Atvirai pasakysiu, kad nežinau, kaip žiūrėti į šią informaciją, kurią informacijos šaltinis priskyrė "Geopolitikos" skyriui: kaip į tiesą, kaip į fantaziją, kaip į apgaulę. Kiekvienas turi teisę pasirinkti. Vis tik reikia pripažinti, kad atmetus kai kurias detales, šis kūrinys yra daug įtikinamesnis ir pasakantis daug teisingų minčių nei oficialiosios žiniasklaidos grubus melas (koment.lt).

       Šiandien man paskambino ir balsas su dideliu arabų akcentu pasakė, kad su manimi šiandien kalbės „amžinas pulkininkas“, Muamaras Kadafis. Mano telefonas viešai prieinamas jau tris metus, todėl labai nenustebau. Rusiškai Kadafis kalbėjo nelabai švariai, ryšio kokybė nebuvo gera, todėl vietomis sunku buvo suprasti, tačiau aš pabandysiu, kaip galima tiksliau, perteikti pokalbio esmę.

       Muamaras Kadafis: Laba diena, Aleksandrai! Jūs ne kartą rašėte apie mūsų kovą prieš NATO grobikus, todėl aš nusprendžiau jums paskambinti.

       Aleksandras Rodžersas: Labadiena,Muamarai Muhamedovičiau!

       Muamaras Kadafis: Jūs tikriausiai nustebęs, kad aš esu gyvas, po visų tų vaizdo įrašų.

       Aleksandras Rodžersas: Ne, nei kiek. Po visos tos dezinformacijos, kuri nuo pat pirmųjų dienų lydėjo įsiveržimą į Libiją, aš jau seniai nebetikiu oficialiais informacijos šaltiniais. Jeigu jie dykumoje pastatė visą miestą, kad galėtų filmuoti melagingas kovų miestuose scenas, tai jie lengvai galėjo surasti panašų aktorių ir specialiųjų efektų specialistą?

       Muamaras Kadafis: Taip, beveik viskas taip ir buvo. Bet tik antrininką, kuris už pinigus sutiko vaidinti mano vaidmenį, nužudė iš tiesų. Kad būtų įtikinamiau. O po to, mano antrininkui ir lavonui, kuris turėjo atstovauti mano sūnaus lavoną, nupjovė rankų plaštakas ir jas sunaikino, kad negalima būtų atlikti daktoloskopinės ekspertizės.

       Aleksandras Rodžersas: Tai siaubinga.

       Muamaras Kadafis: Tai niekis palyginus su tuo, ką jie padarė su Libijos tauta. Dešimtys tūkstančių žmonių žuvo „taikių“ bombardavimų metu. JT rezoliucija jiems suteikė teisę virš Libijos nustatyti neskraidymo zoną, bet ne masiškai bombarduoti mūsų miestus.

Kai jie apšaudydavo mūsų laivus ir tankus, aš norėjau jų paklausti – argi laivai ir tankai moka skraidyti? Bet vėliau jie pradėjo bombarduoti gyvenamuosius kvartalus, ligonines, mokyklas, ir tada aš supratau, kad jie bet kokia kaina nori užgrobti mano Tėvynę, nekreipdami dėmesio į civilių gyventojų aukas.

       Mūsų nacionalinis herojus Omaras Muhtaras, Dykumų Liūtas, ankstesniame įsiveržime į Libiją dvidešimtojo amžiaus trisdešimtaisiais metais kariavo prieš Italijos Musolinio fašistus. Tada jie mūsų žemėje elgėsi žiauriai, bet visa tai blanksta prieš tai, ką jie daro dabar. Ir daktarui Gebelsui, Trečiojo reicho propagandos ministrui, nesisapnavo, ką darys su tiesa jo pasekėjai.

       Praėjo beveik aštuoniasdešimt metų ir fašistai sugrįžo. Bet dabar tai ne tik Italijos fašistai, bet ir Didžiosios Britanijos ir JAV fašistai – atstovai tų tautų, kurios anksčiau kariavo prieš fašizmą.

       Aleksandras Rodžersas: Sutinku. Imperializmas įgauna vis šlykstesnes formas, pridengdamas savo žvėries snukį “demokratizavimo” ir “liberalizavimo” kaukėmis.

Bet aš norėčiau nukrypti į kitą temą, žinoma, mažiau svarbią, bet aktualią, šiandien tinkle pasirodė jūsų sūnaus Seifo al Islamo žmonos – rusės interviu, kuriame ji pasakoja apie tai, kaip jis iš jos tyčiojosi.

       Muamaras Kadafis: Suprantate mano sūnus nevedęs, tuo labiau rusės. Jeigu jis būtų vedęs, tai tas būtinai būtų parašyta jo oficialioje biografijoje. Be to, jis daugelį metų aktyviai užsiima tarptautine, visuomenine ir labdaringa veikla, ir pagal protokolą, jo žmona (jeigu tokia būtų) pastoviai jį turėtų lydėti į oficialius renginius. Būtų dešimtys nuotraukų, straipsnių pasaulietinėse kronikose ir taip toliau.

       Aleksandras Rodžersas: Tačiau straipsnyje parašyta, kad jūs su ja bendravote kažkokiame furgonėlyje dykumoje.

       Muamaras Kadafis: Aš beduinas ir šventai gerbiu savo tautos papročius. Aš visada gyvenu palapinėje. Tik palapinėje. Ir visas pasaulis apie tai žino, kadangi aš ją visada vežu su savimi, kai vykstu į tarptautinius vizitus. Mane dėl to laiko keistuoliu, o aš paprasčiausiai gerbiu savo tautos tradicijas.

       Aleksandras Rodžersas: Tai, žinoma, aš žinau.

       Muamaras Kadafis: Dabar mūsų melagiai priešai, norėdami pateisinti savo nežmonišką agresiją Libijos tautos atžvilgiu, prigalvoja labai daug šlykščių dalykų apie mane ir kitus sąžiningus žmones iš mano aplinkos. Aš visą gyvenimą gyvenau pagal Koraną ir tarnavau savo tautai, prieš Pranašą ir savo tėvynainius apie save aš neturiu ką blogo pasakyti.

       Atleiskite, Aleksandrai, man sako, kad dabar atsiras palydovas, kuris seka, ir mus gali susekti, todėl mūsų pokalbį teks nutraukti. Kitą kartą aš papasakosiu apie savo klaidas ir per didelį pasitikėjimą savo priešais.

       Aleksandras Rodžersas: Labai dėkoju, Muamarai Muhamedovičiau. Sėkmės jums jūsų kovoje.

       P.S Omaras Muhtaras – Libijos nacionalinis herojus. Filmas apie jį „Dykumos liūtas“ su puikiu aktoriumi Antoniu Kvinu (Anthony Quinn) kažkodėl dingo iš daugelio keitimosi rinkmenomis tinklalapių, tame tarpe iš ex.ua, kuriame jį žiūrėjau.

       Informacinis karas dabar yra būtinas paprasto karo elementas. Esant sąlygoms, kai didžiulės žiniasklaidos korporacijos yra transnacionalinių korporacijų rankose, nėra ko stebėtis totalinio melo sistema.

       Rytoj gali būti, kad visi ukrainiečiai maitinasi vien tik žmogiena, arba, kad visi „Hvylya“ autoriai – Rusijos/Kinijos/Baltarusijos (pasirinkimui) šnipai, arba kad Muamaras Kadafis buvo pagrobęs Hilary Klinton ir prievartavo, o paskui greitai sugrąžino atgal, kad niekas nesužinotų.

       Ir paprasti žmonės patikės.

       Jie visada tiki...

Aleksandr‘as Rodžers‘as, 2011-10-31

Šaltinis: hvylya.org

Susiję:

M.Kadafio nužudymas inscenizuotas?

Neskubėkite laidoti M.Kadafio

Muamaras Kadafis gyvas ir sveikas