Apie čilietę Kamilą Valjecho (Camila Antonia Amaranta Vallejo Dowling, gimė 1988 m. balandžio 28 d.) pasaulis sužinojo, kai Čilės jaunų demonstrantų susirėmimo su ginkluota policija nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Kamila tapo pasaulinių protestų judėjimo ikona.

       Kamila yra Čilės studentų ir komunistinio judėjimo aktyvistė, geografijos fakulteto studentė. Ji taip pat yra Čilės universitetų studentų federacijos prezidentė. Per visą 105 metų federacijos egzistavimą, Kamila antra studentė, kuri po Marisol Prado (1997—1998) vadovauja šalies studentų bendruomenei. Ji Čilės komunistinio jaunimo partijos narė.

       Kamila Valjecho kartu su Džordžiju Džeksonu (Čilės Katalikų universitetas) ir Kamilu Baljesterosu (Santjago universitetas) buvo pagrindiniais studentų protestų, kurie vyko 2011 metais Čilėje, ir kurie pasisakė prieš Sebastijano Pinjeros neoliberalias iniciatyvas komercializuoti švietimą, organizatoriais ir lyderiais. Su šiuo judėjimu solidarizavosi didelė visuomenės dalis. Visuose Čilės miestuose vyko „puodų protestai“, profsąjungos paskelbė 48 valandų visuotinį streiką. 2011 metų rugpjūčio 21 d. Kamila vadovavo Čilės jaunimo demonstracijai už nemokamą mokslą. Demonstracijoje dalyvavo milijonas gyventojų.

       Žavi ir drąsi mergina tapo žinoma ne tik Čilėje, bet ir už jos ribų. Ją lygino su subkomendantu Markosu, vadino „raudonąja Kamila“, „taikios studentų revoliucijos Valkirija“ ir net „nauja Ulrike Meinhof“. Bolivijos viceprezidentas Alvaras Garsija Lineras išreiškė meilę ir Bolivijos tautos vardu pareiškė Kamilai visapusišką paramą. Tuo tarpu Čilės valdžia neslepia savo neapykantos studentų judėjimo lyderei. Kultūros ministerijoje aukštas pareigas užimanti Tatjana Akunja pareiškė, kad „Valjechos nužudymas užbaigtų nusibodusias demonstracijas“. Dėl grasinimų gyvybei Čilės teismas Kamilai paskyrė policijos apsaugą.

       Neseniai Kamila Valjecho apsilankė Europoje. Vokietijoje ją sutiko, kaip pop žvaigždę, visų susitikimų su ja auditorijos buvo pilnos žmonių.

       Susipažinimui su Čilės jaunimo komunistiniu judėjimu pateikiamas  Nuelio Lopezo („Frankfurter Allgemeine Zeitung“ publikuotas vasario 4 d.) pokalbis su šio judėjimo lydere Kamila Valjecho. 

       Ponia Valjecho, iškart paklausiu žmoniją dominantį klausimą: Ar jūs gelbėtoja?

       Kvailystė. Aš studentė.

       Šiuo metu jūs pasaulio žiniasklaidos pranešimuose pašventinta, kaip Čė Gevaros, Žanos d‘Ark, Salvadoro Aljendės, Doloresos Ibaruri hibridas...

       Taip, daugeliui žmonių aš tapau projekciniu atvaizdu. Dažniausiai tai žurnalistų fantazija.

       Kaip bebūtų, "The Guardian" skaitytojai neseniai jus išrinko „2011 metų žmogumi“. Ką jums reiškia tas pripažinimas?

       Tai netaikoma man asmeniškai. Aš tik veidas, kuris įasmenina šį judėjimą. Ir jeigu titulu apdovanoja mane, tai įvertinimas pasaulinių pokyčių, kuriuos sukėlė protestų judėjimas. Aš suprantu šį pagerbimą, kaip apskritai jaunimo drąsos pripažinimą.

       Kodėl būtent Čilės studentų lyderė tapo pasaulinių protestų judėjimo simboliu?

       Žmonės jaučiasi bejėgiais prieš valdžią ir laisvą rinką. Čia, Čilėje pirmiausia švietimo srityje, kitose valstybėse yra kiti dalykai. Bet iš esmės – tai pasaulinis fenomenas, pasaulinis socialinės neteisybės jausmas, kai nedaugelis turi daug, o daugelis beveik nieko. Šis judėjimas kovoja prieš mūsų pasaulio neoliberalios tvarkos šaknis. Ir aš nežinau, kodėl būtent aš tapau jo simboliu. Galbūt dėl to, kad protestai Čilėje atkreipė pasaulio dėmesį.

       Kokia dabartinio konflikto Čilėje priežastis?

       Tai yra senas procesas, kuris siekia diktatūros laikus. Nuo tų laikų Čilė yra neoliberalizmo, kaip blogiausios laisvo kapitalizmo formos, laboratorija. Čilė turi 17 milijonų gyventojų, tačiau didžiausia kapitalo dalis yra maždaug šimto šeimų rankose. Joms priklauso žiniasklaidos koncernai, ligoninės, švietimo įstaigos. Ir jie nustato tiek valstybės politiką, tiek jos įstatymus.

       Kaip tai atsitiko, kad studentų judėjimas sukėlė masinių protestų bangą visoje Čilėje?
       Iš pradžių buvo kalbama apie stipendijas ir lengvatines paskolas. Tai buvo 2005 metais. Tačiau kuo mes labiau gilinomės į esmę, tuo tapo aiškiau, kad mūsų reikalavimai paliečia ir konstituciją ir pagrindines teises. Tačiau reikėjo laiko, norint suformuluoti mūsų reikalavimus. 2011 metais mūsų judėjimas padarė didžiulį kokybinį ir kiekybinį šuolį. Mes susijungėme su mokyklų mokiniais ir suformulavome bendrus reikalavimus. Nuo tada judėjimas tapo politiniu. Nurodėme švietimo sistemos neteisingumą, visuomeninių mokymo įstaigų blogą kokybę, asmeninių paskolų problemas. Kadangi švietimo tema liečia ne tik studentus, bet ir jų šeimas. Senelės ir seneliai, ir tėvai įklimpsta į skolas, norėdami savo vaikams suteikti išsimokslinimą, todėl tema staiga tapo įdomi visai visuomenei, visoms kartoms.

Kamila demonstracijoje, po to kai valdžia panaudojo vandens patrankas.    

       Kadangi švietimo įstaigos valdant Pinočetui buvo privatizuotos...

       Teisingai. Pas mus švietimas yra verslas su milžiniško pelno marža. Dešinieji mano, kad švietimo sektorius turi orientuotis į laisvą rinką. Kairieji, tai yra mes, studentai, paprasti žmonės, darbininkai manome, kad neturi būti jokio verslo vienoje iš pagrindinių teisių , kaip teisė į mokslą.      

        Diskusijos apie švietimo sistemą nurodė į pagrindinius trūkumus sistemoje?
       Būtent. Nelygybė švietimo sistemoje, noras pasipelnyti, prekyba pagrindine teise į mokslą, visa tai galima perkelti ir į sveikatos apsaugos sistemą. Tas pats modelis. Ligoninėse darbas taip pat užsakomas. Šiandien ligoninių statybą finansuoja privatūs investuotojai. Ir jie savo ruožtu nori padidinti savo investuotus pinigus, tai nekyla iš meilės savo artimui. Jiems tai yra paprasčiausias verslas, kaip ir bet kuris kitas. Ir be to, labai pelningas, kadangi verslininkai sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose Čilėje nemoka mokesčių.
       Kaip jūs galite paaiškinti beveik vienu metu staigų protestų protrūkį visame pasaulyje?
       Jis nėra netikėtas! Tai kaupėsi daugelį metų ir dabar atsidarė vožtuvas. Čilėje įvyko taip, kad mūsų tėvų karta dėl to jau padarė daug. Bet diktatūros laikais jie buvo nudegę, juos valdė baimė. Mes esame pirmoji karta, nežinanti diktatūros. Mes nebijome. Todėl pradėjome kovą be baimės. Tai, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose vienu metu prasidėjo protesto judėjimai, tikrai yra dėl to, kad yra naujos ryšių priemonės, Facebook ir Twitter.
       Kas jūsų nuomone jungia šiuos pasaulinius protestus? Šalys, istorijos yra labai įvairios?
       Paprasčiausiai teisė į laisvę, švietimą, darbą ir teisingą darbo apmokėjimą yra universalūs. Kapitalizmas pasiekė tą tašką, kai jis nebėra gyvybingas. Žmonės jaučiasi išmestais į rinką. Tačiau rinkos siekia pirmiausia gauti pelno, jos nėra orientuotos į žmonių interesus. Iš čia ir pasaulio protestai.
       Jūs save vadinate komuniste. Kas yra komunizmas šiandien?

       Mes vis dar tikimės sukurti komunistinę sistemą. Tačiau mes nemanome, kad komunizmas vienodas visose šalyse. Mūsų karta patyrė demokratinius procesus, kurie stipriai mus įtakojo. Tai mus skiria nuo kitų komunistų kartų. Mes tikime demokratine rinkimų sistema. Šiandien komunistas nėra nuo pasaulio atitrūkęs utopistas. Buvusių komunistų dogmatika su jų požiūriu į tarybinę sistemą arba Kubą, tai ne mums. Mes mokėmės iš jų klaidų.

       Dauguma komunistinių sistemų patyrė žlugimą dėl savo totalitarinės valdžios. Kokią pamoką matote tame?

       Kiekviena šalis turi surasti savo politinės sistemos modelį, kuris negali būti kopijuojamas. Tai ko mes norime, tai teisingesnės, demokratiškesnės valstybės. Mes tikime, kad kiekvienas evoliucinis procesas turi būti vykdomas kartu. O tam reikalinga kolektyvinė organizacija. Joks pakeitimas niekada nebuvo vykdomas vieno individo valia, tą procesą visada inicijavo kolektyvas, visuomenė. Toje fazėje dabar ir yra Čilė.

       Jūs tikite komunizmo ateitimi?

       Aš manau, kad šiandien mes komunistai vaidiname, kaip niekada, svarbų vaidmenį pasaulio keitime. Mes tikime demokratija. Tačiau mes tikime ne buržuazijos demokratija, bet paprasto žmogaus demokratija. Tai yra mūsų komunizmo idėja. Europa, Vokietija turi surasti savo apibrėžimus. Paprasčiausiai šis pasaulinis judėjimas išeina iš ribų. Tai naujas supratimas apie teisingumą mūsų visuomenėje.  
       Jūsų nuomone: jūsų vaidmens svarba šiame judėjime?                                

     Kiekvienam visuomeniniam judėjimui reikia tinkamų ir pripažintų atstovų, lyderių. Pavojus yra tame, kad lengvai atsiranda tikėjimas, jog judėjimas priklauso nuo vienos vienintelės asmenybės arba kai kurie asmenys staiga pareiškia reikalavimą į neribotą lyderystę ir valdžią. To neturi įvykti. Tokie procesai, kaip šis, yra kolektyvinis kūrinys, niekam neleistina stoti virš kolektyvo. Aš įsitikinusi, kad Čilės žiniasklaida šiuo metu naudojasi personifikacijos instrumentu dėl to, kad judėjimą padarytų pažeidžiamu. Tautos sugniuždyti negalima, tačiau vieną asmenį galima.
       Kaip jie jus puolė?

       Pastovus manęs, kaip komunistės, šmeižimas. Jie sakė, kad esu per jauna, per graži, negraži, per daug protinga, kvaila. Grasinimai, įžeidimai. Vienas aukštas pareigūnas neseniai viešai pareiškė, kad šią kalę reikia užmušti, tada ir sukilimas baigsis. Kalės pavadinimas buvo skirtas man. Tačiau tai tik bandymai atakuoti patį judėjimą, tačiau ne asmeniškai mane. Turite suprasti, kaip dirba žiniasklaida. Taip pat, kaip elgiasi valdžia, kai jaučia, kad gresia pavojus.  
       Jūs taip pat įsisavinote žaidimą su žiniasklaida, tiesa?

       Žinoma. Aš taip pat išmokau žaisti su žiniasklaida. Žinau, kaip žiniasklaidą panaudoti. Iš aš išmokau, kad niekada nereikia žaisti pagal jų taisykles. Todėl aš niekada nenusileidau iki asmeniškumo lygio, kadangi tai bumerangu sugrįš tau. Aš labai greitai išmokau nepriimti atakos savo adresu, kaip asmeninės.   

       Tačiau įžeidimai vis tik jus paliečia?

       Ne, tikrai ne. Mane labai remia mano draugai, taip pat mano šeima. Jeigu lyderiu būčiau ne aš, o kas nors kitas mano vietoje, tai jis taip pat būtų žiniasklaidos puolamas.

       Tačiau jums grasino net mirtimi.

       Taip, deja. Pirmiausia, tai stipriai paveikė mano šeimą. Internete kažkas paskelbė mano asmeninius duomenis, telefono numerį, adresą. Mano tėvų namas buvo užpultas, kasdien gaudavau grasinančius telefono skambučius. Taip elgiasi plėšri katė, kuri yra įvaryta į kampą, ji pradeda šnypšti ir draskytis, o po to puola. Valdžia bijo.   

       Jūsų?

       Judėjimo, kurį aš atstovauju. Kyla klausimas, kodėl puolamas kairysis socialinis judėjimas. Mūsų judėjimas yra rimta grėsmė mūsų šalies valdančiajai politinei ir ekonominei klasei.

       Į jus net žiūrima, kaip į perspektyviausią konkurentą dabartiniam Čilės prezidentui Sebastijanui Pinjerui. Aš jūs tam turite ambicijų?

       Aš taip pat jau girdėjau apie tai.Bet apie tai dar per anksti kalbėti. Aš stengiuosi atsakingai vykdyti savo politines pareigas. Šį klausimą manęs vėl paklauskite po metų.

Čilės aktyvistai: "Mes norime pakeisti sistemą"

2011-02-17

Susiję:

Čilė: jaunimas kovoje prieš liberalų režimą

Sudužusi „Čilės stebuklo“ vitrina

Šokiruojanti tiesa