Prieš mane vieno iš seniausių „kovotojų prieš režimą“ Rusijoje paso kopija. Paso numeris - 7 10160620. Išduotas 2002 metų gruodžio 23 d. Nacionalinio paso centro Portsmute, JAV, dokumento savininko pilietybė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Savininkės vardas – Aleksejeva Liudmila. Ta pati, gimusi 1927 metais, Maskvos Helsinkio grupės vadovė, kurios veiklą Rusijos žemėje apmoka „Ford Foundation“, „Mac Arthur’s Foundation“, „National Endowment for Democracy“ (NED), USAID ir „Open Society Institute“ (legendinio finansinio sukčiaus Sorošo kūriniai) kartu su Europos Sąjunga. Vien tik praėjusiais metais JAV pilietei Liudmilai Aleksejevai NED skyrė dvi dotacijas už jos darbą Rusijoje, kurių bendra suma 105 tūkst. dolerių.   

       NED pasaulyje atsirado po to, kai 1977 metais Votergeito skandalo metu atskleistos CŽV ir FTB slaptos operacijos, ir atstatydintas JAV prezidentas Ričardas Niksonas, ir naujas prezidentas Džimis Karteris uždraudė savo specialioms tarnyboms vykdyti slaptus asmenų, politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios tarnauja JAV interesams užsienyje, finansavimą. Tačiau kažkam tuo užsiimti reikėjo, ir jau naujas JAV prezidentas Ronaldas Reiganas sukvietė specialistų grupę, kuriai vadovavo Viljamas Keisis, busimas CŽV direktorius, „priemonių skirtų JAV žvalgybos stiprinimui užsienyje sukurimui“. Pagrindine iš tų priemonių tapo – NVO, neturinčių matomų ryšių su CŽV, slapto politinio aktyvumo atkūrimas. Taigi, pagal JAV Kongreso 1983 metais priimtą įstatymą ir atsirado „Nacionalinis demokratijai remti fondas“ (NED), oficialiai vadinamas „pelno nesiekiančia, nevyriausybine, nepartine organizacija“, dalijančia dovanas, turint tikslą „padėti demokratinių institutų stiprinimui visame pasaulyje“.

      Pinigai šiam darbui skiriami per JAV Informacinę agentūrą (USIA). Trečdalis lėšų, skiriamų NED reikmėms, užsienio organizacijoms siunčiamos tiesiogiai, likusios – per „patronuojančias organizacijas“: Tarptautinį respublikonų institutą (IRI), Nacionalinį demokratinį institutą (NDI), Tarptautinės privačios iniciatyvos centrą (CIPE) ir Laisvų profsąjungų institutą (FTUI).

       1996 metų rugsėjo 13 d. JAV Valstybės departamento „Vykdomasis memorandumas Nr.461“ paaiškina, kam reikalingas NED: „JAV negali sau leisti panaikinti tokį efektyvų užsienio politikos instrumentą tuo metu, kai Amerikos interesai ir vertybės nuolatos yra puolamos plataus rato antidemokratinių jėgų visame pasaulyje... Rusijos politikos aktyvistai, susiję su NED, metų [1996 m. - E.P.] pradžioje vaidino pagrindinį vaidmenį Boriso Jelcino antroje rinkimų kampanijoje (kai Jelcinas pralaimėjo, tačiau liko valdžioje.-R.P.)... NED – tai pigiausias nelaisvų tautų išlaisvinimo kelias, neįtraukiant JAV į gana rizikingas ir brangiai kainuojančias karines kampanijas...“

       Demokratija, kurią „Nacionalinis demokratijai remti fondas“ (NED) įgyvendina per savo įtakos agentus kitose valstybėse, - tai pats ekonomiškiausias JAV būdas pradėti ir laimėti karus, veikiant vien tik „minkšta jėga“. Amerikoje nemato reikalo slėpti, kad ne kartą NED naudojo savo privačios organizacijos statuso pranašumus, siekdama įtakoti rinkimus užsienyje, vykdydama veiksmus, kurie viršija USAID arba USIA galimybes ir kitu atveju vykdomi tik per CŽV slaptų operacijų kanalus...“ (Užsienio politikos spaudos konferencija, numeris 27, 1993 metų lapkričio 8 d.).

       Vieninga tarptautinio politinio vystymosi linija, nusidriekusi nuo ХХ amžiaus pabaigos, - Jugoslavijos sunaikinimas; „nepriklausomybės“ paskelbimas tokio Afganistano narkotikų perkrovimo punkto, kaip Kosovas su toje psiaudovalstybėje esančia amerikiečių baze "Bondsteel"; karas Afganistane; įsiveržimas į Iraką ir Libiją; pasirengimas įsiveržimui į Siriją ir Iraną; politinė „minkštos jėgos“ intervencija į Gruziją, Kirgiziją ir Ukrainą – visa tai rodo, kad Vašingtonas turi pakankamai politinės valios, kad sutriuškintų ne amerikietiškai mąstančius. Ir nėra jokios priežasties manyti, kad JAV užsienio politikos tikslai Rusijos atžvilgiu yra kažkokie kiti.

       „Demokratijos formulė“, kurią diegia JAV ideologijos mašina į visuomenės sąmonę (savo valstybėje ir užsienyje), atrodo neįtikėtinai paprasta:

       - neegzistuoja jokios kitos demokratijos, kaip tik JAV demokratija;

       - bet kokios valstybės nacionalinių interesų prioritetas, priešingas Amerikos, yra demokratijos antipodas;

       - neegzistuoja kito verto žmogaus gyvenimo būdo nei tas, kurį diegia Vakarų, proamerikietiška žiniasklaida ir NVO.

      Genialiu JAV establišmento užsienio politikos išradimu reikia pripažinti tai, kad savo „demokratijos formulę“ Vašingtonas pavertė į „teisėtą“ kišimosi į kitų valstybių reikalus būdą.

       Atskaitos tašku čia galima laikyti 2006 metų gruodžio 18 d., kai nauja JAV Valstybės departamento šeimininkė Kondaliza Rais paskelbė apie savo tarnybos pertvarkymą pagal naujus politinius uždavinius. Pertvarkos esme ir viena svarbiausia kiekvieno amerikiečių diplomato pareiga tapo, aš cituoju Rais, „įtraukti užsienio piliečius ir masines informacijos priemones į JAV interesų palaikymą užsienyje“ („Transformational Diplomacy“). Ir toliau: „Gyvybiškai svarbu toliau bendradarbiauti su kariškiais. Diplomatai privalo sugebėti dirbti efektyviai esant diplomatinių santykių, ekonomikos reorganizavimo ir karinių operacijų kritiniams susikirtimams“.

       Taigi, dar 2006 metais į amerikiečių diplomatijos praktiką oficialiai buvo įtrauktas tiesioginio kišimosi į valstybės, kurioje esama, vidaus reikalus reikalavimas. Dabar JAV diplomatai turi „ne tik analizuoti politiką ir nustatyti jos rezultatus, bet taip pat įgyvendinti programas..., padėti užsienio piliečiams vystyti demokratiją, kovoti prieš korupciją, kurti verslą, gerinti sveikatos apsaugą ir reformuoti švietimą“ . Ką visur ir daro minėti diplomatai.

       Man sunku atsisakyti malonumo prisijungti prie amerikiečių žurnalisto Tonio Kartalučio požiūrio, kuris užsiima žurnalistiniais tyrimais ir tapo plačiai žinomu po serijos medžiagų, kurios atskleidžia JAV Valstybės departamento veiklą Artimuosiuose Rytuose ir Indokinijoje. „Ką pasakytų amerikiečiai, - rašo Tonis Kartalučis, - jeigu vieną dieną atrastų, kad kai kurios JAV politinės partijos finansuojamos už Kinijos pinigus, rinkimų apylinkės kontroliuojamos Kinijos stebėtojų ir JAV rinkimuose Kinijos remiami kandidatai atstovauja Kinijos interesus? Atsakomoji reakcija gali apimti reikalavimus kaltuosius patraukti į teismą apkaltinant sukčiavimu, sukilimo organizavimu ir net išdavyste, nubaudžiant juos kalėjimu nuo dešimties metų iki gyvos galvos, gali būti net pareikalauta mirties bausmės, o taip karinių veiksmų pradėjimo atsakant į tai, ką lengvai galima laikyti agresijos aktu“. 

       Ypač dėmesio verti Tonio Kartalučio situacijos Rusijoje ir kitose NVS valstybėse stebėjimai. „Baltarusijoje, - rašo jis, - JAV finansuojamų nevyriausybinių organizacijų tinklas pabandė daryti „Baltarusijos pavasarį“, turėdamos tikslą nuversti valstybės lyderį Aleksandrą Lukašenką, kuris ryžtingai priešinasi NATO priartėjimui prie jo valstybės ir Rusijos sienų. O dabar ir Baltarusijos sąjungininkė Rusija ketina sunaikinti šių NVO sąmokslą, kurios apsivyniojusios aplink Rusijos valstybinius institutus ir užpildžiusios reikšmingą erdvę jų viduje, siekia sužlugdyti šiuos institutus, užimti juos“.

       Toliau cituoju Tonį Kartalučį: „Iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo posovietinėje erdvėje susiformavo laisva visiems neteisėtumo teritorija, į kurią pradėjo veržtis užsieniečiai, siekdami sukurti savo „tvarką iš chaoso“. Tame procese kažkuriuo momentu pagrindiniu tapo milijardierius oligarchas Michailas Chodorkovskis, organizavęs fondą „Atvira Rusija“, kurio direktorių tarybai vadovavo Henris Kisindžeris (Henry Kissinger), o direktorių tarybos nariams priklausė toks Vakarų korporacinio elito atstovas, kaip Džekobas Rotšildas (Jacob Rothschild). Šiandien žinomas planuotas scenarijus: tai buvo bandymas „patikimose rankose“ konsoliduoti Rusijos turtus, siekiant juos, o taip pat Rusijos valdžią ir jos tautos likimą perduoti Volstritui ir pasaulinei Londono „korporakratijai“. Tačiau Rusija nebuvo visiškai bejėgė. Reakcija buvo griežta ir triuškinanti – Chodorkovskis atsidūrė Sibiro kalėjime, kur jis yra iki šių dienų, kai tuo tarpu kiti oligarchai, tarnaujantys Vakarų interesams, išsiskirstė, kaip tarakonai, Londone ir Niujorke“.

       Neslėpsiu: man malonu, kad taip artimus man samprotavimus pateikia amerikietis, mano kolega žurnalistas. Ir tai ne aš, bet jis atkreipia dėmesį į tai, kad „oficialiame „Nacionalinio fondo už demokratiją“ tinklalapyje galima rasti sąrašą neįtikėtino skaičiaus NVO, kurios kišasi ne į savo reikalus, ir kurios veikia Rusijos Federacijos teritorijoje, ko nei vienas sveiko proto amerikietis neleistų daryti JAV. „Golos“ („Balsas“) – tai viena iš daugelio organizacijų, kurias finansuoja JAV vyriausybė, kontroliuoja JAV ambasada Rusijoje, ir kurios naudojamos kišimuisi į tos valstybės vidaus reikalus“.

       Tačiau laisvė, su kuria šiandien mano kolegos, įskaitant amerikiečius, naudoja tokio pobūdžio informaciją, rodo, kad JAV administracija perėjo Rubikoną ir jau nei kiek nesigėdija dėl to, kad jos „penkta kolona“ atskleista. Aš labai gerbiu talentingą JAV ekonomistą, gyvenantį Vokietijoje, faktiškai Amerikos disidentą – Viljamą Engdalą. Neseniai straipsnyje „Kodėl Vašingtonas nori Putinos pabaigos“ V.Endgalas, išnagrinėjęs visą sąrašą, patikslino, kas šiandien Rusijoje sudaro „protesto“ judėjimo avangardą. Apie Navalną, pavyzdžiui, jis rašo, kad pastaruoju metu daug pasižymėjęs tinklaraštininkas „įeina į sąrašą tų, kurie buvo Jeilio universiteto (Yale World Fellow) atrinkti“ ir „tuo pačiu jis gaudavo pinigus iš  „Nacionalinio demokratijai remti fondo“ (NED), to „režimų destabilizavimo“ instrumento... NED finansavo Navalną dar 2007-2008 metais. Navalno šefas Vašingtone, kuravęs jį per NED, Frenkas Konatseris (Frank Conatser)“.

      Paskutiniais metais atsirado požymių, kad Rusijos valdžios institucijos, stebėdamos kur gali nuvesti šalį už JAV pinigus maitinama revoliucinė chimera, padarė išvadą, kad reikia įstatymų lygyje padaryti galą nekliudomam asmenų ir organizacijų, kurie veikia, kaip užsienio vyriausybių agentai, skverbimuisi į Rusijos visuomenės gyvenimą. „Neteisėtumo teritorijos“ daugiau nebus. 

Elena Pustovoitova, 2012-03-08

Šaltinis: Fondsk

Filmas apie "penktą koloną" Rusijoje

Susiję:

Rusijos opozicija ir Vakarai. Gatvė ir „flešmobas“

Volstritas prieš Rusiją

Meminis ginklas arba Vašingtono demokratizacijos šablonas

Rinkimai Rusijoje ir „chaoso“ eksportas iš JAV

„Balta juosta“ - užduotis pralieti kraują

Arabų pavasaris Europos rudenį

Kodėl milijardieriai apmoka akcijas prieš save?

Šiukšlių revoliucijos, kaip verslas

Kaip daromos revoliucijos