ES: permainos energetikos politikoje

       Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovų aukščiausio lygio susitikimas, įvykęs 2013 metų gegužės 22 d., tapo reikšminga Europos energetikos politikos gaire po 2009 m. priimto Trečiojo energetikos paketo. Aukščiausio lygio susitikimo galutiniame dokumente išryškinti aktualūs uždaviniai, stovintys prieš Europos Sąjungą: konkurencingumo palaikymas, situacijos užimtumo sferoje gerinimas ir augimo stimuliavimas. Jų išsprendimui, Europos Taryba mano, kad reikia imtis „visų politinių galimybių“, kurias ji turi, ir darbotvarkėje iškelti tokias temas, kaip mokesčių disciplina ir energetikos politika. Pasirinkimą sąlygoja, pirmiausia, susikaupusios rimtos problemos.

       Žinomiausi energetikos šakos atstovai tiesiogiai kreipėsi į Europos Sąjungos lyderius, ragindami į Briuselio energetikos politiką įnešti kardinalius pakeitimus. „Dabartinė politika veda į žlugimą“, - pareiškė ES valstybių aštuonių stambiausių energetikos koncernų, įskaitant „E.ON“ ir RWE (Vokietija), „GdF Suez“ (Prancūzija), „Eni“ (Italija), „Ibedrola“ ir „Gas Natural Fenosa“ (Ispanija) (1), atstovai.

       Esant užsitęsusios krizės sąlygoms, Europos lyderiai pradeda keisti savo požiūrį į energetiką: energetikos politikai iškeltas ambicingas uždavinys užtikrinti Europos ekonomikos konkurencingumą reindustrializacijos būdu. Jeigu dabar pramonės dalis bendrame BVP yra 16%, tai 2020 m. Europos Komisija norėtų šį rodiklį matyti 20% dydžio, 2012 m. spalio mėnesį pasiūlė pagrindines kryptis, pagal kurias reikia judėti (2). Gamintojai savo ruožtu mano, kad čia negalima išsiversti be esminio energetikos politikos peržiūrėjimo. Prieš ES viršūnių susitikimą „BusinessEurope“ (lobistai, kurie atstovauja pramonės Europos 35 valstybėse ir Turkijoje interesus) generalinis direktorius M.Baireris (Markus Beyrer) oficialiai kreipėsi į dabartinį Europos Tarybos pirmininką, Airijos ministrą pirmininką E.Kenį (3), kaltę dėl nusilpusios Europos ekonomikos suvertęs brangiai aplinkos apsaugos politikai ir didelėms dotacijoms atsinaujinančiai energetikai.

       Esant tokiai padėčiai, Europos energetikos politikos aplinkos apsaugos aspektai nueina į užpakalinį planą. „Pirmą kartą didesnis svoris suteikiamas energijos išlaidų augimui ir Europos ekonomikos silpstančiam konkurencingumui, negu nerealioms klimato apsaugos pasaulinėms ambicijoms, - aukščiausio lygio susitikimo rezultatus komentuoja Europos parlamento deputatas, priklausantis Vokietijos Laisvajai demokratų partijai, H.Krameris (Holger Krahmer). – Kolektyvinės klimato isterijos ekonominės ir socialinės pasekmės jau nebegali būti ignoruojamos“ (4). 

       Aplinkos apsaugos komponento Europos politikoje susilpnėjimo tendencijos pastebėtos dar iki viršūnių susitikimo. 2013 m. balandžio viduryje Europos parlamentas atmetė klimato komisarės K.Hedegard (ConnieHedegaard)siūlymą, kuris dirbtinai turėjo padidinti СО2 išmetimų sertifikatų kainą. 

       Atkreipia dėmesį ir tas atkaklumas, su kuriuo Europos struktūros stumia skalūnų dujų išgavimo Europoje plėtojimą. 2012 m. gruodžio mėnesį Europos parlamentas atmetė žaliųjų frakcijos pasiūlytą rezoliuciją dėl šios rūšies išteklių gavybos moratoriumo. Deputatų sprendimą įtakojo ataskaitos apie poveikį aplinkai, kai išgaunant ir žvalgant skalūnų dujas taikoma skalūnų klodų hidraulinio plėšymo technologija, optimistinės išvados. Šios ataskaitos parengimą Aplinkos apsaugos komisija pasiūlė ekspertui iš Lenkijos – iš šalies, kuri į energetikos problemas žiūri, vadovaudamasi svarbiausiu uždaviniu – pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos. Toks ataskaitos rengėjo pasirinkimas rodo, kad Europos parlamentas suinteresuotas hidraulinį plėšimą pateikti, kaip technologiją, kuri priimtina rizikų aplinkai požiūriu. Europos Komisijos pirmininko pagrindinis mokslinis konsultantas A.Gloveris (Didžioji Britanija) sako, kad hidraulinio plėšymo technologijos drausti jokiu būdu nereikia, neva bet kurių energijos išteklių išgavimas susijęs su pavojais.

       Žaliosios knygos „ES tikslai energetikos srityje ir klimato apsaugoje iki 2030 m.“ (2013 m. kovo mėn.) pristatyme tik K.Hedegard ryžtingai pasisakė prieš skalūnų dujų gavybą Europoje. Tačiau Europos Sąjungos Aplinkos apsaugos komisaras šiuo klausimu neturi aiškios pozicijos, kai tuo tarpu energetikos komisarui ir Europos Komisijos pirmininkui skalūnų dujų gavyba – tai vos ne pagrindinis kelias į energetinį saugumą. Ž.M.Barozas perspėja, kad atsisakymo nuo netradicinių dujų gavybos atveju ES priklausomybė nuo energijos šaltinių importo iki 2035 m. išaugs iki 80%. Kaip ir anksčiau didžiausią susirūpinimą Europos Sąjungos vadovybei kelia priklausomybė nuo tiekimo iš Rusijos. Iškalbingą iliustraciją savo tinklalapyje patalpino Kanados kompanija BNK (žr. pav.):   

       Akivaizdu, kad viršūnių susitikimo atidarymui buvo skirtas konsultacinės agentūros „Atkearney“ (5) ataskaitos paskelbimas, kuri drąsiai prognozuoja, kad nuo 2017-2018 m. skalūnų dujų gavyba Europoje įgaus platų pobūdį. Pagal vertinimus, iki 2035 m. jų išgavimo dydis bus 58 mlrd. kubinių metrų arba 45% nuo bendros dujų gavybos Europoje (be Norvegijos), tai užtikrins 10% prognozuojamos šio energijos šaltinio paklausos.

       Mūsų nuomone, ši prognozė pastatyta ant smėlio. Gavybos kompanijos ir valstybių geologinės tarnybos (6) autoritetingai pareiškia, kad be gręžinių žvalgybos negalima daryti išvadų apie skalūnų dujų išgaunamas atsargas. Žinoma, kad skalūnų dujų išgavimo projektų atsisakėExxonMobil“ (Lenkijoje ir Vengrijoje), „Shell“ (Švedijoje). Vokietijoje dvi licencijas atšaukė „Wintershall“ ir BNK. Paskutinė kompanija atsisakė dirbti Tiuringijoje, kurioje ji planavo per 25-35 metus išgauti iki 10 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų per metus (7) – (iš viso šalyje išgaunama apie 11 mlrd. kubinių metrų). Bet ne tik BNK suklydo pirminiame išteklių vertinime. Padidintu buvo ir skalūnų dujų išteklių Europoje vertinimas, kurį 2011 m. atliko JAV Energetikos informacijos valdyba. Palyginkime jį su daug vėlesniais nacionalinių geologijos tarnybų duomenimis (trln. kubinių metrų): Vokietijoje 220 prieš 0,7-2,3, Lietuvoje 110 prieš 60-90, Olandijoje 480 prieš 70-400, Lenkijoje – 5290 prieš 350-1900 (8). 

       Sunku atsikratyti įspūdžio, kad iškraipymas buvo neatsitiktinis. JAV remia Europos netradicinių dujų atsargų gavybą tiek dėl geopolitinių sumetimų, siekdama sumažinti eksportą iš Rusijos ir Artimųjų Rytų valstybių, tiek ir dėl savo gręžimo įrangos gamintojų kompanijų ir gavybos kompanijų interesų. Matyt, ne be specialiojo patarėjo ekonomikos ir saugumo klausimais Veslio Klarko (buvo NATO Jungtinių karinių pajėgų vyriausiuoju vadu Europoje Jugoslavijos užpuolimo metu) įtakos Rumunijos ministras pirmininkas V.Ponta iš skalūnų dujų gavybos priešininko tapo šalininku (9). Skalūnų dujų gavyba kitose valstybėse JAV yra svarbi ir politinio prestižo požiūriu: technologijų kūrimas, kurios leidžia įtraukti į ūkio apyvartą iki šiol buvusius neprieinamais išteklius, stiprina valstybės, kaip technologijų lyderės, įvaizdį. Kartu autoritetingi Amerikos ekspertai įsitikinę, kad skalūnų dujų gavyba bus plėtojama tik kai kuriose Europos valstybėse (10). Pirmiausia, omenyje turima Lenkija. Aktyvią paramą gavybai savo šalyje pasirengusi teikti Didžiosios Britanijos vyriausybė. Be to, leidimus žvalgybų vykdymui išdavė Austrija, Vokietija, Olandija, Švedija ir Ispanija. Prancūzijoje įstatymai draudžia gavybą, Bulgarijoje, Belgijoje ir Airijoje veikia moratoriumas hidraulinio plėšymo technologijos taikymui. Austrijoje kompanija OMV 2012 metų kovo mėnesį įšaldė anksčiau pradėtus darbus.

       Europos valstybes, kurios galimai turi netradicinių dujų atsargų, pagal požiūrį į jų gavybą galima išskirti į tris grupes:
       - „geopolitika aukščiau visko“ – Lenkija ir Didžioji Britanija;

       - „rinkėjui svarbiau aplinkos apsauga“ – Prancūzija, Vokietija ir Austrija;

       - „tegul sprendžia pelnas“ – Olandija, Švedija, Airija, Ispanija.

       Rytų Europos valstybės (pirmiausia, Rumunija), spaudžiant visuomenei, paskelbė moratoriumą ginčytinos technologijos taikymui, yra neryžtingumo būsenoje, laukia signalo iš Europos Sąjungos.

       Europos Vadovų Tarybos prezidentas H.van Rumpėjus sako, kad savos skalūnų dujos „gali įeiti į kai kurių ES valstybių energijos vartojimo struktūrą“ (11). Tokia aptaki formuluotė neatsitiktinė: Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 str. numato bet kurios valstybės narės teisę nustatyti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas ir savarankiško pasirinkimo tarp įvairių energijos šaltinių teisę. Ištikimybę šioms nuostatoms demonstruoja ir ES įvykusio aukščiausio lygio susitikimo Išvados (p. 6b). Nors prieš susitikimą Europos Sąjungos vadovybė pademonstravo suinteresuotumą, kad JAV „skalūnų revoliucijos“ aidas atsiristų iki Europos, į susitikimo galutinio dokumento tekstą užsiminimas apie skalūnų dujas neįtrauktas. Tačiau Europos Sąjungos energetikos komisaras G.Otingeris, anksčiau neigęs, kad reikia keisti ES normatyvinę bazę, kad būtų įvertinta potenciali skalūnų dujų gavyba, dabar pasisako už vieningų aplinkos apsaugos standartų įvedimą. Jau šiais metais prasidės darbas toje srityje (12). ES viršūnių susitikimo galutiniame dokumente skalūnų dujos nepaminėtos neatsitiktinai, tai kalba apie opoziciją Europos Komisijos planams iš kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių pusės. Pirmiausia, Vokietijos aplinkos apsaugos ministras P.Altmaieris pareiškė: „Hidraulinis skaldymas – tai ne ta technologija, kurią mes Vokietijoje dabar galime taikyti“ (13). Prieš vieningų Europos normatyvų įvedimą pasisakė ir LDP generalinis sekretorius P.Dioringas (Patrick Döring), nors jo partija ir priskiriama skalūnų dujų gavybos Vokietijoje šalininkams (14). 

       Diskusija apie skalūnų dujas rodo, kad dėmesio iš Europos Tarybos pusės energetikos politikos ekonominiams aspektams sustiprėjimą lydi susidomėjimo aplinkos apsaugai sumažėjimas, bet anaiptol ne geopolitikai. Jeigu atkreipsime dėmesį į kasybos kompanijų licencijų grąžinimo atvejus dėl projektų nerentabilumo, tai akivaizdu, kad Briuseliui geopolitinė motyvacija yra svarbiau už visą kita. Ir tuo požiūriu pareiškimas apie tai, kad skalūnų telkinių eksploatavimas neva turės teigiamą poveikį vartotojų kainoms ir užimtumo situacijai, atrodo, kaip grynas populizmas. Tokių pasisakymų tikslas – susilpninti aplinkos gynėjų protesto judėjimą, ypač dėl to, kad aplinkos apsaugos normatyvų sugriežtinimas didina gavybos savikainą. Be to, tradiciškai antirusiška ES energetikos politikos kryptis pasipildo nauju turiniu: nesimato, kad Europos Sąjunga norėtų dėka skalūnų sumažinti priklausomybę nuo importo, jeigu tuo pačiu metu kalbama apie galimą tolimą perspektyvą – dujų pirkimą iš Ukrainos. Tai yra vėlgi kalbama apie energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos paieškas, įskaitant ir Ukrainai.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Une énergie trop chère et polluante /Le Mond, 22.05.2012. 

(2) Neue industrielle Revolution für eine Rückkehr der Industrie nach Europa: IP/12/1085. Event Date: 10/10/2012

(6) Žr. Geologijos ir žaliavos federalinės tarnybos ataskaitą "Abschätzung des Erdgaspotenzials aus dichten Tongesteinen (Schiefergas) in Deutschland", S. 6.

(9) Atsargos generolas V.Klarkas (JAV) šį garbingą postą užima nuo 2012 m. liepos. Jis taip pat įeina į daugelio konsultacinių firmų, kurios užsiima energetikos ir saugumo klausimais (žr.) ir BNK kompanijos, kuri išgauna netradicines dujas, įskaitant Europoje, valdybas.

(10) Tokios nuomonės laikosi Atlanto tarybos programos „Energetikos ir aplinkos“ vadovas D.Laimanas.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Natalija Meden, 2013-05-27

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Susiję:

Kodėl įslaptinta skalūnų dujų sutartis?

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas