Ir internetas, ir Vakarų spauda pilnėja liudijimais, kad Rusijos opozicija ir jos įkvėpėjai „oranžinio scenarijaus“ savanoriškai neatsisakys. Norint tą suprasti, pakanka 15 minučių susipažinti su „Echo Moskvy“ komentarais,kuriuose šiomis dienomis įvairiais  būdais kartojama apie tą patį – apie „oranžinio scenarijaus“ tęsimą Rusijoje. Tačiau televizijos ir radijo agitacijomis, stovėjimu aikštėse, nedidelėmis eitynėmis arba net marazmatiškais „baltojo žiedo“ važiavimais, automobilių languose demonstruojant baltus balionus ir kelnaites, opozicija neketina apsiriboti. Iki rinkimų likus mažiau nei keturioms savaitėms, paskelbta apie naujų „agitacinio transporto“ rūšių įsisavinimą. Geležinkeliu "Drang nach Osten" iš Maskvos vasario 12 d. išvyks „baltai oranžinių“ agitacinis traukinys. Kaip praneša rusų ir amerikiečių naujienų interneto šaltinis newsru.com, agitacinis traukinys su dainininkais, rašytojais, naujai iškeptos „rinkėjų lygos“ aktyvistais kompanijoje su Nemcovu, Ryžkovu, Udalcovu ir „Pasipriešinimo – street–art“ grupe vyks į Nižnij Novgorodą, Permę, Jekaterinburgą, Omską, Novosibirską, Irkutską. Ten nuomotose salėse kelionės dalyviai susitiks su vietiniais studentais ir aktyvistais. „Jiems ne tik paaiškins Maskvos protesto judėjimo priežastis ir tikslus, - rašo newsru.com, - bet ir padės vietose organizuoti grupes, panašias į Maskvos“. Ir tuo viskas neapsiribos. Prancūzijos ir JAV spauda, su nuoroda į agentūrą "RIA-Novosti", anonsuoja padėties destabilizavimo Rusijoje tęsimą. „Rusijos opozicija jau sekmadienį, vasario 5 d., parengė naujas akcijas prezidento rinkimų išvakarėse. Vienas iš organizatorių, buvęs deputatas Vladimiras Ryžkovas, pranešė, kad nauja akcija įvyks vasario 26 d., likus savaitei iki rinkimų, greičiausiai tai bus „flešmobas“... Masinis mitingas įvyks kovo 11 d., kadangisukčiavimų skaičius bus didelis“, - Ryžkovo žodžius cituoja prancūzų kalbos interneto portalas (1) .

       Apskritai, galima neabejoti: paleistas tipinis oranžinis scenarijus, jis gi – slaptas valstybės perversmas. Skliausteliuose palikime klausimą, ką būtent tokie politikai, kaip Nemcovas, kuris paskutiniu metu pastebėtas gal tik dėl to, kad vartojo riebią nenormatyvinę leksiką bendražygių iš bolotnajos opozicijos atžvilgiu, gali studentiško amžiaus jaunimui papasakoti. Taip pat palikime prielaidas apie tai, ar tik agitaciniuose traukiniuose tarp „savarankiško organizavimosi vietose“ pagalbininkų nedalyvaus treneriai iš protestų eksporto profesionalų, kurie klajoja tarp „oranžinių revoliucijų“ įvairiose posovietinėse valstybėse ir „arabų pavasario“ karštų taškų. Atkreipkime dėmesį į kai kurias situacijos ypatybes.

       Tvirtas nusiteikimas kovo 4 d. vyksiančius busimus prezidento rinkimus paskelbti „nelegitimiais“ ir „didelio susirinkimo“ prieš suplanuotus, atseit, fasifikavimus anonsavimas – tai ne kas kita, kaip atviras raginimas masiniam „revoliuciniam“ nepaklusimui valdžiai. Kyla pagrįstas klausimas: kaip pasipriešinti perversmo, kuris rengiamas visų akyse, bandymams? Amerikietis Džinas Šarpas, vadovėlio „oranžiniams revoliucionieriams“ Ukrainoje autorius, parengė dar keletą darbų apie kontrevoliucijas. Tiesa, vargu ar jo receptai pravers Rusijoje. Pagrindinė Šarpo mintis – neprievartiniai perversmai nevyksta ten, kur nėra „tinkamos infrastruktūros“ perversmui – „nepriklausomos“ žiniasklaidos ir nevyriausybinių žmogaus teisių gynimo organizacijų. Būtent tuo faktu Džinas Šarpas aiškina kodėl nepavyko jo komandos misija keičiant Hugą Čavesą Venesueloje.

       Esant „tinkamai infrastruktūrai“ (Rusijos atvejis), vyriausybei ir daugumai gyventojų, kurie priešinasi peršamoms iš užsienio „permainoms“, svarbiausiu tampa turinio kokybės pralenkimo veiksnys. Paprasčiau kalbant, jeigu „revoliucionierių“ uždavinys spalvotame scenarijuje yra perimti labiausiai nepasiturinčios gyventojų dalies emocinius šūkius, tai perversmo priešininkų uždavinys, - veikiant tame pačiame protesto lauke, išstumti „spalvotųjų revoliucionierių“ abstraktų ir utopinį turinį labiau pritraukiančiu ir realistiškesniu turiniu.

       Atsitinka taip, kad žmones, kurie pasisako už status quo išsaugojimą ir palaikančius V.Putiną, situacija verčia eiti į gatves ir šalti dideliame šaltyje, vietoj to, kad poilsio dieną jie galėtų ilsėtis namuose arba skaityti knygą vaikui. Tai – priverstinis pilietinės savigynos aktas, būtinas veikimas prieš provakarietiškos mažumos informacinį ir psichologinį karą.

       Paskutiniu metu nemažai žmonių visame pasaulyje bando suprantamai išdėstyti būdus, kaip apsiginti nuo „spalvotųjų revoliucijų“. Amerikiečių portalas „Spalvotosios revoliucijos ir geopolitika“ net išleido atmintinę, kurios nesudėtingas turinys įdėtas į pavadinimą „Kaip jūs galite išvengti spalvotųjų revoliucijų? Emocinę reakciją pakeiskite į intelektinį blaivumą“ (2). Nepalieka jausmas, kad ruošinį sukurpė kokioje nors Vakarų specialiosios tarnybos laboratorijoje. Labai jau įkyriai atmintinėje peršama idėja, jog jokiu būdu negalima jaunimui drausti platinti tas idėjas ir šūkius, kurie jam patinka, o reikia tik žengti į „konkurencijos“ su juo kelią, užsienyje įgyvendinant savo „rebrendingą“. Kartu su siūlymais valstybės jėgomis palaikyti jaunimą ir žiniasklaidą, atmintinėje pagrindžiamas reikalingumas skatinti „nepriklausomą“ Vakarų spaudą ir kitus propagandinių doktrinų platintojus. 

       Kalbos apie „nepriklausomas“ žiniasklaidos priemones, tai paprasčiausia nesąmonė. Kaip žiniasklaidos priemonių imperijos, kurios pavaldžios, pavyzdžiui, to paties Gusinskio arba oligarchų interesams, nekalbant apie Vakarų mega – žiniasklaidą, stumiančią transnacionalinių korporacijų agresyvią darbotvarkę, gali būti labiau nepriklausomos nei valstybės kompanijos, egzistuojančios už mokesčių mokėtojų pinigus? Tą patį galima pasakyti apie „nevyriausybines“ žmogaus teisių gynimo organizacijas, atkakliai ginančias bet ką, tačiau ne daugumos interesus (be to, dirbančios dažniausiai už vyriausybės pinigus). Tai, kad šie lobistiniai dariniai, sutinkant piliečiams, vadinasi „nepriklausomais“ ir demokratiniais, paprasčiausiai parodo, kaip toli pažengė manipuliacijos sąžine procesai.

       Konkuruoti su panašiomis NVO nėra reikalo. Na, parodė per federalinius kanalus (be prideramo komentaro) absoliučiai tautoje nepopuliarius apsišaukėlius, nesisteminės opozicijos „vadus“; na, atėjo į Poklonnają žymiai daugiau žmonių nei į Bolotnają, - kas pasikeitė Vakarų propagandoje? Absoliučiai nieko! Informaciniame kare priešininko nedomina objektyvumas. Amerikiečių reportažai apie vasario 4 d. mitingus vistiek buvo parašyti, tarytum kopijos: nuobodžios frazės apie dešimtis tūkstančių protestuotojų Bolotnoje su reikalavimais „nebereikia Putino“, keletas žodžių apie „organizuotą“ pro- Putino mitingą, Aleksejaus Navalny, kaip opozicijos lyderio, aukštinimas...

       Ypač vertos dėmesio tiesioginio ir atvirkštinio ryšio schemos tarp finansavimo ir „oranžinių perversmų“ organizavimo iš užsienio, ir jų vykdymo „penktos kolonos“ rankomis. Agresyviausia „antiputiniška“ (iš esmės – antirusiška) medžiaga su tiesiogine analogija tarp „Putino Rusijos“ ir Mubarako, Kadafio ir Asado „kruvinų režimų“ (3) opozicijos paskelbtų protestų išvakarėse buvo patalpinta taip vadinamo Amerikos – Rusijos aljanso tinklalapyje, kuris gerai žinomas tuo, kad jo pastangomis Amerikos universitetas (American University) Maskvoje kasmet registruoja garsiojo „Rusijos forumo“ dalyvius, kuris pravedamas su JAV Kongreso parama ir jau ne vieną dešimtmetį Vašingtone surenka visai „kitą Rusiją“

        Džoelio Brinklio, Stanfordo profesoriaus, neseniai vadovavusio biurui „The New York“ Jeruzalėje,programinis propagandinis straipsnis, verčia suklusti ne tiek pasikartojančiomis aliuzijomis į „arabų scenarijaus“ pritaikymą Rusijai, kiek nuorodomis į buvusį specialų pasiuntinį Rusijoje ir NVS valstybėse Stiveną Sestanovičių, kuris dabar dirba Tarptautinių santykių taryboje, ir Koitą Blekerą, kuris neseniai Nacionalinio saugumo taryboje buvo direktoriu Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos reikalams. Sestanovičiaus ir Blekero tvirta nuostata, kad prezidento rinkimus Rusijoje reikia paskelbti „nelegitimiais“ nepriklausomai nuo bet kokių balsavimo rezultatų, Rusijos margos „opozicijos“ visiškai priimta.Jeigu tai ne ardytojiška veikla ir ne antivalstybinė propaganda, tai kas? „Apgaulė – tai neatsiejama Rusijos sistemos dalis“, - įteiginėja Stivenas Sestanovičius. „Aš nematau aplinkybių, kurioms esant jie pravestų pagal mūsų standartus laisvus ir sąžiningus rinkimus, tokių niekada nebuvo“, - antrina Koitas Blekeras. 

       Anti-Rusijos propagandos mašina dirba kiekvieną dieną. Dirba ir per „Rusijos forumą“, ir per kitas organizacijas. Ar daugelis pastebėjo, kad Rusijos „penktos kolonos grandai“ jau paskyrė „oranžinei lyderystei“ savo sūnelius ir dukreles? Šiomis dienomis JAV sukurta dar viena „Rusakalbių organizacijų koalicija už piliečių teisių gynimą ir žmogaus teises Rusijoje“; vasario 4 d.  jos organizuotame mitinge prie Rusijos ambasados Niujorke greta prityrusių, dar tarybinių laikų disidentų, toną formavo atžalynas – Pavelas Chodorkovskis, Marija Gaidar, Lelia Albac... „Wake Up, Russia!“ – kvietė jaunimas, „atsibusk, Rusija!”

        Ir tai tiesa: atėjo laikas nustoti miegoti, matant kaip tave atkakliai “revoliucionizuoja”…

Irina Lebedeva, 2012-02-09

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Volstritas prieš Rusiją

Meminis ginklas arba Vašingtono demokratizacijos šablonas

Rinkimai Rusijoje ir „chaoso“ eksportas iš JAV

„Balta juosta“ - užduotis pralieti kraują

Arabų pavasaris Europos rudenį

Kodėl milijardieriai apmoka akcijas prieš save?

Šiukšlių revoliucijos, kaip verslas

Kaip daromos revoliucijos