Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Apie „vieningos Europos“ tamsiąją pusę

http://transhumanisten.com       Paskutiniai įvykiai, susiję su Flandrijos nacionalistų pergale Belgijos vietos rinkimuose (jie pareikalavo derybų dėl Belgijos padarymo konfederacine valstybe), Katalonijos nacionalistų Ispanijoje suaktyvėjimu prieš pirmalaikius regiono rinkimus (akcija „Maršas už nepriklausomybę“), pasirengimu referendumui dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos (spalio 15 d. „Edinburgo sutartis“), vėl pademonstravo stebėtiną pagrindinių Europos separatistinių judėjimų veiksmų koordinuotumą, tuo paženklinę dar vieną bendro destabilizavimo Europoje židinio pradžią, esant gilėjančios finansų ir ekonomikos krizės sąlygoms.

       Kaip mes ne kartą atkreipėme dėmesį, Europos „balkanizacija“ yra Europos Sąjungos vadovaujančių sluoksnių, siekiančių nacionalinių valstybių likvidavimo jų funkcijas perduodant viršnacionalinėms ir regioninėms struktūroms, kurios išreiškia pasaulio finansų elito interesus, gerai apgalvota ir tolimą ateitį siekianti strategija. Ši nuostata kilusi iš vieningos Europos „dvasinio tėvo“, Paneuropinio judėjimo įkūrėjo, grafo Richardo Nikolauso Kudenhovės – Kalergio (Richard Nikolaus Eijiro von Coudenhove-Kalergi,1894-1972), kuris yra šiuolaikinės Europos statybos planų autorius.

       Jo Europos projekto pagrindinės nuostatos, kurios išdėstytos knygoje manifeste „Paneuropa“ (1923г.), yra šios:

       - Jungtinės Europos Valstijos turi tapti šeštu (demokratiniu) Europos suvienijimo projektu po Makedoniečio (Graikijos), Julijaus Cezario (Romos), Karolio Didžiojo (Vokietijos), Inocento II (Popiežiaus) ir Napaliono I (Prancūzijos). Europai Kudenhovė priskiria ir Rusiją, manydamas, kad ji laikinai atsiskyrė nuo Europos demokratijos, ir kad ateityje kultūrinės sienos  tarp Europos ir Azijos praeis net ne per Uralą, o per Altajaus kalnus: „Šešta Europa išsiplės tiek toli į Rytus, kiek toli paplis demokratinė sistema“;

       - politinė ir ekonominė sąjunga galima tik esant bendros „Europos kultūros“, kuri suteikia teisę kalbėti apie bendrą „Europos tautą“, kurią jis suvokė, kaip dvasinį bendrumą, pagrindui. Europos tautas laikydamas dirbtiniais dariniais, bet nereikalaudamas panaikinti kalbų ir kultūrų skirtumų, jis siūlė tautas atskirti nuo valstybės, taip pat, kaip nuo jos atskirta bažnyčia, dėl to, kad pilietybės klausimas kiekvienam taptų asmeniniu reikalu. „Sąvoka „savo valstybės pilietis“ pasens, kaip ir sąvoka „bažnyčia“, ir vietą užleis principui: laisvi žmonės laisvoje šalyje“; 

       - kadangi pilietybės klausimas taps antraeiliu, tai leis išspręsti valstybės sienų problemą, jos bus panaikintos. „Europietis... turi visą savo energiją nukreipti sienų, nacionalinių ir ekonominių panaikinimui... Valstybės sienos susiaurės iki regioninių ir praras savo reikšmę“.

       Įdomu tai, kad nurodytame Kudenhovės – Kalergio darbe sąvoka europiečių „dvasinis bendrumas“ liko neatskleistas. Tačiau realus Europos bendrumo supratimas jo buvo išdėstytas knygoje „Praktinis idealizmas“, kuri išleista 1925 m. nedideliu tiražu ir skirta siauram asmenų ratui (1). Pagrindine jos idėjabuvo judaizmo dvasinės lyderystės Europos civilizacijoje pagrindimas ir būtinybė žydus padaryti Europos vadovaujančiu elitu. Vienas iš mokslininkų, apibūdindamas šias ideologines konstrukcijas, pasakė, „kad kas slaptų organizacijų galvoje, tas ant Kalergio liežuvio“. 

       Savaip suprasdamas hierarchinę visuomenės struktūrą, Kalergis iš visos europiečių masės, jo vadinamos „kiekybės žmonėmis“, išskyrė dvi rases „kokybės žmonių“, kurios tiki savo aukščiausia misija ir pranašumu pagal kraują – kilmės dvarininkija ir žydai, kartu sudarantys būsimos Europos aristokratijos branduolį. Tačiau pagrindine šios aristokratijos grandimi vis tik yra žydai, tiek dėl „ypatingo etninio santykio su pasauliu“, tiek ir dėl savo proto pranašumo – jie sudaro taip vadinamą smegenų dvarininkiją, arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderio pozicijas kovoje už žmonijos valdymą.

       Tai buvo nulemta visos jų istorijos eigos, ypač krikščionių vykdomo jų persekiojimo, kaip to rezultatas, žydų bendruomenė užsigrūdino, „pagaliau išaugo aukščiausio tikslo įgyvendinimui, būdami išvalyti nuo bevalių ir silpnadvasių elementų. Vietoj žydų sunaikinimo Europa nesąmoningai ištaurino juos, „dirbtinės atrankos procese pavertę į vadų tautą“. Tipiniams šio intelektualaus elito atstovams Kudenhovė priskyrė, pavyzdžiui, Lasalį, Einšteiną, Bergsoną ir... Trockį, kurį jis vadino „nacionaliniu herojumi, beveik valstybės įkūrėju ir gelbėtoju“.  

       Tai ta pati „tobula mažuma“, kuri turi vesti „nepilnavertę daugumą“. Bet kas yra pastaroji? Čia vieningos Europos „dvasinis tėvas“ taip pat atviras: „Tolimos ateities žmogus bus maišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks, kaip erdvės, laiko ir prietarų įveikimo pasekmė. Būsima euraziečių – negroidų rasė, iš išorės panaši į senovės Egipto, tautų įvairovę pakeis asmenybių įvairove“.

       Taigi, Europos ateitį Kudenhovė mato tokią: iš įvairių etninių grupių sudaryta „Europos tauta“ susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis, prarasdama savo tapatybę, o jos elitą pakeičia žydų „vadų dvasinė rasė“. Jis nurodė, kad jau jo laikais Europa religijos srityje užkariauta žydų, bet karinėje srityje ji užkariauta vokiečių. Bet dėka pasikeitimų, kuriuos patirs Vakarų idealai kelyje su judaizmu daug taikesnėje ateities Europoje, aristokratija praras savo karingą charakterį ir pasikeis dvasiniame lygmenyje: „Taikiems ir socializuotiems Vakarams daugiau nereiks jokių viešpačių ir valdovų – bet tik vadovų, auklėtojų ir sektinų pavyzdžių“.Tai yra tradicinio elito politinė valdžia bus pakeista dvasine žydų valdžia.

       Šios Kudenhovės nuostatos skamba stebėtinai vienodai arba kartoja Achado Gamo „dvasinio sionizmo“ idėjas, lyg aiškindamos jas Europos visuomenei. Todėl neatsitiktinai Paneuropos judėjimą palaikė ir finansavo ir Lui Rotšildas, ir amerikiečių bankininkai Polas ir Maksas Varburgai, ir B.Baruchas, su kuriuo Kudenhovė susitiko JAV, į kurias važiavo jų pakviestas ir į kurias persikėlė po to, kai į valdžią Vokietijoje atėjo nacistai.

       Kudenchovės idėjos aiškiai apibrėžė vieningos Europos sukūrimo kelius ir pačius kontūrus, tačiau, nors Europos statybos koncepcija ir buvo parengta, į ją šėšėlinė valdžia žiūrėjo, kaip į maksimumo programą, kurios įgyvendinimui reikėjo ilgo pasirengimo laikotarpio. Juk buvo kalbama apie atsisakymą nuo nacionalinių valstybių statybos principo, tai buvo galima tik esant sukurtai bendrai finansų ir ekonomikos erdvei su griežtu valdymo centru, kuris nutrauktų Europos didelių valstybių nacionalinius geopolitinius projektus ir primestų europiečiams jų ateities nenacionalinį imperinį požiūrį, atvesdamas jas prie bendros Europos vyriausybės, kaip neturinčios alternatyvos, idėjos priėmimo. Tuo tikslu ir buvo panaudotas nacistinis Europos sujungimo jėga projektas, kuris turėjo į visus valdymo lygius pastatyti žmones, turinčius „imperinį“ mąstymą, galinčius ateityje sudaryti naujo bendros Europos elito branduolį. 

       Trečiasis Reichas iš tikrųjų vienijo Europą į bendrą finansų ir ekonomikos organizmą, kuriame verslo nacionaliniai segmentai buvo griežtoje vokiečių finansinio kapitalo kontrolėje, ir kurios ribose formavo bendrą „Europos tautą“. Ir būtent Trečiojo Reicho viduje buvo kūriami Europos „denacionalizacijos“ projektai, skaldant ją pagal etninius principus į istorines provincijas, kurios turėtų plačią kultūrinę autonomiją, ir kurioms rengėsi sugrąžinti jų senus Ankstyvųjų Viduramžių laikotarpio pavadinimus (vienas iš tokių projektų pavaizduotas žemėlapyje, kuris sudarytas vieno iš SS dalinio). Šių idėjų perimamumas šiandien labai gerai matomas, ir neatsitiktinai daugelis etninių – nacionalistinių partijų gimė būtent 4 –ame dešimtmetyje esant Vokietijos politikų globai, o kai kurios ir susikūrė tiesiogiai pagal jų iniciatyvą.

http://www.fondsk.ru

       Po karo Paneuropos judėjimas, valdomas JAV isteblišmento, išsaugojusio daug ką iš nacistinio palikimo, pradėjo aktyvią veiklą dėl proatlantinio elito, mąstančio ne nacionalinėmis, bet bendros Europos kategorijomis, Europos valstybių valdžiose sustiprinimo. Neutralizavę Vokietijos karinį ir politinį potencialą, bet išsaugoję jos finansų ir ekonomikos galią, amerikiečiai, esant visiškai vokiečių nacionalinės idėjos diskreditavimui,  įgyvendino tokią Vokietijos valdančios klasės sąmonės pertvarką, kuri užtikrino jos energijos mobilizavimą pasaulio finansų elito interesams. Faktiškai pradėjo įgyvendinti Kudenhovės vokiečių „karingos aristokratijos“ pakeitimo žydų „dvasine aristokratija“ planus. Taigi, pokarinė „vieninga Europa“ iš tiesų tapo Vokietijos idėja, bet sukirpta pagal euroatlantistų, turėjusių ir iki šių dienų turinčių jos valdančiųjų sluoksnių griežtą kontrolę, paneuropinius lekalus. Paneuropos sąjungos aukščiausiu kuratoriumi, sekančiu jos tikslų įgyvendinimą, buvo ir lieka Bilderbergo klubas, kurio kreatūra ir yra dabartinis ES „prezidentas“ Hermanas van Rumpėjus (Vakarų spauda to jau ir neslepia).

        Šiandien Kudenhovės – Kalergio idėjos sėkmingai įgyvendinamos. Mūsų akyse vykdoma demografinė revoliucija (europiečių skaičiaus mažinimas, pakeičiant „eurazijos – negroidų rase), konsoliduojama „vadų dvasinė tauta“ (stiprinamos sionistinių organizacijų Europos Sąjungoje pozicijos), greitai vyksta Europos valstybių naikinimo procesas, naikinant politines sienas. Šis procesas supaprastėja dėka to, kad administracinės teritorijos, įskaitant etnines grupes, regionus ir įvairias mažumas, tampa sąjungininkėmis ir atrama viršnacionaliniam elitui, dirbdamos nacionalinio suvereniteto „pakirtimui“, turint tikslą maksimaliai susilpninti centrinės valdžios pozicijas.

       Europos erdvės pertvarkyme pagrindinis vaidmuo priklauso federacinei Vokietijai, kurios strategijos esme yra autonominių regionų, kaip integracijos atraminių struktūrų, išskyrimas. Tai įgyvendinama trimis kryptimis: 1) valstybės valdžios decentralizavimas ir maksimalių galių regionams atidavimas; 2) tarpvalstybinių regionų sukūrimas, siekiant panaikinti sienas; 3) etninių mažumų autonomija ir savarankiškų etninių regionų sukūrimas. Dėl tiesioginių kontaktų tarp autonominių regionų ir etninių bendruomenių, iš vienos pusės, ir ES vadovybės – iš kitos pusės nustatymo buvo sukurta daugybė organizacijų, siekusių to, kad vietos valdžia vaidintų pagrindinį vaidmenį įgyvendinant Europos vienijimąsi.

       Belgija šiuose projektuose visada užėmė ypatingą vietą, kadangi į ją buvo žiūrima, kaip į eksperimento lauką Europos federalizacijos modelio parengimui. Čia sutelkti ES pagrindiniai institutai, kurie jau seniai nustumė federalinę Belgijos valdžią, o tai valstybę paverčia į idealų „Europos regionų“ modelį, kuriame valstybinis valdymo lygis nužemintas iki minimumo, o autonominiai dariniai tiesiogiai pririšti prie Europos institutų. Valstybę pastoviai sukrečia gilios ir užsitęsiančios vyriausybės krizės, kurios tiek susilpnino ir diskreditavo centrinę valdžią, kad kai tik iš viršaus bus duota atitinkama komanda, valdomas šalies subyrėjimas įvyks labai greitai.

       Kol kas vyksta pasirengimas ir „savo“ kadrų sustatymas reikalingose vietose. Rinkimuose Flandrijoje laimėjęs „Nacionalinis flamandų aljansas“, vadovaujamas jo lyderio Barto de Vevero, yra ištikimas globalizacijos ir separatizmo šalininkas, ir įeina į Europos parlamento deputatų politinę grupę - „Žalieji – Europos laisvasis aljansas“ („Žalieji – EFA“), kuri yra regionalizacijos „nervu“ ir jungia partijas, atvirai pasisakančias už jų atstovaujamų etninių grupių politinę autonomiją (į čia įeinančios Katalonijos respublikonų partija ir Škotijos nacionalinė partija, aktyviai dalyvauja regioninės politikos valdyme). Tarp šios grupės keliamų uždavinių – ES dviejų rūmų parlamento formavimas, bendros užsienio politikos įvedimas, decentralizuotoms valdžios institucijoms struktūrinių fondų valdymo perdavimas ir kt. Nuo 2010m. EFA vadovu yra Barto de Vevero partijos bendras įkūrėjas  Erikas Defortas.

       Judėjimas už mažumų autonomiją turi platų „stogą“ ir galingą paramą, todėl gerai koordinuotas Europos valstybių skaldymas į etninius regionus gilės, sukeldamas nestabilumus, lokalius konfliktus, o esant reikalui – chaoso būseną. Pagrindinis statymas daromas ant naujo nevalstybinio tinklinio tipo valdymo sukūrimo, kuris palankus transnacionalinio kapitalo ekspansijai ir pagrindinių valdžios funkcijų koncentravimui pasaulio finansų elito rankose.  

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Charakteringa tai, kad ši knyga neminima Paneuropos sąjungos oficialiame tinklalapyje. Danijos tinklalapyje, skirtame tai knygai, nurodyta, kad ji neviešai uždrausta Vokietijoje, nors neįeina į oficialiai uždraustos literatūros sąrašą (žiūr.). Coudenhove Kalergi. Praktischer idealismus. Adel – Technik – Pazifismus. Wien-Leipzig. 1925.

Olga Četverikova,2012-10-24

Šaltinis: Fondsk

 

Susiję:

Europoje plinta „turtingųjų separatizmas“

 

 

Komentarai

P.S.2. Autorė savo

P.S.2. Autorė savo straipsnyje mini, kad "būtent Trečiojo Reicho viduje buvo kuriami Europos „denacionalizacijos“ projektai, skaldant ją pagal etninius principus į istorines provincijas, kurios turėtų plačią kultūrinę autonomiją, ir kurioms rengėsi sugrąžinti jų senus Ankstyvųjų Viduramžių laikotarpio pavadinimus (vienas iš tokių projektų pavaizduotas žemėlapyje, kuris sudarytas vieno iš SS dalinio).", tačiau nepateikia tikslių dokumentų, išskyrus neįskaitomą žemėlapį.

Besidomintiems šiuo klausimu plačiau čia:

SS suplanavo Europos Sąjungos įkūrimą
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=99&t=475

Autorė akivaizdžiai painioja

Autorė akivaizdžiai painioja nacionalizmą su separatizmu. :)

Nacionalizmas - tai pasaulio tautų, kalbų, kultūrų ir etninių tradicijų, religijų ir kitų, konkrečiai tautai būdingų, savybių išsaugojimo ideologija.

Nepriklausoma valstybė yra tik pasaulinės praktikos patikrinta priemonė, geriausiai atliekanti šią išsaugojimo funkciją.

Nacionalizmo ideologijoje taikomas labai paprastas principas: "Viena tauta - viena valstybė".

O jei valstybė apima ir kitų tautų istorines-etnines žemes, tai jau ne normali tautinė valstybė, o faktiškai daugiatautė imperija.

Tačiau toli gražu ne visi siekiai sukurti nepriklausomas valstybes yra nacionalistiniai.

Gana dažnai tai yra tik elementarus pragmatizmas ir utilitarizmas - ekonominės gerovės siekis tam tikros teritorijos gyventojams. Ir tai vadintina separatizmu, o visai ne nacionalizmu.

Štai pvz., paskutinis pavyzdys:

Nuo JAV siekia atsiskirti 25-ios valstijos
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=117&t=9754

Taip pat nieko gero iš to, jog dalis buvusių kolonijų, atgavusios nepriklausomybę, pačios tampa naujomis imperijomis - pvz., dauguma Azijos, Afrikos ir abiejų Amerikų valstybių, kuriose valstybių sienos neturi nieko bendro su ten gyvenančių autochtoninių tautų istorinių-etninių žemių ribomis.

Ir nereikia painioti įvairių rūšių kolonistų bei imigrantų, net jei jie jau sudaro daugumą, su autochtoninėmis tautomis.

Nacionalizmo ideologijos požiūriu visi šie imigrantai ir kolonistai turi arba patys asimiliuotis autochtoninėje tautoje, arba juos būtina "iškrapštyti" atgal į ten, iš kur jie patys ar jų protėviai atvyko.

Realiame gyvenime, žinoma, tai atlikti nėra taip paprasta, kaip norėtųsi nacionalistams, tačiau visada būtina to siekti - ir, pasitaikius tinkamoms aplinkybėms, įgyvendinti. :roll:

P.S. Panašu, kad autorė Olga Četverikova akivaizdžiai bijo, jog nacionalizmo (tautų laisvės ir nepriklausomybės) idėjų įsitvirtinimas Europoje pasieks ir Rusijos imperijos okupuotas tautas, ir tai galutinai suardys būtent šią "amžino blogio ir tautų kalėjimo" imperiją.

Ji iš tikro dreba, kad Jievrosojuzinė imperija "suvalgys" Rusijos imperiją. :)

Ir todėl jos nuomone, svarbiausia yra išsaugoti esamas visų imperinių valstybių sienas, nepaisant to, jog jos neatitinka istorinių-etninių įvairių autochtoninių Europos tautų gyventų ir gyvenamų ribų.

Todėl ji be jokio pagrindimo ir be skrupulų tiesiog "suvelia" į vieną krūvą Europos "federalizacijos" planus įgyvendinančio "Europos elito" kosmopolitinius siekius su visiškai priešingais - antikosmopolitiniais - visų Europos tautų tikrųjų nacionalistų siekiais - galutinai likviduoti "federalistinį" Jievrosojuzą ir sukurti normalias tautines visų autochtoninių Europos tautų valstybes (Tautų Europą), o įvairius "svetimkūnius" - svetimtaučius ir svetimšalius imigrantus bei kolonistus, nenorinčius asimiliuotis savo naujose tėvynėse, sugrąžinti į jų istorines tėvynes, iš kur atvyko jie patys ar jų protėviai.

Plačiau šia tema:

Europa - federacija ar konfederacija? Jievrosojuzas ar Tautų Europa?
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=63&t=7577

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas