Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Pasaulio aklavietės: ar yra išeitis?

       Šimtmečio pradžioje žmonės visada turi naujų lūkesčių. Tačiau eina jau 2012 metai, o pokyčių teigiama linkme pasaulyje nesimato. Gilėjant skolos krizei ES valstybėse, vyksta Europos „sutramdymas“. Karų ir konfliktų skaičius toliau auga. Bet kurią dieną gali suliepsnoti visi Artimieji Rytai ir Vidurio Rytai. Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų didėja. Tuo tarpu, žmonijai labai reikia tikrai teisingos pasaulio tvarkos, kurioje nebūtų vietos skirstymui į „auksinį“ ir likusius milijardus.

                                                                           

                                                           Atotrūkis didėja

       Planetoje toliau gilėja ekonominė nelygybė tarp išsivysčiusių valstybių ir likusio pasaulio. Pagal akademiko V.Inozemcevo duomenis, XXI amžiaus pradžioje pagal BVP vienam gyventojui atotrūkis tarp turtingos ir skurdžios žmonijos dalių pasiekė 15,4 tūkst. dolerių, per paskutinius 40 metus padidėjo tris kartus. Jeigu 1960 metais 20% patiems turtingiausiems pasaulio gyventojams teko 70% pasaulio pajamų, tai šiandien šis skaičius siekia 90%. 1960 metais pasaulio 20% skurdžiausiems gyventojams teko 2,3% pasaulio ekonomikos pajamų, o šiandien jiems tenka mažiau kaip 1,1%.

       „Auksinio milijardo“ valstybės turi maždaug 15% žemės gyventojų, ir jos gauna apie 80% pasaulio produkto, kai tuo tarpu kitų pasaulio valstybių 85% gyventojų tenka tik 20% pasaulio BVP. Pagal JTO duomenis, 500 turtingiausių pasaulio žmonių, iš kurių dauguma yra JAV piliečiai, turi tokias pat pajamas, kaip ir 416 milijonai skurdžiausių žmonių.

       Galiausiai, kaip buvo pažymėta Pasaulio ekonomikos forumo ataskaitoje Davoso išvakarėse, vienas procentas (!) žemės gyventojų valdo beveik pusę pasaulio aktyvų. Pasaulyje auga skurstančių ir badaujančių žmonių skaičius. Kalbėdama tame pačiame Davose, Pasaulio maisto programos (PMP) organizacijos vykdančioji direktorė Žozetė Širan (Josette Sheeran) pasakė: „Šiandien dėl finansų krizės milijardas žemės gyventojų atsibunda ir nežino, kaip puodelį pripildyti maistu“. Pagal JTO duomenis, besivystančiose šalyse kasmet dėl maisto trūkumo miršta apie 5 mln. vaikų.

        Vengrijos ekonomistas Michajus Šimajus, analizuodamas šiuos procesus, pabrėžia, kad „nelygybė ir asimetrijos tarpusavio ryšiuose nepalankios pasekmės sukelia tarptautinius konfliktus, jeigu jie valstybes uždaro į pastovių pralaimėtojų padėtį... Su tai susiję praradimai ir marginalizacija gali sukelti didelį nacionalizmą, politinį nestabilumą, maištus ir terorizmą“.

       Į paskutinę aplinkybę dėmesį atkreipė dabar jau miręs prancūzų geopolitikas Pjeras Galua. Kalbėdamas apie terorizmo ištakas, jis pastebėjo: „Galbūt jam paaiškinimą galima surasti paaštrėjusiame neteisingumo, nuoskaudų, gilios nelygybės jausme, kuris vienas tautas nuteikia prieš kitas. Būtent tame, mano nuomone, reikia ieškoti terorizmo šaknų. Jeigu galima būtų nuskriaustoms tautoms grąžinti nepriklausomybės ir orumo jausmą, jų nekankinant ir nebombarduojant, kaip tai buvo Irake arba Afganistane! Galbūt galima apsieiti be pažeminimo ir šiurkščios propagandos...“

 

                                              Kapitalistinė pasaulio sistema

       Adekvačiausią šiuolaikinės kapitalistinės pasaulio sistemos vaizdą, koks yra, sukūrė amerikiečių mokslininkas Imanuelis Valerstainas (Immanuel Wallerstein). Šio konceptualaus požiūrio bendra prasmė yra tokia.

       Kapitalizmas, kaip pasaulio ekonominė sistema, grindžiamas buržuazinės gamybos būdu, tačiau tuo neapsiriboja. Kapitalistinė pasaulio sistema susideda iš valstybių centro arba kelių centrų, kurie susiję ir tarpusavyje konkuruoja, ir periferijos valstybių. TSRS laikais buvo galima kalbėti tik apie centro valstybes, vadovaujamas Jungtinių Valstijų. Nuliniais metais buvo galima kalbėti apie ES bandymą tapti savarankišku centru, konkuruojančiu su Amerika. Tačiau JAV laiku atspėjo Europos integratorių sumanymą ir nuo 2008 metų pasaulio finansų ir ekonomikos krizės pradžios daro viską, siekdamos sugriauti euro zoną, pakenkti integraciniam procesui Europoje. Galbūt galima kalbėti ir apie Japoniją, kuri nuliniais metais buvo prie užsitęsusios recesijos įveikimo slenksčio. Tačiau prasidėjusi krizė, o po to branduolinė katastrofa Fukušimoje šį procesą nutraukė.

       Tokiu būdu, galima numanyti, kad Vakarų pasaulis vėl grįžta į tai, kad jame dominuoja JAV ir, galbūt, prie jų „prisijungusi“ Didžioji Britanija. Kaip mano Eugenijus Primakovas, „pagal Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vertinimus ir prognozę, kurie save užsirekomendavo, kaip patikimus, BVP augimo tempai Jungtinėse Valstijose 2011 metais viršijo 2,2% ir 2012 metais didės. Nerealios išvados ir apie dolerio smarkų susilpnėjimą, beveik lyg ir atsisveikinimą su pasaulio mokėjimo priemonės misija“.

       Ypatingą vietą planetoje užima Kinija. Pasaulio rinkose pradėjusi atvirą žaidimą ir pastūmusi konkurentus, ji greitai virsta į savarankišką ekonominės ir politinės jėgos centrą. Ankstesniais metais transnacionalinės korporacijos, aktyviai čia diegusios gamybą ir pigiai pirkdamos darbo jėgą, išnaudojo Kinijos gyventojus dėl „auksinio milijardo“ interesų. Dabar, kai Pekinas sutelkė dėmesį į gyventojų perkamosios paklausos didinimą, „pigios darbo jėgos“ laikai nueina į praeitį. Be to, minimalus darbo užmokestis Kinijos miestuose 2011 metais buvo vidutiniškai 178 doleriai per mėnesį, darbininkas Šanchajuje gavo 830 dolerių, o geras inžinierius – programuotojas iki 2100 dolerių. Tai yra žymiai mažiau nei, tarkime, Čikagoje, tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad Kinijoje yra kitas kainų dydis. Kitaip tariant, Kinija vis daugiau dirba sau nei „auksiniam milijardui“.

       Dar anksčiau nei I.Valerstainas panašias išvadas padarė tarybinis istorikas Borisas Poršnevas. Darbe „Apie istorijos pradžią“, kuris išleistas 1974 metais, jau po jo išėjimo iš gyvenimo, Poršnevas rašė: „Socialinės ir ekonominės sistemos, kurias mes stebime žmonijos „pirmaujančiame krašte“, egzistuoja ir vystosi tik dėka papildomų turtų ir darbo vaisių siurbimo iš viso likusio pasaulio ir tokiu būdu vidaus antagonizmo tam tikro amortizavimo. Šis pasaulinis perpumpavimo procesas vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo epochose tik kai kada (esant pirmai ir trečiai) pasireiškė tiesioginiu metropolijų ir imperijų vykdomu aplinkinių „barbarų“ arba tolimose kolonijose gyvenančių „vietinių“ kraujo praliejimu. Dažnai ir giliau perpumpavimas vyksta per daugelį tarpinių tautų ir valstybių, lyg per laiptų kaskadą, kurios viršuje yra labai išsivysčiusios, tačiau ir labai antigonistinės pirmaujančio krašto visuomenės. Žemiau yra įvairios, mažiau išsivysčiusios, likusios, mišrios struktūros. O pačioje apačioje, nors ir susijusios su išoriniu pasauliu, tame tarpe ir kaimynais, pačiais skurdžiausiais sandoriais, tačiau iki begalybės išsemtos ir nesuskaičiuojamos penkių žemynų tautos, beveik nežinomas kojų paklotas, išskiriantis rasos arba medaus lašelius tam, kad didžiosios civilizacijos egzistuotų. Siurblys, kuris iš visos planetos nepertraukiamai pumpuoja darbo rezultatus į viršų, tai yra skirtumai darbo našumo lygyje ir ekonominių santykių priemonėse“. 

       Dėl to jau 1985 metais JAV iš kiekvieno pajamų dolerio 52 centai buvo neekvivalentinių mainų su „trečiojo pasaulio“ šalimis rezultatas. Tai yra, jeigu žemėje būtų nustatyta „teisinga ekonominė tvarka“, apie kurią taip mėgo diskutuoti politiniai lyderiai 9 – ame dešimtmetyje, amerikiečių pajamos kristų daugiau nei du kartus. Tačiau šiame sąraše JAV visai nėra lyderės: mažame ir atrodytų nepastebimame Liuksemburge iš kiekvieno pajamų franko 86,5 (!) santimai pavogti iš „trečiojo pasaulio“ šalių.

       Dėl neekvivalentiškų mainų Vakarų valstybės gauna pajamas, kurios leidžia joms dosniai subsidijuoti žemės ūkį. Dėl to besivystančių šalių žemės ūkio sektoriaus, kuris tokių subsidijų negali sau leisti, produkcija pasaulio rinkose nėra konkurencinga, ir jos netenka pajamų iš užsienio.

       Valstybės, kuri yra kapitalistinės pasaulio sistemos periferija, ypatybė yra ta, kad ji priklauso nuo centro, nuo jo kūriamo konkrečios formos pasaulinio darbo pasidalijimo. Ji įsijungia į rinkos mainus, tačiau visada lieka priklausoma ir atsilikusi. Atskiros valstybės bandymas įveikti atsilikimą ne kapitalistinėje sistemoje, nepaisant visų jos pastangų, atveda tik į naujos priklausomybės formos atsiradimą.

 

                                                      Maltuso sugrįžimas?

       Iš pirmo žvilgsnio, pasibaigus Vakarų ir Rytų konfrontacijai, besivystančios šalys galėjo tikėtis, kad jų dalia palengvės. Tačiau taip nebuvo! Tamilų gentyse yra skurdžiausia kasta, kurios pavadinimas tapo bendriniu. Jos atstovus vadina parijais ir jiems skiriama atstumtųjų dalia. Šiuolaikiniai Vakarai parijų vaidmenį nustatė didelei daliai žmonijos. Netikėtai besivystančios šalys atsidūrė daug sudėtingesnėje situacijoje nei buvo anksčiau: jas ciniškai pradėjo vadinti barbarais.

       Ką gi šioje situacijoje siūlo Vakarai? 2006 metų spalio mėnesį Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga britų laikraštis „Independent“ įdėjo straipsnių rinkinį, kuriuose priėjo prie išvados, kad žmonijos naudojami ištekliai jau viršijo planetos gamtos natūralaus atsistatymo galimybes. Kaip pažymi laikraštis, žemė paprasčiausiai yra nepajėgi išmaitinti 6 mlrd. (dabar jau 7 mlrd. žmonių – aut.), ir tuo pačiu išlaikyti aplinkos būklės pusiausvyrą. Aštriausiai tai pasireiškia pasauliniame gėlo vandens trūkume, dėl kurio jau dabar kenčia 800 mln. žmonių.

       Leidinys niūriai pranašauja, kad kova už vandenį bus pagrindiniu ateities konfliktu, ir kol kas mokslininkai nemato būdo, kaip techniniais metodais išspręsti šią problemą. Deficitas piką pasieks 2050 metais, po to žmonijos skaičius pradės greitai mažėti dėl gimstamumo kritimo ir mirtingumo nuo bado ir ligų „trečiojo pasaulio“ šalyse augimo. Tik tada, kai jis pasieks stabilų 2-3 mlrd. žmonių lygį, atsiras šansas gamtinei aplinkai atsistatyti.

       Visa tai labai primena anglą Maltusą, kuris XIX amžiaus pradžioje siūlė gyventojų „pertekliaus“ atsikratyti badu, epidemijomis ir karais?! Praėjo 200 metų, o „receptai“ lieka vis tie patys. Esant vienam patikslinimui: gyventojų planetoje turi sumažėti „trečiojo pasaulio“ sąskaita. Taip pat pageidautina, kad jie mažėtų ir „įvairių mažiau išsivysčiusių, likusių, mišrių struktūrų“ sąskaita. Pavyzdžiui, tos pačios Ukrainos, kuri per nepriklausomybės metus prarado apie 7 mln. žmonių, mes matome, kad tas procesas jau vyksta.

       „Auksinis milijardas“ lieka neliečiamas. Jeigu ką, jis atsistato dėl gabių ir talentingų žmonių iš kitų regionų pritraukimo. Tuo tarpu, jeigu mokslininkai tyrinėjimams gautų lėšų arba Vakarai atsisakytų labai didelio vartojimo, tokio pobūdžio problemų išvis nebūtų. Tačiau jos yra ir bus, kol Jungtinės Valstijos kasmet išleidžia iki 700 mlrd. dolerių karinėms išlaidoms ir visame pasaulyje „protingomis“ bombomis ir raketomis diegia „Vakarų vertybes“.

 

                                                         Nauji pokyčiai

       Greta to egzistuoja nemažai požymių, kad vienpolis pasaulis, dar nespėjęs iki galo susiformuoti, jau pradeda byrėti. Auganti Kinijos galybė, atsistojusi Rusija, „senosios“ Europos suverenizacijos procesas – tai pirmi rimtų pokyčių pasaulyje daigeliai ir vienos žinomos valstybės, ir jos artimiausių sąjungininkių nenaudai.

       Amerikos nesėkmės kovojant už pasaulio hegemoniją, pirmiausia, iš esmės pralaimėtas karas Irake; laukiantis gėdingas išėjimas iš Afganistano; Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų „demokratizavimas“, kuris pasireiškė esamo valstybingumo sugriovimu ir visur islamistų atėjimu į valdžią; nauji iššūkiai, kuriuos sukelia Kinija ir Lotynų Amerikos valstybės, ekonomikos sulėtėjimas pačiose JAV – tai tiesioginiai įrodymai to, kad geriausi Amerikos laikai jau praeityje.

       Net tokia paprasta kategorija, kaip valstybės skola, kuri JAV pasiekė, kaip rašo Valentinas Zorinas, „neįtikėtiną skaičių 16,7 trln. dolerių“ ir viršija valstybės BVP, daug ką pasako. Jis reiškia tiek dabar gyvenančių, tiek ir kitų dviejų kartų amerikiečių pavergimą. Juk, norint ją apmokėti, reikalingas mažiausiai 6,5% BVP augimas kasmet. Tačiau ar įmanomas toks augimas esant gilėjančios krizės sąlygoms!?

       Žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas, kuris, kaip tvirtina „Newsweek“, finansuoja judėjimą „Užimk Volstrytą“, forumo Davose išvakarėse pareiškė, kad Amerikos laukia gatvių riaušės, kadangi žmonės „turi priežasčių jausti apmaudą ir piktintis“ dėl išlaidų bankinės sistemos gelbėjimui, kuris pirmiausia gula ant mokesčių mokėtojų, o ne akcijų ir obligacijų turėtojų. O toliau Amerikoje seks represinės politinės sistemos įtvirtinimas, „visuomenės, kurioje asmens laisvės smarkiai apribotos, o tai reikštų nutolimą nuo Jungtinių Valstijų tradicijos“.

       Priklausomai nuo to, kaip Amerikos degradacijos procesai stiprės, vidutinės ir mažos valstybės gaus naujas galimybes vidinės ir užsienio politikos vykdymui, derinant ją su nacionaliniais interesais, tautų pasirinkimu, o ne vieno pasaulio centro nurodymais.

       Tuo pačiu atsiras galimybė JTO sugrąžinti tą vaidmenį, kuris jai buvo numatytas jos sukūrimo momentu 1945 metais. Bet tam reikalinga rimta šios organizacijos reforma. Pirmiausia, kalbama apie jau seniai pribrendusį JTO Saugumo Tarybos pastovių narių padidinimą tokių valstybių, kaip Indija, Brazilija, Japonija, VFR, Italija, Nigerija, PAR sąskaita. Galima būtų vadovautis tokiu kriterijumi, kaip BVP dydis, pradedant, tarkime, nuo 1-1,5 trln. dolerių.

       JTO autoriteto augimas leistų visiems pripažinti tarptautinę teisę, kaip bazinį pagrindą, kuriuo vadovaujantis galima spręsti pasaulyje iškylančius konfliktinius klausimus. Bet kuriuo atveju, tai yra geriau nei veikti pagal sprendimus, kuriuos priima NATO arba „aštuonetas“, kurių egzistavimas išvis neturi jokio legitimaus pagrindo. 

 

                                                                                       * * *

       Žmonijai labai reikia tikro teisingumo pasaulio tvarkos, kurioje nebūtų vietos dalijimui į „auksinį“ ir likusius milijardus, o būtų vietos pagrindiniam tarpusavio supratimu grindžiamam, glaudžiam regioninių civilizacijų, iš kurių susideda žmonija,  bendradarbiavimui.

       Pasaulyje nėra išsivysčiusių ir kitų tautų, aukštesnių ir žemesnių civilizacijų, produktyvių ir neproduktyvių kultūrų. Šiuolaikiniame pasaulyje kiekviena tauta užima savo nišą, įnešdama savo indėlį į žmonijos vystymąsi. Tik esant kiekvienos tautos savitam kultūriniam ir istoriniam vystymuisi galima tikėtis geresnės pasaulio civilizacijos ateities.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2012-02-03

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas