Neseniai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) direktorė Kristina Lagard interviu laikraščiui „Le Monde“ pasakė, kad Europa dar neišėjo iš finansų krizės, nepaisant to, kad buvo priimtas solidus skaičius antikrizinių priemonių. TVF vadovė paragino ES valstybių lyderius ir toliau būti ryžtingais įgyvendinant ilgalaikius biudžeto deficito mažinimo planus, kurie, kaip ji mano, yra būtina sąlyga šio regiono ekonomikos atsigavimui.

       Apie tai, kaip biudžeto deficito mažinimas atsilieps Europos Sąjungos gyventojų socialinei padėčiai, pagrindiniai finansininkai ir politikai linkę nekalbėti. Nors ir be to aišku, kad išlaidų sumažinimas veda į perkamosios galios mažėjimą, o tai gilina recesiją ir tuo pačiu sukuria naujus milijonus bedarbių.

       O ar tik biudžeto problemos įtakoja krizę?

       Pavyzdžiui, Džordžas Sorošas į Europos krizę žiūri kitaip. Jo nuomone, Europos politikai neteisingai mano, kad euro krizė – tai biudžeto krizė. Juk galiausiai ji prasidėjo dėl bankų sistemos žlugimo JAV ir buvo pagilinta dėl Europos valstybių nevienodų konkurencingumo galimybių. Sorošas mano, kad euro kūrėjai nesuprato, kad disbalansas gali atsirasti ne tik dėl viešojo sektoriaus, bet ir pačių rinkų. Milijardierius įsitikinęs, kad „euras žlugdo ES politinį vientisumą, ir jeigu taip toliau tęsis, jis gali net sugriauti ES. Priežastis – neteisingas problemos supratimas“.

       O todėl Fiskalinis paktas, kurį sudarė Europos Sąjungos 25 valstybės – žingsnis neteisinga kryptimi, kadangi jis įpareigoja vyriausybes subalansuoti valstybės biudžetą ir sumažinti įsiskolinimą tuo metu, kai paklausa yra nepakankamai aukšta. Tuo tarpu, Džordžas Sorošas mano, kad nesugebėjimas pašalinti krizės piliečius nustato prieš ES, paaštrina nesantaikas ES valstybių viduje ir tarp šių valstybių.

       Europos vadovybės neveiklumo priežastis Vokietijoje, kurioje visuomenės nuomone patikimas yra „Bundesbank“, „dominuojantis Europos politikoje, bet įgyvendinantis strategiją, kuri naudinga Vokietijai, o ne Europai“, nurodo finansininkas. „Vokietija klestinti valstybė, ji naudojasi euro krize, žemu euro kursu palyginus su jos stipria ekonomika, ir labai mažomis palūkanų normomis savo skolos finansavimui“, - pasakė Sorošas.

       Reaguodamas į tai, Europos Komisijos vadovas balandžio 18 d.kalbėdamas Europos parlamento plenariniame posėdyje, pareiškė, kad „nebus stiprios ekonomikos, be stipraus euro“. Reikia stiprinti eurą, ir nestebina, kad sąjungos priešininkai (Sorošas už jo stovintys JAV finansų sluoksniai.- aut.) bando sužlugdyti bendrą valiutą“. „Aš primygtinai kalbu apie investicijų svarbą“, - pasakė Žozė Manuelis Barozas. Jo nuomone, jos yra „ekonomikos augimo raktas“. Tik iš kur paimti investicijas esant visų raginimui mažinti biudžeto deficitą?!

       Esant netikrumui dėl naujų antikrizinių priemonių, ECB sustabdė pigių kreditų aukcionus. Kol kas pretekstas, kad atseit nėra būtinybės, kadangi ta galimybe jau pasinaudojo „visi norintys“.

       Iš tiesų 2011 metų gruodžio mėnesį ir 2012 metų vasario mėnesį ECB skyrė ES valstybių bankams 3 metų lengvatines paskolas, kurių suma daugiau kaip vienas trilijonas eurų. Tačiau nuo to geriau niekam netapo, tai rodo bent tas faktas, kad ECB daugiau nesirengia pirkti Italijos ir Ispanijos obligacijų. Pastarajai ypač sunku.

                                                              Ispanija paskui Graikiją?

       Apie tai, kad Graikijos defolto scenarijus gali pasikartoti Ispanijoje, ekonomikos analitikai prakalbo po šios šalies ekonomikos ministro Luiso de Gindoso pasisakymų balandžio 11 d., jis neatmetė, kad Ispanijai greitai prireiks finansų pagalbos. Prie jo prisijungė ir Ispanijos banko pirmininkas Migelis Anchelis Fernandesas Ardonesas, pareiškęs, kad valstybės kredito įstaigoms reikės papildomo kapitalo. Jis patvirtino, kad šalis įėjo į recesiją. Kaip ir 2011 metų IV ketvirtyje, šių metų I ketvirtyje BVP rodiklis vėl sumažėjo. BVP kritimas mažiausiai du ketvirčius iš eilės ir laikoma recesija.

       Apie situacijos Ispanijoje pablogėjimą rodo ir jos obligacijų pelningumo augimas. Vykstant prekybai balandžio 17 d. 10 metų skolos vertybinių popierių pajamingumas pasiekė 5,94% lygį – tai požymis to, kad rinkos investicijas į Ispanijos finansinius aktyvus laiko labai rizikingomis. Beje, tai yra sugrįžimas į praėjusių metų maksimumus.  

       Taigi, Ispanijos nacionalinės skolos tvarkymas dabar de facto atsieina 6% per metus.

       Balandžio 16 d. Pensilvanijos universiteto (JAV) profesorius Chesusas Fernandesas - Viljaverdė laikraščiui “El Mundo” pasakė, kad yra visos priežastys investuotojų nepasitikėjimui. Tai, pirmiausia, apverktina Ispanijos ekonomikos padėtis, jos nekonkurencingumas, toliau krentanti gamyba ir didžiausias nedarbas ES - 23,6% darbingų gyventojų. Paveikslą papildo bankų sistemos krizinė padėtis, praktiškai nutraukusi realaus sektoriaus finansavimą.  

       Be to, tęsia profesorius, investuotojai žino, kad Ispanijos vyriausybė nepajėgi kontroliuoti biudžeto disciplinos laikymosi regionuose, kurie turi autonomiją. Pavyzdžiui, kairiųjų partijų veikėjai – socialistų ir komunistų, kurie valdo Andaluzijoje, valstybės pietuose - sako, kad neketina laikytis centrinės valdžios finansinių reikalavimų. Todėl daugelio analitikų nuomone, pažadai sumažinti biudžeto deficitą yra neįvykdomi.

       Mums pats laikas prisiminti, kad, kai Graikijos valstybės obligacijų palūkanų norma pasiekė 7% per metus, Briuselis, nors ir po ilgo Berlyno delsimo, nusprendė jai padėti. Pagalbos kaina žinoma: pasak Žozė Manuelio Barozo, iš viso išleista 380 mlrd. eurų arba 3% visos ES BVP per 2011 metus, o vežimas, kaip sakoma, ir dabar ten. Graikijos valstybės skola, kurios ji nepajėgi tvarkyti pati, viršija 350 mlrd. eurų. Esant tokioms sąlygoms Europos Komisija ir TVF nesugalvojo nieko geresnio, kaip iš Atėnų pareikalauti naujo darbo užmokesčio mažinimo valstybės sektoriuje.

       Jeigu palyginus nedidelė Graikija sukėle tiek triukšmo, tai daug didesnė Ispanijos ekonomika Graikijos scenarijaus pasikartojimo atveju turės ypač neigiamą įtaką pasaulio akcijų biržoms ir Europos Sąjungos reikalų padėčiai.

       Susimąstyti yra dėl ko. Juk Ispanijos valstybės skola šiais metais išaugs iki 78% BVP, taip balandžio mėnesio pradžioje pasakė šalies ekonomikos ministras Luisas de Gindosa. Tai 10% daugiau lyginant su praėjusių metų rodikliu, kuris sudarė 735 mlrd. eurų ir tada pasiekė 17 metų maksimumą. Skolos išaugimo priežastimi nurodo nesugebėjimą užtikrinti ekonomikos augimą esant biudžeto išlaidų mažinimo sąlygoms. Štai pavyzdinė biudžeto išlaidų mažinimo kaina!

       Kaip to pasekmė, amerikiečių agentūra „Egan-Jones Ratings Company“ vienu lygiu – iki BBB – sumažino suverenų Ispanijos reitingą. Pagal šios įtakingos organizacijos versiją, Ispanijos obligacijos dabar yra tik vienu laipsniu aukščiau už taip vadinamus antrarūšius vertybinius popierius (junk bonds), kurie neturi investicijų statuso. Pagrindine reitingo sumažinimo priežastimi agentūros specialistai nurodė „didelį Ispanijos valstybės įsiskolinimą ir sudėtingiausią augančio nedarbo problemą“.  

       Nedarbas šalyje iš tiesų siaučia. Jo lygis, 23,6% (apie 5 mln. žmonių), pats savaime įspūdingas – beveik kas ketvirtas darbingas ispanas (ispanė) netenka darbo. Priminsime, kad bendras nedarbo lygis ES pasiekė 10,8%, tai yra rekordas. Tačiau23,6% Ispanijoje – tai tik bendras skaičius. Daug blogiau yra su jaunimu. Nedarbas tarp jaunų, iki 25 metų ispanų viršijo 50%. Kaip to rezultatas, daugelis jaunų žmonių, kaip ir Italijoje, negali sukurti šeimos, auga nusikalstamumas ir narkomanija.

       Narkotikų paklausa nulėmė pritrenkiančius kovos su krize receptus vietose. „Esant ekonominei krizei vietinei administracijai tenka pasinaudoti „mirtinu salto“ dėl to, kad galėtų papildyti biudžetą. Mažoje kaimo komunoje, kuri yra Ispanijos šiaurės rytuose, atrado kūrybingą sprendimą savifinansavimui. Vietos taryba Raskueros kaime, Katalonija, po specialaus referendumo priėmė neįprastą siūlymą savo naudojimui auginti marichuaną“, - rašo „Corriere della Sera“.

       Nauja Ispanijos vyriausybė, vadovaujama Mariano Rachojo, pažadėjo kovą su nedarbu padaryti prioritetine. Bet toliau pažadų, esant liūdnai pagarsėjusiam biudžeto išlaidų mažinimui, reikalas nepajudėjo. Nedarbo padėtis Ispanijoje blogės ir toliau dėl griežto valstybės išlaidų mažinimo. Kovo 30 d. šalies vyriausybė pranešė, kad 2012 metais biudžeto išlaidas sumažins 27 milijardais eurų (36 milijardais dolerių). Žinybų biudžetus sumažins beveik 17%.

       Ispanijos vicepremjerė Soraja Saens de Santamarija sako, kad valstybė yra kritiškoje padėtyje: „Šį situacija reikalauja rimtų pastangų išlaidų sumažinimui, bet taip pat ir struktūrinių reformų, skatinančių ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą“, - sako ji. Tačiau kol kas darbo rinkos reformos, kurias vykdo Rachoja numato ne naujų darbo vietų kūrimą, o, pirmiausia, darbdaviams suteikia didelę veikimo laisvę. Jos numato supaprastintas samdymo ir atleidimo procedūras, išeitinių išmokų sumažinimą, darbdaviams leidžia, nederinant su profsąjungomis, pakeisti darbo užmokestį ir darbo grafiką taip vadinamo „gamybinio reikalingumo“ atveju. Kitaip tariant, kapitalas gauna teisę į savivalę.

                                               Nuo Monklojo pakto link naujos diktatūros?

       Įvertindama Ispanijos profsąjungos kovingumą, valdžia pradėjo galvoti apie įstatymų, nustatančių samdomų darbuotojų teisę į streikus ir protestus, sugriežtinimą. Pavyzdžiui, šiomis dienomis nemaloniai nustebino Ispanijos Vidaus reikalų ministras Chorche Diasas šokiruojančiu pareiškimu. Jis pasiūlė sugriežtinti bausmes gatvių protestų organizatoriams, „kurie rimtai pažeidžia viešąją tvarką“. VRM vadovas įsitikinęs, kad už tai turi būti ne mažiau, kaip 2 metai kalėjimo. Diasas taip pat reikalauja, kad „už bandymus organizuoti su prievarta susijusias demonstracijas, tame tarpe ir per socialinius tinklus, būtų baudžiama baudžiamąja tvarka.

       Kitaip tariant, šiandien paplitę „flešmobai“ ir net pats dalyvavimas interneto diskusijose, ministro nuomone, yra kriminalas. O jeigu jie jau sukėlė gatvių riaušes – tai valstybinis nusikaltimas.

       Atkreipkite dėmesį, kad visa tai vyksta valstybėje, kuri kažkada pasauliui davė neblogą politinio kompromiso pavyzdį. Aš turiu galvoje Monklojo paktą, kai 1977 metais ministro pirmininko Adolfo Suareso iniciatyva, pereinant iš frankizmo į demokratiją, jo Monklojos rezidencijoje buvo pasirašytos sutartys tarp įvairių Ispanijos jėgų dėl bendradarbiavimo siekiant bendrų nacionalinių tikslų ir keršto abipusio atsisakymo.

       Taip yra, kad, išeidama iš diktatūros, Ispanija sugebėjo suorganizuoti rezultatyvų dialogą, o dabar, būdama Europos Sąjungoje, staiga prisiminė apie griežtą kontrolę, kuri artima diktatūrai.

       Ispanijos valdžia iš tiesų bijo savo tautos. Paskutinis visuotinis streikas prieš naują darbo teisę Madride ir Katalonijos autonominio regiono sostinėje Barselonoje pavirto į plataus masto riaušes ir pasibaigė susidūrimais su policija. Apie 800 tūkst. ispanų visoje šalyje protestavo prieš lengvesnę atleidimo procedūrą.

       Madride, pagal policijos vertinimus, į gatves išėjo apie 80 tūkst. žmonių. Barselonoje demonstrantai nuo šūkių perėjo prie reikalo ir pradėjo į tvarkos saugotojų automobilius mėtyti akmenis ir butelius. Policija minios išvaikymui buvo priversta panaudoti ašarines dujas.

       Anksčiau, kovo 11 d., daugiatūkstantinės demonstracijos, kurių organizatoriai buvo profesinės sąjungos, įvyko 60 Ispanijos miestų. Profsąjungas parėmė kairiosios opozicinės partijos – Ispanijos socialistinė darbo partija ir „Kairiųjų sąjunga“.

       Darbininkų visuotinės sąjungos pirmininko Kandido Mendeso nuomone, darbo rinkos reforma atsižvelgia tik į darbdavių interesus ir yra nukreipta į visų problemų išsprendimą neturtingų gyventojų sluoksnių sąskaita. „Tai smūgis ispanų gyvenimo lygiui“, - tikino K.Mendesas.

                                                           Akivaizdus „viršūnių supuvimas“

       Daugelį metų tautos moraliniu autoritetu buvo laikomas karalius Chuanas Karlas. Būtent jis, nepaisant monarchijos dekoratyvaus pobūdžio, išvairuodavo sudėtingas situacijas visuomenėje ir valstybėje. Europos komunistas Santjagas Kariljas  vieną kartą, prasiveržus emocijoms, prieš televizijos kameras pasakė: „Dieve, saugok karalių!“ Chuano Karlo autoritetui nepakenkė net ta aplinkybė, kad 2005 metais jis pasirašė įstatymą, kuris legalizavo vienos lyties asmenų santuokas (katalikų šalyje!).

       Tačiau viskam ateina galas. Neaplenkė jis ir karaliaus. Ispanijoje pasipiktinimo audrą sukėlė naujiena apie karaliaus Chuano Karlo kelionę į Afriką, Botsvanos respubliką, kurioje monarchas medžiojo dramblius. Esmė visai ne drambliuose, kurių Pietų Afrikoje dabar skaičiuojama 300 tūkst. Ispanų pasipiktinimą sukėlė tas faktas, kad savo kelionę, kurios kaina vertinama maždaug 40 tūkst. eurų, monarchas suplanavo Ispanijai pergyvenant sunkiausią ekonomikos krizę ir esant didžiausiam nedarbo lygiui Europos Sąjungoje.

       Tokiais atvejais kalbama apie „viršūnių supuvimą“. Ir tai dar vienas argumentas tam, kad permainos valstybėje neišvengiamos.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2012-04-24

Šaltinis: Fondsk