13 amžiaus vidurio Kelnas. Viename iš teologijos mokymo centrų dirbo Tomas Akvinietis ir jo mokytojas Albertas fon Bolštedtas (Albert von Bollstädt), kuris dėl mąstymo platumo bei genialumo dar buvo vadinamas Didžiuoju. Albertas Didysis dažnai dirbdavo savo dirbtuvėje, kurioje kurdavo įvairius sumanius įrenginius bei mechanizmus. Vieną dieną pas jį į svečius užėjęs Tomas Akvinietis pamatė moterį, kurios kūnas švytėjo kažkokia nežemiška šviesa. Moteris pasuko į jo pusę galvą, pakėlė ranką ir pasisveikino. Joje buvo kažkas baisaus ir negyvo. Pamaldus ir dievobaimingas Tomas Akvinietis iškart suprato, kad tai yra velnio apsėdimas. O velnią juk reikia sunaikinti. Todėl jis nedvejodamas lazda sudaužė geriausią to meto inžinerinį kūrinį – lėlę panašią į žmogų, kuri galėjo judėti ir kalbėti.

      Sako, kad tai yra viduramžių legenda. Bet legendos, mitai ar pasakos neatsiranda visai iš nieko. Jų pagrindą dažnai sudaro kokie nors realūs įvykiai. Žinoma, kad šiais laikais kai kam sunku patikėti, jog tais tamsiais viduramžių laikais galėjo būti sukurtas toks technikos stebuklas.

      O dabar sugrįžkime į šiuos laikus. 70-ieji, berniukas žiūri japonų animacinius filmus, kuriuose dažnai rodo robotus. Vaikas sau pasako: „Kai užaugsiu, aš sukursiu vieną iš jų“. Berniukas užaugo, studijavo mikrobiologiją, o vėliau analizinę chemiją, taip pat taikomąjį bendrąjį mokslą ir įgijo bakalauro laipsnius. Universitete Le Trung'as mokėsi 11 metų. Nei vienos jo studijos nebuvo susijusios su robotų technika. Paskutinis darbas, kurį jis parašė mokydamasis universitete, buvo „Aspirino poveikis“. Tačiau užaugęs Le Trung'as nepamiršo savo svajonės, jis sukonstravo daug anime prototipų ir mažų robotų. Filmas „Chobitai“ jį  įkvėpė sukurti gynoidą (iš graikų kalbos gynē – moteris). Ir taip, po 1,5 mėnesio aistros ir užsidegimo, 2007 metais Le Trung'o rūsyje gimė Aiko – robotas humanoidas.

Pagamintos Aiko dydis: ūgis 152 cm, krūtinė 82 cm, liemuo 54 cm, klubai 84 cm. Ji yra vienintelė moteris, kurios figūra nesikeičia ir nepriklauso nuo svorio, kuris kiekvieną mėnesį auga, tobulinant jos programinę įrangą.

      Aiko moka bendrauti su žmonėmis, o jos bendravimo lygis panašus į 5 metų žmogaus. Ji kalba dvejomis kalbomis: anglų ir japonų. Gynoidas skiria ir įsimena žmonių veidus, žino įvairias žmogaus išraiškas, pagal žmogaus judesius supranta, ką jis daro. Aiko moka skaityti ir spęsti uždavinius. Ji reaguoja į fizinius dirgiklius ir imituoja skausmą. Kol kas gynoido rankų judesiai nėra tobuli ir jis nemoka vaikščioti. Le Trung'as svajoja Aiko kojoms suteikti gyvybę ir išmokyti Aiko dirbti įvairius namų ruošos darbus. Bet, kaip daugumai išradėjų, svajonės įgyvendinimui jam truksta pinigų.

      Le Trung'as planuoja, kad pradėjus Aiko masinę gamybą, gynoidas galėtų kainuoti apie 17000 -  20000 JAV dolerių. Jį galima būtų taikyti namuose, verslo biuruose, tarptautiniuose aeruostuose ir kt. Namuose robotas ypač reikalingas pagyvenusiems žmonėms. Jis ne tik sutvarkytų namus, pagamintų valgį ar primintų, kada reikia išgerti vaistus, bet vienišiems seniems žmonėms galėtų tapti draugu.

      Kai kurie dirbtinio intelekto specialistai prognozuoja dar didesnę robotų reikšmę žmonių gyvenime. Britų mokslininkas David'as Levy, parašęs knygą „Meilė ir seksas su robotais“, sako, kad ateityje robotai taip supanašės į žmones, kad praktiškai juos bus galima priskirti naujai žmonijos rasei. Robotas taps ne tik žmogaus draugu, šeimos nariu, bet net sutuoktiniu. O kad robotai pasiektų aukštą išsivystymo lygį, reikia daug galingesnių kompiuterių, kurie leistų sukurti jausmus ir emocijas bei daug tobulesnį dirbtinį intelektą.