Pastarosiomis dienomis žiniasklaidos hitu tapo įvykiai Kipro bankų sistemoje. Tačiau kažkodėl pagrindinis klausimas, kuris kyla daugeliui žurnalistų, yra tik apie tai, ką rengiasi daryti Rusijos oligarchai, kurie per pastaruosius du dešimtmečius Kipre sukūrė savo ofšorinį ūkį. Ieškoti naujų ofšorinių „uostų“? Susigrąžinti savo pinigus atgal į Rusiją? Likti Kipre ir prisitaikyti prie salos naujų gyvenimo sąlygų? Iš tikrųjų Rusijos oligarchų ir jų kapitalų likimai šioje istorijoje užima dešimtą vietą. Yra daug rimtesnių klausimų – tų, kurie susiję su pasaulio bankų sistemos, kuri jau seniai serga, ateitimi. O įvykiai Kipre sufleruoja, kad ji yra prie mirties... 

       Ir taip mirtinos ligos požymiai.

       Pirmas požymis. Bankų sistema galutinai prarado rinkos instituto savybes. Tai aiškiai parodė paskutinė finansų krizė. Bankai parodė savo absoliutų negyvybingumą. Jeigu ne valstybės parama, tai šiandien tikriausiai Vakarų valstybėse bankų būtų beveik nelikę, visi jie po bankrotų būtų turėję išeiti į nebūtį. Finansų krizės įkarštyje JAV ir Vakarų Europoje prasidėjo valstybės pinigų pumpavimas į bankus, išperkant abejotinus ir „šiukšlių“ aktyvus, įsigyjant įstatinių kapitalų dalis, suteikiant įvairius stabilizavimo kreditus. Tik JAV pagal gelbėjimo valstybines programas į bankų sektorių buvo perpumpuota beveik 2 trilijonai dolerių mokesčių mokėtojų lėšų. Faktiškai tai buvo JAV stambiausių depozitų ir kredito organizacijų nacionalizacija, pirmiausia Volstrito bankų. Ne mažiau įspūdinga buvo bankų Didžiojoje Britanijoje nacionalizacija.  

       Tiesa, Vakaruose įvykdytos nacionalizacijos neturėjo strateginio pobūdžio. Tai, galima pasakyti, kad yra taktinės nacionalizacijos. Po 2010 metų valstybė pamažu pradėjo išeiti iš bankų sektoriaus, šiandien privatus kapitalas sugrįžo į pradines 2007-2008 metų pozicijas. Panašaus pobūdžio taktines nacionalizacijas Vakaruose jau pakrikštijo „bankų socializmu“. Mokesčių mokėtoją pripratina prie minties, kas jis tiesiog privalo gelbėti stambiausius bankus. Visiems žinoma sparnuota frazė: „Too Big To Die“ – „Per didelis mirti“. Kalbama apie Volstrito ir Londono Sičio bankininkystės milžinus. Tuo pačiu metu visuotinio ekonomikos liberalizmo fone „bankų socializmas“ atrodo pernelyg provokuojamai ir sukelia 99% visuomenės narių protestus.

       Antras požymis. Keletą šimtmečių lupikautojai įvairiose valstybėse užsiėmė lobizmu dėl bankų paslapties. Šis slaptumas visada buvo laikomas Vakarų demokratijos ir kapitalizmo pinigų - kredito sistemų kertiniu akmeniu. Šiandien bankų paslapties institutas išnyksta. JAV pinigų reguliatoriai (pirmiausia, Vertybinių popierių ir biržų komisija) kartu su tokiomis žinybomis, kaip JAV Teisingumo departamentas ir Mokesčių tarnyba prieš keletą metų pradėjo Šveicarijos „apgultį“, o tiksliau jos bankų, kurie visada garsėjo „geležine“ bankų paslaptimi. Apgultis pasireiškė reikalavimais suteikti informaciją apie JAV fizinius ir juridinius asmenis, vengiančius mokėti mokesčius į JAV iždą, ir truko maždaug trejus metus. Šveicarai pasidavė. Bankų paslapties institutas toje Europos ofšorinėje respublikoje žlugo. Ši sėkmė JAV valdžios institucijoms suteikė sparnus. Nuo 2013 metų sausio 1 d. pradėjo veikti JAV Įstatymas dėl užsienio sąskaitų apmokestinimo (Foreign Account Tax Compliance Act – FATCA). Faktiškai šiuo įstatymu Amerika reikalauja, kad viso pasaulio bankai būtų JAV Mokesčių tarnybos agentais. Nurodytas įstatymas yra bandymas iš JAV pusės nustatyti tiesioginį administracinį diktatą viso pasaulio bankams ir finansų institutams. Žinoma, jeigu šis bandymas pavyks, tai su bankų paslaptimi visame pasaulyje bus baigta.

       Trečias požymis. Bankai, kaip kredito institutai, nustojo būti pelningais. Kalbama net ne apie krizes, o apie taip vadinamo normalaus ekonomikos vystymosi laikotarpius. Priežastis paprasta. Pasibaigus paskutinei finansų krizei, stambiausi centriniai bankai JAV Federalinė rezervų sistema, Europos centrinis bankas, Anglijos bankas, Japonijos bankas – visu pajėgimu įjungė savo spausdinimo mašinas. Anksčiau tai buvo laikoma nusikaltimu. Dabar tai vadinama gražiu ir protingu „kiekybinio palengvinimo“ terminu. Pinigai tapo prieinamais ir pigiais. O kaip jiems nebūti pigiais, jeigu Japonijos banko ir FED diskonto norma artėja prie nulio (0,25% metinių)? Esant tokiai prekių, kurių pavadinimas „pinigai“, gausai, komercinių bankų kreditų palūkanų normos labai nedidelės. Pelnas iš bankų kredito operacijų efemeriškas. Bankai iš įprastų indėlių ir kredito institutų pavirsta į organizacijas, kurioms pavadinimą net sunku duoti. Jie pradeda vaidinti tam tikrų tranzito ir paskirstymo punktų vaidmenį, per kuriuos spausdinimo mašinų „produkcija“ nukreipiama į įvairias pasaulio dalis realaus turto supirkimui. Pirmiausia, kalbama apie FED slaptas operacijas 2007-2010 m. laikotarpyje. Tada FED pagrindiniams JAV ir užsienio bankams išdavė kreditų, kurių suma 16 trilijonų dolerių. Tokie audito patikrinimo duomenys, kurie paskelbti 2011 metų vasarą. Be to, skolinimo operacijos neatsispindėjo FED balanse. Taip pat kreditai užsienio bankams buvo išduodami be suderinimo su JAV Kongresu, kaip to reikalauja Amerikos teisė. Pagaliau, nė vienas skolos centas už išduotus kreditus audito atlikimo metu nebuvo sumokėtas. Greičiausiai skolos yra negrąžintos ir šiandien. Sprendžiant pagal viską,astronominės pinigų sumos buvo nukreipiamos į įvairias pasaulio dalis labai atpigusio turto supirkimui dėl pagrindinių FED akcininkų – pirmiausiai Rokfelerių ir Rotšildų - interesų. Šios FED ir pagrindinių pasaulio bankų operacijos primena „puotą maro metu“. Į normalią depozitų ir kredito operacijų vagą šie bankai sugrįžti taip ir negalėjo.

       Ketvirtas požymis. Dabartiniai Kipro bankų sistemos įvykiai užbaigia mirtinos ligos paveikslą. Pasaulio banksteriai (taip pradėjo vadinti bankininkus, kurie vis labiau primena gangsterius) suįžūlėjo iki paskutinio laipsnio. Savęs neribodami tokiais „prietarais“, kaip nacionaliniai įstatymai ir tarptautinė teisė, jie savo leteną įkišo į savo klientų kišenę. „Mokesčio“ bankų depozitams įvedimas pagal teisę yra pasikėsinimas į klientų privačią nuosavybę. Į tą pačią privačią nuosavybę, apie kurios „šventumą“ mums pastoviai tvirtino. Kalbama ne apie mokestį pajamoms iš depozitų (tokie mokesčiai imami daugelyje šalių), o būtent apie dalies pinigų, kurie 100% priklauso, pagal depozitų sutartis, klientams, konfiskavimą. Komanda apie tokį konfiskavimą atėjo iš kažkokių neaiškių Europos Sąjungos struktūrų, bet duoti komandą galėjo tik stambiausi bankininkai.

       Komanda dėl indėlių Kipre konfiskavimo kai ką primena. Pavyzdžiui, rekvizavimą, kurį vykdė bolševikai Pilietinio karo Rusijoje metu. Arba prezidento F.Ruzvelto įsakas 1933 metais dėl visų fizinių ir juridinių asmenų aukso atidavimo valstybei per mėnesį. Faktiškai mes turime reikalą su bankų bolševizmu. Iš vienos pusės, tokio bankinio bolševizmo požymiu yra dosnūs valstybės pinigų finansiniai įliejimai į bankų struktūras, o iš kitos pusės – depozitų konfiskavimas. Kol kas Kipre. Tačiau tai tik bandomasis balionas.

       Pasitikėjimas bankų institutais smarkiai krenta. Niekas savanoriškai nenori turėti reikalų su banksteriais. Ar tai reiškia bankų sistemos pabaigą pasaulyje? Nesu tikras. Juk žmonės gali bendrauti su bankais ne tik savanoriškai, bet ir priverstinai. Jau labai daug barbariško bolševizmo požymių šiuolaikinių banksterių elgesyje. Aš prisimenu žinomo vokiečių ekonomisto ir socialisto Rudolfo Hilferdingo darbą „Finansų kapitalas“, kuris parašytas daugiau kaip prieš šimtmetį. Hilferdingas liaupsino bankininkų organizacinį vaidmenį ir rašė, kad ateis laikas, kai pasaulyje dėka bankų įsitvirtins „organizuotas kapitalizmas“, kuris Hilferdingo supratimu mažai kuo skirsis nuo socializmo. Hilferdingo socializmas priminė tą socializmą, apie kurį svajojo Levas Trockis Bronšteinas. Tai lagerių socializmas. Yra svarių pagrindų manyti, kad banksteriai skubiai ėmėsi pasaulio bankų sistemos kardinalios pertvarkos pagal naujos pasaulio tvarkos poreikius. Naujos pasaulio tvarkos, kurią galima pavadinti „organizuotu kapitalizmu“. Arba „lagerių socializmu“.  Kaip kam patinka.
       P.S. Vėlai kovo 19 d. vakare atėjo pranešimas apie tai, kad Kipro parlamentas atmetė įstatymo projektą dėl bankų depozitų „mokesčio“. Tačiau pati pasaulio bankų sistemos neišvengiamų kardinalių pasikeitimų problema išlieka. Greičiausiai, tokio „mokesčio“ įvedimo bandymai pasikartos. Galbūt ne Kipre, o kurioje nors kitoje valstybėje. Bet kokiu atveju, bandomasis balionas paleistas. Ir beje, apie depozitus. Keletą šimtmečių bankai savo bankų išteklių bazę formavo iš depozitų. Piniginės lėšos buvo pritraukiamos panaudojant palūkanas, mokamas indėlininkams. Sprendžiant pagal viską, šiandien šiai praktikai ateina galas. Pavyzdžiui, stambiausi Šveicarijos bankai nuo praėjusių metų perėjo prie komisinių iš kliento ėmimo už lėšų padėjimą depozitinėse sąskaitose. Paskui šveicarus gali pasekti kitų valstybių bankininkai. Ši komisija – tai taip pat savotiškas mokestis, tik imamas ne valstybės, o privačios struktūros (depozito – kredito įstaigos), gavusios iš valstybės atitinkamus įgaliojimus (licenciją). Taigi nepriklausomai nuo tolesnių įvykių Kipre pasaulio bankų sistemos laukia rimti sukrėtimai ir neišvengiama transformacija. 

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-03-20

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Šokiruojantys duomenys apie bankų verslą

Paralelinis finansų pasaulis

Europa: „socializmas“ bankininkams ir transnacionalinėms korporacijoms