Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Seimo rinkimų boikoto sąjūdis

       Tada, prieš daugiau nei dvidešimt metų, niekas negalėjo numatyti, kad dabar nemaža Lietuvos gyventojų dalis sakys – ne tokios Lietuvos tikėjomės ir norėjome. Dėl esamos padėties žmonės kaltina blogą valdžią, rinkėją, kuris nesugeba išrinkti geros valdžios, rinkimų sistemą, demonizuoja partijas, o kai kurie net mano, kad dėl to kalta demokratija. O tikroji priežastis lieka nepastebėta. Taigi, kodėl turime tai, ką turime?

       9 – ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Lietuvos gyventojų pakilimas valstybę atvedė į 1990 m. kovo 11- ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo dieną. Daugeliui lietuvių tai buvo džiaugsminga ir daug vilčių teikianti diena. Deja, kai kurios viltys taip ir liko neįgyvendintomis viltimis. Valstybė ir Tauta išsivadavo iš okupacinės valstybės primesto politinio režimo, tačiau komunistinę diktatūrą su viena partija pakeitė plutokratinė diktatūra su daug partijų. Nepriklausomybė buvo iškovota, tačiau Tauta, kaip tarybiniais laikais buvo beteisė, taip ir liko beteisė. Dabar piliečiai turi teisę nueiti į rinkimus ir į balsavimo dėžę įmesti balsavimo biuletenį, teisę piktintis interneto „virtuvėje“ valdžia, ir savivaldybės valdininkui leidus, paprotestuoti viešoje vietoje. Bet žmonės pradeda suprasti, kad nei balsavimai rinkimuose, nei mitingai ar piketai nieko nekeičia ir jau nebetiki, kad šiomis priemonėmis įmanoma įtakoti valdžią ir priversti ją tarnauti aukščiausios suverenios galios turėtojai - Tautai, todėl vis daugiau žmonių atsisako naudotis šiomis turimomis teisėmis.

       Kodėl Tauta yra beteisė?

       Tarybų Lietuvoje 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas referendumo įstatymas tebegalioja iki šiol. Per daugiau kaip 20 metų buvo taisytas, tačiau straipsnis, nustatantis referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičių, nebuvo pakeistas. Visiškai suprantama, kad Tarybų Lietuvos Aukščiausios Tarybos atstovų sąmonė, pripratusi prie sovietinio režimo, bijojo tikros demokratijos, tačiau kodėl po 20 metų tebegalioja 300 tūkst. parašų kvota, nors visi puikiai supranta, kad šis parašų barjeras yra neįveikiamas. Tai rodo daugiau kaip 20 metų istorija. Per tiek metų žmonėms nepavyko inicijuoti nei vieno referendumo, niekas nesurinko reikalingo parašų skaičiaus. Net 2003 metais milijonieriaus V.Uspaskicho referendumo iniciatyva pasibaigė nesėkme – vienam iš turtingiausių Lietuvos žmonių nepavyko įveikti Tarybų Lietuvoje nustatytos parašų kvotos. Visi referendumai, kurie įvyko nepriklausomoje Lietuvoje, buvo inicijuoti tautos išrinktų atstovų, o tokie referendumai nėra laikomi tiesiogine demokratija.

       Beje, TS-LKD, Tvarkos ir teisingumo partijos savo 2008 m. rinkimų programose buvo įrašiusios ketinimą mažinti referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičių, deja, jau seniai politiniame gyvenime susiformavusi taisyklė – rinkimų pažadai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra nenaudingi pačioms partijoms, nevykdomi. Ir nebus vykdomi, kol Tauta neturės galių jų priversti.

       Jeigu Respublikos referendumas nors ir praktiškai sunkiai įgyvendinimas, tačiau formaliai galimas, tai balsuoti vietos referendume gyventojai išvis neturi teisės. Lietuvos Konstitucijoje iki šiol nėra įteisinto vietos (savivaldybės, miesto, seniūnijos ir kt.) referendumo. Mūsų vadinamose nedemokratinėse valstybėse – Baltarusijoje, Rusijoje – žmonės turi teisę rengti vietos referendumus, o Lietuvoje ne. Ar ne gėda?

       Štai šių pagrindinių teisių nebuvimas smarkiai ir apriboja Tautos teisių, kurios įtvirtintos Konstitucijoje, įgyvendinimą – kurti valstybę, nustatyti jos tolesnio gyvavimo kryptis ir prioritetus, spręsti įvairius klausimus, kontroliuoti išrinktus atstovus ir kt. Tautos beteisiškumas leidžia grupelei išrinktų atstovų jos vardu, pasisavinant jos suverenią galią, atstovauti ne Tautos, bet plutokratų interesus.

        Kaip Tauta gali išsikovoti gyvybiškai svarbias teises – galimybę rengti Respublikos ir vietos referendumus ir jais spręsti įvairius klausimus bei kontroliuoti savo išrinktus atstovus?

        Yra keli būdai. Vienas būdas - bandyti surengti referendumą. Tačiau, kaip rodo praktika, šis būdas praktiškai sunkiai įgyvendinamas, ypač šiuo metu, kai gyventojai yra visiškai nusivylę, netikintys, kad įmanoma pasinaudoti tiesioginės demokratijos institutu ir tokiu būdu įtakoti valstybės ir visuomenės gyvenimą. O nesant pilietinio aktyvumo, tikimybė, jog pavyks surinkti pagrindiniame valstybės įstatyme nustatytą referendumui inicijuoti reikalingą parašų skaičių arti nulio.

        Kitas būdas – protestas. 2011 metų pavasarį pakilo Ispanijos gyventojai. Jie sakė, kad nebenori būti tik politikų rinkėjais ir žaisliukais jų rankose, jie reikalavo tikros demokratijos, kurioje patys savarankiškai galėtų tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, spręsti jos reikalus. Jie rinkosi į gatves ir aikštes, steigė Asamblėjas, kuriose diskutavo ir priimdavo sprendimus įvairiais jiems rūpimais klausimais. Judėjimas už tikrą demokratiją pamažu plėtėsi į kitas valstybes ir, pasiekęs JAV, rugsėjo 17 d. sukėlė gyventojų pakilimą ne tik Amerikoje, bet ir kituose žemynuose.

       Ar ne laikas ir mums – Lietuvos gyventojams perimti judėjimo „Už tikrą demokratiją“ estafetę? Tačiau pasirinkti ne tradicinę, bet šiuolaikinę protesto formą – protestuoti ne gatvėse ir aikštėse, bet panaudoti priemonę, kuriai nereikia nei valstybės išlaidų viešajai tvarkai palaikyti, nei asmeninių išlaidų bei laiko sąnaudų atvykimui į protesto vietą, ir kurioje dalyvauti gali visose valstybėse gyvenantys Lietuvos piliečiai, t.y. internetą.

       Kai kas paprieštaraus, kam protestuoti, rinkimai 2012 metais, o po rinkimų viskas pasikeis. Į tai norėčiau atsakyti. Pirma, ar ne laikas Tautai vieną kartą suaugti ir pačiai prisiimti atsakomybę už valstybę, o ne laukti gero caro ar 141 gelbėtojo. Antra, ar tikrai po daugiau kaip 20 metų vykusių rinkimų, jūs vis dar tikite Kalėdų ar Naujų metų stebuklais. Nejaugi vis dar manote, kad naujai susikūrusiose partijose, partijose pakeitusiose pavadinimą ar opozicinėse partijose staiga iš kažkur atsiras kitokie žmonės, kurie sugebės įveikti ir save, ir galingą sistemą, ir viską pakeisti. Pirma, sistema neįsileidžia tų, kurie kelia grėsmę jos egzistavimui, antra, netyčia į ją patekę ne jos žmonės arba privalo taikytis prie sistemos, arba pasitraukti. Sistema niekada nesitaiko prie žmonių, atvirkščiai, žmonės priversti taikytis prie sistemos. Todėl jau dabar, pažiūrėjus į ankstesnius rinkimus ir seimus po jų, galima pakankamai tiksliai prognozuoti, kas įvyks po rinkimų.

       Ir čia norėčiau prisiminti K.Čilinską – vieną iš nedaugelio žmonių, kuris nenorėjo taikytis prie esamos sistemos. Pabuvęs Seime, jis suprato, kad ten neįmanoma ką nors pakeisti, todėl nebekandidatavo į Seimą, o pabandė veikti per sukurtą visuomeninę organizaciją. Ar šis bandymas buvo sėkmingas, ar ne, tai jau kitos temos klausimas. Tačiau toks jo poelgis ne tik vertas pagarbos, bet ir sektinas pavyzdys. Jis parodo, kad jeigu tikrai žmogus nori pasitarnauti valstybei ir visuomenei, jam nebūtina veržtis į valdžią, savo rinkimų programose prižadant rinkėjams tai, kas realiai dėl įvairių priežasčių yra neįgyvendinama, jis naudingai ir aktyviai gali veikti ir nebūdamas tautos išrinktu atstovu.

       Ar galima tikėtis iš pasirengusių kandidatuoti į Seimą ir jų šalininkų paramos protestui?Tai yra puiki proga jiems ne rinkimų pažadais, bet realiais veiksmais parodyti ir įrodyti, kad politinių ir visuomeninių organizacijų nariams rūpi ne valdžios lovys, tačiau Tautos interesai, kad jie neneigia Tautos suverenios galios ir piliečių sugebėjimo spręsti valstybės reikalus, ir yra už realią demokratiją ir jungtis į protestą - Seimo rinkimų boikoto sąjūdį. Mes turime visi kartu – tiek organizacijų nariai, tiek organizacijoms nepriklausantys žmonės - vieningai išrinktiems atstovams pasakyti, kad nematome tikslo dalyvauti rinkimuose, kol neturime teisių kontroliuoti išrinktų atstovų ir patys spręsti daugelį svarbių klausimų. Todėl mes nedalyvausime rinkimuose, kol mūsų išrinkti atstovai neįvykdys mūsų reikalavimų:

       1) Sumažinti referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičių ir Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį išdėstyti: „Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 75 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“;

       2) Konstitucijos 9 straipsnyje įteisinti vietos referendumą: „Vietos referendumas skelbiamas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip 3 procentai piliečių, turinčių rinkimų teisę ir gyvenančių atitinkamoje teritorijoje“;

       3) Įteisinti referendumui inicijuoti reikalingų parašų elektroninį rinkimą ir elektroninį balsavimą Respublikos ir vietos referendumuose.

       Tik nuo mūsų vieningumo priklausys ar Tauta pagaliau, praėjus daugiau kaip 20 metų nuo Nepriklausomybės atstatymo, turės tikros demokratijos teises, ar toliau gyvens valstybėje, kurioje tiesioginės demokratijos teisės yra arba popierinės, arba jų išvis net nėra.

       Junkimės į Seimo rinkimų boikoto sąjūdį, kuris yra Facebook‘e ir kvieskime kitus jungtis į "Seimo rinkimų boikoto sąjūdį".

 

       P.S. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų.

       Vienmandatėje rinkimų apygardoje (yra 71 rinkimų apygarda) teoriškai rinkimai gali neįvykti, tačiau praktiškai ne. Įstatymų leidėjai priėmė tokias įstatymo normas, pagal kurias yra beveik nesvarbus rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičius. Tačiau dalyvaujant labai mažam rinkėjų skaičiui, gali iškilti pagrįstas tokių išrinktų atstovų legitimumo klausimas.

       Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.

Rinkimų Boikotas, 2012-01-02

 

 

 

Susiję:

 

Muamaro Kadafio „Žalia knyga“

Tautos teisė rinktis

Lietuviškos demokratijos grimasa

Apie Seimo paleidimą

 

 


 

 

 

Komentarai

Šiame pasiūlyme yra daug

Šiame pasiūlyme yra daug tiesos, tačiau jo trūkumas, kad jis, kaip ir visi kiti demokratiniai sprendimai, reikalauja valios ir darnaus visuomenės veikimo, bent tokio, kokį parodėme "Baltijos kelyje".
Būtent ši sąlyga neįvykdoma, todėl rinkimų boikotas bus neveiksmingas, kaip ir eiliniai rinkimai. Juk tai iš esmės yra balsavimas nebalsuojant. Kai nėra ryškios daugumos, turime tai ką turime. Pateiksiu elementarų pavyzdį iš buities. Surengiau 50 butų name rašytinę apklausą dėl nedidelių pakeitimų šildymo sistemoje, kurie už vienkartinį nedidelį mokestį duotų nuolatinį apčiuopiamą taupymą. Galima buvo rinktis atsakymus: pritariu, nepritariu, neturiu nuomonės. Dalis apklausos lapų iš viso dingo į kitus atsakė vos keli žmonės, likusieji perskaitė ir neatsakė nieko. Ar su tokiais įmanoma ką nors nuveikti ar nuspręsti? Jie prašyte prašosi būti prievartaujami...

boikotas yra neveiksmingas,

boikotas yra neveiksmingas, jeigu jis ne visuotinis, o visuotiniu jis negali būti, nes daugeliui aktyvių žmonių, sudarančių organizacijas, svarbiausias tikslas yra patekti į valdžią ir naudotis esamomis privilegijomis, o ne siekti permainų.

Kada galvelėje negerai, tai

Kada galvelėje negerai, tai konstitucijos keitimas nepadės....

Niekas neverčia prisidėti

Tai negi dėl mažumos stabdysime progresą?

Manau, kad tikslai yra geri,

Manau, kad tikslai yra geri, bet as negaliu sutinkti su tokia forma ju pasiekti. Boikotuoti rinkimus, tai ne tai kas padetu. Tai yra demokratijos forma. Geriau rinktis kita kovos buda, kaip demonstracija, protestus ir pan.

Manau, kad per daug vertinate

Manau, kad per daug vertinate savo, kaip rinkėjo reikšmingumą rinkimuose, kai iš tiesų jūsų balsas nieko nereiškia. Pabandykite neiti į rinkimus, ir pamatysite, kad niekas nepasikeitė, t.y. ar balsavote ar ne, viskas tas pats. Rinkimai nėra demokratijos forma, rinkimai egzistuoja ir ne demokratinėse valstybėse. Demokratija yra tada, kai patys žmonės valdo savo valstybę, t.y. jie patys, o ne jų išrinktieji priima sprendimus.

Manau, kad daug Vilniuje buvo

Manau, kad daug Vilniuje buvo daug boikotuojančių rinkimuose į savivaldybės tarybą. Dėl šios priežasties laimėjo lenkų lyderis Tomaševskis.

Aš asmeniškai, einu į rinkimus ir specialiai sugalinu balsavimo biuletenį.

Mano yra tokia protesto forma. Negali kaltinti abejingumu, nebent kvailumu. Bet jei tokių 'kvailų', kurie nemoka pildyti būtų dauguma?

Mano nuomone, Lietuvoje

Mano nuomone, Lietuvoje sunkiai įmanomi įvairių formų protestai, tiek visiškas nebalsavimas, tiek daugumos gadinimas, čia žmonės perdaug paklusnūs, kaip avelės, kad kryptingai ir organizuotai protestuotų. O vienas kitas ar dešimt procentų sugadintų paprastai nelabai pastebimi. Kitaip žiūrima, kai ateina mažas rinkėjų procentas, iškart sukrunta ir prasideda vieši svarstymai, kodėl? Manau, kad žmonės neprotestuos, jie paprasčiausiai savaime neis į rinkimus, kadangi nemato prasmės balsuoti. O dėl lenkų, tai galbūt reikia to, tam kad visi pabustų?

reikia pagalvoti.

reikia pagalvoti.

Koks skirtumas - eini ar

Koks skirtumas - eini ar neini į rinkimus, tas pats šė, todėl geriau negaišti laiko ir nedalyvauti tame rinkimų farse.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas