Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


1993 metų spalio 3-4 d. nusikalstama Jelcino klika sušaudė teisėtai išrinktą parlamentą

  http://fakel-portos.ru         Galbūt Rusijos istorijoje nebuvo didesnio nusikaltimo negu 1993 metais teisėtai išrinkto parlamento ir Konstitucijos sušaudymas.Žinoma, tikrai nieko panašaus neįvyko nė vienoje pasaulio šalyje.

       1993 metais svarbiausiu Rusijos valstybinio ir politinio vystymosi veiksniutapo vis labiau aštrėjanti priešprieša tarp dviejų valstybėsvaldžios institucijų: vykdomosios, vadovaujamosRF prezidento ir jo aparato, ir įstatymų leidžiamosios, vadovaujamos RF Aukščiausiosios Tarybos vadovybės. Konkuravimo tarp šių pagrindinių politinių jėgų priežastis buvo skirtingas požiūris į konstitucinio proceso vystymąsi, pereinamojo laikotarpio strategijos ir taktikos įgyvendinimą, pagrindinių rinkos reformos nuostatų šalyje įgyvendinimą.

       1993 metų kovo mėnesį Liaudies deputatų VIII suvažiavime konservatyvi deputatų dalis pabandė apriboti prezidento galias ir priimti keletą Konstitucijos pakeitimų. Jelcinas šiuos veiksmus pavadino „šliaužiančiu perversmu“ ir pasirašė dekretą „Dėl ypatingos padėties“, pagal kurį balandžio 25 d. buvo numatytas referendumas dėl pasitikėjimo prezidentu. Iki to laiko RF Aukščiausiosios Tarybos veikla laikinai buvo sustabdyta. Konstitucinis teismas (pirmininkas Valerijus Zorkinas) nustatė, kad šie Boriso Jelcino veiksmai pažeidžia devynis Pagrindinio įstatymo straipsnius. 

       Skubiai buvo sušauktas Liaudies deputatų IХ suvažiavimas, kuris Jelcino dekretą kvalifikavo, kaip bandymą įvykdyti valstybės perversmą, o už tai Konstitucija numatė jo nušalinimą nuo valdžios. Kovo krizė baigėsi kompromisu: prezidentas atsisakė savo kreipimosi, o suvažiavimas sutiko dėl referendumo surengimo 1993 metų balandžio 25 d. Referendume išreikštas palaikymas kursui, kurį vykdė prezidentas (iš 64 procentų piliečių, kurie dalyvavo balsavime, dauguma pasisakė už pasitikėjimą vykdomąja valdžia), 1993 metų referendumas tapo tuo teisiniu pagrindu, kuris Jelcinui leido tęsti konstitucinės reformos svarstymą. Prezidentas ir jo aplinka pradėjo kurti Pagrindinio įstatymo projektą, kuriame buvo numatyta prezidentinė respublika. Ypač priešprieša išaugo 1993 metų rudenį. Rugsėjo 21 d. Jelcinas pasirodė Centrinėje televizijoje, kreipėsi į tautą ir pareiškė, kad Aukščiausioji Taryba nustojo būti tautos institucija, o tapo opozicijos tvirtove.

       Jis pasirašė dekretą Nr. 1400 „Dėl laipsniškos konstitucijos reformos Rusijos Federacijoje“, kuriuo vadovaujantis buvo paleidžiamos atstovaujamosios institucijos – Aukščiausioji Taryba ir Liaudies deputatų suvažiavimas, ir 1993 metų gruodžio 11-12 d. buvo numatyti rinkimai į Valstybės Dūmą - žemesniuosius parlamento rūmus.  Didelė liaudies deputatų dauguma atsisakė pripažinti prezidento veiksmų teisėtumą ir paskelbė apie Jelcino nušalinimą nuo valdžios. Buvo prisaikdintas naujas prezidentas, buvęs viceprezidentu Aleksandras Ruckojus. Aukščiausiosios Tarybos šalininkai pradėjo protesto demonstracijas, gatvėse atsirado barikados, o Baltuosiuose rūmuose, kuriuose buvo Aukščiausioji Taryba, iš savanorių susiformavo Ruckojaus savigynos būriai. Vyriausybės priešininkai pabandė užimti meriją ir Ostankino televizijos centrą.

       1993 metų spalio 3 d. Jelcinas dekretu Maskvoje įvedė ypatingą padėtį, Kovai prieš opoziciją buvo įvesti tankai. Prasidėjo Baltųjų rūmų apšaudymas. Spalio 4 d. vakare opozicijos pasipriešinimas buvo palaužtas. Per šiuos įvykius žuvo daugiau kaip šimtas žmonių. Baltųjų rūmų gynimo vadai buvo suimti. Borisas Jelcinas suteikė sau įgaliojimus šalyje įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą iki rinkimų į Federalinį susirinkimą ir referendumo dėl Rusijos Konstitucijos. 1993 metų gruodžio 12 d. įvyko rinkimai į Valstybės Dūmą. Kartu su jais buvo pravestas referendumas dėl Konstitucijos priėmimo. Rusija pasiskelbė demokratine federacine teisine valstybe, turinčia respublikos valdymo formą.

Šaltinis: opoccuu.com

 

       Pasak Naomi Klein, Borisas Jelcinas atliko Rusijos Pinočeto vaidmenį. Ji knygoje „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ aprašo B.Jelcino komandos reformų padarinius ir parlamento bandymą pakeisti padėtį.

       „Praėjus vos metams, šoko terapija įgavo siaubingą mastą: pinigams praradus vertę, milijonai viduriniosios klasės rusų prarado viso gyvenimo santaupas, staigus subsidijų nukarpymas reiškė, kad milijonai darbininkų mėnesius negavo atlyginimų. Vidutinis rusas 1992 m. vartojo 40 proc. mažiau nei 1991 m., o trečdalis gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Vidurinioji klasė buvo priversta gatvėse pardavinėti asmeninius daiktus – šiuos desperatiškus veiksmus Čikagos mokyklos ekonomistai džiugiai vadino „entrepreneryste“, kapitalizmo atgimimo artėjimo įrodymu, pavėldėtų ir panaudotų daiktų atsikratymu“.

       Ir tada parlamentas, spaudžiamas rinkėjų ėmėsi priemonių:

       „1992 m. gruodį parlamentas iš pareigų pašalino Jegorą Gaidarą, o po trijų mėnesių, 1993 m. kovą, parlamentarai atšaukė ypatinguosius Jelcinui anksčiau suteiktus įgaliojimus, kuriais savo ekonominius įstatymus jis galėjo tvirtinti dekretais. Malonės laikas baigėsi, o rezultatai buvo siaubingi; nuo šiol įstatymai privalės būti tvirtinami parlamento, bet kuriai liberaliai demokratijai įprastu būdu, laikantis Rusijos konstitucijoje numatytų procedūrų“.

       „Parlamentarai veikė neperžengdami jiems nustatytų teisių, tačiau Jelcinas jau buvo įpratęs prie jam papildomai suteiktų galių ir ėmęs save suvokti veikiau ne kaip prezidentą, o kai monarchą (jis netgi pasivadindavo Borisu I). Į parlamento maištą jis atsakė per televiziją, paskelbdamas apie ypatingosios padėties įvedimą ir šitaip susigrąžindamas imperatoriškas galias. Po trijų dienų nepriklausomas Konstitucinis Teismas (kurio įsteigimas buvo viena reikšmingiausių demokratinių Gorbačiovo pergalių) devyniais balsais prieš tris nubalsavo, kad Jelcino įvykdytas valdžios pasisavinimas pažeidžia aštuonis Konstitucijos, kurios jis buvo prisiekęs laikytis, punktus“.

       „1993 m. pavasarį konfliktas dar sustiprėjo parlamentui paskelbus biudžeto įstatymą, kuriuo nukrypta nuo griežtų TVF reikalavimų. Jelcinas atsakė mėginimu eliminuoti parlamentą. Jis paskubomis orveliška maniera surengė žiniasklaidos remiamą referendumą, kuriame rinkėjų klausė, ar jie pritaria parlamento paleidimui ir išankstiniams rinkimams. Į referendumą neatėjo pakankamai rinkėjų, kad Jelcinui būtų suteiktas norimas mandatas. Tačiau jis vis tiek paskelbė pergalę, teigdamas, kad referendumo rezultatai rodo, jog šalis jį teberiame, nes buvo pateiktas niekuo neįpareigojantis klausimas, ar rinkėjai palaiko jo reformas. Nedidele balsų persvara į klausimą atsakyta teigiamai“.

       Vakarų ir TVF spaudžiamas, ir remiamas B.Jelcinas „žengė pirmą ir negrįžtamą žingsnį prie to, kas dabar atvirai vadinama „Pinočeto pasirinkimu“ – jis paskelbė dekretą Nr.1400, kuriuo pranešė, kad konstitucija panaikinama, o parlamentas paleidžiamas. Po dviejų dienų dėl tokio neįtikėtino poelgio (prilygstančio JAV prezidento vienašališkam Kongreso paleidimui) speciali parlamento sesija 636 balsais prieš 2 paskelbė prezidento apkaltą“.

       „Ginkluotas Jelcino ir parlamento susidūrimas dabar tapo neišvengiamas, Nors Rusijos Konstitucinis teismas dar kartą paskelbė Jelcino elgesį nekonstituciniu, Klintonas ir toliau jį rėmė, o Kongresas nutarė skirti Jelcinui pustrečio milijardo JAV dolerių paramą. Padrąsėjęs Jelcinas parlamento rūmus apsupo kariuomene ir privertė miesto valdžią parlamento rūmams išjungti elektrą, vandenį ir ryšį. Globalizacijos studijų instituto Maskvoje direktorius Borisas Kagarlickis man papasakojo, kad Rusijos demokratijos rėmėjai „plūdo tūkstančiais stengdamiesi pralaužti blokadą. Dvi savaites prieš kariuomenę ir policijos pajėgas vyko taikios demonstracijos, dėl kurių parlamento blokada buvo šiek tiek sušvelninta, buvusiems viduje leista atnešti maisto ir vandens. Taikus pasipriešinimas kasdien augo ir pelnė vis didesnę paramą“.

       Derybos tarp B.Jelcino ir parlamento nepavyko, Jelcinas jas nutraukė, prasidėjo kova. Viceprezidentas A.Ruckojus savo rėmėjus ragino „nė akimirką neduoti ramybės“ Jelcino „diktatūrai“. Kargalickis, kuris dalyvavo protesto akcijose ir parašė knygą apie tuos įvykius, man pasakojo, kad spalio 3 d. parlamento rėmėjų minios „nužygiavo prie Ostankino televizijos centro reikalauti, kad būtų skelbiamos naujienos. Kai kurie žmonės minioje buvo ginkluoti, tačiau dauguma ginklų neturėjo. Minioje buvo ir vaikų. Minią kulkosvaidžiais pasitiko Jelcino kariuomenė“. Žuvo apie šimtas demonstrantų ir vienas kariškis. Tolesnis Jelcino žingsnis buvo visoje šalyje paleisti visų miestų bei regionų tarybas. Jauna Rusijos demokratija buvo griaunama gabalas po gabalo“.

       „Galiausiai 1993 m. spalio 4 d. rytą Jelcinas įgyvendino jam seniai numatytą likimą ir tapo Rusijos Pinočetu, pradėdamas seriją smurtinių įvykių, kurie aidu atkartojo lygiai prieš du dešimtmečius įvykusį Čilės perversmą. Trečiąjį trauminį šoką Rusijos žmonėms Jelcinas sukėlė dvejojančiai kariuomenei įsakęs pulti Rusijos parlamentą  - šitaip degėsiais virto tas pats pastatas, kurį gindamas prieš dvejus metus jis pelnė savo reputaciją. Komunizmas galėjo žlugti neiššovus nė šūvio, tačiau pasirodė, kad Čikagos stiliaus kapitalizmui apsiginti prireikė kariuomenės: Jelcinas sutraukė penkis tūkstančius karių, keletą dešimčių tankų ir šarvuočių, sraigtasparnių ir kulkosvaidžiais ginkluotų elitinių šturmo dalinių. Ir visa tai buvo skirta naujajai kapitalistinei Rusijos ekonomikai nuo mirtino demokratijos pavojaus apginti“.

       Per Baltųjų rūmų šturmą žuvo maždaug penki šimtai žmonių, dar beveik tūkstantis buvo sužeisti, sulaikyta tūkstantis septyni šimtai asmenų. Kai kurie sulaikyti buvo atvežti į stadioną ir tai priminė 1973 metų Čilėje A.Pinočeto karinio perversmo metu naudotas priemones. Daugelis atvežtų į miliciją buvo žiauriai sumušti.

       Daug metų oficialioji žiniasklaida mums formavo ir įteigė kitokį tų įvykių vaizdą ir galbūt ne visiems bus lengva priimti bei suprasti N.Klein požiūrį į tuos įvykius.

2012-10-04

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas