Klausimas ne tame, būti ar nebūti... elektroninei demokratijai, o jos įgyvendinimo optimalaus modelio pasirinkime.

       Pradžiai aptarkime terminus.

       Socialiniai tinklai (infrastruktūra) – e- demokratija (pilietinės visuomenės (PV) sprendimų formavimo ir įteisinimo institutas).

       „Debesies“ demokratija – PV ir e – elito formavimo instrumentas.

       „Postdebesies“ demokratija (analitinėmis technologijomis patikrintų alternatyvių sprendimų formavimo instrumentas – nacionalinis situacijų centras) – nacionalinis „e –susirinkimas“ (lemiamų sprendimų priėmimas).

       Norint gyventi patogiai ir komfortiškoje valstybėje, reikia visai nedaug – pakilti aukščiau savo kasdieninių interesų lygio ir patiems sukurti šią valstybę, į šį kūrinį įdėjus visą mūsų turimą didžiulį intelektualinį potencialą, kažkuriam laikui tapti savarankiškais politikais (remsimės jų apibūdinimu, kad politikas – savo tėvynės „šviesios ateities“ konstruktorius, o ne visuomenės samdytas džentelmenas, kuris išsigandęs iškeltų uždavinių sunkumo ir neturėdamas pakankamos kompetencijos, apsiriboja geresnio gyvenimo kurimu sau ir savo aplinkai).

       Kaip miestų statyboje, mes turime keletą vystymosi kelių: arba viską patikėti vyriausiam architektui, arba „smegenų šturmu“ suformuoti „miesto – sodo“ koncepciją, o jau po to surasti architektą, sugebantį „pasaką paversti tikrove“, arba nieko nedaryti, kuo dažniausiai reikalas ir apsiriboja, bet tada nesiskųsti, kad viskas pas mus „apleista“ ir kodėl mes blogesni už kitus.

       Kitaip tariant, pilietinė visuomenė turi galimybę „debesies“ ir „postdebesies“ demokratijos priemonėmis arba suformuoti „teisingą“ valdžią, arba pačiai tapti ta valdžia, ir vieną ir kitą įgyvendinti nėra sudėtinga, naudojant e – demokratijos technologijas. Demokratijos formavimas malonumas ir brangus, ir sudėtingas, ir reikalauja daug laiko. Bet viskas kitaip, jeigu panaudojamos šiuolaikinės kompiuterinės technologijos ir pasiekimai interneto ryšio srityje. Pavyzdžiui, sujungus socialinius tinklus su juose įdiegtomis „debesies“ technologijomis, mes gausime intrumentą šiuolaikinės pilietinės visuomenės ir jos elito formavimui. Tokį socialinį instrumentą sąlyginai galima pavadinti „debesies“ demokratija.

       Kitame etape, arba lygiagrečiai, reikia sukurti kitą instrumentą, kurį sąlyginai pavadinsime „postdebesies“ demokratija, kuris analitinės visuomenės jėgomis galės „elektroninio smegenų šturmo“ metodais arba jo rūšimis, organizacinių žaidimų būdu, pilietinei visuomenei pasiūlyti „šviesaus rytojaus“ alternatyvas, kad ji (PV) galėtų juos papildyti, įvertinusi turimus vietos išteklius ir ypatybes, arba kaip priimta vadinti, „adaptuoti“ vietinėms sąlygoms. Ir jau po to priimtus sprendimus įteisinti nacionaliniame referendume, „e – susirinkime. Bet ties tuo neverta sustoti, ir toliau reikia nenutrūkstamai optimizuoti savo vystymosi strategiją, į tą procesą įtraukiant visą pilietinę visuomenę. Lygiagrečiai su tuo, panaudojant šias technologijas, galima vykdyti išplėstą gyventojų surašymą, kad žinoti viską apie turimus žmogiškuosius išteklius ir apie priimtų sprendimų teisingumą (žinoti viską apie „gyvenimo kokybę“), be to, tai bus galima vykdyti net jeigu prireiks ir kiekvieną savaitę, patikslinant tas pozicijas, kur įvyko pasikeitimai.

                                           Iki „debesies“ demokratija

       Iki „debesies“ demokratijos laikais, tautos valia pavirto į tam tikrą verslą, kuris veikia dirbtinai sugalvotoje „politinėje rinkoje“, kur viskas parduodama, pavydžiui, parduodamos ir perkamos ištisos partijos, „politinės technologijos“ kartu su politiniais technologais, ten yra viskas, ko reikia žmonių suviliojimui, bet nėra svarbiausio – nacionalinio vystymosi idėjų konkurencijos, viskas ten galiausiai pasibaigia politinių sąskaitų suvedimu ir beprasme kova už lyderystę. „Debesies“ ir „postdebesies“ demokratija – tai alternatyva visai tai atgyvenusiai politinei sistemai su jos ligšioline atstovaujamosios demokratijos forma. Bet net dabar, iki atsirandant „debesies“ demokratijai, gyventojams suteikus elektroninio parašo teisę, kaip tai padarė Estijoje ir Belgijoje, galima žymiai sutaupyti pinigų, kurie išleidžiami rinkimams, referendumams (pavyzdžiui, dėl apkaltos, arba liustracijos, alternatyvių įstatymų projektų ir t.t.), įvairių asociacijų, partijų suvažiavimams ir t.t.

                           Antros kartos socialiniai tinklai – „debesies“ e -demokratija

       Artėjant prie tam tikro pilietinės visuomenės formavimo idealo, esant spartaus socialinių tinklų vystymosi sąlygoms, mes e – demokratijos priemonėmis kiekviename vystymosi etape galėsime surasti vis naujesnius ir optimalesnius sprendimus, suvokdami tą faktą, kad demokratija plačiąja šio žodžio prasme, nors ir nepigus sprendimas, tačiau bet kuriuo atveju mažiau kainuojantis negu didžiuliai mokesčiai ir „rinkliavos“, kuriuos gyventojai priversti mokėti už vykdomosios valdžios institucijų, teismininės ir įstatymų leidybos valdžių išlaikymą, kurios ne tik, kad neprofesionalios, bet dauguma iš jų ir nesąžiningos. Naujos technologijos, kaip „postdebesies“ technologijos, leidžia vieną kartą ir visiems laikams atsikratyti korupcinės sudedamosios (ten kur tai galima, valdininkų veiklą pakeisti programiniais intelektualiais agentais, tai seniai pasiteisino tokioje sudėtingoje, kaip brokerių, veikloje, akcijų ir kitos rinkose), ir kas svarbiausia, tai sugrąžinti iš tautos atimtą teisę dalyvauti šalies valdyme. Idealia mes galime laikyti tokią sistemą, kurioje kiekvienas pilietis turi visas galimybes tiesiogiai dalyvauti sprendžiant asmeninius klausimus ir klausimus, kurie susiję su valstybės raida.

       „Debesies“ e –demokratijos pirmaeilis uždavinys yra įvairių rūšių politinių klasterių sukūrimas, kitaip tariant, dalykinės krypties bendrijų (klubų) sukūrimas, iš pradžių „mėgėjų“, bet vis labiau „suaugant“ ir „profesionalų“, skirtų įvairaus pobūdžio institucinių uždavinių sprendimui, kurie susiję su naujo e - elito, humanitarinės, verslo, aplinkosaugos ir kitų pilietinės veiklos rūšių, kurios remiasi saviorganizacijos principais (nuolatiniu reinžineringu ir kadrų rotacija), formavimu.

                  Trečios kartos socialiniai tinklai – „postdebesies“ e – demokratija

       E – demokratijos efektyvumas arba neefektyvumas tiesiogiai priklauso nuo piliečių (rinkėjų) kompetentingumo, nuo jų išsilavinimo ir pilietinės pozicijos. Tai, ką mes pavadinome „postdebesies“ demokratija – tai sociumo nenutrūkstamomokymosi kelias pagal pilietinės visuomenės, kaip žinių visuomenės, formavimo koncepciją. Šis naujas institutas vykdys iškart keletą funkcijų:

       - užtikrins nepertraukiamą gyventojų mokymą, siekiant padidinti jų IQ ir tuo pačiu padidinti nacijos konkurencingumą;

       - formuos ir tobulins nacionalinę ekspertų bendruomenę (kiekvienas pilietis yra ne tik sprendimų priėmimo institutas, bet ir turi vienus ar kitus sugebėjimus būti unikaliu ekspertu savo konkrečioje veikloje), meistrų klasių organizavimas, panašiai, kaip tai anksčiau visiškai sėkmingai įgyvendino bendruomenė „Žinios“, bet dabar interneto terpėje. 

        - iš analitinės bendruomenės formuos nacionalinio vystymosi alternatyvios strategijos parengimo centrus („situatyviniai ir situaciniai centrai“ skirti tarpnacionalinio dialogo, institucinio vystymosi tobulinimui, priimamų sprendimų, įvertinant aplinkosauginę dominantę, erdvės optimizavimas, metamodeliavimas ir makro prognozavimas, „naujų žinių fabrikai“, nacionalinių ir pasaulinių žinių bazių informacijos bunkeriai ir t.t.).    

       Socialiniai tinklai su įdiegta „debesies“ ir „postdebesies“ demokratijos technologija leis vykdyti nenutrūkstamą visų valdininkų veiksmų stebėjimą, tikrinant jų sąžiningumą, kompetentingumą ir pareigų atlikimą, atleisti netinkamus ir paskirti naujus valdininkus, jeigu to reikalauja aplinkybės, tai ir per parą. Visos e – vyriausybės funkcijos gali būti surinktos į vieningą nacionalinę integruotą informacinę sistemą, kuri visada prieinama visiems piliečiams, kad kiekvienas pilietis galėtų išreikšti savo nuomonę apie šią veiklą. Ši veikla gali būti papildyta nacionaline „e – skundų ir pasiūlymų knyga“, kurioje galėtų būti formuluojamos naujos visuomenėje kylančios problemos, iššūkiai, ir tokiu būdu užtikrinti grįžtamąjį socialinį ryšį su šalies visuomenės gyvenimu, o ypatingais atvejais ji gali turėti super atgalinio ryšio technologiją ekstremalioms situacijoms. Tam reikės papildyti ir išplėsti „asmeninio kabineto“ sąvoką, kuri visuotinai taikoma interneto aplinkoje.

       Natūraliai kyla klausimas, ar e – demokratijai bus reikalingi samdomi vadybininkai? Pirmame etape, tikriausiai, kad taip, bet kituose, valstybei tampant savarankiškai besiorganizuojančia sistema, toks poreikis su laiku išnyks. Tokius pavyzdžius galima rasti atidžiai išstudijavus sovietinę istoriją, ypač tuos laikotarpius, kai dėl įvairių priežasčių buvo stebimas valdymo vakuumas. Negailestinga statistika liudija, kad laikotarpiuose, kai į valdžią neatėjo Stalinas ir valdžią prarado Leninas, o taip pat laikotarpyje, kai valdymo sistema neperėjo sovietinėms taryboms, o ankstesnė tradicinė sistema buvo suniveliuota, šalyje buvo stebimas neregėtas pakilimas ekonomikoje.

       E – demokratija - tai šiuolaikinis tiesioginės demokratijos analogas, kuris egzistavo Zaporožės Sečeje ir kazokų susirinkimuose, kuriuos mes per visą vėlesnę istoriją bandėme amžinai prarasti, bet padėjo jo didenybė atsitiktinumas, buvo sukurta palanki aplinka – socialiniai tinklai, kaip dar vienas kokybinis interneto vystymosi etapas. Dabar nėra reikalo, kaip atėniečiams, balsavimui įvairiais svarbiais klausimais susirinkti dideliam žmonių skaičiui į vieną aikštę ir vienu metu.

Sviatoslav‘as Kakičev‘as, 2012-11-24                          

Šaltinis: Hvylya                                                                                          

Susiję:

Tautos teisė rinktis

Ar Lietuvoje kam nors rūpi demokratija?

Muamaro Kadafio „Žalia knyga“