Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Korupcija

http://www.unodc.org/           Įvadas

       Norint nors apytiksliai suprasti pasaulyje vykstančius procesus, reikia suprasti kapitalo judėjimą ir jo keliamus reikalavimus visuomenei. Kodėl kapitalas yra iškeltas aukščiau už visuomenę? Todėl, kad kapitalizmo esmė tai yra kapitalo laisvė. Būtent kapitalizmas, kaip sistema, turi užtikrinti kapitalo saugumą. Paprastai kalbant kapitalas, tai yra turtas, kuris per pridėtinės vertės sukūrimą dalyvauja savęs didinimo procese.

       Pvz., didelis prabangus namas taip ir liktų turtu, o ne kapitalu, jeigu šeimininkas nepadarytų iš jo prabangų viešbutį. Toks viešbutis iš klientų pinigų sukurs pridėtinę vertę, tuo pačiu iš gaunamo pelno savininkas padidins kapitalą, arba blogiausiu atveju atstatys pastato vertę, t.y. neleis nuvertėjimo – kapitalo mažėjimo.

       Analogiškai - prabangus automobilis liktų turtu, jeigu iš jo šeimininkas nepadarytų taksi, arba tiesiog neišnuomotų už pinigus kitiems žmonėms ir t.t.

        Netgi pats kapitalistas yra tik kapitalo saugotojas, ir kaip neatrodytų keistai toks išsireiškimas, tai yra absoliuti tiesa. Kapitalistas miršta, o kapitalas lieka. Kapitalui, kaip ir gamtai būdingi tie patys procesai – perėjimas iš vienos formos į kitą, nuo vieno saugotojo kitam. Kapitalas - tai materialusis pasaulis.

        Pirma, ko reikia kapitalui, tai galimybė didėti arba bent judėti, save atnaujinant, kitaip jis pasidarytų paprastu turtu, kuriam grėstų nuvertėjimas, praradimai ir t.t. Tokiu būdu, kapitalo aplinkoje, visuomenėje turi susidaryti tam tikra aplinka ir per procesus, kurie priklauso nuo kapitalo (arba „biznio“) savybių ( nusikaltimai, konfliktai ir t.t.), kapitalas iš vieno saugotojo pereina kitam, iš vienos formos į kitą, taip vyksta kapitalo koncentracija (stambėjimas). Jeigu dėl vienų ar kitų priežąsčių visuomenėje šitie procesai stabilizuojasi prasideda kapitalo susirgimas – ekonominė krizė. Kuo didesnis kapitalas, tuo didesnių pakeitimų jis reikalauja iš aplinkos. Jeigu tam tikra aplinka jam pasidaro per maža, jis įtakoja (per savo saugotojus) procesus kapitalo aplinkos padidinimą. Kaip ir kokiu būdu tai daroma, tai jau politikų (dažniausiai korumpuotų) užduotis.

       Antra, tai yra kapitalo saugumas. Niekam nevalia kėsintis į kapitalą. Tai saugoja neteisėti įstatymai (prieštaraujantys konstitucijai) ir tarptautiniai susitarimai. Kapitalo laisvė čia yra aukščiau už visuomenės interesus. Jeigu būtų atvirkščiai, tai kapitalas turėtų tarnauti visuomenei – būtų socializmas. Jeigu įstatymai ar Konstitucija varžo kapitalą, visada kapitalo tarnai juos keičia, arba jeigu nėra galymybės tai padaryti, per korupciją blokuoja jų įtaką visuomenės gyvenime. Nei vienoje kapitalistinėje valstybėje dar nebuvo atvirkščiai. Reikia nepamiršti, kad kitokių tarnų, išskyrus kapitalo saugotojus ar kapitalo tarnus, kapitalizmo sistemoje nėra. Tai užtikrina „demokratiška“ rinkimų sistema. Kaip tai padaroma? Visų pirma „pakeičiamas“ įstatymais saugojamas gėris. LR Kostitucija (23 str. Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai…..) saugo nuosavybę, bet ne KAPITALĄ ir tuo labiau stambų KAPITALĄ, kuris sūkuriamas nusikalstomos veikos būdais (apgaule, mokesčių mokėjimo vengimu ir t.t.). Taip „įteisinamas“ visuomenės prievartavimas ir skaldymas, pagal turimos nuosavybės kiekį ir jo agresyvumo laipsnį. Stambus Kapitalas suteikia sau TEISĘ valdyti visuomenę. Tokiu būdu net mokslas pradeda tarnauti kapitalui. Pavyzdys – vadovėlio „Baudžiamoji Teisė“ (bendroji dalis, Vadovėlis . Vilnius (eugrimas) 1996 m.,) 37 psl. autoriai teigia: „Demokratinėse valstybėse, kuriose akivaizdžiai realizuotas ir realiai vykdomas valdžių pasidalijimo principas, toks baudžiamosios politikos supratimas yra pamatuotas (autoriaus pastaba – čia kalbama apie „savarankiškus“ teismus ir jų atskyrimą nuo baudžiamosios politikos). Tose valstybėse, kur teismai yra politizuoti ir priklauso nuo valdžios ar kitų politinių institucijų, jie neišvengiamai tampa tų institucijų vykdomos baudžiamosios politikos priedais. Todėl reikėtų pritarti tiems šiuolaikiniams autoriams (L. Lenrell, M. Ancel), kurie vienaip ar kitaip siaurina baudžiamosios politikos sampratą ją sujungdami į „baudžiamosios teisės reguliuojamas priemones“, „represinių priemonių poveikį“ ir pan.“

       Tačiau autoriai „pamiršta“, kad visos „demokratinės“ valstybės laikosi iš privačios nuosavybės, o nuosavybė „pakeičiama“ į stambaus (dažniausiai nusikalstamo) kapitalo formą. Kapitalas sudaro „demokratinės“ valstybės pagrindą, t.y. sukuria partijas, judėjimus, bendroves ir pan., „stumia“ jas į politiką, į valdžią (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Teismai) ir kitas valdžios struktūras (Prokuratūra, Seimo kontrolieriai ir t.t.)

       Todėl „siaurinti baudžiamosios politikos sampratą “tvirtintinant, kad „demokratinėse valstybėse“ teismai yra nepriklausomi, ir nevykdo politinių „užsakymų“ būtų apgaulė. Kapitalas per visas įmanomas priemones kontroliuoja ir valdo, likusios (neturtingos) visuomenės procesus.

        Paprasti darbininkai, tarnautojai po to, kai kapitalo saugotojas jiems išmoka dalį nuo jų naujai sukurtų vertybių, dar moka kapitalui visą eilę mokesčių, tol kol nieko nebelieka… Praktiškai nuo viduramžių niekas nepasikeitė – ten viską (produktus, žmonas, vaikus ir t.t.) prievarta atimdavo iš vergų, tik dabar Jie patys „savo noru“ tai atiduoda (bedarbystė, narkomanija, prostitucija ir t.t.). Pasikeitė tik forma – tais laikais buvo naudojama brutali jėga, o dabar vergai „civilizuoti“, t.y. jie patys atiduoda duoklę kapitalui. Be to, anais laikais KAPITALAS buvo „pririštas“ prie saugotojo, t.y. prie dinastijų ir buvo perduoamas iš vienos kartos kitai. Tuo metu dauguma nusikaltėlių negalėjo pretenduoti į kapitalo saugotojo titulus (pvz., Karalius, ar Bajorus ) ir jeigu taip atsitikdavo ISTORIJA vistiek tai atstatydavo. Dabartiniame pasaulyje Kapitalas yra visiškai laisvas. Todėl, kad kapitalistinis pasaulis laikosi ant privataus kapitalo laisvės pagrindo, nepriklausomai nuo jo „prigimties“.

       Jeigu valstybė turėtų valstybinį (visuomenės) kapitalą, tai jis galėtų konkuruoti su privačiu kapitalu (Konstitucija to nedraudžia, draudžia tik rinkos monopolizavimą) ir taip reguliuotų privataus kapitalo dydį Lietuvos ūkyje.

        Valstybinis kapitalas galėtų sukurti daug darbo vietų, sumažinti PRIVATAUS kapitalo diktatūrą, t.y. spaudimą visuomenei ir išplėsti piliečių pasirinkimo teises ir laisves (pvz.: LR Konstitucijos 48 str. nuostata: Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju…. Atitinkamai būtų sukurta ne tik darbo rinka, bet ir atlyginimų rinka, todėl, kad būtų ne tik valdininkų, bet ir kitų darbininkų atlyginimo lygio palaikymas, kuris konkuruotų su privačiu sektoriumi. Piliečiai jaustųsi SOCIALIAI apsaugoti ir JŲ pasirinkimo teisė daugumoje politinių partijų būtų visai kitokia. Tai ir būtų nepriklausomos demokratinės respublikos pagrindas (LR Konstitucijos 1 str.). Bet tada būtų pažeistas pagrindinis kapitalizmo principas, sukelta grėsmė kapitalo laisvei. Dėl to, kad kiekviena valstybė turi sienas, valstybinis kapitalas yra “uždaras”. Be to, kaip rodo pasaulio praktika, šūkis, kad tik privatus kapitalas yra gerai valdomas kapitalas, sukurtas politikų ir “mokslininkų” paprastiems visuomenės atstovams mulkinti. Privatus kapitalas bankrutuoja (pereina iš vienos formos į kitą) netgi dažniau negu valstybinis, kuris kaip „garantas“ naudojamas privataus kapitalo augimui ( pvz. „Mažeikių nafta“ privatizavimas).

Dar kartą noriu pabrėžti, kad LR Konstitucijoje – KAPITALAS „nėra įteisintas“ yra „įteisinta“ tik nuosavybė ir įvairios jos formos. Tačiau nuosavybės ir kapitalo esmė yra visiškai skirtingos. Konstitucinis Teismas ne kartą akcentavo : „…Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos normos, sudarydamos vieną visumą, atskleidžia nuosavybės gynimo esmę, pabrėžia konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog “subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių”. ….“

       Tačiau valstybės (visuomenės) kapitalas pastoviai išparduodamas, o jo dalis Lietuvos TAUTOS ŪKYJE pastoviai mažėja. To pasekmės – bedarbystės, nusikaltimų ir t.t. didėjimas. Visuomenės skurdas veda prie to, kad didžiausia jos dalis (70%) negali dėl socialinės padėties pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis bei jų gynybą užtikrinti teismuose. Baimė negauti darbo, jį prarasti, prarasti pašalpas ir t.t. veda prie to, kad piliečiai „geranoriškai“ atsisako savo Konstitucinių teisių ir laisvių. Jaunos šeimos, bijodamos prarasti pašalpas, nesukuria šeimos, gyvena atskirai, o tai silpnina visuomenės ir valstybės pagrindus (LR Konstitucijos 38 str. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas…) Jauni studentai, tame skaičiuje ir teisininkai, norėdami apmokėti už mokslą yra priversti nelegaliai dirbti privačiose firmose (valstybės sektoriuje jiems darbo nėra), užsiimti prostitucija, narkotikų platinimu ir t.t., t.y. dalyvauja neteisėtoje veikloje ir pripranta prie „demokratinės“ dviprasmybės. Dalis jų baigę mokslus pradeda dirbti kvotėjais, prokurorais ir t.t. Bet nuo praeities nepabėgsi, savo „paklusnumą“ jie rodo nagrinėjant piliečių likimus… Tokia yra faktinė „demokratija ir teisingumas“ bei „pilietinis ugdymas“ valstybėje. Dauguma piliečių, kurie susiduria su tokiu “teisingumu”, juo nusivilia. Kodėl? Todėl kad kapitalo tarnai, taip „reorganizavo“ teismų sistemą, kad visuomenė visiškai yra nušalinta nuo teisingumo vykdymo valstybėje.

       Grįžkime į netolimą 1987-1997 metų istoriją. Daug visokių istorikų ir politikų stengėsi bet kokiu būdu šią istoriją pateikti pagal užsieniečių viziją - pagrindas Lietuvos okupacija ir išsivadavimas. Nenorėdami ginčytis, panagrinėsime teisingumo situaciją per šį laikotarpį iš paprastų piliečių pozicijų. Ankščiau pirminės instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą dalyvaujant teisėjui ir dviems liaudies atstovams, t.y. dalyvaudavo trys asmenys. Vienas profesionalus teisėjas – pirmininkas, kiti galėjo būti bet kas, mokytojas, inžinierius ar galų gale paprastas pensininkas. Kaip jie buvo renkami, kas ir kaip siūlė jų kandidatūras, kaip vyko rinkimai šiuo atveju nesigilinsime. Bet žmogaus likimą sprendė trys asmenys, du iš jų tikrai negalėjo būti korumpuoti todėl, kad šis darbas jiems buvo visuomeninis. Įrodydamas kaltę teisėjas – profesionalas, ne tik kaltinamajam turėjo pateikti tvirtus argumentus bei įrodymus, bet dar turėjo įtikinti ir savo patarėjus, kad jo siūloma nuobauda yra teisėta. Kitaip nėra nuosprendžio. Tai rodo, kad šita sistema buvo nukreipta į visuomenės interesus ir galimybę kuo maksimaliau apsaugoti piliečius nuo kitų kišimosi į teisingumą. Savo ruožtu ir teisėjas buvo apsaugotas nuo “spaudimo”, papirkimo – nes ne nuo jo vieno priklausė sprendimas. Nebuvo baudžiamąjame kodekse tiek daug ir tokio dydžio baudų. Tai yra visi prieš įstatymus buvo lygūs – neišsipirksi baudomis. Palyginkime dabar: 1) Teisėjų niekas tiesiogiai nerenka, t.y. jie neapsaugoti nuo korumpuotų politikų. Bet kokį “negerą” teisėją galima pažeminti arba sudaryti tolesniam darbui nepriimtinas sąlygas. 2) Nuosprendį priima jis vienas, t.y. galimybė nuo pat pradžios vesti procesą taip kaip kažkam to reikia (netikslinti parodymų, neanalizuoti įrodymų, netirti tam tikrų silpnų vietų ir galų gale klastoti posėdžių protokolus). Jį gali terorizuoti net nusikaltėliai. 3) Baudžiamasis kodeksas iš karto padalino piliečius į turtingus (kurie gali mokėti dideles baudas, atsilyginti ir t.t., išvengiant bausmių) ir į ne turtingus ( jiems daug griežtesnė bausmė). Klausimas kam reikalingi buvo tie griovimai - “reformos”? Atsakymas tik vienas - KAPITALUI. Kuo stambesnis kapitalas, tuo daugiau išskirtinių teisių (atskirų teisingumų) jis sau reikalauja. Taip yra supriešinama visuomenė. Šiuo metu apytiksliai 15-20% visuomenės turi nepažeidžiamas SAVO teises, o likusieji be teisės į teisingumą. Kada bus atstatytas teisingumas, pilietine prasme ir ne kažkur Strasbure (nes ne visiems piliečiams prieinamas malonumas), o Lietuvoje, tada ir pagerės visuomenės gyvenimas, atsiras darbo ir nereikės didelę dalį tautos laikyti kalėjimuose.

       Atrodo galima būtų grįžti prie senos sistemos, prie prisiekusiujų teismų ir net padidinti prisiekusiujų skaičių (pvz. iki 10 žmonių). Bet ar pagerės teisingumas? Žinoma, kad ne. Prisiekusiųjų rinkimų įstatymas bus toks, kad bus išrinkti tik kapitalo tarnai – arba partijų atstovai, ar buvę valdininkai ir t.t., ir būtinai per “konkursą”, todėl visuomenė vėl liks nuošalyje. Pavyzdys, : LR Konstitucija, (VI SKIRSNIS. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS) 77 straipsnis : „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.“

       Kokius reikalavimus nustato LR Konstitucija (79 str.) kandidatui: kandidatu įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 str. pirmos dalies sąlygas, t.y. Lietuvos respublikos pilietis pagal kilmę, nemažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimo dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tokią papildomą sąlygą numato LR Konstitucijos 56 str. : pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei . Be to, Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys teismo pripažinti neveiksniais.

       Ir dar vienas reikalavimas – tai, surinkęs nemažiau 20 tūkstančių parašų.

       Tuo ir baigiasi reikalavimai kandidatui.

       Reiškia jokių papildomų sąlygų, t.y. teisių suvaržymui ( LR piliečiui – kandidatui) Konstitucija nenustato. Kas įdomiausia, LR Konstitucijoje, apibrėžiant valstybės valdžios institucijų (Seimo ir Respublikos Prezidento) statusą yra įtvirtintas vienodas jų sudarymo principas – rinkimai, tačiau LR Konstitucijos 55 str. 3 dalis (V skirsnis, SEIMAS), nustato: ”Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas”. Tai yra Konstitucija įpareigoja (ir tuo pačiu suteikia teisę) Seimą išleisti, Konstitucijai neprieštaraujantį, Seimo narių rinkimo įstatymą.

       Konstitucijoje nuorodos, kad Prezidento rinkimo tvarką nustato Prezidento rinkimo ar koks nors kitas įstatymas ar aktas - nėra. Tai reiškia, kad Seimas, išleisdamas “Prezidento rinkimo įstatymą” viršijo savo įgaliojimus. Dar daugiau, nėra reikalavimo dėl piniginio užstato kandidatui, nėra nustatyta ir parašų rinkimo trukmė. Nustatant tokius reikalavimus, yra ribojamas kandidatų skaičius (piliečių TEISĖS)! Konstitucija nenustato, kokiais dokumentais turi būti patvirtintas pats piliečio pasirašymo faktas. Tai reiškia, kad formalus ir griežtas paso duomenų reikalavimas, ir kiti reikalavimai, užpildant (būtinai asmeniškai arba kviečiant kitą pilietį – prieštarauja LR Konstitucijos 22 str.) lapą ir pasirašant yra grubus LR Konstitucijos pažeidimas, t.y. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29str.).

       Cituoju: „….Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą “Valdžios galias riboja Konstitucija”, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas, savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, jokia kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d. nutarimai)“. Tokiu būdu kapitalas, per “valdomą” Seimą, nori apsisaugoti nuo nepageidaujamų (pvz. Seimo daugumos nevaldomų) pretendentų.

       Geras paties Konstitucinio Teismo priimtų nutarimų pažeidimo pavyzdys yra nutarimas dėl J.Borisovo pilietybės suteikimo nustatymo neteisėtu, apkaltinant Prezidentą R.Paksą tuo, kad pasirašydamas dekretą pažeidė Konstituciją, kai tuo tarpu LR Konstitucijos 85 straipsnis: „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.

       Dar vienas pavyzdys: įsigaliojus Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui, visi vairuotojai, dalyvaujantys kelių eisme, privalo būti apsidraudę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tačiau minėtas įstatymas prieštarauja LR Konstitucijos nuostatoms. Žmogaus laisvių ir teisių negalima varžyti ar apriboti kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti saugumą, žmonių sveikatą, ir kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Gaila, kad “autoriai nesuvokia” skirtumo tarp apsvaigusio vairuotojo, techniškai netvarkingos auto priemonės ir t.t., kurios tiesiogiai sukelia sunkias pasekmes (kelia grėsmę) ir auto priemonių draudimo, kuris neturi nieko bendro su draudžiama veikla. Apsidraudęs ar ne - susidurimo grėsmė nei didėja, nei mažėja.

       Šio įstatymo pataisoje, siūlydamas uždrausti eksploatuoti transporto priemones (neapdraustas), žinomas Seimo narys kėsinasi neteisėtai (priešingai nei numato LR Konstitucija) apriboti nuosavybės teisę, bei piliečių laisvo judėjimo teises net Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR Konstitucijos 32 str.), nors toks apribojimas turėtų būti susijęs su valstybės saugumu, žmonių sveikatos apsauga, arba vykdant teisingumą.

       Kam reikalingas toks prieštaraujantis LR Konstitucijai įstatymas? Žinoma kapitalui, t.y. draudimo kompanijos užtikrina sau pastovią rinką (pajamas), o turtingi savininkai apsaugoja savo brangų turtą nuo papildomų rūpesčių – ginti savo interesus teisme. Tai ir yra KAPITALO išskirtinės TEISĖS. Čia panaudotas “kapitalizmo” principas, kurį vykdyti padeda pačios valstybės pareigūnai: surenkama iš visų, kad užtektų atskiriems asmenims. Taip galima tęsti be galo…

       Vyksta savotiškos lenktynės tarp Konstitucijos ir kiekvieno naujai išrinkto Seimo bei įstatymų. Tačiau visada laimi Kapitalas, todėl kad ne visus įstatymus Konstitucinis Teismas gali nagrinėti dėl keleto priežasčių. Tarkime, dėl įstatymų neatitikimo Konstitucijai Seimo nariai nesikreipia į Konstitucinį Teismą, vadinasi, toks prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas galios gana ilgai. Tai užtikrina ir antra korumpuotos sistemos institucija – Teismai, kuriems toks įstatymas “nekelia abejonių”. Be to, korupcijos sistemoje netgi pats Konstitucinis Teismas tampa KORUPCIJOS elementu (įvedant tokius visuomenės atstovų vertinimo kriterijus, kaip lojalumas valstybei, protingumas ir kt.). Todėl korumpuotiems politikams taip svarbu yra ne visuomenės nuomonė ar interesai, o politiniai susitarimai tarp partijų ir politikų, jų veiksmų kontrolė.

       Artėjant rinkimams, atsigauna ir “politinis verslas”, Kapitalas pradeda “pirkti” sau pirmas vietas partijų sąrašuose arba sukuria tik sau naujas partijas, vietoje “bankrutavusių”, kurios “atidirbo” ir prarado pasitikėjimą visuomenėje. Tai daroma tam, kad per naujus šūkius (pažadus, kurie po rinkimų nevykdomi), laimėti rinkimus ir užtikrinti sau visų valdžios įstaigų KONTROLĘ.

       Todėl sunku nesutikti su Albinu Likasu (“ Teismas ir teisingumas Tarybų Lietuvoje, Vilnius -1977m., 4 psl.) :“Demokratijos esmę sudaro ne tai, kiek šalyje yra partijų, ne tai, ar joje yra opozicijų, - visa tai ne esminiai dalykai. Demokratijos esmę nulemia tai, ar iš tikrųjų masės dalyvauja visuomenės gyvenimo valdyme, ar jos turi realią įtaką valstybės vidaus ir užsienio politikai, ar tikrai garantuotos piliečių teisės ir laisvės.”

       Kada tik KAPITALAS gali sukurti ir kuria partijas, judėjimus ir panašiai, o visuomenė yra suskaldyta ir tam lėšų neturi (“veltui” niekas nieko nedaro), akivaizdu, kad nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, laimėjusios partijos tarnaus tik Kapitalui ir niekada nevykdys suskaldytos visuomenės interesų. Todėl ir korupcijos šaltinis yra akivaizdus. Kuo daugiau nepatenkintų visuomenėje, tuo daugiau ją skaldo Kapitalas. Per savo politikus atima (tiesiog neskiria to kas jai priklauso) iš visuomenės daugumos ir dalina tai visuomenės grupei, kurią nori išryškinti taip užtikrinant sau palankių rinkėjų skaičių (pvz.,: pensijų „didinimas“ vykdomas tik tam tikroms grupėms, bet nedidinama bazinė pensija ir t.t.).

       Korupcijos veikimo schema:

       Pirmas ETAPAS

        Nesunku prisiminti netolimus 1988–1990 m. įvykius, kai “demokratijos” iniciatorius M.Gorbačiovas (TSRS prezidentas) sugebėjo suskaldyti “socialistinę visuomenę” ir išryškinti poreikių grupes. Tuo labiau, kad nepatenkintų piliečių buvo dauguma. Vieni buvo nepatenkinti esamos partokratijos sprendimais, kiti aprūpinimu, “deficito” paskirstymu ir t.t. Užsienio Kapitalas padėjo suorganizuoti opozicinius judėjimus, partijas ir kt. Kiekvienai poreikių grupei buvo sukurtas savas judėjimas arba partija.

       Partijų sukūrimas turi du tikslus :

       1. Rinkimų rezultatų užtikrinimas (kad rinkimai įvyktų).

       2. Korumpuotų vadovų skyrimas ir jų veiklos kontrolė.

       Antras ETAPAS

       Kaip jau buvo minėta, po rinkimų korumpuoti politikai valdžios struktūrose “stato“ savo korumpuotus atstovus ir “korupcijos ciklas” kartojasi.

       Kapitalui visiškai neturi reikšmės korumpuotų vadovų kompetencija ar jų sugebėjimai. Svarbu, kad būtų paklusnūs (valdomi) ir nemąstantys (neturėtų baimės bei atsakomybės jausmo). Tokių kadrų parinkimą Kapitalas atiduoda į partijų “rankas”. Neturi reikšmės kokia iš Kapitalo finansuojamų partijų laimės rinkimus (tam “galioja” politiniai susitarimai). Tai yra savotiškas “politinis šou”.

       Trečias ETAPAS

       Kapitalas gali būti ne vienas, bet du ir daugiau, tada vyksta partijų (kapitalo atstovų) konsultacijos ir bendrai priimtinų sprendimų patvirtinimas. Svarbiausia yra Kapitalo strateginių tikslų sutapimas, “visuomenės vidinės ir užsienio politikos” stabilumas. Todėl po rinkimų, kiekvieną kartą pranešama – “Valstybės (tai yra Kapitalo) prioritetiniai tikslai nesikeičia”, visiškai neatsižvelgiant į rinkėjų norus ir priešrinkiminius “įsipareigojimus visuomenei”. Jeigu įvyktų kitaip, tai valstybės lauktų tarptautinio Kapitalo izoliacija ir “nemalonūs” įvykiai (Jugoslavijos, ar Gruzijos ir t.t.).

        Ketvirtas ETAPAS

       Tai “įdėtų” pinigų susigrąžinimas su “dideliais procentais”. Kaip matome, pirma (Kapitalo) grupė nemoka visų mokesčių, tačiau iš biudžeto ir iš užsienio “paramos” išsiurbia didžiąją dalį pinigų, tuo pačiu turi užsitikrinusi nepažeidžiamas SAVO teises.

       Antra grupė (politikai), dalinai sumokėjusi mokesčius, naudojasi žymiai mažesniais biudžeto ir “paramos” pinigais bei pagrindinėmis konstitucinėmis teisėmis.

       Trečia grupė (korumpuoti valdininkai) moka mokesčius (išskyrus nuo kyšių, dovanų ir t.t.). Turi sąlygines (laikinas) savo teises.

       Ketvirta ir penkta grupės, sukurdamos didžiausią biudžeto dalį, negauna nei biudžetinio, nei “paramos” pyrago. Konstitucinių teisių neturi ir jomis pasinaudoti negali.

       Taigi, ar galima manyti, kad Kapitalas leis priimti įstatymą, kuris iš jo atimtų “valdymą” ir dar leistų tokiam įstatymui veikti?

         Realios situacijos

       Norint paprasčiau suprasti korupciją ir jos veikimo principus, reikia išnagrinėti bent vieną bendro pobūdžio pavyzdį. Įsivaizduokime, kad, Jūs - gerbiamas skaitytojau, turėdamas šiokį tokį kapitalą, esate pradedantysis verslininkas. Jūs atliekate piliečiams paslaugas, pavyzddžiui : remontuojate butus. Čia nekalbėsime apie verslo administavimą, verslo įforminimą, panašiai ir t.t. Jūs dirbate sąžiningai ir kokybiškai, turite gerus atsiliepimus iš klientų, be to, norėdamas tureti pelningą verslą, Jūs kontroliuojate apyvartą bei pajamas.

       Jums yra būtinas marketingas - verslo technologijų kriterijai ir ekonomikos pagrindai. Savo veikloje Jūs norite to ar ne (priklausomai nuo užsakovų norų, ar susiklosčius situacijai ir kt.), visada darote smulkius nusižengimus, kurie gali būti įvertinti kaip administraciniai nusižengimai (neteisingas paprastos apskaitos vedimas, jos įforminimas, nustatyta TVARKA, taisymai, vienokių ar kitokių kvitų, čekių praradimas ir t.t.). Anksčiau ar vėliau Jūsų veikla bus patikrinta ir surastos KLAIDOS, jų „vertinimas“ gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų, be to, Jūs būsite įformintas kaip ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDĖJAS. Tokia nuobauda galioja visus metus ir neduok Dieve „pakliūti“ antrą kartą – baudos būtų maksimalios ir kiltų grėsmė Jūsų verslui. Todėl aktualus yra „ūkiškas klausimas – duoti ar neduoti kyšį, tikrintojas jį paims ar ne?“. Tuo labiau, kad taip Jums pataria Jūsų draugai – visi „duoda“… Tikrintojas irgi žmogus, mato Jūsų klaidas, žino apie Jus viską, be to, gali būti tiesiog pažįstamas… Jūsų apgailestavimas ir Jo geranoriškumas duoda rezultatus – ATPK akto nėra. Jūs „atsidėkojote“ už patikrinimą ir viskas pasibaigė. Bet TAI jau įvykdyti nusikaltimai įvardinti Baudžiamajame Kodekse…

       Ar čia yra KORUPCIJOS elementas?

       Teisinėje literatūroje korupcija apibūdinama kaip kyšio paėmimas, papirkimas ir t.t. Pagal ĮSTATYMĄ reiškia - TAIP ……Nors faktiškai būtent čia KORUPCIJOS sudėties NĖRA.

       Ko trūksta, kad atsirastų…? Labai „nedaug“! Reikia kad Jūs turėtumėt galimybę iš anksto „įtakoti“ tikrintojo darbą ir Jo darbo rezultatus. Bet tikrintojai gali keistis ir nuo jų norų nedaug kas priklausys… Todėl Jums reikia turėti RYŠĮ su jo viršininku (minimaliu lygiu). Kaip atrodytų toks patikrinimas? Labai paprasta schema: Viršininkas praneša Jums apie numatomą patikrinimą, kad Jūs pasiruoštumėte (paslėptumėte „juodus“dokumentus, diskus ir t.t.)

       Viršininkas atsiunčia „savo“ patikrintoją.

       Patikrintojas žino iš anksto „tikrinimo“ tikslą (reikia), bei laukiamus rezultatus, todėl jo darbas, kaip specialisto, yra sutvarkyti, kiek įmanoma geriau, Jūsų dokumentus, paslėpti „galus“ ir surašyti gerą patikrinimo aktą. Jūs „atsiskaitote“ tiesiai su viršininku. Paprastas tikrintojas gauna „šiltą“ priėmimą ir dovanėlę, pagyrimą iš viršininko ir t.t. Visi lieka patenkinti ir jokios rizikos. Esant nenumatytiems kieno nors veiksmams, viršininkas visada atitaisys situaciją. Šitoje situacijoje, atsiranda visai naujas elementas – Jūs žinote apie tai, kad pažeidinėjate nustatytą tvarką, dar daugiau Jūs VALDOTE tokią situaciją.

       Įsivaizduokim dar vieną, dažniausiai pasitaikančią situaciją – Jūs pažeidėte KET (Kelių eismo taisykles), turite reikalą su policija. Jūsų veiksmai „vertinami“ protokolu ir bauda. Tačiau Jums geranoriškai pripažinusiam savo KALTĘ ir apgailestaujant, bei prašant - protokolas nesurašytas, o „papirkimas“ minimalus – pavyzdžiui 50 Lt (kurui užpilti policijos automobiliui), o „įforminant“ būtų nuo 100 -150 Lt. Ar yra čia KORUPCIJOS elementas? Žinoma, nėra! Čia tarnybinis piktnaudžiavimas ir „papirkimas“, vėl turime Baudžiamojo Kodekso pažeidimus, bet atsižvelgiant į kyšio dydį – 50 Lt. , o ne 1 MGL, tai yra ATPK pažeidimas.

       Bet pabandykit atsisakyti pripažinti SAVO KALTĘ. Tada iš karto susidursite su KORUPCIJA!

       Jau forminant pažeidimą policijos ekipažas „susiriš su centru“ ir praneš apie SAVO ketinimus „įforminti“ pažeidėją. „Centras“ pagal kompiuterį patikrins automobilio savininką (korumpuotas ar ne?), jeigu korumpuotas – „žiūrėkit“ ir pažeidėjas paleidžiamas. Jeigu NE, tai išduoda „gerai“, tada ir paleidžiama „korupcijos mašina“. Jūsų surašytas paaiškinimas dėl buvusios situacijos LYGUS nuliui. Be to, pareigūnai išdėsto „savo viziją“ ant atskiro lapo ir Jums apie tai nežinant. Tai yra nevienodos teisės, be to, surašo taip kaip jiems pasako jų viršininkas, t.y. “pagal įstatymus” – čia klaidos BŪTI negali. Nors toks protokolas ir su visais paaiškinimais turi būti įformintas įvykio vietoje, to reikalauja LR Konstitucijos 25 straipsnis : „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai…. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, o pagal LR Konstitucijos 29 straipsnį: Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

       Tolesnė šio įvykio procedūra vadinama „posėdžiu“ (dalyvaujant vienam pareigūnui) ir su maksimalia bauda – pvz. 150 Lt. („PAMOKYMUI“)

       Norite ieškoti TEISYBĖS – labai prašom (LR Konstitucijos 30 straipsnis : Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas), tačiau tai tik papildomos išlaidos ir jokio rezultato.

       Vėl grįžkime prie Jūsų verslo. Jūs gaunat vis daugiau užsakymų ir turite pelną, jūsų Kapitalas pradeda augti. Jūs priimat vis daugiau užsakymų, papildomų dabuotojų ir…. mokesčiai pradeda augti. Apskaičiavus į priekį ( žr. „Praktinis marketingas – verslo technologijos“, N (nulinio) lygio sąnaudų masė ) Jūs matote „galą“ savo Kapitalui: Norint sumokėti visus mokesčius ir turėti verslą, reikia du kartus didinti paslaugos kainas. Bet rinkos situacija tai gali neleisti, be to iš karto prarasite dalį savo klientų ir pardavimų apimtis, po to teks atleisti dalį savo darbuotojų, išmokėti jiems kompensacijas ir po to bankrotas… Galima sustoti, t.y. nedidinti apimčių, bet greitai prarasite savo „vardą“ (savo išskirtines savybes) ir kaip to pasekmė - pasitikėjimą tarp klientų. Klientai nelauks, kada Jūs galėsit jiems atlikti paslaugą, be to, visada yra dar ir konkurentai…Kur išeitis? Žinoma, KORUPCIJA ! Jūs pradedat vesti “juodą” buhalteriją, mokėti “juodus atlyginimus (slepiant mokesčius)” ir pas Jus iš karto atsiras milžiniškas pelnas!

       Dabar Jums reikia tik VIENO – saugumo Jums ir JŪSŲ Kapitalui. Ir Jūs jau pradedate kopti korupcijos laiptais. Nuo „patikrintojų“ viršininko iki vadovų (vidutinis korupcijos lygis). Bet visus vadovus „paskiria“ partijos, vadinasi reikia jas finansuoti (per labdaros fondus ir kt.), kad iš pradžių bent ten turėti „pažįstamus“. Deja, tai yra realus VERSLININKO pasaulis!

       Sekantis žingsnis - KAPITALO augimo stadija. Visi (politikai, valstybės vadovai ir t.t.) pradeda prašyti pinigų (savo fondams, savo verslui, savo partijoms ir t.t).…Jums jau maišo konkurentai, tai suprantama - reikia didinti apyvartą. Jau netenkina ir Jūsų klientai, per “smulkios žuvelės”, Jums reikia gauti nors dalį biudžeto… Kas gali padėti? Žinoma KORUPCIJA. Vieni sutvarkys konkurentus (mokesčių inspekcija, policija, prokuratūra, teismai), kam bus bankrotas, kas bus „pasodintas“, arba mirs (ne paskutinėje vietoje ir ryšys su kriminalinių struktūrų vadeivomis), ir vietoje Jūsų konkurentų rinkoje atsiras Jūsų verslo filialai. Politikai užtikrins apimtis iš valstybės pajamų dalies per konkursus, kuriuos laimės Jūsų filialai.

       Tada jau galima daryti ir politiką (pasidaryti politiku), kad gauti paramą iš visokių tarptautinių rėmimo fondų…

       Kaip matote, marketingas, ekonomika ir apskritai mokslas nuo vidutinio korupcijos lygio Jūsų verslui jau nebereikalingi. Jūs per korupciją gaunat VISKĄ ko tik norite. Svarbu gerai ir laiku pasidalinti…

       Yra ir kitas kelias, kada situacija susiklosto taip, kad Jūs nespėjate arba negalite pervesti verslą į juodą aplinką (šešėlinę ekonomiką). Tada Jums tenka sumažinti mokesčius, t.y. užšaldyti atlyginimo augimo tempus, atsisakyti pelno ir t.t., norėdamas “juodai dienai“ sukurti sau kapitalą kitoje vietoje. Reikia tik sukurti kitą firmą, kuri leistų Jums „nugriebti“ pelną nuo pagrindinio verslo (nors jis ir turėtų nuostolių). Kaip sako verslininkai „visiems vistiek neužteks… – geriau man vienam“. Bet didelio ir staigaus Kapitalo augimo toks kelias neduoda. Čia užtenka tik minimalaus korupcijos lygio. Be to, pablogėjus verslo situacijai, visada gresia reali grėsmė iš korumpuotų teisėsaugos institucijų.

       Visuomenė ir Korupcija

       Kaip jau buvo rašyta pradžioje, KORUPCIJA tai yra neteisėtas daugumos piliečių teisių apribojimas arba valdžios nesiskaitymas su Konstitucija ir kitais galiojančiais įstatymais, suteikiant neribotas (išskirtines) teises kapitalui (kapitalo saugotojui). Suteikiama viršenybė leidžia nedidelei žmonių grupei (jie gali būti ir ne tos valstybės piliečiais) nevaržomai pažeidinėti, be realios atsakomybės, pagrindinius įstatymus arba juos keisti pagal savo kapitalo pageidavimus, varžant visuomenės teises ir teisingumo normas.

       Korupciniai nusikaltimai – tai visų pirma nusikalstamos veikos prieš piliečių (tautos) teises, t.y. netinkamų įstatymų, nutarimų ir kitų normatyvinių dokumentų išleidimas, taikymas arba esamų pakeitimas pagal tariamus “pagrindinius tikslus”, kurie visiškai nepriimtini visuomenės (tautos) daugumai.

       Kyšio priėmimas, papirkimas ir t.t. (pagal „korupcijos“ įstatymą) visiškai gali neturėti korupcijos nusikalstamų elementų. Tačiau konkursai dažniausiai yra korupcijos veiklos elementas. Korupcija, tai yra neakivaizdus grupinis nusikaltimas, asmenys (valstybės tarnautojai, politikai ir t.t.),  padarantys šį nusikaltimą (dalyvaujantys jame), gali net neįtarti, kad jie yra įtraukti į nusikalstamą veiklą, nors jų vadovai tai žino ir jais munipuliuoja.

       Baigiant, manau visiškai pagristai, galima tvirtinti:

       1. Korupcija turi pastovų ir reguliuojamą ryšį su Kapitalu.

       2. Kapitalo dydis yra tiesiogiai proporcingas Korupcijos lygiui.

       3. Valstybės kapitalas negali būti korumpuotas, jis tik naudojamas privataus kapitalo didinimui.

       4. Stambus kapitalas per korupciją ignoruoja (slopina) visuomenės teises.

       Kovoti su korupcija– reiškia kovoti su stambiu KAPITALU (ir tai nėra išgalvota frazė).

Autorius: Jurijus,  jwt@takas.lt

Šaltinis: hyperonas.tripod.com

KOPIJUOTI IR PLATINTI BE AUTORIAUS SUTIKIMO GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA

 

 

Susiję:

Muamaro Kadafio „Žalia knyga“

Šokiruojanti tiesa

 

 

 

 

Komentarai

Aciu, jau turiu!

Aciu, jau turiu!

Nepamenu kur tiksliai pirkau,

Nepamenu kur tiksliai pirkau, bet tikrai yra. Įdėmiau paieškokit knygynuose, esu tikra, kad rasit kokiam didesniam.

O kur galima nupirkti visą

O kur galima nupirkti visą vadovėlį?

Ar yra vadovėlis?

Ar yra vadovėlis?

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas