveržimo į Iraką, kai jis pareiškė, kad mes turime neginčyjimus įrodymus, kad yra masinio naikinimo ginklas. O šiandien jis mano, kad tai sugriovė jo karjerą. Mano karjeros tai nesugriovė, tačiau tai įvykis, kuriuo aš negaliu didžiuotis“.

       Libijos informatorius, galbūt, nepateisino lūkesčių. Tačiau tikrai svarbiu liudytoju tapo Maltos parduotuvės savininkas Tonis Gaučis. Jis turėjo vyrų drabužių parduotuvę „Mary’s house“, kurioje pagal kaltinimo informaciją buvo pirkti drabužiai, į kuriuos vėliau buvo suvyniota bomba.

       Tyrėjai mano, kad Magrahis pirko mažiausiai 13 drabužių, kad galėtų į juos suvynioti bombą. Keista, bet jie rado daugiau kaip 40 šių daiktų fragmentų. Buvo teigiama, kad Tonis Gaučis tapo sąmokslo auka, siekiant liudytojo parodymus nukreipti reikiama kryptimi. Ar šie kaltinimai atitinka tikrovę?

       Maiklas Šarfas: „Kada mums pateikė Gaučio parodymus, tai pasakė, kad yra parduotuvės savininkas, kuris gali, kaip tiesioginis liudininkas duoti galutinius parodymus“.

       Policija aplankė parduotuvės savininką ir per trejų metų laikotarpį 19 kartų užrašė parodymus. Kai kurie iš šių parodymų vienas kitam prieštarauja.

       Iš parodymo: „Aš įsitikinęs, kad nepardaviau jam marškinių. Tas žmogus tikrai nepirko jokių marškinių“.

       Praėjus keliems mėnesiams, kai policija atpažino marškinių fragmentą, kuris, kaip jie manė, buvo lagamine su bomba.

       Iš parodymų: „Dabar aš prisimenu, kad žmogus, kuris pirko drabužius, taip pat įsigijo smėlio marškinėlius“.

       Skeptikai pradėjo kalbėti apie tam tikrą teisminio nagrinėjimo schemą. Paliekant nuošalyje klausimus apie jo parodymus, ar galėjo Tonis Gaučis atpažinti įtariamąjį al-Megrahį?

       Gaučis policijai pasakė, kad jis matė paslaptingą pirkėją vietiniame bare, praėjus keliems mėnesiams po teroristinio akto. Kitą kartą jis pareiškė, kad pirkėjas vėl aplankė jo parduotuvę, norėdamas nusipirkti baltą suknelę. Abejais atvejai nėra įrodymų, kad al- Megrahis iš tiesų buvo Maltoje.

       Maiklas Šarfas: „Buvo visiškai aišku, kad tas žmogus nebuvo tiesioginiu liudininku. Jis manė, kad drabužius galėjo pirkti ir kiti žmonės. Jis nebuvo tikras, kad kaltinamasis buvo jo pirkėju. Galutinis jo parodymas buvo – „taip, tas žmogus atrodo, kad panašus į tą, kuris pirko drabužius“.

       Praėjus 11 metų po teroristinio akto, kai Magrahis laukė teismo, Gaučį atvedė į akistatą, kur jis teisingai atpažino Megrahį, kurio numeris buvo penktas.

       Teismo verdikte nurodyta, kad akistata buvo 1999 metų rugpjūčio 13 d. Tačiau tai yra netiesa. Iš tikrųjų, ji įvyko 1999 metų balandžio 13 d. Data labai svarbi, kadangi tik likus keturioms dienoms iki to, Gaučis Maltos policijai parodė tą laikraštyje esančią Megrahio nuotrauką, kurią jis pirmą kartą pamatė prieš 4 mėnesius.

       Mes išsiaiškinome, kad Škotijos policija apie tai žinojo teisme. Tai, kad Gaučis fotografiją pamatė neseniai, galėjo įtakoti jo „atpažinimo“ rezultatą. Tačiau priešingai taisyklėms, ši svarbiausia informacija nebuvo pateikta gynybai. Pagrindiniu kaltinimo argumentu, kad Megrahis pirko rūbus, dabar buvo rimtai abejojama dėl suterštų įrodymų.

       Maiklas Šarfas: „Tai yra išteisinantis įrodymas, kuris būtinai turi būti pateiktas gynybos tarybai. Aš manau, kad dabar tyrimas turi teisę būti susirūpinusiu dėl to, kad įrodymas buvo nuslėptas. Tai yra įrodymas, kuris galėjo pasukti visą bylą“.

       Teismas truko 9 mėnesius. 2030 liudytojų parodymai buvo užrašyti beveik 10 000 puslapių. Tačiau al- Megrahis ir Faheima nusprendė neduoti parodymų. Trys teisėjai sutiko su tuo, kad kaltinimo byloje buvo nemažai neaiškumų. Pavyzdžiui, įrodymas to, kokiu būdu lagaminas, kuriame buvo bomba, buvo padėtas į Maltos lėktuvą, kuris skrido į Frankfurtą, buvo absoliučiai netiesioginis.

       Tačiau teisėjai nusprendė, kad Megrahio kaltė nekelia abejonių. Jį pripažino kaltu dėl 270 nužudymų. Kai kurie mano, kad jo apkaltinimas buvo sąmokslu, kurio tikslas visą kaltę suversti Libijai. Bet net tie, kurie jį gina, negali surasti paaiškinimo, kodėl jis teroro akto išvakarėse važiavo į Maltą. Jeigu Megrahis buvo kaltas dėl teroro akto virš Lokerbio, tai jis tapo atpirkimo ožiu, žinoma, veikusiu pagal įsakymą iš auksčiau. Pagrindiniams organizatoriams pavyko išvengti teisinės atsakomybės. Prieš įstatymą teisingumas galbūt ir buvo įvykdytas, tačiau daugeliui jis dar nebaigtas.

       Dikas Markizas: „Aš manau, kad daugelis tikėjosi daugiau. Buvo daug netiesioginių įrodymų, kurie padėjo pastatyti šią sieną. Aš manau, kad daugelis tikėjosi daugiau, todėl, kad visi žiūri televizorių, per valandą ten papasakojama, kaip tiriamos bylos – labai paprasta. Tikras gyvenimas daug sudėtingesnis. Ir aš suprantu, kodėl žmonės atsisako tai priimti – visi laukia kažko daugiau, priešingu atveju, visi galvoja, kad kažkas slepiama. Viskas, ką galiu pasakyti – mes nieko neslepiame“.

       Al- Aminas Halifas Faheima buvo išteisintas. Ji sugrįžo į Tripolį, kaip nekaltas žmogus.

Pulkininkas Kadafis asmeniškai atvyko jo pasveikinti.

       Tie, kurie mano, kad Megrahį pakišo, negali paaiškinti vieno fakto – Lokerbio byloje Libija sutiko sumokėti didelę kompensaciją. Sankcijos buvo panaikintos. Tripolis prisiėmė atsakomybę už tai, ką ten vadino ”Lokerbio incidentu“. Bet ar tai yra kaltės pripažinimas?  

       Pulkininkas Kadafis valdo valstybę 39 metus – ilgiau, negu bet koks kitas vadovas pasaulyje.

       Jo sūnus sutiko duoti retą interviu, susijusį su Lokerbiu, kadangi ta tema Libijoje yra tabu.

       Saifas al –Islamas Kadafis vykdo diplomatines misijas tėvui įgaliojus, ir daugelis jį mato, kaip įpėdinį, ateisiantį į Libijos vadovo postą.

       Klausimas: „Ar Libija prisiima atsakomybę už teroro aktą virš Lokerbio?“

       Saifas Kadafis: „Taip, mes Saugumo Tarybai nusiuntėme laišką, kuriame rašoma, kad mes prisiimame atsakomybę už mūsų pavaldinių arba žmonių veiksmus, bet ar tai reiškia, kad mes tikrai tai įvykdėme?

       Klausimas: „Kad būtų visiškai aišku – jūs prisiimate atsakomybę, bet nepripažįstate, kad tai padarėte?

       Saifas Kadafis: „Žinoma“.

       Klausimas: „Daugeliui žmonių toks bendravimo būdas su pasaulio bendruomene atrodys cinišku“.

       Saifas Kadafis: „Ką padarysi. Be šio laiško nuo mūsų nebūtų nuimtos sankcijos“.

       Klausimas: „Tai reiškia, kad pareiškimas buvo žodžių žaismas?“

       Saifas Kadafis: „Taip“.

       Klausimas: „Tai nebuvo kaltės pripažinimas?“

       Saifas Kadafis: „Ne. Aš pripažįstu, kad tai buvo žodžių žaismas. Mes neturėjome pasirinkimo. Kitos išeities nebuvo“.

       Klausimas: „Tai vergeldas, jeigu taip galima pasakyti?“

       Saifas Kadafis: „Taip, žinoma“.

       Klausimas: „Ką jūs atsakysite žmonėms, kurie pasakys, kad tai yra labai ciniškas užsienio politikos, valstybės politikos metodas tokios svarbios bylos, kaip 270 žmonių nužudymas, atžvilgiu?“

       Saifas Kadafis: „Pirmiausia, jūs šį klausimą turite paklausti amerikiečių ir britų vyriausybių. Antra – aukų šeimų, kadangi aš manau, kad jos pademonstravo didelį godumą. Jos prekiavo savo vaikų krauju. Jų problema turėjo pakankamai materialinį ir godų pobūdį. Jie reikalavo pinigų, daugiau pinigų, daugiau pinigų. Viskas apie ką jie kalbėjo buvo tik pinigai. Pinigai, pinigai, pinigai“.

       Amerikiečių teisininkai iš tiesų vedė rimtas derybas su Libija, kad už kiekvieną auką būtų sumokėta 10 milijonų dolerių. Tačiau šeimoms niekas nepakeis jų netekties. Kai kurie, tame tarpe Martinas Kadmenas, atsisakė priimti bet kokius pinigus iš Libijos.

       Dėl al- Megrahio, tai jis padavė apeliaciją, kuri nebuvo patenkinta. Jis nuteistas bausme iki gyvos galvos ir kali kalėjime netoli Glazgo. Bet dabar istorijoje atsirado naujas posūkis.

       Libietis gali būti teismo klaidos auka – tokia Škotijos baudžiamųjų bylų peržiūrėjimo komisijos išvada po trejų metų nepriklausomo tyrimo.

       Al- Megrahiui suteikė teisę pateikti antrą apeliaciją. Jeigu ją patenkins ir jį paleis į laisvę, tai bus rimtas smūgis Škotijos teisėsaugos sistemai. Kaip tai atsilieps stambiausiam policijos tyrimui Didžiosios Britanijos istorijoje?

       Damfrizo ir Gelovėjaus policija atsisakė pateikti bet kokius komentarus į klausimus, kurie iškelti šiame filme, kol vyksta apeliacijos procesas.

       Po 20 metų nuo teroristinio akto Lokerbyje, britų naftos kompanijos užsiima didžiuliu verslu dykumoje, o pulkininkas Kadafis nebėra atstumtuoju tarptautinėje bendruomenėje. Dabar jis partneris kovoje prieš terorizmą.

       Saifas Kadafis: „Konfrontacijos ir priešiškumo laikas liko praeityje. Dabar mes draugai, mes turime bendrą verslą, investicijas. Mes kovojame su bendru priešu“.

       Klausimas: „Terorizmu?“

       Saifas Kadafis: „Taip“.

       Klausimas: „Klausimas skamba truputį ironiškai, kadangi daugelį metų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Vakaruose jūsų tėvą pristatydavo, kaip patį didžiausią teroristą pasaulyje. O dabar jis sąjungininkas“.

       Saifas Kadafis: „Taip, Aš jau sakiau jums, tai yra kita istorija“.

       Klausimas: „Tai politika?“

       Saifas Kadafis: „Taip. Tai žaidimas.“

       Klausimas: „O kas dabar laimi?“

       Saifas Kadafis: „Tai žaidimas, kuriame laimi visi“.

       Tie, kurie apverkia lėktuvo katastrofos 270 aukų, beveik 20 metų jaučia širdies skausmą, nežinodami visko, kas stovėjo už tragedijos. Apeliacija, paskirta kitų metų pradžioje, gali atskleisti naujus faktus, kurie arba patvirtins, arba paneigs sąmokslo teorijas, susijusias su tuo beprasmišku ir šokiruojančiu žiaurumu. Tai mažiausia, ko nusipelno aukų šeimos.

       Martinas Kadmenas: „Tiesa egzistuoja kažkur ir ji žinoma daugeliui žmonių. Jeigu kas nors iš jų išdrįstų ją papasakoti, mes uždarytume šią bylą. Esmė ne tame, kokia ta tiesa. Ji gali būti mums labai kankinanti, tačiau nežinoti tiesos ir suvokti, kad yra žmonės, kurie ją bailiai slepia – tai manau yra apgailėtinas žmogiškas elgesys. Pačiu aukščiausiu lygiu“.

 

Olga Kaetziro, 2011-09-27

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas